Tęsiame pažintį su Lietuvos pievomis. Ankstesniuose straipsniuose didžiausią dėmesį skyrėme augalų įvairovei, nes jie formuoja pievų bendrijas, kuriose telkiasi ir daug kitų organizmų. Šiame straipsnyje supažindiname su Lietuvos pievose augančiais, ne visų aptinkamais, mažai pažintais, spalvingais ir neįprastais grybais, kurie irgi svarbi šių bendrijų dalis.

Ilgą laiką grybai buvo traktuojami kaip žemesnieji augalai, tik apie 1970 m. jie išskirti į atskirą, trečią karalystę, greta augalų ir gyvūnų. Pievose, išskyrus kultūrines, intensyviai naudojamas, grybų įvairovė pagal rūšių skaičių paprastai yra gana didelė ir prilygsta augalams, o kartais net didesnė.

Kiek rūšių grybų auga pievose, net pasakyti sunku, nes šiai temai tyrinėti skiriama dar nepakankamai dėmesio Tai lemia daug priežasčių.

Visų pirma, tai, kad grybų gyvenimo būdas yra daug paslaptingesnis nei augalų ar vabzdžių. Grybiena yra žemėje, o mes matome tik grybo vaisiakūnius, išaugusius paviršiuje, kurie, mūsų supratimu, ir yra grybas. Jis išdygsta ir auga gana trumpai ir tai ne kiekvienais metais. Dėl to mums atrodo, kad grybų pievose reta.

Antra, yra labai daug smulkių parazitinių grybų rūšių, kurie atsiranda kaip dėmė ant augalų lapų ar pažeidžia įvairių augalų sėklas, pvz., skalsiagrybiai, kūlės.

Trečia, labai daug grybų randama ant gyvūnų mėšlo. Tad grybų rūšių yra gerokai daugiau ganyklose nei tik šienaujamose pievose.

Ketvirta, dabar mikologai grybų rūšims nustatyti taiko naujus, modernius DNR sekoskaitos metodus, dėl to aprašoma daug naujų rūšių. Remiantis naujausiais duomenimis, dažnai mums gerai pažįstamos grybų rūšys yra suskaidomos į atskiras rūšis, kurias vieną nuo kitos patikimai atskirti be DNR sekoskaitos nebeįmanoma.

Galiausiai, pievų grybai mūsų šalyje yra prastai ištirti. Tai rodo ir faktas, kad visos Lietuvos raudonosios knygos nuotraukos, iliustruojančios pievų grybus, yra užsienio šalių autorių ir paimtos iš internete skelbtų publikacijų.

Skirstymas pagal mitybos pobūdį

Pievų grybus taip pat galima skirstyti pagal mitybos pobūdį į mikorizinius, parazitus ir saprotrofus (mintančius negyva organine medžiaga).

Mikoriziniai grybai pievose beveik visi sudaro endomikorizę (vidinę) su žoliniais augalais ar samanomis, bet neformuoja mikorizinių gumbelių kaip ektomikorizę (išorinę) sudarantys su medžiais miško grybai. Mikorizės saitai dažniausiai yra labai specifiniai, t. y. augalai mikorizę sudaro tik su tam tikromis grybų rūšimis. Pvz., be sąveikos su grybais gegužraibiniai augalai net negali sudygti.

Dar viena grupė yra saprotrofiniai pievų grybai, kurie ardo negyvą žolių biomasę.

Natūralių pievų indikatoriai

Dalis pievose augančių grybų yra laikomi natūralių, ypač vertingų biologiniu požiūriu pievų indikatoriais. Taigi, norint įvertinti pievos būklę, būtina juos pažinti. Visų pirma, tai žagarūniniai grybai (Clavarioids), guoteniniai (Hygrophoraceae), gijabudės (Entoloma), žiemlieliai (Geoglossaceae), baltūnės (Dermoloma) ir kt. Tai daugiausia labai maži, menkiau žinomi ir valgyti nelabai tinkami grybai. Bet daugelis traukia akį savo ryškiomis spalvomis, yra fotogeniški, todėl jie tapo populiarūs tarp gamtos fotografų.

Žagarūninių grybų vaisiakūniai dažnai turi vieną adatos ar piršto pavidalo stiebą, kartais jie išsišakoja kaip koralai. Dažniausiai šie grybai yra nedidukai, kelių cm aukščio (retai pasiekia 10 cm). Kai kurios jų rūšys ypač spalvingos. Šie grybai Lietuvoje gana gerai ištirti. Lietuvos mikologai mokslinėse publikacijose nurodo, kad žagarūninių grupė sieja grybų rūšis pagal vaisiakūnio formą, tačiau pagal taksonominę padėtį jos nėra itin artimos (1, 2, 3 pav.).

Guoteninių šeimos grybai su keliomis artimomis gentimis (Hygrocybe, Hygrophorus, Camarophyllopsis) turi mums įprastos formos vaisiakūnius su kotu ir nuo 1 iki 10 cm skersmens kepurėmis su lakšteliais. Tai dažniausiai gelsvi, rausvi, balti nedideli ar vidutinio dydžio grybai. Didžioji dalis šios grupės grybų auga tik arba beveik tik pievose ir panašiose buveinėse (4, 4 a, 4 b pav.).

Gijabudės (Entoloma) – tai atskira, daugiarūšė gentis. Jų išvaizda būdinga kepurėtiesiams grybams (5, 6 pav.). Šios genties grybų sporos dažniausiai yra rausvos, rožinės, karpotos, apie 0,01 mm skersmens. Be mikroskopo jų pamatyti neįmanoma. Paprasčiausias būdas atpažinti gijabudes yra padėti grybo kepurę su lakšteliais žemyn ant popieriaus lapo: pribyrėjusios sporos palieka ant popieriaus rausvas žymes.

Žiemlieliai yra grybai iš visai kitos sisteminės grupės nei anksčiau aptartieji, t. y. jie priklauso aukšliagrybūnų skyriaus vienai iš šeimų. Tai grybai, kurie savo išvaizda atrodo kaip kuoka ar šaukštas: apvalus, kartais kiek plokščias kotas su sustorėjimu viršuje. Pasaulyje jų yra įvairių spalvų, bet visos iki šiol Lietuvoje rastos rūšys nepasižymi spalvingumu, t. y. juodi, rudi, pilki (7 pav.).

Žiemlieliai gali būti skirtingo aukščio: nuo 2 iki 10 cm. Neįprastas šių grybų vardas „žiemlieliai“ kildinamas iš lotyniško jų pavadinimo Geoglossum, kuris kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „žemės liežuvis“. Įdomu tai, kad antras žodžio skiemuo „lielis“ yra žemaitiškos kilmės. Manoma, kad šį pavadinimą sukūrė Lietuvos botanikos pradininkas J. Pabrėža XIX a., panašiai kaip ir augalo pavadinimą „šunlielė“.

Pavadinimas Dermoloma slepia keletą artimų genčių (Dermoloma, Porpoloma, Hodophilus), kurios prie tipinių pievų grybų buvo priskirtos vėliau. Visų šių genčių grybai yra reti ar net nerasti Lietuvoje, taigi atitinkamai neturi ir liaudiškų, lietuviškų pavadinimų. Iš jų autoriui pavyko rasti tik Hodophilus foetens (8 pav.), kuris bjauriai smirdi. Jo kvapas primena naftaliną.

Daugelį šių grybų gana sunku identifikuoti iki rūšies, nes reikia kokybiško, profesionalaus mikroskopo, ir tai ne visada pavyksta. Tik kelios rūšys yra nesunkiai atskiriamos pagal spalvą, kvapą ar augavietę. Šių grybų ūkinė vertė menka, nors kai kurios jų rūšys gali būti valgomos, bet dėl mažumo jų į krepšį nedėsi.

Vis dėlto pievose auga ir daug įvairių vertingų valgomųjų grybų. Visų pirma, tai gerai žinomi ir renkami pievagrybiai, rečiau į krepšius dedamos stirnabudės, auksuotosios smulkiažvynės. Kiek derlingesnėse vietose dažnai randama bezdukų ir kukurdvelkių, tiesa, jie valgomi tik kol jauni. Reikėtų neužmiršti ir gauruotųjų mėšliagrybių ir didžiųjų meškabudžių (9 pav.), kurios neretai auga „laumių ratais“. Didžiosios meškabudės laikomos valgomu grybu, nors jų vaisiakūnių kvapas daugeliui žmonių nemalonus, beje, iš jų išskirtas antibiotikas, naikinantis tuberkuliozės bacilas.

Naudingi mikoriziniai ryšiai

Šiame straipsnyje supažindinome tik su nedidele pievų grybų įvairovės dalimi. Moksliniai duomenys rodo, kad net apie 90 proc. visų augalų rūšių priklauso nuo abipusiai naudingų mikorizinių ryšių su grybais. Simbiotinių santykių tyrimai gali pakeisti mūsų supratimą, kaip organizmai sąveikauja ekosistemose ir kaip augalai nuolat bendrauja tarpusavyje požeminiais ryšiais. Mokslo įrodytas teigiamas mikorizinių grybų poveikis augalų daigams, padidinantis daigo įsitvirtinimo sėkmę, skatinantis didesnį augimo greitį ir pagerinantis augalo išgyvenamumą.

Grybai gali tiekti 80 proc. augalo azoto poreikių, iki 100 proc. jo fosforo poreikių, taip pat aprūpina vandeniu sausros ar ramybės laikotarpiais. Mainais augalai paskirsto apie 20 proc. savo anglies suvartojimo grybų partneriams.

Grybai gali leisti augalams gyventi nepalankiose, net ekstremaliose aplinkose, pvz., viename iš JAV mokslininkų eksperimentų buvo parodyta, kaip žolės sugebėjo išgyventi karštose San Juano salų geoterminėse sąlygose dėl mikorizės su tinkamu grybu.

Galiausiai, pievų grybų įtaka ir specifinės sąveikos su augalais ir kitais organizmais net nėra išsamiai ištirti. Galime tik spėlioti remdamiesi holistiniu požiūriu, kad jų reikšmė gamtinėms sistemoms yra daug didesnė nei žinome. Šiandienos intensyvus ūkininkavimas, ypač žolynų tręšimas, kelia grėsmę pievų grybams, mažina jų įvairovę ir paplitimą. Taigi, Lietuvos pievos dar saugo nemažai paslapčių ir laukia naujų tyrinėtojų.

Beje, visos pievų grybų nuotraukos yra iš jų autoriaus Bernd’o Gliwa’os (Berno Glivos) ūkio pievos Sargeliuose, Raseinių r., kuri buvo melioruota ir paskutinį kartą arta dar kolūkio laikais. Tad tai palyginti jauna pieva, bet su stebėtinai didele grybų įvairove!