Kai vieną popietę, jau baigiantis darbo dienai, veterinarijos gydytoja Digna Petkinytė sulaukė skambučio iš Vaškų žemės ūkio bendrovės dėl darbo savaitgaliais, nė nemirktelėjusi išpyškino – tuoj atvažiuoju. Ji net nenutuokė, kad laukia pustrečios valandos kelio į Pasvalio rajoną. Atvažiavo į pokalbį temstant.

Jauna ir charizmatiška veterinarijos gydytoja darbą gavo. Digna prisimena, kad tuomet, beveik prieš 10 metų, į tokią patrakėlę visi žiūrėjo įtariai, bet leido pabandyti. Dabar ji – bendrovės fermų vadovė, turinti solidžią specialistų komandą, 5 000 galvijų ir kelias dešimtis žirgų.

Dirbti su gyvuliais buvo Dignos svajonė nuo paauglystės, tad, įstojusi į Veterinarijos akademiją, tvirtai žinojo, kad gydys karves. Tik arklių veterinarija ankstyvais karjeros metais jai atrodė nepasiekiama.

„Per trylika metų nė karto nepasigailėjau dėl savo profesijos, – sako Digna. – Veterinarija turbūt vienintelis dalykas gyvenime, kurį pasirinkau neabejodama.“

Kiekviena patirtis naudinga

Penkias dukras auginę Dignos tėvai gyveno ūkiškai, laikė karvių, o darbai nebuvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus, juk vyras šeimoje buvo tik vienas. „Visos labai norėjome padėti tėčiui. Eidavau kartu, kai veršiuodavosi karvė, vesdavau ją pas bulių ir darydavau viską, ką reikia – nebuvo nei sunku, nei nemalonu“, – prisimena D. Petkinytė. Tad veterinarinės medicinos studijos jai atrodė vienintelis tinkamas pasirinkimas.

Privačia praktika Dignai beveik neteko užsiimti. Išbandė vadybininkės darbą, bet buvo nuobodu, todėl po trijų mėnesių susirado šalia ūkininką, kuris laikė apie 100 karvių, pas jį apsilankydavo, kad bent kiek pajustų fermos gyvenimo.

Praktiką atliko Padovinio bendrovėje pas žinomą veterinarijos gydytoją Girmantą Gumauską, vėliau ir Nerijaus Narausko ūkyje – tai jai suteikė gerus pagrindus ir patvirtino, kad darbas su ūkiniais gyvūnais yra jos kelias.

Yra dirbusi ir bankrutuojančioje bendrovėje, kur manė, kad galės kalnus nuversti. „Atrodė puiku, daug veiklos, telyčios nesėklintos po 20 mėnesių – turėsiu ką veikti. Vis dėlto po dviejų mėnesių tapo aišku, kad ne kažin ką įmanoma padaryti, kai bendrovė neturi pinigų. Tada išėjau dirbti į farmacijos įmonę“, – savo karjeros vingius pasakoja D. Petkinytė.

Tai irgi buvo gera patirtis, leidusi pažvelgti į kitą pusę ir duodanti naudos dabar – įgijo pažinčių, sužinojo daug dalykų, kurie padeda derėtis.

„Visada sėmiausi ir praktinių, ir mokslinių žinių. Teorinių žinių suteikė Akademija, o praktinių turėjau pati įgyti. Taip ir praėjau kelią nuo laikymo, šėrimo, sėklinimo iki gydymo“, – pasakoja Digna.

„Dirbti reikia su galva“

Dirbdama farmacijos įmonėje, savaitgalius veterinarijos gydytoja paskyrė ne poilsiui, o darbui Vaškų žemės ūkio bendrovėje, į kurią buvo priimta iškart po to pirmojo vėlyvo vizito.

Apžiūrėjusi ūkį, Digna iškart pradėjo siūlyti pokyčius ir jai buvo uždegta žalia šviesa. Tris mėnesius pavažinėjusi iš Kauno į Pasvalio rajoną savaitgaliais, ji paliko farmacijos įmonę ir Vaškuose pradėjo dirbti kasdien, į darbą važinėjo iš Kauno, o vakare grįždavo! Ryte nuveždavo dukrą į mokyklą, namo mergaitė važiuodavo su taksi. Ir taip – dvejus metus. Tuomet direktoriaus paprašė padėti surasti jai butą Pasvalyje, su paaugle dukra persikraustė čia ir jau keletą metų vadovauja visam Vaškų ŽŪB gyvulininkystės padaliniui.

„Septynerius metus su dukra gyvename Pasvalyje ir nesigailime. Ko nepadarysi dėl mėgstamo darbo. Pasitaiko, kad emocijos užvaldo ir kyla klausimų, ką aš čia veikiu. Ne dėl paties darbo, gyvulių, o dėl žmonių. Visos problemos kyla tik dėl žmonių, dėl darbuotojų trūkumo ar neatsakingumo, dėl nenoro dirbti, nes darbą prarasti jiems nėra baisu. Man tai nesuprantama“, – iš šalies žiūrint sunku patikėti, kad ši energija trykštanti moteris kartais patiria sunkių akimirkų.

Atsakomybė šiuos gležnus pečius slegia milžiniška – jos žinioje 2 000 melžiamų karvių, dar apie 3 000 prieauglio ir penimų bulių, 42 brangūs žirgai. Nors turi patikimą komandą, visi sprendimai dėl priežiūros, gydymo, profilaktikos, laikymo, šėrimo yra jos. O veislinis darbas suteikia tos dinamikos, kuri Dignai yra būtina kaip oras.

Ji nepakenčia monotonijos, jai nuolat reikia veiksmo. „Gydyti, galvoti, organizuoti, kurti sistemą – tai man patinka. Čia pradėjus dirbti buvo apie 900 karvių, apie 2 000 gyvulių, teko didinti ūkį, planuoti tvartus – kurti, galvoti, kaip padaryti, kad būtų patogu ir gyvuliams, ir darbuotojams dirbti, prieiti prie gyvulių. Tai buvo nuostabus laikas“, – sako veterinarijos gydytoja.

Ji nesutinka, kad moteriai su galvijais sunku dirbti fiziškai. „Ne su raumenimis reikia dirbti, o su galva. Jeigu reikia jėgos, tam turiu liežuvį – pasišaukiu vyrus ir reguliuoju, komunikuoju, pasakau, ką daryti. Gal privačioje praktikoje sunkiau, bet juk gali ateiti kaimynai padėti“, – nemato problemos veterinarijos gydytoja.

Operuoti, atlikti cezario pjūvį bendrovėje prisireikia itin retai, bet tuomet jau darbuojasi beveik visa komanda. Dažniausia chirurginė intervencija būna dėl šliužo dislokacijos. Kartais tenka gipsuoti žemai ties riešu lūžusias gyvulių galūnes ir tai pasiteisina, ypač, jeigu nukenčia telyčios.

Dignos stiprioji pusė – mastito gydymas. „Man patinka kovoti su šia svarbiausia pieno ūkių problema. Gal todėl, kad gali matyti rezultatą“, – atvira veterinarė.

Kai reikia pasitarti, ji šaukia konsiliumą, bet ligos iš esmės kartojasi, retai nutinka išskirtinių atvejų, kurių negalėtų išspręsti patys veterinarai. O žirgų gydymas – tik Dignos rūpestis, bet juos gydyti tenka retai, nes daug dėmesio skiria profilaktikai, vakcinacijai.

Su žirgais sieja stiprus emocinis ryšys

Vaškų ŽŪB direktorius Gintaras Linkevičius labai mėgsta žirgus ir visada svajojo turėti žirgyną. Kai bendrovėje atsirado „suokalbininkė“ D. Petkinytė, jie pastatė dailią arklidę, įsigijo gražuolių fryzų veislės žirgų. Su jaunomis savito charakterio kumelėmis nebuvo lengva susitvarkyti, todėl nutarė imtis veislinio darbo ir patys auginti žirgus, kryptingai veisti juos konkūrui. Pusė iš 42 žirgų jau pačių užauginti.

„Veislinis darbas su žirgais labai įdomus. O tas kumeliuko laukimas... Visada nekantriai laukiu kiekvieno jų gimimo“, – šypsosi specialistė.

Žirgai, pasak jos, brangūs visomis prasmėmis. Tai labai jautrus gyvūnas, jeigu serga, turi būti su juo, iš rankų šerti, elgtis lyg su vaiku. Digna labai prie visų jų prisirišusi. „Visi yra arba mano nupirkti, arba prie manęs atvesti, užauginti, glostyti. Žirgai – mano draugai, mus sieja stiprus emocinis ryšys, – glostydama juos kalba veterinarė. – Kartu tai ir atsakomybė, nes kai kurie jų kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių.“

Iš studijų laikų apie arklius ji prisiminė tik dr. Audriaus Kučinsko paskaitas apie dieglius, bet, pripažįsta, tuo metu jai tai nebuvo įdomu, nesiruošė su arkliais dirbti. Dabar D. Petkinytė iš tolo mato, jeigu kuriam nors jos žirgui kas nors negerai. Visko teko mokytis praktiškai, net eksperimentuoti, gerai, kad problemų nėra daug.

Ir nuo karvių prie žirgų pereiti jai nebuvo lengva, ypač psichologiškai. „Karves, kai reikia atlikti tam tikras procedūras, fiksuoji. Su žirgais turi kalbėtis, nuraminti, nes jie nėra fiksuojami, jie kantriai laukia, kol suleisi vaistus į veną. Kai grįžtu pas karves, irgi pradedu su jomis taip pat kalbėti, kaip su žirgais, – juokiasi Digna. – Prie žirgų negali eiti blogos nuotaikos – jie tai jaučia ir tada nenori bendrauti, parodo, kad tavo bloga nuotaika čia niekam neįdomi.“

Su žirgais ji praleidžia daug laiko, jaukina juos ir prie žmonių pratina nuo mažens. Su žirgais ūkyje dirba ir D. Petkinytės 19-metė dukra Žemyna, kuri dalyvauja konkūrų varžybose ir dar ieško savo tolesnio gyvenimo kelio. „Žemyna gimė man studijuojant pirmame kurse. Taip nutiko, bet tuo labai džiaugiuosi“, – šypsosi Digna.

Kodėl bendrovėms trūksta veterinarų

„Pati dažnai keliu šį klausimą ir nerandu vieno atsakymo. Manau, problema ne bendrovėse, nors nežinau, ar visose yra tokios geros darbo sąlygos kaip pas mus. Galbūt tiesiog trūksta veterinarijos gydytojų, nes ir privačią praktiką renkasi nedaug absolventų“, – svarsto D. Petkinytė.

Vaškų bendrovė ilgai ieškojo ketvirto veterinaro – per metus laiko, kiek buvo dedamas darbo skelbimas, nesulaukta nė vieno skambučio! Digna stebisi, kad nedomino nei darbas, nei atlygis, nei darbo sąlygos. Pagaliau rado veterinarijos gydytoją už 20 km – Latvijoje.

„Mūsų bendrovėje bet kokio amžiaus ir patirties veterinarui yra visos sąlygos mokytis, dirbti, kaupti patirtį, kelti kvalifikaciją. Ir atlyginimas gana geras (nors, manau, veterinarų, kaip ir mokytojų ar medikų, algos turėtų būti dvigubai didesnės). Gal įtakos turi tai, kad esame toli nuo didžiųjų miestų, bet juk rinkdamasis veterinaro profesiją supranti, kad tau gali tekti dirbti bet kur“, – sako specialistė.

Ji pati augo netoli Lenkijos pasienio, Marijampolės rajone, bet žinojo, kad po studijų gyvens ten, kur ras darbą.

Viena iš problemų, jos manymu, kad į Veterinarijos akademiją priimami nemotyvuoti jaunuoliai. „Turėtų vykti motyvacinis pokalbis, kuris išaiškintų, ar pasirinkęs veterinariją nori dirbti, ar nori tik diplomo. Man, kaip mokesčių mokėtojai, pikta, kad studijavusieji nemokamai, t. y. už mano ir visų mokesčių mokėtojų pinigus, nedirba pagal profesiją. Aišku, taip yra ne tik veterinarijoje, bet tai neteisinga ir tokią praktiką būtina keisti. Gaila, kad valdžios institucijos nemato problemos“, – tvirtą nuomonę išsako D. Petkinytė.

Dar ne taip seniai daug buvo kalbama apie veterinarijos gydytojų prestižą, tačiau šis sovietmečio šleifas, Dignos įsitikinimu, seniai nutrūkęs.

„Prestižas nėra specialybės problema, kiekvienas apie save kuriame tam tikrą pagarbos ar nepagarbos lauką. Aš su tuo nesu susidūrusi ir man nė akimirkai nėra tekę suabejoti savo profesijos prestižu“, – moteris tai parodo ir savo pavyzdžiu. Ji yra girdėjusi, kad sovietiniais laikais buvo visko, bet dabar – kiti laikai, kitas požiūris ir kita atsakomybė.

Todėl dvejojančiam dėl savo pasirinkimo jaunuoliui ji siūlo klausyti savo širdies ir rinktis tai, kam jaučia pašaukimą: „Jeigu į darbą eisi sukandęs dantis, nebus gerai. Nei pats gerai jausiesi, nei darbą gerai atliksi, tai bus kančia.“

Dignai patinka posakis – susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti. „Veterinarija – mano pašaukimas, mano pomėgis, mano gyvenimo būdas. Galiu pasakyti, kad nedirbau beveik nė dienos, o visą laiką darau tai, kas man labiausiai gyvenime patinka – gydau gyvulius“, – šypsosi Digna Petkinytė.