Pradėjusi nuo braškių šiauliečių Inetos ir Dainiaus Servų šeima per 25-erius metus sugebėjo sukurti vieną žinomiausių uogininkystės ir sodininkystės ūkių šalyje. Kokiu keliu ėjo šie ūkininkai, ko siekė?

Prieš kurdami ūkį, Servos vertėsi nieko bendra su žemdirbyste neturinčia veikla: kaip ir daug kitų šiauliečių siuvo kailius ir prekiavo su rytų kaimynais. Tačiau, ten prasidėjus ekonominei krizei, verslas baigėsi. Teko galvoti, ką daryti toliau. Kadangi Maniūšių kaime buvo 5 ha Inetos tėvų žemės, šeima nutarė, kad laikas įgyvendinti svajonę – įveisti sodą. Jo pradžia – 6 arai braškių.

„Supratome, kad vaismedžių sodui įveisti reikia didelių investicijų ir saugyklų, o pajamos ateis ne iš karto. Su braškėmis paprasčiau – vienais metais pasodini, kitais jau skini, parduoti ir gali uždirbti“, – pasakoja Dainius.

Braškių plotai ūkyje ilgainiui padidėjo iki 5 ha. Praėjus keleriems šeima pasodino obelų ir kriaušių sodą. Vėliau ūkyje auginamų vaisių ir uogų asortimentą papildė kiti augalai. Dabar augina ir avietes, juoduosius serbentus, šaltalankius, trešnes, vyšnias, slyvas ir kt. Tiesa, braškių plotą teko sumažinti, nes jau nebėra tokios pelningos, kaip buvo iš pradžių. Ūkyje dar yra agurkų šiltnamis, užsiauginama moliūgų.

Pasodinus vaismedžių sodą, kita svarbi ūkio investicija buvo vaisių saugykla, kurioje reguliuojama laikymo temperatūra. Be jos sodininkystės verslas būtų beprasmis.

Per visą sodininkavimo laiką Servų ūkis įgyvendino tris investicinius projektus – ES paramos lėšomis pastatė vaisių saugyklą, įsigijo sodų technikos ir įsirengė sulčių spaudyklą. Be banko paskolų neapsiėjo, jų dar ir dabar turi.

Panaudoja net išspaudas

Kodėl Servos dabar augina tokį įvairų sodo augalų asortimentą? Kaip sako Dainius, tai lėmė sprendimas ne tik auginti vaisius ir uogas, bet ir perdirbti, pirmiausia – spausti sultis.

„Spaudžiame įvairias sultis, ne tik obuolių. Pavyzdžiui, mums reikėjo šaltalankių uogų. Tačiau niekur negavome jų pirkti, nors Lietuvoje deklaruojami nemaži šių augalų plotai. Todėl nutarėme šaltalankius auginti patys“, – pasakoja sodininkas.

Parduoti tiesiogiai vartoti desertines uogas ar vaisius paprastai yra pelningiausia. Tačiau taip nėra, kad visuomet viskas realizuojama. Per sezoną likusį derlių ūkis šaldo, o vėliau perdirba. Kaip pastebi so sodininkas, perdirbti obuoliai ar kitas sodų derlius įgauna visai kitą vertę. Juk nenupirktus šviežius vaisius ilgainiui tektų išmesti. Be to, perdirbti tinka ir nestandartinė produkcija.

Perdirbant stengiamasi sunaudoti net atliekinę produkciją. „Anksčiau, išspaudus sultis, išspaudas išmesdavome. Dabar jas džioviname, malame ir gauname pabarstukus, kuriuos panaudojame želė saldainiams. Jeigu tokius pabarstukus pirktume, kainuotų labai brangiai“, – apie tai, kaip praverčia perdirbimo atliekos, pasakoja sodininkas. Jo žiniomis, didžiosios spaudyklos, pavyzdžiui, juodųjų serbentų ar kitų uogų išspaudas užšaldo ir eksportuoja net į Kiniją.

Ne tik vaisių, uogų auginimo, bet ir prekybos bei perdirbimo modelį šeima pasirinko dar ir todėl, kad nedideliam ūkiui neapsimokėtų auginti ir parduoti derlių kaip žaliavą. Pelningiau yra ne tik desertinius vaisius, bet ir kitą pagamintą vaisių, uogų produkciją galutiniams vartotojams realizuoti patiems.

Pelningumas nevienodas

Palyginti su kitais žemės ūkio augalais, vaismedžių ar uogakrūmių labai greitai pakeisti neįmanoma. Tai ne javai, kuriuos tais pačiais metais pasėji ir nupjauni.

„Kodėl sumažinome braškių plotus? Todėl, kad jas auginti labai sunku, o pelningumas menksta. Paskaičiavome, kad iš vieno hektaro šaltalankių uždirbame tiek pat, kiek ir iš hektaro braškių. O pastarąsias prižiūrėti daug sunkiau ir kainuoja daug brangiau“, – pasakoja Dainius.

Jo teigimu, ūkio pajamų lygį padeda išlaikyti būtent įvairus sodo augalų asortimentas.

Produkcijos turi visus metus

„Dabar mes sodų ir uogynų produkcijos turime visus metus. Pavyzdžiui, Šiauliuose esančio prekybos centro viename skyrių mūsų pardavėja dirba nuolat. Reguliariai parduodame produkciją ūkininkų turguje“, – sako pašnekovas. Turguje dažniausiai prekiauja ir ūkio šeimininkė Ineta.

Servų ūkyje sezono metu, be trijų šeimos narių, darbuojasi dar keli darbininkai. Seniau, kai augino daugiau braškių ar rudeninių aviečių, reikėjo ir daugiau sezoninių darbuotojų, tačiau, darbo jėgos pasiūlai kaime mažėjant, įvairiems sodo darbams supuolus vienu metu, teko pakoreguoti kai kurių augalų plotus ir darbuotojų skaičių. Dabar darbai sudėlioti taip, kad laikini darbuotojai užimti nuo kovo vidurio iki spalio vidurio. Žiemą lieka vienas kitas darbuotojas perdirbimo ceche, produkcijos pardavimo vietose.

Vaisių ir uogų perdirbimo cechą Lukšiuose šeima atidarė praėjusių metų pavasarį. Tam rekonstravo seną parduotuvę. Dabar ceche ne tik spaudžia įvairias sultis, bet ir verda uogienes, džemus, gamina želė saldainius. Daugiausia naudoja ūkyje užaugintą žaliavą, nuperka tik to, ko trūksta, pavyzdžiui, aronijų uogų. Produkcijos receptus dažniausiai kuria patys šeimos nariai. Tik želė saldainių gamybos technologiją ir įrangą nusipirko.

Konsultuojasi su mokslininkais

D. Serva, nebūdamas profesionalus sodininkas, visas technologines sodų priežiūros žinias įgijo bendraudamas su LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais, lankydamas seminarus, lauko dienas, dalyvaudamas specializuotose išvykose į užsienio sodininkystės ūkius.

„Matydami, kaip Lenkijoje, Nyderlanduose ar kitose šalyse sodus puoselėja ne pirma šeimos karta, galime suprasti, kad ši žemės ūkio šaka gali būti stabili ir pelninga. Tačiau yra didžiulis skirtumas – valgysime įvežtinius vaisius ar gebėsime užsiauginti savų“, – samprotauja Dainius.

Jis teigia, kad seniau buvo justi konkurencija su lenkiškomis uogomis ar vaisiais. „Bet per tiek metų jau susibūrė mūsų klientų ratas. Jie žino mūsų produkcijos kokybę, ją vertina. Nuolatiniai vartotojai jau ir mus įpareigoja nenuleisti kokybės kartelės. Žinoma, dirbant visko nutinka, bet stengiamės, kad klientai būtų patenkinti“, – pasakoja sodininkas.

Palankūs orai – dar ne viskas

Šie metai šiauliečių sodams ir uogynams buvo geri, derliumi šeima patenkinta. Saugykloje telpa 70 t vaisių, ją visą žada užpildyti.

Ko reikia kokybiškiems vaisiams užauginti? Dainius sako, kad pirmiausia – palankių orų. Tarkime, šių metų pavasarį per sodų žydėjimą buvo geras oras, skraidė daug bičių. Dėl to obuolių, kriaušių užsimezgė gausiai. Žinoma, ne mažiau svarbi sodų, uogynų priežiūra: laiku tinkamai patręšti, apsaugoti nuo ligų, kenkėjų. Augintojas pastebi, kad, orams besikeičiant, atsiranda ligų ar kenkėjų, kurių seniau nebuvo arba kurie didesnės žalos nedarydavo.

Pavyzdžiui, braškynuose ėmė plisti puvinius sukelianti liga antraknozė, kuri seniau nepastebėta. Pasak ūkininko, ši liga itin greitai išplinta, kai po didelių karščių pasipila smarkus lietus. Braškės užsikrečia puviniu ir patiriama didelių derliaus nuostolių.

„Yra obelų veislių, kurios gana jautrios vėžiui. Pavyzdžiui, Šampion. Anksčiau dar buvo augalų apsaugos produktų, padedančių nuo šios ligos apsaugoti, bet pagal ES žaliojo kurso reikalavimus kai kurių fungicidų rinkoje neliko. Dėl to nebepavyksta vėžio išvengti, ir su minėta veisle, ko gero, reikės atsisveikinti“, – pavyzdį, kaip keičiasi sodininkų kasdienybė, pateikia D. Serva.

Dabartinė ES žaliojo kurso politika jam atrodo nelogiška. „Sutinku, kad tvarumas svarbu, kad reikia mažinti pesticidų. Tačiau kodėl ES į rinką įsileidžia ir pirkėjai perka vaisius ir uogas iš trečiųjų šalių, kuriose naudojama pas mus uždrausta chemija?“ – nesupranta augintojas. 

Sodininko nuomone, ekologiškų vaisių mūsų ūkiai galėtų užauginti, bet jų paklausa menka, nes ne tokie išvaizdūs ir brangesni už įvežtinę chemizuotą produkciją. Servų soduose obelys ir kriaušės auginamos pagal nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės sistemos reikalavimus, kai naudojama mažiau trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, nustatytas ilgesnis išlaukos laikotarpis iki derliaus nuėmimo ir pan. apribojimai. Ši produkcija sertifikuojama ir žymima nacionalinės kokybės produkto (NKP) ženklu.

Laistyti uogynus apsimoka

Ūkio uogynuose (braškynuose, avietynuose ir kt.) įrengtas purškiamasis laistymas. Dabar ir 1 ha obelų laisto. Pasak augintojo, jei sausa vasara, uogynuose laistymas labai atsiperka. Lietingi metai uogoms ne į naudą, nes labai blogina derliaus kokybę. Ūkis planuoja ateityje ir dalį braškių auginti po plėvele, tai padėtų sumažinti nepalankių oro sąlygų įtaką derliui.

Vaismedžių sode vienas būtinų ir nelengvas priežiūros darbas yra genėjimas. Kaip pasakoja sodininkas, seniau visus vaismedžius pavykdavo išgenėti kasmet. Deja, trūkstant darbuotojų, dabar tenkinasi tuo, kad tik per 3 metus sodas išgenimas.

„Desertinius vaisius būtina nuskinti rankomis. Šiam darbui žmonių vis tiek reikia ir reikės. Jeigu visai neliktų skynėjų, tai tektų vaisius rinkti paprasčiau ir jie tiktų tik perdirbti“, – apie darbuotojų trūkumo sunkumus kalba sodininkas.

Kodėl nevyksta lietuviškų sodų plėtra?

Visos šiauliečio išsakytos problemos taip pat aktualios ir kitiems Lietuvos sodininkams. Jos lemia tai, kad mūsų šalyje sodininkystė išgyvena stagnaciją.

„Pažvelkime, kiek naujų sodininkystės ūkių įsikuria, ar plečiasi sodų plotai? Deja, to nėra. Jau daug metų jaučiasi sąstingis. Lietuvos sodininkai dažniausiai dirba tik iš idėjos. Nepalyginsi su Lenkija, kurios valdžia daug dėmesio skiria sodininkystės plėtrai. O mes, lietuviai, net obuolių neužsiauginame tiek, kad patenkintume rinkos poreikius. Ką jau kalbėti apie kitus vaisius ar uogas“, – apgailestauja Dainius.

Anot jo, jeigu verslas pelningas, tai tuoj pat toje srityje atsiranda daugybė pasekėjų. Sodininkystėje to nėra. Galima panagrinėti braškynų pavyzdį: kai buvo didesnė europinė parama, braškynų plotai greitai išsiplėtė. Nors dabar jų uogų daug priauginama, jos nebeatneša tokio pelno kaip anksčiau. „Niekaip nesugeba lietuviai braškių augintojai susikooperuoti, gal tuomet galėtų braškes ir į kitas šalis parduoti. Tačiau greičiausiai nemato naudos, kad nesikooperuoja“, – svarsto D. Serva.

Ko reikėtų, kad Lietuvos sodininkystė plėstųsi? „Atsakymas nevienareikšmis. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžios ši žemės ūkio šaka nedomina, nors oficialiai ir įvardijama kaip prioritetinė. Realių valdžios veiksmų sodininkai nejaučia“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto, peržvelgę 25-erių metų sodininkavimo patirtį ir rezultatus, Servos sako, kad šio pasirinkimo nesigaili. „Džiaugiamės, kad dabar sūnus prisidėjo prie ūkio. Yra, kas darbą tęs.“ Sodų plotų plėtros ūkis nenumato, svarbiausia išlaikyti esamą lygį, planuojama toliau vystyti perdirbimą ir tiesioginį produkcijos pardavimą vartotojams, kurti naujus produktus.