Pasaulyje vis didėjant gyvūninės kilmės baltymų poreikiui, Lietuvai atsiveria geros galimybės plėtoti naują žemės ūkio šaką – vabzdžių auginimą. Vabzdininkystė – tai alternatyvus baltymingų žaliavų gamybos būdas.

Pagrindiniai gyvūninės kilmės baltymai, naudojami pramonėje, kol kas yra žuvų miltai, tačiau jų ištekliai senka ir, prognozuojama, kad visai sumažės. Todėl vabzdžiai, manoma, turėtų būti geriausia jų alternatyva. Produktų, gautų iš fermose auginamų vabzdžių, paklausa labai greitai auga, jų poreikis pasaulinėje rinkoje milžiniškas ir, prognozuojama, augs geometrine progresija.

Taigi, vabzdžių auginimas pradeda įsibėgėti ir, kas užims geras starto pozicijas dabar, turės daug galimybių išlikti gamintoju ilgai ir lengviau realizuoti savo produkciją. Nors esame maža šalis, savo regione galime įsitvirtinti ir pagaminti pakankamą produkcijos kiekį. Tik labai nedidelė dalis dabar užauginamų vabzdžių panaudojami gyvi ar mažai apdoroti – pagrindinė jų masė perdirbama į miltus ir naudojama pramonėje.

Vabzdžių auginimas gali padėti Lietuvai atgaivinti savo kaimą. Auginimo technologijų pavyzdžių jau yra, reikia tik pritaikyti jas mūsų klimato sąlygoms.

Vabzdžių auginimas – palankus aplinkai

Vis dar yra namų ūkių su išlikusiais sovietmečiu statytais ūkiniais pastatais, kuriuose buvo laikomi galvijai, kiaulės ar paukščiai. Šiandien, gyvulininkystės sektoriui traukiantis, jie dažnai stūkso nenaudojami. Būtent šiuos pastatus galima pritaikyti vabzdžiams auginti.

Pasak jau veikiančių vabzdžių fermų vadovų, turint patalpas, investicijos į proceso pradžią palyginti nedidelės. Pagrindas – patalpų termoizoliacija. Remdamiesi jau sukaupta patirtimi, vabzdžių augintojai teigia, kad pakanka 20–50 m² gamybinio ploto ir vienas darbuotojas sukuria vidutinį mėnesio atlyginimą. Auginti nėra sunku ir brangu, svarbiausia – žinios ir ištobulintos technologijos.

Gamtoje yra daugiau nei 2 000 tinkamų panaudoti vabzdžių rūšių. Pašarui tinkančių vabzdžių, užregistruotų valgomų vabzdžių rūšių grupėje, pasaulyje (daugiausia Azijoje ir Afrikoje) yra labai daug. 

Valgomų vabzdžių, kurie tinka pašarams, rūšių skaičius:

• vabalai (Coleoptera) – 659,
• drugiai (Lepidoptera) – 362,
• skruzdėlės, bitės, vapsvos (Hymenoptera) – 321,
• žiogai, skėriai, svirpliai (Orthoptera) – 278,
• straubliuočiai (Hemiptera) – 237,
• termitai (Isoptera) – 59,
• laumžirgiai (Odonata) – 61,
• musės (Diptera) – 37,
• tarakonai (Blattodea) – 37,
• vorai (Araneae) – 15,
• kiti ≈ 45.

Vabzdžiuose gausu baltymų, kurių kiekis svyruoja nuo 35 iki 61 proc., o aminorūgščių ir mineralų sudėtis labai vienoda (Gahukaras, 2011 m.). Be to, vabzdžiams reikia mažiau vandens ir dirvožemio, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimas yra mažesnis negu tradicinių gyvulių (Van Huisas, 2013 m.). Taigi, didelė maistinė vertė ir mažas poveikis aplinkai labiausiai skatina pašarinių vabzdžių auginimą.

Europos Sąjungoje ir Lietuvoje iš aštuonių pripažintų pašarinių vabzdžių rūšių ekonomiškai palankiausi yra didieji milčiai (Tenebrio molitor). Pagrindiniai šių vabzdžių – nedidelis šilumos poreikis, paprastas pašaras ir priežiūra, galima įsigyti specialios technikos auginimo procesui palengvinti, santykinai didelis baltymų kiekis: 100 g lervų yra 25 g baltymų.

Didžiojo milčiaus biologija, auginimas ir panaudojimas

Didysis milčius (Tenebrio molitor) yra vabzdys, priklausantis juodvabalių šeimai (Tenebrionidae), dažnai vadinamas milčiumi arba besivystančios stadijos – milčiaus lerva.

Didžiuosius milčius auginti namuose darosi vis populiariau, jų lervos yra naudojamos kaip naminių, egzotinių ir ūkinių gyvūnų, daugiausia – paukščių ir žuvų, pašaras.

Didieji milčiai pereina keturias pagrindines gyvenimo ciklo stadijas:

• kiaušinėlis,
• lerva,
• lėliukė,
• suaugęs vabalas.

Jo gyvenimo ciklas paprastai trunka nuo trijų iki keturių mėnesių, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas. Vabalo ilgis siekia 13–17 mm. Kūnas pailgas, suplotas, iš pradžių baltas, o vėliau, chitinui kietėjant, tamsiai rudas arba juodas. Viršutinėje pusėje matyti blyškus blizgesys, apatinė dalis šviesesnė. Apatinė dalis ir kojos yra rausvai rudos, sparnai gerai išvystyti. Vabalas gerai skraido, dažniausiai naktį, kai traukia šviesa.

Gamtoje kiaušinius deda daugiausia liepos–rugpjūčio mėnesiais ir normaliomis sąlygomis jie vystosi 10–14 dienų. Kiaušinėlis yra 1,65–1,80 mm ilgio, ovalus, pieno baltumo, blizgus. Lerva – 25–30 mm ilgio, 4–6 mm pločio, iš pradžių balta, vėliau šviesiai geltona ir gelsvai ruda, kieta, beveik plika, su trimis poromis patrumpintų krūtinės kojų, o ant paskutinių pilvo segmentų – du maži spygliukai ir du nedideli gumbai. Lerva yra labai aktyvi, gali greitai judėti tiek lygiu paviršiumi, tiek suspaustuose substratuose giliai prasiskverbdama.

Viršutiniai žandikauliai ir kojos yra labai išvystyti. Lervos gali augti nuo 2 iki 3 mėnesių, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas, tokias kaip temperatūra ir drėgmė. Paprastai jos auginamos kambario temperatūroje. Išsivysčiusi patelė deda nuo 270 iki 570 kiaušinėlių. Vabzdžiai šeriami grūdinėmis kultūromis – kviečių sėlenomis, taip pat vaisiais ir daržovėmis, kurie vabalui tiekia drėgmę.

Auginant didžiuosius milčius namuose, reikia atsižvelgti į keletą pagrindinių veiksnių: tinkamą aplinką, maitinimą ir priežiūrą. Auginti tinka plastikinės ar medinės dėžės su ventiliacijos tinkleliu. Svarbu, kad dėžės būtų pakankamai didelės, kur lervos turėtų erdvės judėti. Optimali temperatūra didiesiems milčiams augti yra 22–27 °C. Ši temperatūra garantuoja greitą vystymąsi ir augimą. Reikia apie 60–70 proc. drėgmės. Per didelė drėgmė gali sukelti pelėsio augimą, todėl svarbu užtikrinti efektyvią ventiliaciją.

Lervos taip pat šeriamos grūdinėmis kultūromis, tinka kviečių sėlenos. Jų racioną galima papildyti vaisiais ir daržovėmis, pavyzdžiui, morkomis, bulvėmis ar obuoliais, kurie suteikia reikiamą drėgmės kiekį. Reikia stebėti, kad pašaras nebūtų per drėgnas, nes tai gali sukelti pelėsio augimą.

Svarbu reguliariai valyti auginimo indą (po pašarinio substrato suvartojimo), pašalinti išmatas ir senus pašarų likučius. Tai padeda išvengti ligų ir pelėsio atsiradimo.

Kai lervos pasiekia tinkamą dydį (paprastai po 2–3 mėnesių), jas galima surinkti. Planuojant toliau auginti, reikia dalį kokybiškiausių lervų palikti naujai kartai.

Susidomėjimas vabzdžių auginimu didėja

Didieji milčiai yra labai svarbūs pašariniai vabzdžiai ir laikomi viena iš nedaugelio vabzdžių rūšių, kurios gali būti komerciškai auginamos dideliu mastu, o tai gali turėti teigiamą ekonominį poveikį, nesvarbu, ar vabzdžiai perdirbami į pašarus, ar naudojami kaip gyvas masalas. Kita vertus, didžiųjų milčių kalcio ir fosforo santykis (1:0,0615) yra nepakankamas naminių paukščių, ypač viščiukų, mitybos poreikiams patenkinti (1:0,5). Šią problemą galima išspręsti 1–2 dienas šeriant kalcio turinčiu pašaru.

Didžiųjų milčių auginimas yra perspektyvi ir tvari veikla, galinti suteikti aukštos kokybės baltymų gyvūnų pašarams. Jų auginimas ne tik prisideda prie maisto švaistymo mažinimo, bet ir yra ekonomiškai naudingas, aplinkai palankus sprendimas. Augantis susidomėjimas vabzdžių auginimu leidžia manyti, kad ateityje didžiųjų milčių produktai taps vis svarbesniu pašarų pramonės ingredientu.

Vabzdžių auginimo sektoriaus interesams Europos Sąjungoje atstovauja Tarptautinė maistui ir pašarams skirtų vabzdžių platforma (angl. International Platform of Insects for Food and Feed, IPIFF). Jos nariai skatina naudoti iš vabzdžių gautus produktus kaip aukščiausio lygio gyvūnų pašarų maisto medžiagų šaltinį.