Atėjus šaltajam metų laikui, kai karvės grįžta į tvartus, galima susidurti su lengvai plintančia liga – žiemos dizenterija. Jai įsisukus patiriama nemažų nuostolių, nes liga užklumpa suaugusias, produktyvias karves. Tačiau, ligą laiku atpažinus ir pritaikius apsaugos priemones, rimtų padarinių galima išvengti.

Galvijų koronavirusai sukelia įvairaus amžiaus atrajotojų kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto infekcijas, tačiau koronavirusų galima aptikti ir visai sveiko galvijo organizme. Apie 90 proc. galvijų per savo gyvenimą bent kartą susiduria su šiuo patogenu.

Koronavirusai pasklinda su nosies išskyromis ir išmatomis. Skirtingų amžiaus grupių klinikinė išraiška nevienoda. Tiek pieninių, tiek mėsinių galvijų ūkiuose dažniausiai susiduriame su veršelių viduriavimu, kuris pasireiškia iki 3 savaičių amžiaus naujagimiams. To galima išvengti vakcinuojant užtrūkusias karves likus 3–12 savaičių iki numatomo veršiavimosi. O tuomet, iš karto po apsiveršiavimo, per pirmą valandą veršeliams privaloma sugirdyti motinos krekenų.

Vyresniems galvijams koronavirusas gali sukelti kvėpavimo takų infekciją kartu su kitais patogenais, siejamais su kvėpavimo takų ligų kompleksu arba transportavimo liga. Šaltuoju periodu, kai viruso išskyrimas į aplinką suintensyvėja iki 60 proc., suaugę galvijai gali sirgti žiemos dizenterija, pasireiškiančia stipriu, vandeningu (kartais ir hemoraginiu) viduriavimu.

Ilgai buvo nesutariama, kas sukelia labai užkrečiamą galvijų virškinamojo trakto infekciją, kuria užsikrečia suaugusios, tvartuose laikomos karvės. Dabar žinoma, kad tai – galvijų koronavirusas. Jis neturi nieko bendra su žmonių koronavirusu, sukeliančiu kvėpavimo takų infekcijas. Tad šia liga sergantys galvijai žmonėms nepavojingi. Bet žmonės gali paspartinti ligos plitimą tarp galvijų.

Ekonominiai ligos nuostoliai

Įvykus ligos protrūkiui mažėja sergančių karvių primilžiai. Be to, kai kurių persirgusių karvių produktyvumas neatsikuria.

Žurnale „Journal of dairy sciences“ Norvegijos mokslininkai publikavo tyrimą (2017 m.), kurio pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, kokia žiemos dizenterijos protrūkio įtaka karvių pieno produkcijai.

Duomenys retrospektyviai surinkti iš beveik 2,3 tūkst. ūkių toje pačioje Norvegijos teritorijoje 2011–2012 m. žiemą. 224-iuose iš jų užfiksuoti ligos atvejai. Išvadose teigiama, kad vidutinis pieno produkcijos nuostolis bandoje galėjo siekti apie 15 proc., palyginti su ūkiais, kuriuose šios ligos nebuvo. Kitų tyrimų duomenimis, šie skaičiai svyruoja nuo 6 iki net 30 procentų.

Susirgti gali visa banda

Viduriavimo protrūkiai ištinka nuo spalio iki balandžio, kai pereinama į šaltąjį ir drėgnąjį metų laiką. Šios oro sąlygos tinka virusui išlikti ir plisti aplinkoje. Sirgti gali nuo 20 iki 50 proc. bandos gyvulių, praėjus kelioms dienoms nuo klinikinių požymių pasireiškimo. Tačiau bandoje, kurioje virusas cirkuliuoja jau savaitę, sergamumas gali pasiekti ir 100 proc., t. y. visos bandos karvės gali užsikrėsti virusu per kelias dienas. Ypač jautrios neseniai apsiveršiavusios šviežiapienės, taip pat – 2–6 metų amžiaus karvės. Guodžia tai, kad užsikrėtusiųjų mirtingumas siekia vos 1–2 procentus.

Remiantis literatūra, galima teigti, kad pirmaveršės karvės gaišta dažniau. Be to, jeigu ligos eiga sunki, virusas stipriai pažeidžia ir naikina plonojo bei storojo žarnyno ląsteles, tad sutrinka maisto medžiagų pasisavinimas, absorbcijos funkcija, išsivysto vandeningas, o kartais ir hemoraginis (su krauju) viduriavimas. Prie to gali prisidėti antrinė bakterinė infekcija ar gretutinės ligos, kurios sukelia komplikacijų.

Tačiau dauguma karvių perserga be ryškių ligos požymių ar lengva forma. Persirgusių karvių organizme apytiksliai 2–3 metams susiformuoja imunitetas šiai ligai, kai kur minima, kad imunitetas išlieka net iki 5 metų. Tad niekada kontakto su virusu neturėjusios karvės yra gerokai jautresnės jam.

Ligos požymiai

Pirmiausia bandoje pastebime kelias viduriuojančias karves, taip pat sumažėjusį piendavių primilžį. Ūmus viduriavimas pamažu pasireiškia iki trečdalio bandos gyvūnų. Po savaitės jų jau dauguma, kai kurios ima liesėti. Tačiau užsikrėtusios karvės, kurių stipri imuninė sistema, gali neturėti jokių simptomų, jos gali tapti tiesiog tyliomis viruso nešiotojomis.

Jeigu ligos eiga tipiška, išmatos būna pusiau skystos arba skystos, tamsiai rudos, tirštos sriubos konsistencijos, blogo kvapo ir putojančios. Dažnu atveju iki pasireiškiant viduriavimui karvės karščiuoja (temperatūra gali pakilti iki 39,5–40 °C). Dauguma sergančių karvių praranda apetitą, sumažėja produkcija, taip pat matyti skirtingo laipsnio dehidratacija dėl prarandamų skysčių. Kai kurioms iš jų gali pasireikšti į hipokalcemiją panašūs simptomai: vėsios galūnės, silpna didžiojo prieskrandžio motorika.

Itin stipriai ar pirmą kartą sergantiems gyvūnams pasireiškia hemoraginis enterokolitas, matyti šviežių kraujo pėdsakų išmatose, jos būna tamsios. Dėl šios priežasties gali išsivystyti lengva arba vidutinė anemija. Kelioms sergančioms karvėms gali prasidėti silpnas, drėgnas kosulys, tačiau auskultuojant plaučius pakitimų negirdėti.

Gydymo būdai

Nėra atskiro šios ligos gydymo protokolo ir vakcinacijos. Kiekvieną karvę gydome individualiai pagal tai, kaip stipriai viduriuoja, kokia jos savijauta ar sumažėjęs pašarų ėdamumas. Jeigu karvė tik viduriuoja, tačiau yra stipri, dar pakankamai ėda ir atsigeria, nekarščiuoja, tuomet liga turėtų praeiti per kelias dienas be didesnės pagalbos.

Jeigu karvė šiek tiek nusilpusi, yra dehidratacijos dėl viduriavimo požymių – reikalinga simptominė, palaikomoji skysčių ir elektrolitų terapija. Dėl prarastų skysčių gali išsivystyti antrinė hipokalcemija, kuri gydoma parenteraliai, skiriant kalcio preparatus. Taip pat dėl sumažėjusio apetito, pašarų ėdamumo ir jų pasisavinimo išsivysčiusią antrinę ketozę reikėtų gydyti energiniais preparatais, papildyti didžiojo prieskrandžio mikroflorą mielėmis.

Sunkiai sergantiems per os girdomų elektrolitų gali nepakakti, tad gali prireikti ir intraveninių infuzijų. Spazmolitikai gali padėti sumažinti stiprią žarnyno peristaltiką ir sudirginimą. Gausiai ar viduriuojantiems su krauju galvijams kelias dienas gali būti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo diskomfortui sumažinti ir padėti kovoti su uždegimu žarnyne.

Išskirtiniais atvejais, išsivysčius antrinei bakterinei infekcijai, gali prireikti ir antibiotikų, tačiau jie parenkami konkrečiu atveju. Gydymo trukmė priklauso nuo ligos eigos ir komplikacijų – dažniausiai reikia kelių dienų, kol karvės atgauna apetitą ir tampa normali išmatų konsistencija. Bėda ta, kad liga ūkyje cirkuliuoja nuo savaitės iki dviejų ar kiek ilgiau, tad išgydžius pirmąsias karves tam tikrą laiką vis dar atsiranda naujų atvejų.

Apsaugos priemonės

Pagrindinė priemonė išvengti ligos ūkyje – biologinė sauga ir higiena. Virusą galima pernešti su batais, ant drabužių, transporto priemonių, atvežti į bandą su naujais gyvūnais ir kt.

Didelę įtaką ligai plisti turi ir žmonės, lankantys ūkį: darbuotojai, sėklintojai, veterinarai, pienvežių vairuotojai, galvijų supirkėjai ir kiti. Tad prieš žengiant į ūkį privaloma dezinfekuoti batus, botus ir pasirūpinti švaria apranga. Tokius pačius veiksmus būtina atlikti ir išėjus iš ūkio. Vertėtų vengti bet kokio nereikalingo vizito.

Būtina stebėti, kad pašarai ir vanduo nebūtų užteršti išmatomis, taip pat svarbu pasirūpinti švara ir gera tvartų ventiliacija, užtikrinti gerą karvių šėrimą, kad visada būtų pakankamai šviežio ir visuomet prieinamo vandens.

Manoma, kad šią ligą gali pernešti ir laukiniai atrajotojai, tad tvora, juosianti ūkį, padėtų apsaugoti nuo užklystančių laukinių gyvūnų. Jeigu įmanoma, sunkiai sergantys galvijai turėtų būti atskirti nuo bandos, o naujai įvežti karantinuojami bent porą savaičių. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti sunku ir nereikalinga, tačiau daug efektyviau iš karto atlikti kraujo tyrimus, sužinoti, su kokiomis ligomis gyvūnas atvažiavo į ūkį, jį stebėti ir tuomet imtis veiksmų. Dar geriau tyrimus atlikti ūkyje, iš kurio gyvūnas atkeliavo. Tuo tikslu visada galima kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris parinks reikiamus tyrimus ir juos išanalizuos.