Matęs tėvo pavyzdį, nuo paauglystės įsitraukęs į mėsinių galvijų auginimą, Mantas Vaitelis, atėjus laikui ūkininkauti savarankiškai, tvirtai žinojo, kad pasirinks veislininkystę. Dabar jo ekologinis ūkis – tarp Lietuvos elitinių limuzinų veislės ūkių.

Šie metai pagal parduotus veislinius gyvulius ūkininkui buvo rekordiniai. Tam prireikė daugiau kaip 15 metų darbo – mėsinės galvijininkystės sektoriuje niekas greitai nevyksta.

Mantas buvo 13-metis paauglys, kai jo tėvas Feliksas Vaitelis, vienas iš mėsinės gyvulininkystės Lietuvoje pradininkų, atsivežė mėsinių galvijų. Būdamas penkiolikos Mantas pats kūrė ir pildė kilmės pažymėjimus – surašydavo visus žinomus gyvulio duomenis ir veždavo veislininkystės inspektoriui, nes dar nebuvo įkurta asociacija. Tai buvo įdomu, todėl ūkininko kelias jam atrodė savaime aiškus.

Ūkininkauti pradėjo dar studijuodamas LSMU Veterinarijos akademijoje gyvulininkystės technologijų studijų programą. Laikas nebuvo lengvas – reikėjo ir savo ūkį kurti, ir tėvams padėti. Pradžiai dovanų iš tėvų gavo 25 ha, o telyčias teko pirkti. Pirmais metais deklaravo 86 ha, turėjo 20 telyčių. Pasinaudojo jaunojo ūkininko parama – pirko traktorių, kuris tebedirba ūkyje.

Kai Feliksas Vaitelis nutarė trauktis iš gamybos, ūkį pardavė sūnums, Manto žodžiais, palankiomis sąlygomis. Mantas ėmėsi veislininkystės, o jo brolis Donatas pradėjo plėtoti gamybinį ūkį.

Limuzinus augina pusiau intensyviai

M. Vaitelis mišriame ekologiniame ūkyje augina javus ir grynaveislius limuzinus. Gyvulių skaičius ūkyje svyruoja nuo 220 iki 300, daugiausia jų laikoma žiemą, kai atvedami jaunikliai, o aktyvus gyvulių pardavimo sezonas dar neprasidėjęs.

Nors limuzinai yra intensyviai auginama veislė, Mantas taiko vidutinio intensyvumo šėrimą. Atjunkytiems buliukams koncentruotųjų pašarų duoda iki pat jų realizavimo. Telyčios koncentratų gauna pirmus tris mėnesius po nujunkymo, kad nepatirtų didelio streso. Vėliau jos auginamos gana ekstensyviai, tik su labai aukštos kokybės žoliniais pašarais. Kergiamos ne anksčiau kaip 24 mėnesių, todėl turi pakankamai laiko užaugti ir subręsti.

„Mano telyčios niekuo nesiskiria nuo karvių. Jos auga harmoningai, tai turi teigiamos įtakos ir gyvulių ilgaamžiškumui“, – sako Mantas.

Gyvuliai ganykloje nuolat papildomai šeriami šienainiu, nes ganosi mažesniuose plotuose, be to, ūkininkas nori, kad galvijai galėtų pasirinkti įvairesnių pašarų.

Buliukų, šeriamų žoliniais pašarais iki soties ir koncentratais (100 kg kūno masės – 1 kg koncentratų), vidutinis paros priesvoris siekia 1,3 kg. „Siekiau būtent tokio vidurkio – ne per daug investuojant tai geras rezultatas. Nupenėti veislinių gyvulių neturiu tikslo“, – savo viziją dėsto Mantas.

Ekologiniame ūkyje nėra lengva užauginti kokybiškus žolinius pašarus. Pievas tręšia mėšlu, visuose laukuose taiko sėjomainą. Anksčiau pievose dominavo dobilai, dabar – liucernos. Liucernų pieva bus laikoma 3 metus, tada vietoje jos sės javus. Kai žolynų pagrindą sudarė dobilai, pievą laikė dvejus metus, tada ją suardavo ir 3 metus sėdavo javus, tuomet vėl grįždavo pieva su ne mažiau kaip 50 proc. ankštinių augalų.

Pirmos žolės varpinių ir ankštinių augalų santykis būna vienodas, o antroje ir trečioje žolėje daugiau ankštinių – tai duoda baltymų, tokia pieva atsparesnė sausrai.

Žiemai gamina tik šienainį. „Šienainį pagaminti paprasčiau, nors brangiau. O paruošti tikrai gerą žalią šieną yra menas – nesiimu to, nes bet kaip daryti nenoriu“, – tvirtina ūkininkas.

Dirbtinis sėklinimas pasiteisino

Geriausius gyvulius M. Vaitelis palieka veislei, kitus parduoda produkcijai. Net telyčių nepalieka, jeigu jos nėra labai aukštos veislinės vertės.

Bandos pagrindą sudaro prancūziška genetika – reproduktorius perka Lano kontrolinio auginimo stoties aukcione. Ir spermą atsisiunčia iš Prancūzijos – dalis karvių ir telyčių yra dirbtinai sėklinamos. Kadangi ekologiniame ūkyje negalima sinchronizuoti rujos, rujojančias pateles tenka pamatyti natūraliai – stebėti jas rytą vakarą, padažyti uodegas. „Tai ne problema, nes gyvulį vis tiek turi visada matyti, prie jo prieiti“, – teigia Mantas.

Sėklinimui augintojas skiria mėnesį tvartiniu laikotarpiu. Nuperka tam tikrą kiekį spermos dozių ir nuo kovo 1 d. pradeda sėklinti, kol visas išnaudoja. Neapsisėklinusias išleidžia pas bulių. Dirbtinio sėklinimo rezultatai ūkyje geri – iš pirmo karto apsivaisina 60–70 proc. karvių.

Vieną bulių jis jau turi užsiauginęs po dirbtinio apvaisinimo, jo rezultatai, anot Manto, puikūs – veršeliai raumeningi, geri paros priesvoriai. Šiemet daug šio aukštos kilmės buliaus palikuonių buvo parduoti veislei.

Ūkininkas išbandė ir seksuotą vyriškos lyties spermą telyčioms ir kelioms karvėms, kai reikėjo daugiau buliukų. Tai pasiteisino – iš 10 dozių gimė 9 veršeliai, 8 iš jų – buliukai.

„Šiuo metu seksuotos spermos nenaudoju, nes neturiu tikslo gauti daugiau telyčių ar buliukų – man visi tinka, svarbu sveikas ir gyvas veršelis. Bet jeigu būtų poreikis, seksuotą spermą drąsiai naudočiau“, – sako M. Vaitelis.

Dalis limuzinų genetiškai beragiai, tačiau didžioji dalis – su ragais, kuriuos ūkininkas šalina. Jis pirmenybę teikia raguotiems limuzinams – tokia jų tikroji prigimtis.

Veislinis darbas augintojui įdomus, jis pritaria minčiai, kad tai tam tikra prasme menas – uždėjai truputį vienos, truputį kitos genetikos tarsi spalvų ant drobės ir žiūri, kas išeis. Tik pamatysi tai negreitai. Procesą galėtų pagreitinti genominis tyrimas – Mantas pernai ištyrė 70 gyvulių genomą. Tačiau nutarė, kad daugiau to nedarys, bent jau kol kas.

„Atvestą ūkyje veršelį bet kokiu atveju auginu iki metų laiko. Ir tada jau plika akimi matau metinių telyčių augimo spartą, eksterjerą, kurios yra aukštos veislinės vertės – tam nereikia genomo. Be to, limuzinų, ypač buliukų, genominiai tyrimai gana brangūs. Buliukui pridėtinės vertės tai nesuteikia, o išleidžiu 200 eurų vienam tyrimui. Sutinku, yra dalykų, kuriuos parodo tik genomas, bet, manau, tai aktualiau pieninėms bandoms“, – nuomonę išsako M. Vaitelis.

Veislinius galvijus pradeda pardavinėti, kai tik galima juos įvertinti – nuo 14 mėnesių. Todėl visada stebisi, kai sulaukia skambučio su prašymu parduoti didelį, stambų bulių, kuris iš karto galėtų dirbti. „Tiek laiko bulių laikyti ūkyje negaliu – tai ir brangu, ir vietos jiems reikia, sutriktų visa bandos rotacija. Visada sakau, kad reikia nusipirkti 14 mėnesių bulių, paauginti dar maždaug metus, kol subręs, ir tada viskas vyks nuosekliai ir tvarkingai“, – aiškina Mantas.

Kai gali, vieną kitą bulių ypatingiems atvejams pasilieka – pravertė ne kartą, nes tokių prašymų sulaukia kasmet. „Tai nėra didelis verslas – labiau galimybė pagelbėti kitam, moralinė grąža. Bet nuostolių dėl to turėti irgi negaliu“, – sako augintojas.

Veislei atrenka tik pačius geriausius

Šiemet ūkininkas pardavė 18 veislinių buliukų, kurie gerins kitų ūkių bandas. Tai – rekordinis kiekis. „Bet pirmiausia skaičiuoju, kiek parduodu gyvulių produkcijai, nes tai yra didesni kiekiai“, – pastebi Mantas.

Didžiąją dalį telyčių pasilieka, jo tikslas, kad 100 karvių bandoje augtų 25 telyčios kitų metų pakaitai. Jeigu tiek neprireiktų, veršingas telyčias galėtų parduoti, nes jos paklausios.

Manto veislinio ūkio vizija tokia – iš 50 buliukų 10 geriausių turi būti skirta veislei, o visi kiti – produkcijai. Telyčių maždaug 20 proc. turi būti produkcijai, o likusias reikia palikti veislei, veršeliams atvesti. „Čia prasideda veislininkystė – kai bandoje palieki tik pačius geriausius gyvulius, kai vykdai atranką ir paranką. Kasmet į bandą turi ateiti 20–25 proc. naujų gyvulių“, – dalijasi mintimis veisėjas.

Brangiausiai bulių jis yra pirkęs už 7 000 Eur Lano aukcione, brangiausiai pardavęs – už 3 500 Eur.

„Gerų buliukų Lietuvoje galima įsigyti už 2 500–3 000 Eur, tik rinkos jiems nėra. Jeigu turėsiu, ką pasiūlyti, tikrai ieškosiu klientų ir Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje“, – planais dalijasi M. Vaitelis.

Dažniausiai ūkio pajamos iš gyvulininkystės ir augalininkystės yra apylygės arba truputį didesnės iš grūdų. Šiemet galvijai turėtų uždirbti daugiau.

Ekologiškai užaugintos jautienos kaina beveik nesiskiria nuo paprastos. „Bet ekologija duoda pridėtinę vertę kitaip – ūkyje vyksta uždaras ciklas žiedinės ekonomikos principu. Perkame tik mineralus“, – pabrėžia Mantas.

ES parama jis naudojosi keletą kartų – jaunojo ūkininko, modernizavimo, konsultavimo, supaprastintąja, su parama pirko kelias telyčias.

Tikslas – 100 veršelių per metus

Veršiavimosi sezonas ūkyje prasideda gruodį ir trunka maždaug pusantro mėnesio, nors kasmet lieka po kelias vėluojančias žindenes. „Dažniausiai į jų vietą ateina telyčios, nebent karvė būna užsitarnavusi labai gerą vardą, tai jai duodu metus laiko pasitaisyti“, – Mantas neskuba brokuoti gyvulių.

Viena jo karvė yra atvedusi net 13 veršelių. Bet veisėjas jau įsitikino, kad 10 veršelių – riba, tada ir karvės sveikatingumas nenukenčia.

Bandą Mantas dar truputį didins – norint per metus gauti 100 veršelių, reikėtų turėti 110–115 karvių. „Pagal ūkio dydį, pievas, tai būtų optimalu, o darbo prasme labai ir nesijaustų. Bet tai nėra žūtbūtinis tikslas“, – sako augintojas.

Veršiuojasi karvės lengvai, jeigu, pripažino Mantas, pats nepadaro klaidų – pernai telyčioms panaudojo per didelio buliaus spermą, tai penkioms iš 15 reikėjo pagalbos. „Tai mano klaida. Bet visada žiūriu, kad būtų ne lengvas, o standartinis veršiavimasis – gimęs didesnis veršelis visada turi geresnį augimo potencialą. Tuo esu ne kartą įsitikinęs“, – teigia M. Vaitelis.

Veislininkystė turi rūpėti patiems ūkininkams

Mantas su kolegomis pradėjo vykdyti aukcionus ūkiuose. Pirmasis praėjusiais metais vyko pas Rimantą Rimkų, šiemet visus Pernaravoje priėmė M. Vaitelis.

Kai pernai jam paskambino limuzinų augintojas Arūnas Rutkauskas ir pasiūlė tokio aukciono „iš apačios“, iš savų lėšų, idėją, Mantas iškart sutiko.

„Džiaugiuosi, kad pradėjome tai nė vienas neskaičiuodami, ką ir kiek įdedame. Svarbiausia buvo suorganizuoti renginį. Susirinko nemažai žmonių, visiems buvo įdomu, dar ir gyvulių pardavėme, nors to ir nesitikėjome, todėl šiemet tai pratęsėme mano ūkyje. Bent vienas toks renginys per metus, kur augintojai susirinktų pabendrauti, atvežti ir parodyti, kas ką turi geriausio, o kiti – ir įsigyti, tai būtų didelis postūmis į priekį“, – neabejoja Mantas.

Jo manymu, socialiniai ryšiai gal net būtų svarbiau už patį aukcioną – juk tai ir ūkininkų švietimas, ir pasidalijimas patirtimi, ir nauji santykiai, naudingas laiko praleidimas.

„Draugų ratas po antrojo aukciono dar labiau išsiplėtė. Atiduodi širdį ir gauni grąžos – kas gali būti geriau? – emocingai kalba Mantas. – O pats aukcionas kada nors užaugs, nes atsiranda tradicija ir tęstinumas – kitais metais jis vyks Antano Šakio ūkyje.“

Manto nuomone, norint, kad veislininkystė Lietuvoje sparčiau eitų į priekį, ji turi rūpėti patiems ūkininkams, jie turi norėti užauginti gerą gyvulį, kad gautų daugiau produkcijos ir geresnę kainą.

Iš valdytojo tapo „gaisrininku“

Mantas pripažįsta, kad sunkiausia – suvaldyti finansinius srautus. „Kasmet būna nuosmukių, pakilimų, o aš noriu būti užtikrintas ir turėti rezervą, bet jo kartais nelieka. Daugiau didelių sunkumų ūkyje nėra. Kartais reikia labai daug dirbti, bet ir tai praeina“, – nusijuokia jis.

O juodoji ūkininkavimo pusė – atsisveikinimas su gyvuliais, išvežamais į skerdyklą. Bet kai savo užaugintą gyvulį parduoda veislei – Manto širdis džiaugiasi.

Dar praėjusiais metais jis pats daugiau laiko skyrė ūkiui valdyti, nes samdė 4 darbininkus. Tačiau ekonominiai skaičiavimai privertė imtis kardinalių sprendimų – atleisti du darbuotojus ir pačiam stoti į jų vietą.

„Išlaikyti darbininką – sunku ir brangu. Visada stengiuosi mokėti padorų atlyginimą ir laiku, bet kai metų gale pamačiau, kad nelabai kas lieka pačiam, teko priimti sprendimus. Iš valdytojo tapau gaisrininku – kur dega, ten lekiu“, – neslepia Mantas.

Ūkyje sukosi ir žmona Kristina, bet nuo rugsėjo biologė pradeda mokytojauti. Tėvo pėdomis eina 15-metis sūnus Adomas, daug padedantis ūkyje. „Juk šeimos ūkis – ką reikia, tą visi ir darome“, – trukteli pečiais šeimos galva.

Tik jaunesnės dukros dar turi svarbesnių užsiėmimų – 13-metę Rūtą ir 10-metę Vaivą paviliojo žirgai. Mergaitės rimtai sportuoja, dalyvauja varžybose su savo kumele. „Mūsų atostogos – tai nuvažiuoti kelioms dienoms į varžybas“, – šypsosi Mantas.

Ūkinė veikla, galvijų auginimas jam teikia malonumą. Mantas daug laiko praleidžia tarp gyvulių, pratina juos prie žmonių, kad galvijai būtų jaukūs. Kai užklumpa slogi nuotaika, nuvažiuoja pas gyvulius, pabūna tarp jų, paglosto, pakaso nugaras, pajunta jų šilumą ir, regis, negandos nutolsta.

„Augindamas galvijus turi degti tuo ir ne visada skaičiuoti. Kartais didesnė prasmė yra padaryti gerą darbą, negu ekonominiai rodikliai“, – toks Manto požiūris užtarnavo jam ir kitų augintojų pagarbą.