Siekiant plėsti sėjomainas, ieškoma galimybių panaudoti įvairesnius pupinius augalus. Vieni tokių galėtų būti avinžirniai. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad perspektyvų juos auginti yra.

Avinžirniai, kaip ir kiti vienmečiai pupiniai sėjomainos augalai, ekosistemai suteikia keletą pranašumų. Vienas jų – azoto fiksacija iš oro. Apvėlus sėklas specialiais inokuliantais, avinžirniai sudaro simbiozę su gumbelius fomuojančiomis bakterijomis ir taip gauna iš oro reikiamą azoto normą. Sėjomainose auginamų avinžirnių nereikia papildomai tręšti azotu, be to, dalį sukaupto azoto jie palieka kitiems po jų auginamiems augalams. Avinžirniai vertingi ir kaip dvinarių ar daugianarių pasėlių elementai.

Kitaip nei žirniai, žydintys avinžirniai toleruoja aukštą oro temperatūrą. Be to, jie įsišaknija giliau nei žirniai ar lęšiai ir yra atsparesni sausrai. Avinžirniai gali augti dirvožemiuose, kur susilaiko vanduo, todėl yra vieni perspektyviausių augalų, kurie gali prisitaikyti prie klimato kaitos Lietuvoje, t. y. prie dažnesnių ekstremalių reiškinių ir aukštesnės oro temperatūros.

Augalų savybės

Avinžirniai subręsta vėliau nei žirniai ar lęšiai, jiems reikia ilgesnio, šiltesnio auginimo sezono. Vidutinė augalų branda priklauso nuo veislės ir klimato sąlygų ir svyruoja nuo 100 iki 130 dienų. Pasėjus gegužės pradžioje avinžirnių derlių bus galima nuimti iki rugsėjo vidurio.

Tai – ilgos dienos augalai, kurių žydėjimui reikia daugiau kaip 12 valandų šviesos, tačiau, pasirinkus ankstyvos vegetacijos veisles, svarbiausiu augimo kriterijumi tampa ne fotoperiodas, o temperatūra. Esant aukštai oro temperatūrai ir sausam dirvožemiui, fiziologinė branda labai paspartėja, o kai vėsu ir daug drėgmės, fiziologinis brendimo laikas pailgėja.

Avinžirniams optimali oro temperatūra yra nuo +20 iki +30 °C dieną ir nuo +18 iki +20 °C naktį. Jų atsparumas šalčiui panašus kaip vasarinių javų. Pasėti ir dygstantys ankstyvųjų veislių avinžirniai gali ištverti nežymias iki -3 °C pavasario šalnas. Tačiau žema vegetacijos sezono temperatūra ir ankstyvos rudens šalnos gali neleisti jiems visiškai subręsti, todėl avinžirnius rekomenduojama sėti kiek vėliau nei tradicinius javus. Optimali sėjos data – gegužės 10–25 d. Ankstyva sėja balandžio gale gali nulemti iki trečdalio tuščių ankščių.

Augalas naują šaką išaugina vidutiniškai kas tris ar keturias dienas ir žydi praėjus maždaug 50 dienų po sudygimo. Atsižvelgiant į veislę, „desi“ porūšio avinžirniai dažniausiai pražysta nuo 1 dienos iki 1 savaitės anksčiau nei „kabuli“ porūšio augalai. Stambiasėklės „kabuli“ porūšio veislės paprastai subręsta 1–2 savaitėmis vėliau nei „desi“, kurios išvestos ankstesnei brandai, todėl pastarasis porūšis labiau tinka auginti vėsesnio klimato šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tais metais, kai iškrinta daug kritulių, avinžirniai gali nespėti subręsti ir visiškai išdžiūti. Esant tokioms sąlygoms, augintojai turėtų įvertinti, ar ankštys yra visiškai subrendusios nuo lajos apačios iki 25 proc. viršutinės dalies, ir tada pjauti ar džiovinti.

Avinžirnių šaknų sistema yra vidutiniškai gili (panaši į vasarinių kviečių), ji efektyviai panaudoja podirvio drėgmę. Tačiau po derliaus nuėmimo lieka mažai ražienų, kurios galėtų sulaikyti drėgmės garavimą. Pūdymas po avinžirnių ražienų kelia dirvožemio erozijos pavojų, todėl pūdymą verta palikti tik tuo atveju, jei neartame dirvožemyje yra pakankamai praėjusių metų javų ražienų.

Sėjamasis avinžirnis (Cicer arietinum L.) – pupinių (Fabaceae) šeimos avinžirnių (Cicer) genties rūšis. Tai stačias, su pirminiu ir antriniu šakojimusi, primenantis mažą krūmą, 30–70 cm aukščio augalas. Daugumos veislių avinžirnių lapai sudėtiniai. Ankštys nedidelės, jų viduje rugpjūtį subręsta po 1–3 sėklas, kurių gruoblėta, spalva nuo geltonos iki juodos. Manoma, kad sėjamųjų avinžirnių protėviai yra laukiniai Cicer reticulatum, kurie augo šiandieninio Izraelio ir Pietryčių Turkijos teritorijoje ir, tikriausiai, buvo sukultūrinti. 

Auginimo praktika

Siekiant gauti optimalų derlių ir sėkmingai užauginti avinžirnius, reikia atkreipti dėmesį į lauko parinkimą, sėją, inokuliavimą, ligų kontrolę, piktžolių ir vabzdžių kenkėjų valdymą, derliaus nuėmimą ir sėjomainą. Labai svarbus auginimo veiksnys yra ligų valdymas.

Avinžirnių pasėliams geriausiai tinka gerai nusausinti smėlingi priemoliai, kurie yra neutralūs arba šarminiai (pH nuo 6,0 iki 9,0) ir gerai sulaiko vandenį. Sėjos laikas priklauso nuo avinžirnių veislės ir gali trukti nuo gegužės pradžios iki birželio vidurio. Avinžirniai sėjami, kai dirva įšyla iki +7–10 °C, o sėklos pradeda dygti esant +3–5 °C temperatūrai. Daigai pakenčia trumpalaikes šalnas. Rekomenduojama viename kvadratiniame metre auginti 40–50 „desi“ porūšio ar 25–35 „kabuli“ porūšio augalų – tai atitiktų 120– 150 kg/ ha sėklos normą.

LAMMC eksperimentų duomenimis, sėjant palankiu laiku rekomenduojama sėklos norma – 63 augalai/m². Sėjant vėliau avinžirnių sėklos normą galima didinti iki 80 augalų/m2. Auginant ekologiškai, atsižvelgiant į sėjos laiką ir sėklos normą, avinžirniai gali duoti 1,2–1,9 t/ ha derlių. Sėjos vėlinimas didina neproduktyvių ankštarų kiekį, o sėklos normos didinimas reikšmingai mažina bendrą suformuotų ankštarų kiekį. Bandymų laukeliuose derlingiausi buvo avinžirniai, pasėti 50 cm tarpueiliais. Panašus derlingumas gautas ir ekologinėmis sąlygomis auginant 25 cm tarpueiliais. Taigi, avinžirnius galima sėti įvairiais tarpueiliais – nuo įprastų siauraeilių (12,5, 15 arba 20 cm) iki plačiaeilių (50, 60 arba 70 cm).

Bandymai parodė, kad, sėjant augalus mažiausia sėklos norma, gautas didesnis grūdų baltymų kiekis, sukaupta daugiau augalų biomasės, susiformavo daugiau produktyvių stiebų. Be to, sėjant mažesne sėklos norma, avinžirniai gerai konkuravo su piktžolėmis ir mažino jų kiekį. Augalai buvo aukštesni, auginant juos kiek didesne (63 vnt. daigių sėklų m²) norma.

Ligos, kenkėjai ir piktžolės

Prieš sėją avinžirnių sėklas rekomenduojama beicuoti fungicidais, nes jie jautrūs Ascochyta marui ir Botrytis pilkajam pelėsiui. Literatūroje teigiama, kad erkutės Halotydeus destructor, amarai Aphis craccivora, kolembolos Sminthurus viridis ir kandys Helicoverpa punctigera gali būti pagrindiniai kenkėjai, pažeidžiantys avinžirnių augalus ir ankštyse bręstančias sėklas. Tačiau didelės žalos jie nepadaro. Avinžirnių nelabai puola žirniniai grūdinukai, smarkiai pažeidžiantys sėjamuosius žirnius, nes avinžirniai virkščiose sukaupia daug rūgštynių (oksalo) rūgšties ir kenkėjams nepatinka.

Pagrindinės avinžirnių ligos pasaulyje yra fuzariozinis vytulys, juodasis, šlapiasis ir sausasis šaknų puviniai, Ascochyta maras, Botrytis pilkasis pelėsis.

Chemizuotų ūkių avinžirnių pasėliuose piktžoles galima kontroliuoti iki augalų sudygimo purškiant herbicidais Stomp CS 2,9 l/ha, Boxer 3 l/ha ir Fenix 3 l/ha. Augalams esant 2–4 lapelių tarpsnio tinka herbicidas Corum 1,25 l/ha + Dash 1 l/ha.

Ekologinėje žemdirbystėje augimo pradžioje avinžirniai gali menkai konkuruoti su piktžolėmis, todėl rekomenduojama pernykščiuose pasėliuose išnaikinti plačialapes piktžoles. Įsitvirtinę ir paaugę augalai gerai konkuruoja su piktžolėmis ir atsparūs kenkėjams.

Maistinė sėklų vertė

Avinžirniuose gausu baltymų, skaidulų, geležies, magnio, vario ir mangano, B grupės vitaminų ir folio rūgšties. Avinžirniai mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, tinka vartoti diabetikams, sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Kartu jie yra vertinga kiaulių, paukščių, galvijų pašarų dalis, galinti sudaryti nuo 10 iki 40 proc. produkcijos. Nustatyta, kad Lietuvoje užaugintų avinžirnių sėklose, palyginti su avinžirnius tradiciškai auginančiomis šalimis, baltymų yra šiek tiek mažiau.

Septynerius metus tirdami avinžirnius matome, kad naujosios jų veislės puikiai geba augti Lietuvos klimato sąlygomis, o įvaldžius technologijas, šie augalai galėtų tapti vertingu sėjomainų elementu ir net padėti prisitaikyti prie besikeičiančio klimato. O dėl vertingų maistinių savybių avinžirnius rekomenduojama rinktis ne tik kaip sėjomainos, bet ir kaip sveikos mitybos elementą lietuviško maisto racione.

***

Europoje auginama 88 tūkst. ha avinžirnių. Europos Sąjungoje daugiau kaip 90 proc. avinžirnių derliaus užaugina Ispanija, Bulgarija ir Italija (Eurostatas, 2021).