Profesionalus lenktynininkas, sumanus verslininkas, sėkmingas ūkininkas – taip galima apibūdinti Rytį Rutkauską. „Ūkininkavimas yra matematika, kur būtina viską skaičiuoti. Jei tau sunkiai sekasi, vadinasi, matematikos tu nenaudoji“, – įsitikinęs pasvalietis.

Kai lankėmės Rutkauskų namuose, Rytis neseniai buvo grįžęs iš Pasaulio ir Europos ralio kroso čempionato Švedijoje. Šįkart prizinės vietos neužėmė, tačiau prizininku ne kartą yra tapęs įvairaus lygio ralio kroso varžybose Lietuvoje, kitose Baltijos šalyje, Lenkijoje, Olandijoje – tai liudija gausi taurių ir medalių kolekcija, kurioje dera ir kelių konkursų „Metų ūkis“ apdovanojimai.

Į žemės ūkį atėjo iš verslo

Dar studijuodamas mechaniką Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, Rytis Rutkauskas sumanė verslauti – vežė įvairias prekes iš Kyjivo ir prekiavo jomis Lietuvoje (dėl to ir mokslų nebaigė). Vėliau išbandė naudotų automobilių verslą, kol galiausiai aukso gyslą rado žemės ūkio technikos prekybos srityje: vežė į Lietuvą traktorius, priekabas, sėjamąsias iš Rusijos, Baltarusijos, techniką sutvarkydavo ir parduodavo. „Labai didelis tokios technikos poreikis buvo, pirkėjai net eilėje laukdavo, kol parvešime“, – pasakoja Rytis.

Vienu tokiu sutvarkytu ir parduoti paruoštu traktoriumi jis sugalvojo nuosavą žemę išdirbti ir kviečius pasėti (buvo įsigijęs apie 10 ha). „Tais metais subrendo stulbinantis derlius ir grūdų supirkimo kainos buvo kaip niekad didelės – po 740 litų už toną mokėjo. Tai užkabino, todėl puolėme ieškoti žemės nuomotis“, – ūkininkavimo pradžią prisimena pašnekovas. Taip 1998 m. buvo įregistruotas ūkis žmonos Ingos vardu, 2002 m. ūkininku tapo ir pats Rytis. Juokiasi, kad, atsiraitojęs rankoves, šoko į aukso puodą, bet auksas vėliau ištirpo, nes ir gana prastų metų pasitaikė, o grūdų supirkimo kainos iki 300 Lt nusirito.

„Buvo metų, kai trąšos ir grūdai vienodai kainavo, pavasariai sausi užėjo, viskas išdžiūvo, visi vasariniai nunyko. Nepaisant to, nepasidavėme, visko nemetėme ir pamažu atsigavome. O vėliau paramos prasidėjo“, – pasakoja ūkininkas. Siekiant pasinaudoti parama, įregistravo trečią ūkį dukros Redos vardu. Šiuo metu bendrai Rutkauskai dirba apie 700 ha, iš jų daugiau kaip 200 ha sudaro nuosava žemė. Bendrai trys ūkiai įgyvendino apie dešimt ES finansuojamų projektų. „Nors buvo keletas laikotarpių, kai naktimis nemiegojau sukdamas galvą, kaip reikės skolas grąžinti, tačiau kažkaip išlaviravome. Tiesą sakant, jei ne projektai ir rizika, pusės technikos, kuri šiuo metu dirba ūkyje, neturėtume“, – prisipažįsta R. Rutkauskas.

Technikos parkas didelis ir įvairus

Pradėjęs ūkininkauti su parduoti paruoštu Belarus traktoriumi, nusipirko kombainą ir daugiau rusiškos technikos, prisipirko pajų, už kuriuos pastatų įsigijo. Pirmųjų ūkininkavimo metų prabangiu ūkio pirkiniu Rytis vadina naudotą prancūzišką 24 m darbinio pločio purkštuvą, kuriam pakeitė sugedusį siurblį, slėgio daviklius pakoregavo.

Pirmas su parama įsigytas pirkinys buvo naujas belarusas. „Sumokėjome gal 54 tūkst. litų, iš jų 40 proc. kompensavo. Aplinkiniai tada galvas kraipė, nes už tokią sumą buvo galima ir naują namą įsigyti“, – sako R. Rutkauskas, vėliau su parama įsigijęs 225 AG Case IH Magnum traktorių, kurio galią iki 310 AG padidino, 4 m darbinio pločio Väderstad Rapid sėjamąją.

Pirmųjų su parama įsigytų mašinų ūkyje nelikę, tačiau technikos parkas gana didelis ir įvairus, pasak ūkininko, tikra mišrainė. „Susideri – nuperki, jei kaina netinka, ieškai kito tiekėjo. Kai kainų skirtumai didžiuliai, verta techniką paįvairinti. Vienais metais ir aš, ir žmona į projektus ėjome, tad rinkdamiesi kitų gamintojų techniką, nei lig tol turėjome, bendrai apie 100 tūkst. eurų sutaupėme“, – technikos pasirinkimo kriterijus išskiria ūkininkas, mėgstantis skaičiuoti ir derėtis.

Šeimos ūkyje šiuo metu dirba 7 traktoriai: po du Case IH, Class, New Holland ir vienas Belarus, neseniai įsigytas akmenims iš laukų rinkti. Žemę dirba „Väderstad“ ir „Horsch“ technika, sėja su 6 m Horsch Pronto sėjamąja, derlių doroja Claas ir New Holland javų kombainais. Pasėlius tręšia išmania Amazone trąšų barstomąja, nors tręšimą kintamomis normomis R. Rutkauskas vertina skeptiškai ir jo netaiko, purškia dviem lietuviškais „Pasvalio agrodilerio“ gamybos purkštuvais.

Darbuojasi ūkyje ir dvi JCB mašinos: teleskopinis krautuvas ir ratinis ekskavatorius. Pastarasis įsigytas vietoje vikšrinio analogo, kuriuo nemažai metų atliko įvairius kasimo, lyginimo, melioracijos tvarkymo darbus. Teikė ir krovinių vežimo paslaugas, mat buvo sunkvežimių prisipirkęs. „Vieną dieną atsisėdęs pagalvojau, kuo aš prasikaltęs, kad šitaip plėšausi. Tai viską pardaviau, vietoje vikšrinio įsigijau ratinį ekskavatorių, kad turėtume kuo savo laukų melioraciją susitvarkyti, be to, praverčia jis ir ūkyje. Dabar paslaugas teikiame tik tuo atveju, jei darbuotojas laisvas“, – sako ūkininkas. Sumažinęs paslaugų teikimą pats stačia galva nėrė į automobilių sportą, kurį vadina papildomu darbu savaitgaliais.

Rutkauskų ūkyje dirba 4 nuolatiniai darbštūs ir nagingi darbuotojai, o darbymečiu į pagalbą atskuba abi dukros – kineziterapeutė Reda su vyru ir manikiūrininkė Meida – ir net pagrandukas Gedas, kuriam šiemet sukako 11 metų, noriai į traktorių ropščiasi grūdų vežti ar rapsų voluoti. Taip pat per javapjūtę jau kelerius metus papildomai užsidirbti iš Kauno atvažiuoja Žemės ūkio akademijos lektorius Vytautas Petkevičius, kuris su ūkio New Holland kombainu darbuojasi. Pasak ūkininko, jis ir juos pamoko, kaip geriau su technika dirbti ir jos galimybes išnaudoti.

Svarbi investicija – grūdų džiovykla

Po kelerių ūkininkavimo metų skaičiuoti mėgstantis R. Rutkauskas suprato, kad pirmiausia reikia investuoti į grūdų džiovyklą. „Jau 2008 m. mes džiovyklą turėjome. Ūkininkavimas – verslas, kur turi skaičiuoti. O supirkėjai daug atskaito už grūdų džiovinimą ir valymą. Be to, išvalytus smulkius grūdus taip pat galima panaudoti: vištoms lesinti, kiaulėms šerti, medžiotojams padovanoti, kurie mainais mėsytės, dešryčių atveža“, – nuosavos džiovyklos privalumus vardija ūkininkas.

Įsigijo italų gamintojos „Agrimec“ džiovyklą, kurią ilgainiui su darbuotojais perdarė, pritaikydami prie ūkio poreikių ir infrastruktūros: džiovyklą paaukštino ir modernizavo taip, kad ji tik džiovintų grūdus – aušinimo funkcija atliekama šalia pastatytuose trijuose bokštuose. Susimontavo valomąją, našią noriją, transporterius, susidėjo sklendes, daviklius ir visus grūdų ruošos procesus mechanizavo ir automatizavo, kad kuo mažiau rankų darbo reikėtų.

Visa įranga sumontuota po stogu šalia didžiulio angaro. Čia pat ir sėklų ruošimo sektorius su atskira grūdų priėmimo duobe ir 6 bokšteliais sėklai supilti. Savo poreikiams ir pardavimui R. Rutkausko ūkyje paprastai ruošiamos keturių veislių kviečių sėklos.

Derliui laikyti ūkininkas turi du atskirus bokštus, kuriuose galima sandėliuoti 1 300 t grūdų (paprastai į bokštus pila grūdus ilgesniam laikymui), taip pat keletą sandėlių – naujai statytų angarų ir 80–90 proc. rekonstruotų ir augalininkystės ūkiui pritaikytų senų fermų, kurias įsigijo už pajus. Beje, senieji pastatai taip atnaujinti ir perstatyti (iškeltas stogas, perdarytos metalinės konstrukcijos), kad galėtų į juos vilkikai įvažiuoti ir grūdus išpilti, be to, išnaudota ir viršutinė erdvė – čia įrengti atskiri daiktų laikymo skyriai: vienur laiko melioracijos, ventiliacijos įrangą, kitur – padangas, dar kitur – detales ar bokštų atsargines dalis.

„Sandėliuoti galime grūdus vos ne nuo 2 000 ha ploto. Esu pamišęs dėl statybų, vis ką nors prisigalvoju ir kaip kregždė lipdau. Tad visa mūsų technika, išskyrus bačkas, niekada lauke nestovi. O ir grūdų neskubame išvežti per javapjūtę, nes ne visada laiko yra arba kainos netenkina“, – sako R. Rutkauskas. Dalį derliaus jis paprastai parduoda pagal išankstines sutartis, nes reikia pinigų atlyginimams, sėkloms, trąšoms, degalams, kai kurie anksčiau ir pinigų už žemės nuomą paprašo. Be to, pinigams imlus ir sportas. Kitai daliai kainas fiksuoja etapais, stebėdamas rinkos pokyčius.

Turi ūkis didelę 30 m3 talpos dviejų ašių grūdų perkrovimo priekabą Umega, taip pat du vilkikus, sunkvežimį, kuriais veža grūdus iš tolesnių laukų (laukai nutolę apie 20 km spinduliu), nors naudoja ir traktorines priekabas. Grūdus daugiausia išveža tiesiai į Rygos ar Klaipėdos jūrų uostus – samdo transportą arba patys savo vilkikais veža.

„Kur geri pinigai, ten ir aš“, – juokiasi ūkininkas ir ima pasakoti apie šiaudų granulių gamybos ir prekybos verslą, kuriame sukosi daugiau kaip 5 metus. Pirmus 2,5 metų šis verslas ypač klestėjo. Arklių kraikui ir kūrenimui naudotos granulės buvo labai paklausios Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse, tačiau padidėjus pasiūlai iš Ukrainos ir Rusijos, R. Rutkauskas šią veiklą nutraukė, nors buvo įsigijęs naują vilkiką ir visą reikiamą įrangą.

Dabartinio ūkio užtenka

Didžiąją dalį (apie 60 proc.) Rutkauskų dirbamų naudmenų užima žieminiai kviečiai, nes molinguose dirvožemiuose jie geriausiai auga ir dera – paprastai byra nuo 8 iki 11,5 t/ha. Likusiuose plotuose sėja žieminius rapsus, ankštines kultūras (žirnius, pupas). Anksčiau augino dar salyklinių ir pašarinių miežių, kurių šiemet nesėjo, nes stipriai nukrito supirkimo kainos. Dirvožemiui gerinti ir humuso kiekiui didinti augina tarpinius pasėlius, naudoja biologinius preparatus, tręšia srutomis, mėšlu ir biomase, kurią įsigyja iš netoliese veikiančios biodujų gamyklos.

Jei oro sąlygos ir aplinkybės leidžia, rapsams sėti renkasi juostinę technologiją – perka paslaugą ir investuoti į mašiną pats negalvoja. „Tai labai brangi technika, kuri įsigyta greičiau surūdys nei atsipirks. Be to, jei per projektą pirktum, tektų nemažą kiekį degalų atsisakyti, o tai neracionalu, nes metų visokių būna“, – sako ūkininkas.

Nemažai metų taiko minimalaus dirbimo technologiją, tačiau ir plūgų neatsisako – turi du: lenkišką Opal ir švedišką Överum. „Ūkininkaudamas ant Pasvalio molio, plūgų tikrai negali atsisakyti. Su moliu reikia susidraugauti, nors jis kaskart verčia galvoti ir ieškoti naujų sprendimų, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, – iš patirties žino R. Rutkauskas. – Kartais reikia palaukti, jei rodo lietų, kad molis suminkštėtų. Būna, kad suskuti ir prilyja – tada vėl turi laukti ir iš naujo skusti, svarbiausia, kad ne per drėgna būtų.“

Rudenį suskusti molingi dirvožemiai, kitaip nei suarti, ilgai nedžiūsta. Palikus suskustus laukus pavasarinei sėjai, molis įmirksta, susiplaka ir, jei nėra šalčio, labai sunku tokią dirvą įdirbti. Tad geriausia, ūkininko įsitikinimu, ankštiniams augalams dirvą iš rudens suarti, o pavasarį porą kartų sukultivuoti ir sėti. Jo skaičiavimais, nuo žemės dirbimo ir derliai labai priklauso: skustoje dirvoje pasėtų pupų paprastai byra apie 2,5 t/ha, artoje – 4,5 t/ha. Dar viena pupų gero derliaus sąlyga – pasėti kuo anksčiau.

„Atsisakius arimo, ateitis bus nekokia, nes su skutimu ateina daugiau ligų, sunku su piktžolėmis susidoroti. Anksčiau tuščiosios avižos buvo baisios piktžolės, dabar didesnę grėsmę kelia smilguolės, dirsės, šakiniai. Ir jokia chemija jų neima, išskyrus rudeninę, kuri kainuoja 40–50 Eur/ha, o jei pasėliai iššąla? Tad dalinis arimas kas 2, 3 ar 4 metus būtinas“, – neabejoja ūkininkas.

Paklaustas apie ūkio didinimo planus, prasitaria, kad kažkada norėjęs vieną bendrovę pirkti, jau buvo numatęs rizikuoti ir paskolą imti. Tačiau labai didelės sumos norėjo, nes visa technika buvo įvertinta naujos kainomis.

„Pasiūliau savo variantą, netiko, tad ir nepirkau. Kiek žinau, vėliau pardavė tą ūkį beveik 5 mln. eurų pigiau nei manęs prašė. Bet paskui pagalvojau, kam man to reikia, nes prisidėtų 4 kartus daugiau žemės, problemų su darbuotojais kiltų, mat neaišku, ar ten dirbusieji norėtų kartu dirbti. Tiesą sakant, dabartinio ūkio užtenka, jei viską protingai skaičiuoji ir dėlioji, jis juk ir mano sportą gelbėja“, – sako ūkininkas Rytis Rutkauskas.