Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkė Audronė ASAUSKAITĖ- KERIENĖ – šeimos palaikymo įkvėpta moteris. Su vyru Mindaugu plėtoja ūkį, augina du sūnus ir džiaugiasi rezultatais.

Audronės kelyje į ūkininkavimą svarbiausias vaidmuo teko tėčiui Romaldui, kuris nuo mažens dukrą mokė ūkio darbų.

Audrone, ūkį perėmėte mirus tėčiui, bet jūsų kelias žemės ūkyje prasidėjo gerokai anksčiau...

Tėtis pradėjo ūkininkauti 1992-aisiais, kai mano senelis susigrąžino žemę, įsigijo šiek tiek technikos ir sodybą su 1 ha technikai laikyti. Iš pradžių tėčiui tai buvo papildomas darbas, paskui tapo vienintelis.

Tėtis išmokė pagrindinių ūkio darbų, bet man tai nebuvo prievolė, savo noru padėjau. Apskritai buvau nestandartinė mergaitė, nuo manęs saugojo atsuktuvus, raktus. Kartą, likusi viena namie, net televizorių išardžiau. Kitąsyk sugalvojau sau iššūkį – atsukti sėjamosios akėčių varžtus. Žinoma, atsukau – tėtis važiuodamas iki lauko iš šešių akėčių keturias pametė. Jam net nekilo klausimas, kas taip pasidarbavo (juokiasi).

Su plūgu pradėjau dirbti nuo dvylikos, į kombainą atsisėdau būdama keturiolikos. Tėtis jį nuvarydavo į laukus, aš su dviračiu atvažiuodavau ir apsikeisdavome. Aš su kombainu sukiodavausi, o jis su dviračiu važiuodavo namo ir į laukus grįždavo jau su traktoriumi ir priekaba.

Savarankiškai ūkininkaujate šešiolika metų. Kaip per šį laiką pasikeitėte kaip ūkininkė?

Iš pradžių viskas atrodė paprasta: atlieki darbą su padargu ir nesigilini, kas, kodėl ir kaip. Didžiausias šokas ištiko, kai supratau, kad neužtenka bet kaip paruošti žemę, pasėti, nupurkšti. Šis suvokimas atėjo studijuojant agronomiją.

Nors mokytis sekėsi, nebuvau pavyzdinga mokinė, net iš pamokų bėgdavau, bet baigiamuosius egzaminus išlaikiau gerai, todėl tėvai prieštaravo, kad stočiau į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą, nors norėjau. Rinkausi tarp ekonomikos ir teisės. Abi šios specialybės irgi buvo prie širdies, bet pasirinkau ekonomiką. Studijuojant antrame kurse mirė tėtis. Nieko nesakiusi mamai ketvirtame kurse išlaikiau 12 išlyginamųjų dalykų ir įstojau į agronomijos magistrantūrą. Ten širdis atsigavo.

Buvo labai įdomu, nes būtent tada supratau, kad ūkyje neužtenka vien darbus atlikti. Juk kartais netolygiai sudygsta sėkla, per vėlai nupurški ir naudos negauni, o pinigus jau esi išleidęs. Supratau, kad ir kulti reikia tinkamu laiku, atsižvelgiant į veisles. Taip visa galva panirau į agronomiją, buvo labai daug atradimų.

Per darbymetį jus dažnai galima matyti traktoriuje. Kokia buvo pirmoji patirtis prie jo vairo? Ar jūs tik vairuotoja-operatorė, ar išmanote traktoriaus mechaniką, veikimą, galite taisyti gedimą?

Pirmoji patirtis buvo vežant šieną ir renkant akmenis su traktoriumi T25. Man tada buvo gal 8 metai. Traktorius atrodė labai didelis, nors važiavau pirma pavara ir jis vos dardėjo. Būdama maždaug dvylikos pabandžiau arti su traktoriumi Belarus MTZ 82. Negalėjau patikėti, kad tėtis manimi pasitiki ir leidžia tai daryti. Nors vėliau ėmiau galvoti, kad į traktorių sodindavo tik todėl, jog namuose ko nors neiškrėsčiau (juokiasi).

Traktoriaus mechaniką išmanau minimaliai, kombaino – daugiau. Serviso darbuotojai jau priprato: kai jiems paskambinu, paprastuoju būdu man paaiškina, ką paspausti, pakelti, pasukti. Jeigu gedimas minimalus, tikrai susitvarkau. Tas pats su kombainu. Žinoma, pirmiausia skambinu Mindaugui, nes kartais kyla ir blondiniškų klausimų (juokiasi).

Apskritai traktorius man – atgaiva sielai. Žiemą laukiu, kada vėl į jį sėsiu, kartais net sapnuoju. Traktoriuje galiu ir kokį darbą telefonu atlikti, daug minčių sugeneruoti, ką nors suplanuoti. O vakarinis darbas laukuose, kai atskrenda paukščiai ir išlenda žvėrys, man yra stebuklas.

Jeigu ūkininkavimas būtų sporto šaka, kaip manote, kurios rungties čempione galėtumėte tapti?

Tiktų visos komandinės rungtys, nes su Mindaugu stengiamės vienas kitam padėti, palengvinti darbą. Pavyzdžiui, veždami trąšas į lauką, derinamės vienas prie kito, kad greičiau susisuktume ir laiką praleistume kuo maloniau. Stengiamės lauką palikti tokį, kad kitas atvažiavęs neišsigąstų ir nebambėtų.

Jeigu ūkininkavimą norėtume priskirti sporto šakai, tai greičiausiai jis net penkiakovėje neišsitektų: kūlimas, grūdų vežimas, skutimas, barstymas, sėja, purškimas...

Auginate du sūnus. Ar mintis ūkininkauti jiems artima? Ar įsitraukia į ūkio veiklą?

Tautvydas (vyresnysis, jam keturiolika – red. past.) sako, kad tik padės, o Arminas (dešimtmetis – red. past.) jau nuo mažumės kartoja, kad ūkininkaus. Mažasis, kai paklausdavome, kuo bus užaugęs, sakydavo: „Auginsiu kiaulytes, vištytes, karvytes.“ Nors gyvulių ūkyje nesame laikę. Dabar abu padeda iš pareigos, nes žino, kiek laiko ūkyje sugaištame mes. Per kūlimą sandėlyje grūdus teleskopiniu krautuvu sukelia, pašluoja, mažasis traktoriumi paveža juos iki lauko galo.

Jeigu nenorės ūkininkauti, neversime. Ir aš nenorėčiau, kad man verslą užkrautų kaip pareigą, jei jis man ne prie širdies. Žmogui dirbti turi būti malonu. Kas žino, galbūt ūkis vaikams bus planas B. Be to, kai kurie tik padirbę samdomą darbą supranta, kad ne taip jau ir blogai žemės ūkyje.

Įsivaizduokite, kad šiandien – ta diena, kai turite laisvadienį ir niekuo nereikia rūpintis. Ko imtumėtės?

Skirčiau dėmesio šeimai. Jei būtų sniego, galbūt kalnuose leistume laiką. Jeigu nebūtų, dviračius mintume. Jeigu oras nedžiugintų, filmą pažiūrėtume. Nebent visi kur nors išvažiuotų ir likčiau viena, tada gal knygą skaityčiau, bet be šeimos būtų liūdna.

Ne tik ūkininkaujate, bet ir vadovaujate Šiaulių krašto ūkininkų sąjungai. Kokia yra jos bendruomenė? Kuo ši veikla jums svarbi?

Mūsų rajone ūkininkai tikriausiai standartiniai. Turime tokių, kurie visada yra optimistai ir randa išeitį, turime ir pesimistų, kuriems viskas blogai. Vis dėlto ir iš vienų, ir iš kitų yra ko pasimokyti.

Organizacijos veikloje netrūksta iššūkių, todėl gali ką nors gero nuveikti. Pokyčiai labiausiai ir motyvuoja. Mane labiau žavi rezultatas, o ne antpečiai.

Jūsų akimis, kaip pastaraisiais metais pasikeitė moterų vaidmuo Lietuvos žemės ūkyje? Gal yra ūkininkė, kuria žavitės?

Džiaugiuosi, kad moterų žemės ūkyje vis daugiau. Faina, kai pamatau prie traktoriaus vairo sėdinčią kitą moterį.

Nesižaviu kuria nors viena ūkininke, bet visada žaviuosi šeimomis, kurios ūkininkauja. Smagu, kai moteris išdrįsta įsitraukti į ūkio veiklą, o vyras ja pasitiki, kai kartu darbuojasi, o ne kočėlais vienas kitam mojuoja (šypsosi).

Kaip šiandien jaučiatės – laiminga, turtinga, savimi patenkinta, realizavusi svajones?

Turtinga, bet ne tiek pinigų, kiek šeimos. Turiu gerą vyrą, du puikius berniukus. Esu laiminga ir dėl to, kad pavyksta ką nors kitų labui nuveikti, bent mažą tikslą pasiekti.

Jaučiuosi taip, tarsi nuolat mokyčiausi. Džiaugiuosi ne tik tada, kai pagiria, bet ir kai pasako, kad persistengiau ar padariau ką nors ne taip. Man patinka tobulėti. Dažnai klausiu ir Mindaugo nuomonės, nes jo vertinimas man svarbiausias.

Išsipildžiusia svajone galėčiau laikyti sutiktą nuostabų ir mylintį vyrą. Mirus tėčiui, mama manęs ir sesers klausė, ką darysime su ūkiu. Sesuo medikė, tad iškart pasakė, kad tai ne jai. Tačiau aš norėjau pabandyti ūkininkauti, nepaisant to, kad buvau jauna – vos dvidešimties. Taip mamai ir pasakiau. „Kokį tu vyrą tuomet rasi? Nebent su kaliošais ir kvapu“, – atsakė. Tada pagalvojau, kad ir vienai žemės ūkyje nebus blogai. Juk nenorėjau vyro nei su kaliošais, nei su kvapu (juokiasi).

Su Mindaugu susipažinome praėjus metams po tėčio mirties darbų saugos kursuose. Jis dirbo kelių statyboje darbų vadovu, tad turėjo išklausyti kursus, kad galėtų apmokyti savo pavaldinius, o man reikėjo oficialiai darbuotoją pasamdyti, to padaryti be darbų saugos pažymėjimo nebuvo galimybės. Kursai truko tris dienas, bet dvi iš jų universitete man vyko atsiskaitymai. Kaip trečią dieną atėjęs į kursus gali iškart atsiskaityti? Mažai mokėjau, todėl ir prisėdau šalia. Pagalvojau, gal padės (juokiasi). Metus padraugavome, jis susipažino su žemės ūkiu ir išėjo iš darbo, kad galėtume plėsti ūkį kartu.

Pabrėžiate dėkingumą vyrui. Jis didžiausias jūsų gyvenimo ramstis?

Tikrai taip. Ne tik ūkyje, bet ir šeiminiame gyvenime. Kai susipažinome, turėjau lenkišką 600 l talpos 12 m purkštuvą, senų traktorių ir kombainą be kabinos. Šią dieną kieme yra savaeigis 36 m Agrifac purkštuvas, šiuolaikinis kombainas, dvi sėjamosios, visas žemės ūkio padargų komplektas, abu su Mindaugu turime po traktorių. Pradėjome nuo 100 ha, dabar dirbame 300 hektarų. Toks didžiulis šuolis – per 16 metų, bet viena to niekaip nebūčiau pasiekusi.

Be to, kai rūpinuosi Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos reikalais, Mindaugas mane visur vaduoja. Jei reikia, vakarienę paruošia, aplinką ar namus sutvarko.

Dėkoju už pokalbį. Sėkmės darbuose!