Derlingose žemėse kviečius, rapsus, salyklinius miežius ir pupas auginantis Justas Galginaitis taiko intensyvias augalų priežiūros technologijas ir gauna aukštą derlingumą. Nors investicijos į pasėlius nėra pačios didžiausios. Kaip ir kur ūkininkas sutaupo?

Savo ūkį J. Galginaitis registravo 2008 m., kai dar ir mokėsi Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, todėl ūkininkavimui skirti viso dėmesio negalėjo. Dabar Justas tęsia ir savo tėvo Leono dar 1991 m. įkurto ūkio tradicijas, dirba ranka rankon su taip pat ūkį įkūrusiu pusbroliu Tadu Lenkaičiu (mamos brolio Valdo Lenkaičio sūnumi). Iš viso jauni vyrai tvarkosi 800 ha dviejų šeimų ūkiuose. Žemės išsidėsčiusios per du rajonus – Šakių ir Vilkaviškio. Tadas rūpinasi techniniais klausimais, o Justas atsako už agronominius sprendimus.

Sujungę žemes ūkininkai galėjo įdiegti keturnarę sėjomainą: augina žieminius kviečius ir rapsus, vasarinius salyklinius miežius, pupas. Kviečių neatsėliuoja. Šiemet pavyko gauti gerus derlius: rapsų vidurkis – apie 3,8 t/ha, pupų – 5, salyklinių miežių – 5, kviečių – 8 t/ha. Buvo laukų, iš kurių prikūlė ir 10,5 t/ha kviečių grūdų.

„Labai skiriasi ūkių dirvožemiai. Griškabūdžio apylinkėse žemės labai geros, o Slabaduose turime įvairių: nuo smėlingų iki molingų, yra ir rūgščių. Ten kalkiname, kai kur ir po 15 t/ha kalkių išberiame“, – pasakoja Justas. Jis žemių nevertina vien pagal našumo balus, pavyzdžiui, prie Kybartų turėjo 62 balų žemių, bet ten sunkus molis, kurį įdirbti ir kažką užauginti buvo labai sunku.

Geriausias dirvožemis yra lengvas priemolis. Anksčiau, kaip ir dauguma žemdirbių, laukus arė. Keletą metų dirbo tik minimaliai, o šiemet įsigijo naują 12 m darbinio pločio tiesioginę sėjamąją, kuria pavasarį sėjo pupas, miežius, rudenį – žieminius kviečius, taip pat ir tarpinius augalus. Tiesioginės sėjamosios įsigijimą J. Galginaitis vadina ūkio perversmu, kuriuo nenusivylė, rezultatai laukuose geri, nors dar norėtų įgyti daugiau patirties.

Prieš apsispręsdami pereiti prie tiesioginės sėjos, vyrai 5 metus viename lauke atliko gamybinius bandymus, kad įsitikintų, jog gebės įvaldyti šią technologiją. „Pas mus nebus vien tiesioginė sėja, įsigijome dar tokį padargą, kuris skuta viršutinį dirvos sluoksnį. Kraštutinumai – ar labai intensyviai dirbti, ar visiškai nedirbti – nėra gerai. Reikia žiūrėti lanksčiai. Pavyzdžiui, rapsus sėjame juostine sėjamąja“, – pasakoja Justas.

Pereiti prie tiesioginės sėjos ūkininką skatina ir oro sąlygos: vis dažniau pasikartoja sausros, reikia ieškoti būdų, kaip geriau dirvožemyje išsaugoti drėgmę. Šiuo požiūriu tiesioginė sėja geriau negu intensyvus dirbimas. Be to, drėgmę išsaugo ir ant dirvos paviršiaus paliktos augalų liekanos. Tiesa, dėl jų pavasarį kai kurios dirvos džiūsta ilgiau, tada nusikelia sėja.

Į tiesioginės sėjos technologijas gerai įsikomponuoja tarpiniai augalai. Jie padidina humuso kiekį, šaknys pasyviai purena dirvožemį. „Visi vasarojui skirti laukai rudenį apsėti tarpiniais augalais, kuriuos laikome per žiemą. Šiemet patys užsiauginome sėklinių grikių, linų. Dar gal gausime kitam sezonui saulėgrąžų sėklų – bus turtingesnis mišinys“, – planuoja Justas.

Tiksliosios technologijos padeda taupyti

J. Galginaitis pasakoja, kad ūkyje taikoma intensyvi augalų priežiūra. „Viską, kas įmanoma su dabartine turima technika, atliekame kintamomis normomis: tręšiame, purškiame. Pagal dirvožemio tyrimų duomenis išberiame kalio ir fosforo trąšas. Azotu tręšiame naudodamiesi realiojo laiko jutiklių duomenimis, kurie parodo, kiek augaluose yra šios medžiagos ir kiek reikia išberti. Augimo reguliatorius ir fungicidus purškiame irgi kintamomis normomis. Azoto jutiklis stebi pasėlio tankumą ir pagal jį keičia purškimo normas: tankesniems augalams išpurškia daugiau darbinio tirpalo, o retesniems – mažiau. Kalkes išbarstome irgi kintama norma“, – aiškina ūkininkas, pridurdamas, kad šį rudenį ir kviečius sės kintama norma. Molingoje žemėje sėklos norma bus didesnė, o lengvesnėje – mažesnė. Žinoma, visiems šiems darbams atlikti ūkis turi atitinkamą modernią techniką.

Nors atrodytų, kad tiksliosios technologijos brangios, pasitelkus naujas skaitmenines priemones ūkyje netgi sumažėjo kai kurių išlaidų, pavyzdžiui, azoto trąšų kiekiai. J. Galginaičio skaičiavimu, vien tik azoto jutiklis, kuris kainavo apie 50 tūkst. eurų, atsipirko per vienus metus. Ūkininkas sako, kad kviečiams skirtą azoto normą buvo galima sumažinti iki 130–150 kg/ha veikliosios medžiagos. Juk kiti ūkiai „pila“ į hektarą ir po 200 kg N veikliosios medžiagos. Taigi, skirtumas akivaizdus.

Kaip prižiūri kviečius

Pasakodamas, kaip tręšia kviečius azotu, J. Galginaitis sako, kad pirmą kartą pavasarį naudoja skystąsias KAS trąšas, kurių kintama norma nustatoma pagal žemėlapius, nuskenavus jutikliu pasėlį rudenį (tuo metu gerai matyti augalų išsivystymas ir užprogramuotas derlingumo potencialas). Antras tręšimas – išberiama 100 kg/ ha fizinio svorio amonio sulfato. Trečią ir ketvirtą kartą naudojama salietra, kurios kintama norma nustatoma realiuoju laiku važiuojant per pasėlį su azoto jutikliu.

J. Galginaitis taip pat turi rankinį prietaisą, kuriuo galima išmatuoti, kiek augalas turi azoto. Jeigu pagal augalų lapus matyti trūkumas, važiuoja į laukus ir tręšia kintama norma naudodamas azoto jutiklį. Ateityje ūkininkas norėtų ir piktžoles herbicidais purkšti kintama norma. Be to, laukia, kada bus galima purškimams naudoti dronus.

Tręšimas kintama norma padeda „išlyginti“ pasėlį ir gauti didesnį bei vienodesnį javų derlingumą. Žinoma, ne tik tręšimas lemia derliaus rezultatus. Kaip sako ūkininkas, labai svarbu, kad būtų ištobulinta visa auginimo technologija. Aišku, turi įtakos ir orai, kurių žemdirbys pakeisti negali, nebent kažkiek prisitaikyti.

„Nors taikome intensyvią augalų apsaugą, tikrai nepurškiame be reikalo, nes pesticidai nepigūs. Stebime pasėlius, atsižvelgiame į oro sąlygas ir pagal tai renkamės augalų apsaugos produktus ir purškimo laiką. Vienais metais ligos plinta labiau, kitais – mažiau“, – sako Justas. Kviečių pasėlius fungicidais šiemet teko purkšti 3 kartus, o pernai pakako dviejų kartų. Augimo reguliatoriai pasirenkami pagal veislių savybes (kiek jos linkusios išgulti) ir pagal pasėlių būklę.

Šiemet ūkyje auginti kviečiai Bright, Euforia, LG Keramik, Etana. Šį rudenį sėjo tas pačias veisles, tik vietoj Etana išbandys naują – Fenomen. Pasak augintojo, šiemet derlingiausia veislė buvo LG Keramik, o kokybiškiausi grūdai veislės Euforia. Tačiau jam taip pat labai patinka Bright kviečiai, nes tai gera ir kokybiška veislė. Justas sako, kad reguliariai atnaujina kviečių sėklą, perka aukštesnio atsėlio, pasidaugina ir patys pasiruošia (valo, beicuoja) sėklinių grūdų. O veisles pasirenka pagal jų savybes, naujoves pirmiausia išbando nedideliuose plotuose.

„Aš niekada nesivaikau aukščiausios kokybės klasės grūdų derliaus, nes nėra tokio tikslo ir būtų sunkoka padaryti, jeigu kartu norima mažinti išlaidas. Be to, lemia ir sezono orai. Tačiau antros klasės grūdus užauginame ūkyje visuomet“, – patikina ūkininkas. Jis pripažįsta, kad anksčiau kviečiai buvo pelningesni, nes dabar auginimo kaštai išaugo, o grūdų supirkimo kainos palyginti žemos. Vis dėlto ūkyje gaunant aukštą derlingumą ir mažinant sąnaudas kviečiai išlieka pelningi.

Svarbios sėjomainos narės – pupos

Galginaičių ir Lenkaičių ūkiai yra vieni tų, kuriuose pavyksta užauginti gerą pupų derlių. Nors pupos jautrios sausroms, mažėjant insekticidų veikliųjų medžiagų pasirinkimui tampa vis sunkiau pasėlius apsaugoti nuo kenkėjų, bet šie ūkininkai pupų neatsisako dėl jų privalumų.

„Pupos labai svarbios kaip sėjomainos narės. Po jų priešsėlio visuomet kviečiai duoda ne mažesnį kaip 1 t/ha derliaus priedą. Pupų nereikia tręšti azoto trąšomis, o jos pačios dėl gumbelinių bakterijų šaknyne sukaupia ir palieka azoto dirvoje“, – vardija Justas.

Na, o kai orai palankūs pupoms, tai ir derliaus užauga apie 5 t/ha. Tai pelninga, nes pupų auginimo sąnaudos daug mažesnės nei kitų sėjomainos narių. Tiesa, fungicidais pasėliai purškiami 2 kartus. Insekticidus irgi naudoja, tačiau jie menkai padeda. Pasak J. Galginaičio, šią vasarą kenkėjai padarė nemenkos žalos derliui, kai kuriuose laukuose pažeistų sėklų buvo net iki 20 proc. Dėl piktžolių problemų dažniausiai nėra, jei tinkamai parinkta sėjomaina ir herbicidai.

Salykliniai miežiai – dar vienas ūkio sėjomainos elementas. Pasak Justo, juos auginti lengva, priežiūra įprasta: herbicidas pavasarį, augimo reguliavimas ir vienas purškimas fungicidu. Svarbu nepertręšti azotu – beriama prieš sėją ne daugiau kaip 40 kg/ha N veikliosios medžiagos. Tik kartą pasitaikė, kai grūduose baltymų kiekis viršijo standartą, o visais kitais kartais derlius tiko salyklo gamintojams. Auginama veislė Laureate, tokia, kokios pageidauja supirkėjai.

Salyklinių miežių supirkimo kainos rinkoje būna net truputį aukštesnės už kviečių, todėl, Justo manymu, miežius auginti tikrai apsimoka, jie dažnu atveju būna pelningiausia kultūra. Antroje vietoje pagal pelningumą būtų pupos, jeigu derlius didelis. Trečiąja vieta dalijasi kviečiai ir rapsai.

Nauji rapsų kenkėjai – cikados

Vertindamas įvairių ūkyje auginamų augalų rūšių priežiūros ypatumus Justas sako, kad bene daugiausia išlaidų reikalauja rapsai. Bet jei derlius didelis ir geros supirkimo kainos, juos auginti irgi apsimoka.

„Išskirtinio rapsų derlingumo negauname. Vertinčiau jį kaip normalų“, – teigia J. Galginaitis, pridurdamas, kad auginant rapsus svarbūs visi technologiniai elementai: tręšimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų, augimo reguliavimas ir pan.

Šiemet ūkyje rapsai pasėti rugpjūčio viduryje. „Labai anksti nesistengiame sėti, nes tai irgi rizikinga, kaip ir pernelyg vėlyva sėja. Rugsėjis buvo labai šiltas, tai jau teko kartą purkšti pasėlius augimo reguliatoriumi ir, sprendžiant pagal augalų išvaizdą, atrodo, kad reikės ir antrą kartą tą daryti“, – rugsėjui įpusėjus kalbėjo pašnekovas. Kartu su augimo reguliatoriumi bus išpurkšta boro ir rapsams rudenį reikalingų mikroelementų.

Ūkiuose sėjamos kelios rapsų veislės: DK Exbury, PT 303, PT 315. Pasak Justo, keletą pastarųjų metų augino jas ir patiko dėl derlingumo, geresnio atsparumo ligoms ir pan. Jis pastebi, kad rapsų veislės rinkoje keičiasi dažniau nei, pavyzdžiui, kviečių. „Manyčiau visos veislės geros, nėra labai didelių jų skirtumų. Tiesiog kiekvienas augintojas gali išsirinkti iš didelio asortimento jam patinkančias“, – sako Justas.

Auginant rapsus tenka susidurti su naujais kenkėjais: rudenį ūkis pasėlius purškė insekticidais nuo cikadų. Joms plisti palankus šiltas ruduo. „Pridaro nemažai žalos šie kenkėjai. Patys pastebėjome juos, ir firmų konsultantai perspėjo“, – sako ūkininkas.

Pavasarį rapsai tręšiami azotu 3 kartus, purškiami fungicidais – taikoma intensyvi auginimo technologija.

Pasakodamas apie agronominius ūkio sprendimus Justas sako, kad dabar stengiasi mažinti cheminių produktų naudojimą ir, kur galima, juos keisti biologiniais. Pavyzdžiui, sėklinių kviečių bandomąjį kiekį šį rudenį apdoros tik biologiniu beicu. Bus galima palyginti rezultatus su cheminiu beicu apdorotais kviečiais.

Dirvožemiui aktyvinti, šiaudams skaidyti ūkyje naudojamos bakterijos. Pasitelkus biologinį preparatą kompostuojamos grūdų išvalos, o gautu kompostu tręšiami prastesni laukai.

Apibendrindamas ūkyje taikomas technologijas ir auginimo tikslus Justas Galginaitis sako, kad rezultatus lemia tinkami sprendimai. „Viską reikia daryti tvarkingai, taip, kaip priklauso“, – įsitikinęs pašnekovas. Pasak jo, žvelgiant į ateitį ir ūkio ekonominį stabilumą itin svarbu neatsilikti nuo naujovių – naudoti skaitmeninius įrankius ir tiksliąsias technologijas, nes jos padeda pasiekti didesnį derlingumą, bet kartu ir sutaupyti.