Tęsinys. Pradžia Nr. 9

Žemės dirbimo ir sėjos technologiniai procesai keičia dirvožemio savybes, veikia sėklų įterpimo, dygimo ir augalų auginimo sąlygas, daro įtaką degalų ir energijos sąnaudoms, aplinkai.

Tai atskleidžia VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Žemės ūkio inžinerijos ir saugos katedros (ŽŪISK) mokslininkų ir doktorantų per praėjusį dešimtmetį vykdyti tyrimai.

Populiarėjant neariminėms technologijoms, Europoje ir Lietuvoje ėmė kilti vis daugiau klausimų, koks šių technologijų poveikis dirvožemiui, augalams ir aplinkai, koks jų ekonominis efektyvumas. Platesnių tokio pobūdžio tyrimų trūko, todėl ŽŪISK doktorantė Sidona Buragienė (dabar docentė) parengė technologijos mokslų daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo įvairaus intensyvumo žemės dirbimo ir sėjos technologijų poveikį dirvožemiui ir aplinkai. Plačios aprėpties eksperimentiniai moksliniai tyrimai vykdyti 2009– 2012 m. ŽŪA Bandymų stotyje, taikant 5 skirtingo intensyvumo technologijas: GA – gilus arimas plūgu (23–25 cm), SA – seklus arimas plūgu (12–15 cm), GP – gilus purenimas kultivatoriumi (25–27 cm), SP – seklus purenimas lėkštinėmis akėčiomis (12–15 cm), TS – tiesioginė sėja. Tyrimai vykdyti auginant kukurūzus, kurių priešsėlis – žieminiai kviečiai.

Dirvožemio tankis

Atlikus trejų metų tyrimus nustatyta, kad dėl rudeninio žemės dirbimo dirvožemio tankis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (0–10 cm) sumažėjo visose tirtose technologijose. Po rudeninio žemės dirbimo didžiausias (1,48 g/cm3) dirvožemio tankis buvo ten, kur žemės dirbimo technologinė operacija nebuvo taikoma (TS). Visose kitose technologijose dirvožemio tankio sumažėjimas buvo esminis. Tiek įprastinė GA, tiek ir supaprastintos SA, GP ir SP žemės dirbimo technologijos dirvožemio tankį mažino dėl žemės dirbimo agregatų darbinių dalių poveikio dirvai.

Rudeninis žemės dirbimas vidutinį dirvožemio tankį gilesniame (10–20 cm) sluoksnyje taip pat sumažino visose žemės dirbimo technologijose, išskyrus SP. Esminiai skirtumai po rudeninio žemės dirbimo nustatyti GA ir SA technologijose, kuriose dirvožemio sluoksniai buvo intensyviai vartomi ariant plūgais. Vertinant atskirų žemės dirbimo technologijų dirvožemio tankį po žemės dirbimo esminių skirtumų nenustatyta. TS technologijoje gilesniame dirvožemio sluoksnyje išliko tos pačios tendencijos, kaip ir viršutiniame sluoksnyje.

Dirvožemio drėgnis rudenį ir pavasarį

Eksperimentiniais tyrimais nustatyta, kad prieš rudeninį žemės dirbimą vidutinis dirvožemio drėgnis 0–10 cm gylyje svyravo nuo 20,5 iki 21,7 proc. Didžiausias dirvožemio drėgnis buvo TS technologijoje, tačiau esminių skirtumų tarp skirtingų žemės dirbimo technologijų nebuvo. Po rudeninio žemės dirbimo vidutinis dirvožemio drėgnis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje kito nuo 20,4 iki 23,4 proc. Beveik visose žemės dirbimo technologijose, išskyrus GA, dirvožemio drėgnis padidėjo, tačiau nereikšmingai.

Atlikti dirvožemio drėgnio tyrimai gilesniame (10–20 cm) sluoksnyje parodė, kad prieš rudeninį žemės dirbimą mažiausias dirvožemio drėgnis buvo SA (20,3 proc.), o didžiausias – GA technologijoje (21,21 proc.). Po rudeninio žemės dirbimo dirvožemio drėgnis tirtame dirvožemio sluoksnyje nereikšmingai padidėjo visose technologijose, išskyrus GA, kurioje šiek tiek sumažėjo. Dirvožemio drėgnis 10–20 cm gylyje varijavo nuo 20,8 iki 22,2 procento.

Viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (0–10 cm gylyje) prieš pavasarinį žemės dirbimą mažiausias vidutinis dirvožemio drėgnis buvo GA (21,3 proc.), o didžiausias – SP (24,1 proc.) technologijoje. Po pavasarinio žemės dirbimo visose technologijose dirvožemio drėgnis sumažėjo ir svyravo nuo 18,8 iki 22,7 proc. Esminiai skirtumai buvo nustatyti tarp neariminių žemės dirbimo technologijų (GP, SP ir TS) ir tų technologijų, kuriose naudotas plūgas (GA ir SA). Palyginus dirvožemio drėgnį prieš ir po pavasarinio žemės dirbimo, matyti, kad dirvožemio drėgnis reikšmingai sumažėjo tik GA ir SA technologijose.

Tyrimų rezultatai rodo, kad iš rudens plūgu intensyviai įdirbtose dirvose pavasarį kur kas greičiau galima sumažinti dirvožemio drėgnį negu kitose žemės dirbimo technologijose. Ši savybė labai pageidautina, kai norima drėgną pavasarį kuo greičiau išdžiovinti dirvą ir pradėti pavasarinę kultūrinių augalų sėją. Tačiau žinant, kad Lietuvoje pavasarį dažnai iškrenta nedaug kritulių ir sėkloms sudygti ne visada pakanka drėgmės, greitas viršutinio dirvožemio sluoksnio džiovinimas nėra pageidautinas.

10–20 cm dirvožemio sluoksnyje prieš pavasarinį žemės dirbimą dirvožemio drėgnis varijavo nuo 21,8 iki 23,2 proc. Esminių skirtumų nebuvo nė vienoje žemės dirbimo technologijoje. Po pavasarinio žemės dirbimo dirvožemio drėgnis sumažėjo visose žemės dirbimo technologijose, labiausiai – GA (2,8 procento).

Apibendrinti dirvožemio drėgnio eksperimentinių tyrimų rezultatai parodė, kad taikant tausojamąsias žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos technologijas viršutiniame dirvos sluoksnyje per vegetaciją sugeriamas ir išlaikomas didesnis vandens kiekis, palyginti su GA technologija. Rudeninis žemės dirbimas, kuris dažniausiai atliekamas pradėjus vėsti orams, neturi didesnės įtakos dirvožemio drėgniui nei viršutiniame, nei gilesniame sluoksnyje. Pavasariniu žemės dirbimu siekiama ne tik gerai paruošti dirvą sėjai, bet ir išsaugoti kuo daugiau vandens. Pavasarį taikytos GA ir SA technologijos viršutiniame dirvožemio sluoksnyje blogiau išsaugojo drėgmę negu supaprastintos.

Dirvožemio poringumas

Natūraliomis aplinkos sąlygomis dirvožemio dalelės tarpusavyje idealiai nesusiliečia, dažniausiai liečiasi tik jų paviršiaus taškai. Todėl tarp dalelių susidaro įvairaus dydžio tarpeliai ir tuštumos (poros), kurios užsipildo oro arba vandens. Bendras visų tuštumų tūris dirvožemio tūrio vienete sudaro bendrąjį poringumą. Eksperimentiniais tyrimais tirta rudeninio žemės dirbimo įtaka dirvožemio poringumui. Nustatyta, kad prieš dirbant žemę didžiausias dirvožemio bendrasis poringumas viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (0–10 cm) buvo GA ir GP žemės dirbimo technologijose, tačiau esminių technologijų skirtumų nebuvo.

Po rudeninio žemės dirbimo gilaus žemės dirbimo technologijose GA ir GP dirvožemio poringumas padidėjo 1,1– 1,2 proc., o seklaus SA ir SP – sumažėjo 1,4 proc. TS technologijoje dirvos poringumas išliko beveik nepakitęs. Nors tam tikri dirvožemio poringumo pokyčiai viršutiniame dirvožemio sluoksnyje po rudeninio žemės dirbimo buvo nustatyti, tačiau jie nebuvo reikšmingi.

Rudeninio žemės dirbimo įtaka dirvožemio poringumui 10–20 cm sluoksnyje buvo dar mažesnė negu viršutiniame. GA, SA ir GP žemės dirbimo technologijose buvo nustatytas nedidelis dirvožemio bendrojo poringumo padidėjimas, o SP ir TS technologijose – 0,4–0,5 proc. sumažėjimas.

Dirvožemio temperatūra, struktūra ir patvarumas

Dirvožemio temperatūrai didžiausią įtaką daro aplinkos oro temperatūra. Žemės dirbimas tik suaktyvina dirvožemio įšilimo arba atšalimo procesą. Žemės dirbimo agregatais vartoma, maišoma, purenama arba kitaip judinama dirva rudenį greičiau atšąla, o pavasarį – greičiau įšyla. Per vegetaciją žemės dirbimo technologijos esminės įtakos dirvožemio temperatūrai neturėjo.

Augalams augti yra palankiausia dirvožemio makrostruktūra (0,25–10 mm). Tiek rudeninis, tiek ir pavasarinis žemės dirbimas viršutiniame dirvožemio sluoksnyje makrostruktūrinių dalelių kiekį didino. Nepalankiausia dirvožemio mikrostruktūra (< 0,25 mm), kurią tiek per rudeninį, tiek ir pavasarinį žemės dirbimą taip pat didino visi žemės dirbimo būdai ir šis padidėjimas buvo esminis.

Siekiant gerų augalų auginimo rezultatų, svarbu išsaugoti gerą dirvožemio struktūrą ir gerą jo patvarumą. Dirvožemio patvarumas nesuirti vandenyje, o kartu ir dirvožemio atsparumas išplovimui viršutiniame ir gilesniame dirvožemio sluoksnyje buvo didžiausias TS technologijoje.

Energijos ir degalų sąnaudos

Dyzelinių degalų sunaudojimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių labai didelę įtaką tiek atskirų technologinių operacijų, tiek ir visos kukurūzų auginimo technologijos energinėms ir ekonominėms sąnaudoms. Vertinant supaprastinto žemės dirbimo technologijas, nustatyta, kad jos, palyginti su tradicine GA, mažina dyzelinių degalų sąnaudas. Taikant supaprastintas SA, GP ir SP technologijas, degalų sąnaudos buvo gana panašios (apie 53,4–58,5 l/ha), tačiau, palyginti su GA, degalų sunaudota 12,9–20,5 proc. mažiau. Mažiausiai degalų buvo sunaudojama taikant TS technologiją (apie 28,4 l/ha).

Energinio vertinimo skaičiavimais nustatyta, kad tradicinis žemės dirbimas giliai ariant plūgu yra brangus ir nenašus technologinis procesas, reikalaujantis daug darbo laiko ir degalų sąnaudų. Taikant supaprastinto žemės dirbimo technologijas, tokias kaip SA, GP, SP arba TS, gaunami geresni ekonominiai ir energiniai rodikliai, palyginti su GA. Ekonominė analizė parodė, kad visų tausojamųjų žemės dirbimo technologijų išlaidos mechanizuotoms technologinėms operacijoms atlikti, palyginti su giliu arimu, buvo nuo 3,5 iki 40 proc. mažesnės.

Vertinant skirtingų technologijų darbo laiko ir degalų sąnaudas, nustatyta, kad, palyginti su giliu arimu, taikant supaprastintas žemės dirbimo technologijas, degalų sąnaudas galima sumažinti nuo 12 iki 58 proc., darbo laiko – nuo 8,4 proc. iki beveik 3 kartų. Dyzelinių degalų sunaudojimo žemės ūkyje mažinimas yra teigiamas ir aplinkosauginiu aspektu, nes mažiau į aplinką išmetama šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tradicinėje kukurūzų auginimo GA technologijoje žemės ūkio mašinos, degindamos degalus, į aplinką išmetė apie 253 kg/ha ŠESD. Taikant supaprastintas žemės dirbimo SA, GP ir SP technologijas, ŠESD buvo išmetama nuo 12 iki 22 proc. mažiau. Mažiausiai aplinką teršė TS technologija (apie 107 kg/ha).

Geriausias energinio efektyvumo koeficientas (14,0), parodantis sunaudotos ir iš užaugintos produkcijos gautos energijos santykį, pasiektas taikant TS technologiją, truputį mažesnis – atliekant SA (13,4), o GA technologijoje jis siekė 12,4.

Juostinis žemės dirbimas

Taikant neariminį žemės dirbimą, vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių įtaką sėklų guoliavietės paruošimui, yra buvusio derliaus liekanos dirvos paviršiuje. Jos trukdo mašinų darbinių dalių technologiniam procesui. Dėl neariminio žemės dirbimo, o ypač tiesioginės sėjos trūkumų, pasaulyje pradėta ieškoti būdų, galinčių apimti tradicinio žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos privalumus, t. y. gerai paruošti sėklų guoliavietę ir sudaryti geras sąlygas augalams augti, mažinti darbo laiko, energijos ir gamybos sąnaudas, saugoti dirvožemį ir bioįvairovę.

Siekiant šio tikslo Žemės ūkio inžinerijos ir saugos katedroje 2011–2015 m. imta tirti nauja juostinio žemės dirbimo technologija, pagal kurią dalis dirvos įdirbama juostomis, o dalis paliekama neįdirbta. Atlikus teorinius ir eksperimentinius mokslinius tyrimus sėkmingai technologijos mokslų daktaro disertaciją apgynė ŽŪISK doktorantė Kristina Vaitauskienė (dabar doc. K. Lekavičienė).

Dirvos juostos gali būti įdirbamos įvairiais gyliais, kad augalai galėtų augti panašiomis sąlygomis, kaip ir įdirbus tradicinio žemės dirbimo mašinomis. Be įdirbtos dirvos juostos, dar lieka ir neįdirbta dirva, ji nesuvažinėjama, nesugadinama struktūra, paviršiuje lieka buvusio derliaus augalų liekanų, leidžiančių sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir išsaugoti bioįvairovę.

Norint tinkamai įdirbti dirvos juostas, pageidautina nuo dirvos paviršiaus pašalinti augalų liekanas, nes mašinų darbinės dalys ima kimštis, negalima užtikrinti kokybiško darbo. Augalų liekanoms nuo įdirbamos juostos pašalinti gali būti naudojami įvairios formos ir konstrukcijos nužertuvai – specialios juostinio žemės dirbimo mašinų darbinės dalys. Kadangi anuomet Lietuvoje dar nebuvo nė vienos juostinio žemės dirbimo mašinos, trūko žinių, kokie konstrukciniai ir technologiniai parametrai geriausiai užtikrina pageidaujamą darbo kokybę.

Juostiniam žemės dirbimui vien nužertuvų nepakanka, nes jie nepašalina visų augalų liekanų ir neįdirba dirvos – tam būtinos ir kitos mašinų darbinės dalys. Labai svarbu žinoti visų juostinio žemės dirbimo mašinos darbinių dalių tarpusavio sąveiką ir jų sąveiką su dirva bei augalų liekanomis. Be to, nebuvo žinoma, kaip tarpusavyje turėtų būti suderintos juostinio žemės dirbimo mašinos pagrindinės darbinės dalys, kokie technologiniai parametrai racionaliausi, kad būtų galima sumažinti energijos sąnaudas.

Eksperimentinė mašina

Eksperimentiniams tyrimams atlikti reikėjo juostinio žemės dirbimo mašinos, kurios Lietuvos žemės ūkio technikos tiekėjai iki tol nebuvo atsivežę, todėl ŽŪISK mokslininkai nusprendė ją suprojektuoti ir pagaminti. Atsižvelgus į įvairių šalių tyrimų rezultatus, pateiktas išvadas, užsienio žemės ūkio mašinų gamintojų rekomendacijas ir atliktus diskinių dalių technologinių parametrų įtakos augalų liekanų perpjovimui pagrindimo teorinius tyrimus, eksperimentams atlikti ŽŪISK buvo suprojektuota, pagaminta ir užpatentuota juostinio žemės dirbimo eksperimentinė mašina. Ją sudarė dvi sekcijos, galinčios įdirbti dvi atskiras juostas ir pasėti dvi sėklų eilutes vienu važiavimu. Šios mašinos konstrukcija nuo užsieninių skyrėsi tuo, kad sekcijų darbinės dalys galėjo būti reguliuojamos atskirai nepriklausomai viena nuo kitos. Tai ypač svarbu atliekant agroinžinerinius mokslinius tyrimus.

Pagrindinis eksperimentinių tyrimų objektas buvo diskiniai nužertuvai. Tyrimams buvo naudojami du dantyti diskiniai nužertuvai, kurių skersmuo 35 cm. Kiekviename nužertuvo diske dantų skaičius buvo vienodas (po 14). Kad nesikimštų augalų liekanomis, mašinos priekyje sumontuoti diskiniai nužertuvai buvo perstumti vienas kito atžvilgiu per 13 centimetrų.

Kad vienu važiavimu būtų baigtas žemės dirbimas juostoje, mašinoje buvo sumontuoti dviejų tipų noragėliai. Kaltinio noragėlio paskirtis – purenti gilesnius iki 22 cm gylio dirvožemio sluoksnius, o išpjaustytų ašmenų lėkščių, kurių ašmenų ilgis 4 mm, o storis 0,4 mm – dirbti sekliau iki 14 cm gylio sluoksnyje ir aptiktas augalų liekanas juostoje perpjauti, nutraukti ar įterpti į sėklos guoliavietę. Eksperimentinėje mašinoje taip pat buvo sumontuotos ir augalams sėti reikalingos darbinės dalys: sėjos noragėliai, sėklų dozavimo aparatai, sėkladėžė, sėklų užžėrimo ir prispaudimo įrenginiai. Tokia konstrukcija leidžia užtikrinti mašinos universalumą ir mažinti važinėjimų po dirvą skaičių, tačiau sėjos procesas nebuvo šių tyrimų objektas, todėl jis plačiau ir nebuvo tyrinėjamas.

Įdirbamų juostų plotis ir atstumai tarp jų priklauso nuo to, kokie žemės ūkio augalai bus auginami. Ši technologija labiausiai tinka plačiais tarpueiliais auginamiems žemės ūkio augalams: kukurūzams, cukriniams runkeliams, rapsams, sojoms ir pan. Todėl projektuojant ir gaminant eksperimentinę juostinio žemės dirbimo mašiną buvo atsižvelgta, kad įdirbant dirvą būtų galima suformuoti nuo 10 iki 30 cm pločio juostas, o atstumas tarp atskirų juostų centrų galėtų kisti nuo 25 iki 75 cm. Todėl visos eksperimentinės mašinos darbinės dalys buvo suprojektuotos ir pagamintos taip, kad darbinius pločius ir gylius būtų įmanoma reguliuoti. Nužeriamos ir įdirbamos juostos plotis keičiamas reguliuojant diskinių nužertuvų ir išpjaustytų ašmenų diskinių lėkščių atakos kampą ir tarpus tarp darbinių dalių. Per tyrimus diskinių nužertuvų, išpjaustytų ašmenų diskinių lėkščių ir kaltinio noragėlio gylis buvo keičiamas gylio reguliavimo įtaisu.

Eksperimentiniai tyrimai buvo atliekami keičiant įvairius juostinio žemės dirbimo mašinos ir jos darbinių dalių technologinius parametrus. Buvo keičiami tarpai tarp nužertuvų diskų tvirtinimo laikiklių centrų – 165, 180 ir 195 mm, taip pat nužertuvų diskų atakos kampai – 10, 15 ir 22,5^o. Žemės dirbimo gylis turi didelę reikšmę mašinos traukos savybėms ir energinėms sąnaudoms, todėl atsižvelgiant į tai buvo parinkti 3 skirtingi purenančio kaltinio noragėlio smigimo į dirvą gyliai: 0, 100 ir 200 mm. Paskutinieji du gyliai atitiko ištisinio žemės dirbimo technologijose naudojamus žemės dirbimo gylius.

Dar vienas labai svarbus technologinis parametras, turintis įtakos tiek mašinos darbinių dalių darbo kokybei, tiek energinėms sąnaudoms, yra mašinos važiavimo greitis. Eksperimentiniai tyrimai buvo atliekami juostinio žemės dirbimo mašinai važiuojant 4 skirtingais greičiais: 1,3; 1,9; 2,5 ir 3,1 m/s.

Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad, didinant važiavimo greitį nuo 1,3 iki 3,1 m/s, kai nužertuvų diskų atakos kampas 10^o, nužertų augalų liekanų dalis esmingai nesiskyrė. Tokia pati tendencija pastebėta ir esant 15^o ir 22,5^o diskų atakos kampams. Nustatyta, kad esant skirtingiems nužertuvų diskų atakos kampams (10, 15 ir 22,5^o), bet pastoviam važiavimo greičiui, nužertų augalų liekanų dalis esmingai nesiskyrė esant 15 ir 22,5^o diskų atakos kampui. Taip pat pastebėta, kad esmingai nužertų liekanų dalis buvo didesnė esant 22,5^o nužertuvų diskų atakos kampui nei 10^o, kai važiuota 1,3, 2,5 ir 3,1 m/s greičiu. Lyginant 10^o diskų atakos kampą su 15^o, galima teigti, kad esmingai daugiau augalų liekanų nužerta, kai atakos kampas 15^o, važiuojant 2,5 ir 3,1 m/s greičiu.

Biopreparatų įtaka žemės dirbimui

Žemės ūkyje pradėjus plačiai naudoti biologinius preparatus, pastebėta, kad jie ne tik keičia augalų auginimo sąlygas, bet ir daro stiprų poveikį dirvožemio savybėms. Mišrios sudėties biopreparatai pagal tikslinę specialią agrotechniką keičia dirvožemio fizines savybes, kurios gali keisti degalų sunaudojimą dirbant žemę. 2014 m. ŽŪISK pradėta rengti disertacija, kurios pagrindinis tikslas buvo ištirti biopreparatų įtaką dirvožemio savybėms, žemės dirbimui, nustatant jų poveikį seklaus ir gilaus žemės dirbimo mašinų energiniams rodikliams, įvertinant efektyvumą aplinkosauginiais ir ekonominiais aspektais. 2018 m. ŽŪISK doktorantė Vilma Naujokienė (dabar docentė) parengė technologijos mokslų daktaro disertaciją ir ją sėkmingai apgynė.

Eksperimentiniai tyrimai vykdyti 2015–2017 m. VDU Žemės ūkio akademijos Bandymų stotyje. Visas tyrimų plotas suskirstytas į 8 laukelius (scenarijus) po 2 400 m2. Kiekvieno scenarijaus eksperimentiniai tyrimai buvo atliekami keturiais pakartojimais, suskirstyti po 600 m2. Kiekvienų metų balandžio pabaigoje ant peržiemojusių žieminių kviečių pasėlių purkštuvu, kurio darbinis plotis 12 m, našumas 115 l/min., išilgai laukelių buvo purškiami įvairių rūšių biopreparatai ir jų mišiniai.

Tyrimų laukeliai nupurkšti tokia tvarka: pirmas tyrimų laukelis (SC1) buvo paliktas kaip kontrolinis, tačiau, įvertinus tai, kad kiti laukeliai apipurškiami biologinio preparato ir vandens tirpalu, buvo nuspręsta kontrolinį laukelį nupurkšti tik vandeniu, kad būtų išlaikomos panašios drėgmės sąlygos. Vandens norma kontroliniame ir kituose laukeliuose buvo 200 l/ha. Antras laukelis (SC2) buvo nupurkštas biopreparatu Amalgerol (4 l/ha), trečias (SC3) – Amalgerol (4 l/ha) ir NPK Magic (2 l/ha) mišiniu, ketvirtas (SC4) – NPK Magic (2 l/ha), penktas (SC5) – Amalgerol (4 l/ha) ir Nitro Team (1 l/ha) mišiniu, šeštas (SC6) – Azofix (1 l/ha), septintas (SC7) – Amalgerol (4 l/ha) ir Azofix (1 l/ha) mišiniu ir aštuntas (SC8) – Nitro Team (1 l/ha).

Degalų sąnaudos lėkščiuojant

Eksperimentinių tyrimų rezultatai parodė, kad lėkščiuojant 4 m darbinio pločio akėčiomis, biopreparatais paveiktose dirvose valandinės degalų sąnaudos visus trejus metus buvo mažesnės negu kontroliniame variante. Valandinės degalų sąnaudos yra svarbus techninis rodiklis, tačiau žemdirbiams labiau suprantamos degalų sąnaudos hektarui. Perskaičiavus, nustatyta, kad 2017 m. lėkščiuojant 12 km/val. greičiu degalų sąnaudos varijavo tarp 3,18 ir 3,82 l/ha.

Apibendrinus trejų metų rezultatus nustatyta, kad biologiniais preparatais paveiktos dirvos yra lengviau įdirbamos ir lėkščiavimui sunaudojama mažiau degalų. Lėkščiuojant 8,5–12 km/val. greičiu vidutiniškai sutaupoma nuo 5,82 iki 21,82 proc., o atskirais atvejais net iki 36,2 proc. dyzelinių degalų, palyginti su kontrole (SC1). Geriausi vidutiniai trejų metų rezultatai buvo pasiekti 7-ame scenarijuje, kuriame naudotas biologinių preparatų Amalgerol ir Azofix mišinys.

Degalų sąnaudos ariant

Analogiški degalų sąnaudų tyrimai buvo atliekami ir ariant 4 korpusų nevartomu plūgu, kurio darbinis plotis 1,2 m, arimo greitis – apie 6,5 km/val., gylis – 18 cm. Dirvos paviršiaus vidutinis drėgnis ariant buvo apie 14,5 proc. Analizuojant apibendrintus trejų metų rezultatus, nustatyta, kad didžiausios vidutinės valandinės arimo degalų sąnaudos buvo SC4 (14,4 l/val.) ir kontroliniame (14,3 l/val.) scenarijuose. Kituose scenarijuose arimo degalų sąnaudos buvo mažesnės ir varijavo nuo 11,8 iki 13,9 l/val. Vertinant vidutines 2015–2017 m. degalų sąnaudas, nustatyta, kad vienam hektarui suarti sunaudota nuo 15,2 iki 18,4 l degalų. Kaip valandinės, taip ir hektarinės degalų sąnaudos buvo didžiausios tuose pačiuose scenarijuose.

Vertinant trejų metų (2015–2017 m.) eksperimentinių tyrimų rezultatus ir biopreparatų įtaką arimo degalų sąnaudų sumažėjimui procentais, nustatyta, kad, palyginti su kontrole, vidutiniškai labiausiai degalų sąnaudos sumažėjo SC7 (17,2 proc.), SC6 (14,2 proc.), SC5 (12,9 proc.) ir SC8 (12,6 proc.) scenarijuose.

ŽŪIS katedroje atliktais moksliniais tyrimais įrodyta, kad biopreparatų naudojimas žemės ūkio praktikoje gali būti orientuotas ne vien tik į augalų apsaugą, atsparumą ligoms, dirvožemio maisto medžiagų gausinimą ir mikroorganizmų veiklos skatinimą, bet ir į degalų sąnaudų, taip pat kenksmingų CO₂ dujų išmetimo į aplinką mažinimą.

Žinant, kad žemės dirbimas yra vienas iš sudėtingiausių ir daugiausia darbo laiko ir energijos reikalaujantis procesas, gauti rezultatai sudaro žemdirbiams naujas galimybes mažinti degalų sąnaudas ir auginamos žemės ūkio produkcijos savikainą, kartu mažinant žemės dirbimo technologinių procesų neigiamą poveikį aplinkai. Atlikus biopreparatų poveikio seklaus ir gilaus žemės dirbimo technologiniams procesams tyrimus, nustatyta, kaip biopreparatai keičia viršutinio dirvožemio sluoksnio tankį, bendrąjį ir aeracinį poringumą ir kitas fizines-mechanines savybes, kurios daro įtaką žemės dirbimo mašinų pasipriešinimui traukai, energijos sąnaudoms ir į aplinką išmetamų CO₂ dujų kiekiams.