Daug žirgų serga fizinėmis ir psichinėmis ligomis. Vis dažniau konstatuojama, kad šio taikiausio ir intelektualiausio gyvūno elgesys neprognozuojamas, nesaugus, nors kartu pripažįstama, kad žmogus nebesupranta žirgo, negeba perskaityti jo siunčiamų kūno ir garso signalų. Kokia arklio būsena laikytina nenatūralia?

Neseniai į socialinius tinklus įkėlus 40 metų senumo nuotrauką, kurioje arklys aria bulvių lauką, atsirado pasipiktinusių gyvūno išnaudojimu. Ar vagoje „darbą dirbantis“ arklys buvo labiau išnaudojamas negu šiandieninis sportinis žirgas, skirtas jodinėti ir uždarytas moderniame, gerai įrengtame žirgyne?

Pakalbėkime apie nenatūralią gyvūno būseną – tiek fizinę, tiek psichinę, kurią nulėmė nenatūralios sąlygos, į kurias pateko šiandieninis žirgas: boksai, maniežai, tvartai, darbo (sporto), poilsio režimai, kontaktas su žmonėmis, šėrimas, socialinis bendravimas ir kt.

Paradoksas, tačiau tobulėjant technologijoms, gyvūnų laikymo, šėrimo sąlygoms, daugėjant žinių apie arklio poreikius, gyvūno elgesys, jo fizinė būklė prastėja. Tad ar tos sąlygos, kurias mes sukūrėme arkliui / žirgui atitinka jo prigimtinius poreikius? Čia ir glūdi konflikto esmė.

Svarbu suprasti arklio elgesį

Gyvūnų etologija svarbi tuo, jog, žinodami natūralų jų elgesį natūralioje aplinkoje, galime suprasti, kada ir kodėl jo elgesys tampa nenormalus ir kas jį lemia. Supratimas ne tik apie normalų elgesį, bet ir apie tai, kodėl arkliai išvystė tam tikrą savo elgesio reakcijų visumą, gali būti labai svarbus nustatant esminių problemų priežastis.

Arkliai šiuolaikinėje visuomenėje atlieka įvairius vaidmenis, ir tik nedaugelis jų, jei tokių iš viso yra, iš tiesų atspindi natūralią būseną, t. y. gyvenimą įprastoje aplinkoje.

Kitaip negu šunys ar kiti naminiai augintiniai, arkliai, kurie irgi yra itin socialūs, negyvena kartu su mumis. Nors dalis turi galimybę bendrauti su savo gentainiais, daugelis jų laikomi nenatūralioje aplinkoje. Kai kurie tyrimai parodė, kad nelaisvėje laikomi arkliai buvo dominuojantys, nerimastingi, susijaudinę, ginantys save ar perdėm smalsūs dėl poreikius ribojančios būsenos.

Būtent tai pabrėžia Jungtinės Karalystės gyvūnų augintinių mitybos centro „Waltham“ tyrėja Patricia Harris (Patricija Haris) mokslo publikacijoje „Natūralus arklys ir nenatūralus elgesys“. Augintojai raginami plačiau susipažinti su arklių etologija, natūraliu elgesiu, kad suvoktų nenatūralaus elgesio priežastis. Nes įgytos žinios leis atsakyti į klausimus, kodėl kai kurie arklidėse laikomi žirgai pasižymi neįprastu elgesiu, galinčiu sukelti sveikatos sutrikimų.

Net ir šiuolaikiškai įrengtos arklidės labai skiriasi nuo natūralios aplinkos, kurioje išsivystė arkliai, ir riboja jų poreikius. Arkliai vis dar išlaikė daugelį protėvių elgesio formų, o šių formų raiškos apribojimas susijęs su gyvūnų gerovės problemų atsiradimu. Vis garsiau keliamas klausimas, ar itin sudėtinga psichine struktūra pasižyminčius žirgus tinkamai suvokia veisėjai, sportininkai ir raiteliai – mėgėjai ir augintojai.

Nustatyta, kad žirgo individualybės suvokimas be galo svarbus raiteliams, veterinarijos gydytojams ir treneriams, todėl į tai reikėtų atsižvelgti vykdant ne tik veisimo programas, bet ir priskiriant jį veiklos kategorijai. Manoma, kad kai kurie darbiniai stresoriai gali paskatinti neįprastą arklio elgesį, tačiau iki šiol atlikta nedaug tyrimų, susijusių su arklių individualybės bruožais, neįprastu elgesiu ir ligomis.

Prigimtinės arklio savybės

Arklys išsivystė natūralioje gamtinėje aplinkoje, kurioje buvo daug plėšrūnų, todėl svarbiausias jo tikslas buvo išgyventi. Kad išliktų, turėjo išmokti pastebėti plėšrūnus ir būti greitas. Todėl per evoliuciją jis išvystė aštrius pojūčius, greitą reakciją ir gebėjimą greitai bėgti.

Šis gyvūnas gyveno lygumose, turėjo gerą regėjimą, kuriuo galėjo stebėti toli esančius objektus. Arklio akys didelės, išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, kad galėtų būdrauti ir stebėti aplinką. Nepaisant plataus regėjimo lauko, arklys turi dvi akląsias zonas – viena tiesiai už nugaros, kita – prieš pat nosį. Tai labai svarbios savybės, kurias būtina prisiminti artėjant prie arklio, nes staigūs žmonių judesiai aklosiose zonose gali sukelti nepageidaujamą reakciją.

Arklio akies anatomija tokia, kad, norėdamas sutelkti dėmesį į tam tikrus objektus, jis turi pakelti ir nuleisti galvą, o tai gali būti klaidingai suprasta kaip išsisukinėjimas, nepaklusnumas ar agresija. Kai kurie raiteliai to nežino, todėl tramdo žirgą, neleidžia jam nuleisti galvos, prasideda konfliktas, kuris gali baigtis ir vieno, ir kito trauma.

Arklio klausa taip pat išlavinta plėšrūnams aptikti – dvi judrios, stačios ausys juda nepriklausomai viena nuo kitos ir aptinka įvairius garsus. Nosyje – didelis uoslės epitelio plotas, todėl neabejotina, kad arkliai turi aštrią uoslę, nesvarbu, ar ji skirta bendrauti, ar plėšrūnams ir maistui rasti.

Arkliai jautrūs vibracijai po kojomis. Tai paaiškina, kodėl kai kurie jų nenoriai eina per tiltus ar rampas. Daugelis yra matę, koks sunkus arklių transportavimo procesas ir kaip į priekabą vedami gyvūnai pasibaido. Todėl žirgų šeimininkams privalu matyti, kaip gyvūnas suvokia aplinką, nes staigi ir impulsyvi reakcija tariamai be priežasties (pasibaidymas) iš tiesų turi savo šaltinį.

Pastebėję pavojų, arkliai turi dvi galimybes: slėptis arba pasišalinti. Jie augo plačiose atvirose erdvėse, neturėdami galimybių slėptis, todėl išsivystė kaip bėgimo ir reakcijos gyvūnai.

Arklio reaktyvumas yra viena sudėtingiausių problemų jo savininkui ir raiteliui. Būtent dėl to sportiniai žirgai gali būti dar reaktyvesni, nes mokomi reaguoti į trumpesnius signalus. Turime suvokti, kad arklys saugiai jaučiasi tik plačiose erdvėse, todėl natūralu, kad, pajutę nerimą, jie stengiasi akimirksniu ištrūkti iš gardų. Nustebęs ar išsigandęs reaktyvus arklys pirmiausia bėga, o tik paskui galvoja. Tai natūrali gyvūno reakcija. Tai privalo gerai žinoti arklio elgesio specialistai, komunikuodami su gyvūnu.

Kitas svarbus dalykas – natūralioje aplinkoje nė vienas arklys negyvena ir niekada negyveno izoliuotas. Tokia yra šių gyvūnų evoliucinė ir genetinė patirtis. Tačiau dėl šiuolaikinės veisimo praktikos eržilai dažnai izoliuojami ir uždaromi, bijant, kad su jais nekomunikuotų kiti gyvūnai. Manoma, kad galimai dėl to pasireiškia atskirtų eržilų į save nukreipta agresija. Taip pat pastebima, kad, izoliavimą pakeitus į natūralesnę aplinką, tokių arklių agresijos atvejų sumažėja.

Nors arkliai puikiai auga įvairaus amžiaus bandoje, laisvėje jiems geriau bendrauti su bendraamžiais. Didelis dėmesys jaunesniam arkliui gali sukelti vyresnių bendruomenės narių nepasitenkinimą.

Šiuolaikinis arklys ir sveikatos problemos

Su nenatūralios aplinkos poveikio padariniais susijusios kai kurios arklių sveikatos problemos.

Šiuolaikiniai arkliai išsivystė kaip lygumų gyventojai, per dieną nueidavę iki 80 kilometrų. Ganydavosi lėtai, ilgai, nuolat judėdami, trumpai ilsėdamiesi. Arkliai labai motyvuoti judėti, nebūtinai dideliu greičiu, tačiau tam tikrą atstumą. Tad galime kelti klausimą, ar šiandien žirgas nueina bent 50 kilometrų. Ar tik keletą? Ir tai turbūt tik tas 2–3 prajodinėjimo valandas, kai ant jo sėdi raitelis?

Iš dalies problema gali tapti ir šėrimas vienoje vietoje, nes tai mažina gyvūno motyvaciją. Turime pripažinti, jog laukinėje gamtoje arkliai savo noru neitų į mažą, uždarą patalpą, o rinktųsi atviras erdves. Kai žirgas uždarytas garde, jo judėjimas beveik lygus nuliui, o socialinis gyvenimas vyksta tik per langelį. Šiuo metu daug kur naudojamos ilgai trunkančio pašaro ėdimo ir pešimo iš tinklinių maišų technologijos, tačiau ar tai gali atstoti natūralų ganymąsi judant?

Arklių uždarymas ir izoliavimas gali pakenkti fizinei ir psichinei sveikatai; tai rodo ištinusios kojos, sustingimas, judėjimo stereotipija ir panašūs sveikatos sutrikimai.

Nors treniruotės ar žirgo išvedimai iš tvarto pagerina fizinę būseną, tai jokiu būdu nepakeičia laiko, praleisto lauke, nes neatstoja socialinių santykių, natūralaus judėjimo, aplinkos tyrinėjimo, mitybos poreikių. Niekada žirgo mankštinimas, kai jį prajodinėja raitelis, nors ir dukart per dieną, neatstos natūralaus jo poreikio laisvai judėti ir bendrauti su savo socialine grupe.

Laikymas arklidėse turi dar vieną neigiamą padarinį, dėl kurio suserga iki 50 proc. arklių – tai kvėpavimo takų ligos. Arklio kvėpavimo sistema išsivysčiusi pagal jo prigimtį, kai jis didžiąją dienos dalį praleidžia lauke nuleidęs galvą. Bet šiandieninis gyvūnas laikomas uždaroje patalpoje, kurioje neišvengiamai susidaro dulkių. Pašarai dažnai dedami virš žemės, ir nors dauguma savininkų žino, kaip svarbu užtikrinti gerą gryno oro cirkuliaciją arklidėse ir tiekti nedulkėtus šiaudus bei šieną, arklių kvėpavimo takų sutrikimų gerokai sumažėtų, jeigu jie būtų kuo ilgiau laikomi aplinkoje, panašioje į natūralią.

Suomijos mokslininkai Markku Saastamoinen (Markas Sastamoinenas), Susanna Särkijärvi (Suzana Sarkijarvi) ir Seppo Hyyppä (Sepas Hypa) tyrime „Arklių ir darbuotojų kvėpavimo takų rizikos mažinimas“ skelbia, kad kvėpavimo takų ligomis gali susirgti ir žirgynuose dažnai besilankantys žmonės. Sveikatos sutrikimų priežastys dažniausiai būna susijusios su per didele oro dulkių, pelėsių, virusų, bakterijų, sporų, aeroalergenų ir endotoksinų, kurie dažniausiai atsiranda iš pakratų ir pašarų, koncentracija.

Nenatūralus šėrimas lemia virškinimo sutrikimus

Intensyviai auginamų arklių šėrimo įpročiai labai skiriasi nuo auginamų natūralioje aplinkoje mitybos. Arklių virškinimo anatomija ir fiziologija atitinka šėrimo po truputį (mažai ir dažnai) veiklą. Natūraliomis aplinkybėmis jis maitinasi maždaug 16 val. per parą vartodamas kintantį maistą. Tuo tarpu daugelis nenatūralioje aplinkoje laikomų arklių gauna pašarus 1–2 kartus per dieną. Pašaruose yra mažai vandens ir jų maistinė sudėtis dažnai iš esmės skiriasi nuo raciono, kurį gyvūnas galėtų pasirinkti laisvėje.

Daugeliui arklių nuolat gresia virškinimo sutrikimai dėl daugelio priežasčių, įskaitant sutrumpėjusią kramtymo trukmę, sausesnius pašarus ir sumažėjusį skrandžio pH. Sutrumpintas šėrimo režimas gali būti arklio virškinimo sutrikimo ir pilvo bei žarnyno skausmo priežastis.

Dėl to siūloma arklius šerti dažniau ir didesnės energijos racionu. Natūralų žirgo maitinimąsi siūlo taikyti daugelis tyrėjų ir mokslininkų. Bet tarp mokslo ir gyvenimiškos realybės atsiranda konfliktas. Arklių savininkai, tiekdami gyvūnui daug pašaro, neretai susiduria su jo antsvoriu. Būtent todėl siūloma naudoti mažesnio virškinamumo pašarus su daugiau ląstelienos.

Taip pat patariama daugeliui žirgų per šėrimą suteikti vizualinio kontakto su kitais žirgais galimybę. Jei garde laikomas žirgas nenori ėsti, dažnai pakanka pamatyti, kaip ėda kitas jo gentainis, kad nusiramintų ir taip pat pradėtų ėsti.

Socialinis arklių elgesys

Varžyboms skirtų žirgų šeimininkai dažnai nerimauja, ar išleisti juos laisvai pasivaikščioti, ar leisti bendrauti su kitais gentainiais. Užtikrinus žirgo buvimą stabilioje socialinėje grupėje, kivirčų tikimybė gali sumažėti. Aptvaro dydis, išdėstymas ir kaimyniniuose laukuose esantys gyvuliai turi įtakos arklio socialinei veiklai, todėl vertėtų ištirti įvairias kombinacijas. Tačiau žinant jo įgimtas savybes ne konfliktuoti, o vengti konfliktų, sudarytos tinkamos sąlygos, t. y. dideli ir įvairūs ganyklų plotai, padėtų išspręsti daugelį problemų ar užkirstų joms kelią.

Imituojant laisvėje turėtas sąlygas, suteikiant gyvūnui galimybę rinktis elgesio sprendimo variantą, mes arklį grąžintume į jo prigimtį atitinkančias sąlygas ir eliminuotume galimus konfliktus.

Arkliai – labai komunikabilūs gyvūnai, turintys itin gerai susiformavusius socialinius įgūdžius ir motyvuoti bendradarbiauti, o ne dominuoti. Kadangi natūrali arklio aplinka yra atviros erdvės, jam reikėjo išvystyti vizualinių (ne vokalinių) signalų visumą. Daugelis arklių judesių labai subtilūs ir visai aiškūs, kad būtų gerai matomi iš tolo. Arkliai vengia agresijos ir paprastai nepuola, tačiau siunčia tam tikrus įspėjamuosius signalus. Ausų karpymas – vienas tokių.

Tačiau žirgų savininkai dažnai nekreipia dėmesio į įspėjamuosius signalus, versdami gyvūną elgtis agresyviai be tariamai akivaizdaus įspėjimo. Todėl visi, dirbantys su arkliais, privalo išmokti skaityti ir suprasti jų vizualinius ir vokalinius signalus. Arkliai, būdami labai geri vizualiniai komunikatoriai, greitai perpranta kūno kalbą. Laukinėje gamtoje kanopiniai dažnai ganosi mišriose grupėse ir nors signalai gali būti skirtingi, jie greitai atpažįsta vieni kitų baimės išraiškas. Apskritai visi žinduoliai pakankamai gerai geba skaityti vienas kito kūno kalbą ir vengia nereikalingų konfliktų.

Arkliai gana gerai supranta žmonių kūno kalbą ir suvokia, kada esame išsigandę. Tai labai svarbus veiksnys, kuris koreliuoja su šunų dresūra, kūno kalba ir hormonais (baimės, streso). Šiuo atveju žirgus, kaip ir šunis, veikia šeimininkų nuotaikos, baimės, kurios turi tiesioginės įtakos gyvūno psichinei būsenai, ir daro lemiamą įtaką jo elgsenai, be abejo, ir varžybų rezultatui. Įbaugintas žirgas atsisako šokti, numeta raitelį, kaip streso veikiamas šuo perkanda šeimininko ranką ar pabėga.

Australijos Čarlzo Starto universiteto (Charles Sturt University) mokslininkai straipsnyje „Streso ir treniruočių poveikis žirgų mokymosi rezultatams“ daro išvadas, jog stresas, nemalonios ir neaiškios situacijos didina kortizolio kiekį seilėse, o gyvūnas tokiu atveju tampa sunkiau valdomas. Tuo tarpu pozityvus paskatinimas, žaidimai (kaip ir šunims!), sukurtos sąlygos pasišalinti iš nemalonių situacijų, didina gyvūno psichinį stabilumą. Todėl patariama prieš treniruotę pirmiausia sumažinti stresą ir leisti gyvūnui laisvai pajudėti be jokios apibrėžtos fizinės veiklos.

Arklių savininkai turi būti skatinami rinktis gyvūnus, atitinkančius jų patirtį ir pasitikėjimą savimi, o jeigu jie pradeda bijoti savo žirgo, turi skirti laiko pasitikėjimui įgyti, galbūt daugiau dirbant su juo ant žemės, nejodinėjant. Arba reikia rinktis mažiau reaktyvius žirgus.

Visus, artimiau dirbančius su arkliais, būtina supažindinti su profesionalia literatūra, paaiškinti gyvūno kūno kalbą, poreikius, mąstymą. Jojimo mokyklėlės, kuriose „raiteliai“ mokomi lipti ant žirgo, raginti jį pentinais, mušti steku, niekuomet nesusitars su šiuo gyvūnu ir jojimas netaps bendradarbiavimu, o priešingai – stresu tiek žirgui, tiek raiteliui. Pirmiausia kiekvienas, net ir mažas raitelis, privalo būti supažindintas su žirgo prigimtimi ir elgesio formomis, kad išmoktų perprasti jo kūno kalbą ir komunikuoti. Tenka pripažinti, kad bazinių žinių dažnai neturi ne tik raiteliai, bet ir patys treneriai, veisėjai.

Išsigandusių žirgų ir nervingų žmonių derinys yra pavojingas, todėl potencialiai stresinėse situacijose dažnai būna geriau, jeigu žirgą prižiūrėtų patyręs nepažįstamasis, o ne nervingas raitelis.

Protingiausieji ir smalsiausieji – jautriausi neįprastam elgesiui

Nenatūralų arklių elgesį, ligas daugiausia lėmė nenatūrali fizinė ir socialinė aplinka, nenatūralus maitinimas. Nenatūrali arklio aplinka pagilino jo ir žmogaus nesusikalbėjimą, įgūdžių suprasti gyvūną sumažėjimą, o kai kuriais atvejais – net jų nebuvimą.

Gėrimės policijos žirgais, kurie mokomi susidoroti su konfliktais, tačiau ar tai nėra gyvūnų kankinimas? Juk šie gyvūnai evoliucijos eigoje užprogramuoti bėgti iš tokių situacijų, o ne susidurti su jomis. Vadinasi, tokia, t. y. netinkama rutina, gali paskatinti neįprasto gyvūno elgesio atsiradimą.

Atliekant tyrimus paaiškėjo, kad protingiausi, smalsiausi ir žaismingiausi arkliai yra jautriausi neįprastam elgesiui. Tuo tarpu pasyvūs, užsispyrę ir savimi pasitikintys arkliai geriau susidorojo su stresoriais ir kita neįprasta aplinka, objektais. Tai įrodo, kad mes, žmonės, labai subjektyviai suvokiame šiuos kilnius gyvūnus, manydami, kad jei jie paklūsta žmogaus valiai (prievartai), vadinasi, tinka mūsų numatomai veiklai. O arklys, kuris nepaklūsta žmogaus valiai, laikomas netinkamu, nors jis galimai yra kur kas stabilesnės psichikos.

Remdamiesi šiomis išvadomis, turėtume pagalvoti apie tinkamą arklių klasifikavimą pagal jų individualumą ir atidžiai atrinkti arklius, tinkamus sportui, rekreacijai ir terapijai. Nes gyvūnų „naudojimas“ pagal žmogaus įsivaizduojamus poreikius daro žalą arklių individualybei, nepadeda gerinti komunikavimo su šiuo intelektualiu, socialiu gyvūnu.

***

Baigdamas šių nuostabių, laisvų, inteligentiškų, intelektualių gyvūnų natūralaus elgesio ir elgesio sutrikimų apžvalgą, kviečiu susimąstyti. Matydamas, kaip į jojimo mokyklas skuba vaikai ir suaugusieji, kurie sumoka pinigus ir iškart keliami ant žirgo, mokomi teisingai sėdėti balne, laikyti steką, o vėliau – gyvūną vaikyti po maniežą ar hipodromą, turėtų pirmiausia būti mokomi gyvūno kūno kalbos, mąstymo, komunikavimo įgūdžių.

Kai kiekvienas veisėjas, treneris, raitelis ar save arklių mylėtoju vadinantis žmogus suvoks šių gyvūnų prigimtį, galbūt pasikeis ne tik mūsų požiūris, bet ir santykis su kadaise laisvėje gyvenusiais didingais gamtos kūriniais. Ir galbūt atėję į žirgyną nepulsime pirmą minutę balnoti šio laisvei sutverto gyvūno, o pagalvosime apie kitą laisvalaikio būdą. Ne tik asmeninių poreikių tenkinimą. Ir atsakykime kiekvienas sau, kodėl siekiame priversti gyvūną elgtis ne pagal prigimtį, jeigu tai jam nepriimtina, o galbūt – ir nepakeliama.

„Man, šio straipsnio autoriui, teko garbė (žodį pasirinkau sąmoningai) bendrauti su arkliais, o vėliau – ir žirgais nuo dešimties metų. Neatsitiktinai keturioliktąjį gimtadienį švenčiau su arkliu prie stalo. Treniruotės jojimo sporto mokykloje, žirgų traumos, žūtys, nulemtos ne aplinkos, o netinkamo žmogaus santykio ir darbo su šiuo intelektualiu ir socialiu gyvūnu, kėlė daug emocijų, o šiandien verčia nagrinėti temą moksliniu požiūriu: kodėl buvęs laukinis gyvūnas, evoliucionavęs į sportinį, šeimos, ūkio, asistuojamąjį ir kt. gyvūną, patiria tiek daug problemų.“ Mindaugas Sėjūnas