Agromaisto sektorių veikia kintantys gyventojų vartojimo ir mitybos įpročiai, klimato kaita ir auganti žmonių populiacija. Kokia situacija Lietuvoje ir kokių išbandymų tai kelia?

Auganti pasaulinė maisto paklausa ir gyventojų sergamumas verčia atsižvelgti į maisto saugumą, sveiką mitybą. Dėl to auga sveiko, saugaus ir funkcinio maisto paklausa. Didėjant pasaulinei maisto paklausai ateityje, kuomet 2050 m. Žemėje reikės išmaitinti dar 2 mlrd. žmonių, nepakaks didinti tvaraus maisto produktyvumo, kad patenkintume augančią maisto paklausą. Todėl Europos Sąjungos šalys turi pereiti nuo linijinio maisto vartojimo prie žiedinės ekonomikos. Žvelgiant iš Europos perspektyvos, tai reiškia, kad reikia pertvarkyti maisto grandines reguliuojančią politiką, daugiau dėmesio skirti vietinėms maisto grandinėms ir smulkių verslo įmonių plėtrai.

Ilgą laiką žemės ūkis ir maisto pramonė funkcionavo kaip du atskiri sektoriai, tačiau, keičiantis visuomenės mąstymui ir vartojimo poreikiams, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ėmė skatinti holistinį požiūrį, pagal kurį abu šie sektoriai turėtų būti sujungti į vieną agromaisto sektorių, apimantį visas abiejų sistemų grandis: pradedant pirminės maisto ir ne maisto paskirties žemės ūkio produktų gamyba, baigiant galutiniu produktu, kuris pasiekia vartotoją.

Veiksniai, darantys įtaką agromaisto sektoriui

Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija identifikavo ir apibendrino pagrindinius veiksnius, lemiančius agromaisto sektoriaus vystymąsi. Besikeičiantys gyventojų vartojimo ir mitybos įpročiai skatina diegti naujus produktus ir formuoja naujas nišines rinkas. Taigi, šie veiksniai tiesiogiai veikia agromaisto sektorių – skatina jį vystytis ir transformuotis. Daugiausia rizikų šiam sektoriui kelia veiksniai, susiję su aplinkosaugos sistemomis, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kiti neapibrėžtumai, kurių daugeliu atvejų neįmanoma numatyti.

Vertinant aplinkosauginius aspektus, dažniausiai išskiriamos vandens, žemės (kaip auginimo vietos), biologinės įvairovės nykimo ir dirvožemio kokybės prastėjimo grėsmės. Taip pat atsižvelgiama į problemas, kylančias dėl pandemijų ir epidemijų, dėl kurių plinta ligos, auga atsparumas antimikrobinėms medžiagoms. Klimato kaita irgi kelia grėsmių agromaisto sektoriui – apsunkina jo tolesnį vystymąsi ir transformaciją tvarios veiklos link: dažnėjant oro ekstremumams didėja esamų ir naujų, per maistą plintančių patogenų ir virusų atsiradimo bei plitimo rizika; netinkamas ar gausus cheminių trąšų naudojimas ne tik neigiamai veikia dirvožemio kokybę, sukelia aplinkos ir maisto taršos problemų, bet ir daro neigiamą įtaką visam agromaisto sektoriui.

Greitai auganti žmonių populiacija, senstanti visuomenė ir urbanizacija didina maisto paklausą pasaulyje. Dažnėjantys konfliktai, apimantys išteklių ir energetikos sektorius, sukelia maisto trūkumą ir lemia prastą mitybą. Tarpvalstybinė priklausomybė agromaisto sektoriuje ir besikeičianti ekonominė padėtis menkina šio sektoriaus sistemų atsparumą, lėtina vystymąsi. Skurdas, nelygybė ar kainos mažina sveiko ir šviežio maisto prieinamumą menkesnes pajamas gaunantiems asmenims.

Pasaulyje šios kylančios rizikos reikalauja patikimos politikos, apimančios techninius, socialinius ir ekonominius sprendimus, gamybos sistemų ekosistemų atkūrimo principus ir tarpsektorinį suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą transformuojant agromaisto sektoriaus sistemą.

Tvarios agromaisto sistemos link

Siekiant patenkinti augantį maisto poreikį, agromaisto sektorius turi sparčiau eiti tvarių maisto sistemų link. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, jo poveikis aplinkai yra labai didelis – daugiau nei trečdalis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) Europoje ir visame pasaulyje siejama su agromaisto sektoriaus veikla, iš kurių beveik pusė susidaro dėl neefektyvaus maisto atliekų tvarkymo per visą gamybos grandinę.

Agromaisto sektorius sunaudoja apie 70 proc. gėlo vandens ir užima daugiau kaip 50 proc. gyvenamosios pasaulio žemės, itin prisideda prie biologinės įvairovės nykimo. Dėl šių priežasčių sektoriui būtina persiorientuoti į veiksmingesnę, patrauklesnę, atsparesnę ir tvaresnę sistemą, siekiant užtikrinti tvarią maisto gamybą, sveiką žmonių mitybą.

Remiantis FAO apibrėžimu, tvari maisto sistema gali aprūpinti maistu visus, nepažeidžiant ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių veiksnių. Tai reiškia, kad per visą maisto gamybos grandinę „nuo ūkio iki stalo“ reikia užtikrinti:

• ekonominį tvarumą – pelną;
• socialinį tvarumą – įvairiapusę naudą visuomenei;
• aplinkos tvarumą – teigiamą ar neutralų poveikį aplinkai.

Tvarių maisto sistemų diegimas ir plėtra įvardijami kaip vieni pagrindinių aspektų, siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus. Maisto pasiūlos užtikrinimas, saugūs ir mitybai naudingi maisto produktai – svarbūs veiksniai, siekiant visų tvariam vystymuisi būtinų tikslų, o tai tik patvirtina sveikatos ir gerovės, mitybos, saugaus maisto ir maisto saugos tarpusavio priklausomybę. Staigių klimato kaitos pokyčių akivaizdoje agromaisto sektorius susiduria su problemomis, kurias reikia spręsti nedelsiant:

• mažinti anglies netekimą iš dirvožemio, bet didinti kaupimąsi;
• išsaugoti ir gerinti dirvožemio biologinę įvairovę;
• užtikrinti tinkamos maistinės vertės ir saugų maistą, atliepiant augančią pasaulinę maisto paklausą;
• mažinti maisto atliekų, praktikuoti antrinį jų panaudojimą / perdirbimą, skatinti žiedinės ekonomikos plėtrą.

Lietuvos agromaisto sektoriaus tendencijos

Mūsų šalies agromaisto sektoriaus ekosistemos dalyviai – tai verslo įmonės, mokslo ir studijų įstaigos, asociacijos, veikiančios saugaus maisto ir tvarių agrobiologinių išteklių srityse. Agromaisto sektoriuje veikiančioms įmonėms priskiriami startuoliai, mažos vidutinės ir didelės įmonės, kurios specializuojasi žemės ūkio ir maisto pramonės srityse. Priskiriama ir mokslo bendruomenė (pagrindinės mokslo ir studijų institucijos, vykdančios su agromaisto sektoriumi susijusias mokslo programas), taip pat mokslo ir technologijų parkai, atviros prieigos centrai, gamybos ir inovacijų slėniai.

Lietuvos maisto pramonėje pastaruoju metu stebimos augančios tvarumo ir sveikos gyvensenos tendencijos. Vis daugiau vartotojų domisi prekių ženklais, kurie ne tik siūlo sveiką ir vertingą maistą, bet ir rimtai vertina su maisto gamyba susijusius aplinkosaugos ir etikos klausimus. Žemės ūkis sukuria 3,6 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o visas žemės ūkio maisto produktų sektorius – net 7,1 proc. BVP.

Lietuvos agromaisto sektoriaus pagrindinė produkcija – perdirbti grūdai, pienas, mėsa. Augalininkystė, kurios didžiąją dalį sudaro pašariniai grūdai, per pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai sudarė 35 proc. visos agromaisto sektoriaus produkcijos. Palyginus pastarųjų dešimties metų duomenis, labiausiai bendroje agromaisto gamybos struktūroje padidėjo javų ir kitos gyvulininkystės produkcijos dalis (atitinkamai 3,5 ir 0,7 procentinio punkto), labiausiai sumažėjo daržovių ir pieno dalis (1,6 ir 1,2 procentinio punkto). Pagrindinės neigiamų tendencijų pieno sektoriuje priežastys – žemos pieno supirkimo kainos ir mažesnės, palyginti su augalininkystės produktais, tiesioginės išmokos. Nepakankamas šių produktų konkurencingumas, palyginti su kitomis šalimis, prisidėjo prie neigiamų pokyčių daržovių sektoriuje.

Maisto produktų vietinių turgaviečių apyvarta siekia vos apie 3,2 proc. visos maisto rinkos Lietuvoje. Pusę šių produktų sudaro mėsa ir jos gaminiai, kurių apyvarta išaugo 9,3 procento. Daržovių ir bulvių apimtys padidėjo ketvirtadaliu, pieno produktų – 8,6 procento. Mažiau parduota tik kiaušinių. Smulkios mobilios ūkininkų prekyvietės, elektroninė prekyba ūkininkų produktais ir kitos tiesioginės prekybos formos įgauna didesnį mastą, tačiau kol kas negali konkuruoti su prekybos centrais, užimančiais 60– 70 proc. mažmeninės prekybos rinkos.

Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, įsipareigojo agromaisto sektorių transformuoti į tvarias maisto sistemas. Šių tikslų įgyvendinti neįmanoma be inovacijų. Vadinasi, svarbu ne tik siekti bendrų ES tikslų, bet ir įvertinti stipriausias Lietuvos agromaisto sektoriaus sritis, kuriose kompetencijos ir patirtis leistų siekti proveržio. Mūsų šalies agromaisto ekosistemos startuoliai kuria visos maisto gamybos grandinės inovacijas: pradedant pirmine gamyba, baigiant produktų vartojimu.

Lietuvos startuolių duomenų bazės agromaisto sektoriuje yra užsiregistravę 28 startuoliai. Šalyje gausu gerų pavyzdžių, kurie padarė proveržį šioje srityje. Startuoliai ne tik kuria inovatyvius maisto produktus, bet ir prietaisus, technologines sistemas, siekia tvariai ūkininkauti, priimti patikimesnius, duomenimis grįstus tręšimo sprendimus, vykdyti nuotolinę pasėlių stebėseną, taikyti tvarią tiksliąją žemdirbystę, kurti informacines sistemas ūkininkams ir procesų valdymo įrankius, taip pat kitus inovatyvius sprendimus visiems agromaisto sektoriaus dalyviams.

Kuriant inovatyvius maisto produktus taikomos technologijos, kurios, palyginti su tradiciniais ūkiais, sunaudoja iki 95 proc. mažiau vandens. Be to, naudojama žalioji energija, o derlius auginamas be chemikalų, pesticidų ir nekenkiant aplinkai. Lietuvoje auga alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos produktų (biotrąšų, biostimuliatorių ir biopesticidų) pramonė, gaminanti aukštos pridėtinės vertės mikrobiologinius produktus ir cheminius priedus žemės ūkiui ir pramonei. Naudojant pažangias gamybos technologijas gaminami produktai, skirti dirvožemio biologiniam aktyvumui skatinti, augalų produktyvumui didinti ir kokybiškam derliui užtikrinti.

Kas riboja ir skatina plėtrą?

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla, pažangios technologijos, inovacijos, aukštą pridėtinę vertę turinčių produktų gamyba, mokslo ir verslo bendradarbiavimas skatina tolesnį šio sektoriaus vystymąsi.

Agromaisto sektoriaus augimą ir plėtrą skatina tai, kad:

• daug sektoriaus įmonių taiko šiuolaikines technologines žinias, turi stiprią sertifikuotą laboratorinę bazę ir kuria naujus inovatyvius produktus;
• įmonės buriasi į asociacijas, vienijančias inovatyvias įmones, ir integruojasi į prioritetines eksporto rinkas;
• agromaisto sektoriaus įmonėse, kurios yra didžiuosiuose miestuose, dirba aukštos kompetencijos darbuotojai, vystomas mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Agromaisto sektoriaus vystymąsi riboja:

• sektoriaus fragmentiškumas. Trūksta glaudesnio privataus sektoriaus ir mokslo institucijų bendradarbiavimo; didieji ir mažieji verslai nėra linkę tarpusavyje bendradarbiauti. Dauguma įmonių įsikūrusios regionuose, kur trūksta kvalifikuotų specialistų. Įmonėms trūksta priemonių darbuotojų kvalifikacijai kelti;
• teisinio reguliavimo technologijų / inovacijų reglamentavimo trūkumas. Naujų produktų reikalavimai ne visada iki galo aiškūs, kai kuriami pirmą kartą;
• Lietuvos įmonės geba kurti kokybiškus produktus, tačiau trūksta patirties ir žinių, kaip pateikti produktus vietos ir užsienio rinkoms (23 proc. įmonių nurodo, kad patekti į rinką – didžiausias sunkumas);
• trūksta vartotojų švietimo apie sveikatai palankių produktų vartojimo naudą, inovacijas ir naujausias tendencijas, jų diegimą. Didesnis dėmesys visuomenės švietimui gerokai prisidėtų prie agromaisto sektoriaus vystymosi skatinimo;
• didelės biurokratinės kliūtys, norint įsteigti nedidelę įmonę ir išbandyti naują idėją. Agromaisto sektoriaus prototipams pilotuoti skirtos infrastruktūros Lietuvoje trūksta, o tai stabdo proveržį ir riboja įmonių galimybes inovatyvius produktus ir technologijas tiekti rinkai;
• mažoka vietos žemės ūkio maisto produktų rinka ir didelė konkurencija (didieji prekybos centrai diktuoja kainas).

Siekiant užtikrinti maisto saugą ir prieinamumą, politikos formuotojai turėtų sutelkti dėmesį į sėkmingą agromaisto sektoriaus plėtrą, numatyti, kaip paskatinti kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, skatinti technologijų ir skaitmeninimo įsisavinimą, dalijimąsi gerąja patirtimi ir bendradarbiavimą, kuris veiktų kaip šio sektoriaus varomoji jėga.

Kartu reikėtų atsižvelgti į klimato kaitą ir tvarumo tikslus visuose agromaisto sektoriaus grandinės dalyse. Tai turėtų būti pripažinta ir sprendžiama tiek verslo, tiek visuomenės lygmeniu.

***

Agromaisto sistemos grandinę sudaro trys pagrindiniai komponentai:

• pirminė gamyba, apimanti žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties maistą, taip pat ne maisto produktus, kurie naudojami kaip kitos pramonės šakos žaliavos;
• maisto gamyba / paskirstymas, susiejantis gamybą su vartojimu per maisto tiekimo grandines ir vietinius maisto transportavimo tinklus. Maisto tiekimo grandinės apima visus dalyvius ir veiklą, susijusią su maisto tvarkymu po derliaus nuėmimo, sandėliavimu, kaupimu, transportavimu, perdirbimu, paskirstymu ir prekyba;
• vartojimas, kuris yra vienas labiausiai agromaisto sistemą veikiančių veiksnių. Jis lemia paklausos sukrėtimus, pavyzdžiui, pajamų praradimą. Įskaitant vidutinius ir tolesnius segmentus – nuo maisto saugojimo ir perdirbimo iki transportavimo, mažmeninės prekybos ir vartojimo – žemės ūkio ir maisto produktų sistemos yra daugelio ekonomikų pagrindas. Net Europos Sąjungoje maisto ir gėrimų pramonėje dirba daugiau žmonių nei bet kuriame kitame gamybos sektoriuje.