Gyvūnų mokslų specialistas Evaldas TAMKUTONIS visą gyvenimą ir karjerą yra su gyvuliais ir tarp jų. „Šiuolaikinis specialistas LSMU Veterinarijos akademijoje rengiamas ne tam, kad žinotų, kaip su šake paduoti karvei šieno. Studijų tikslas – pritaikyti technologijas ir įgytas gyvulių auginimo žinias ūkyje“, – sako Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veislininkystės specialistas ir eksterjero vertintojas. Jis ne kartą turėjo progos įsitikinti ir įtikinti kitus, kokia svarbi profesionalaus specialisto pagalba gyvulininkystės ūkyje.

Gyvūnų mokslų specialisto funkcijos šiuolaikiniame ūkyje labai plačios ir svarbios, pradedant gyvulių laikymu, šėrimu, baigiant – veislininkyste ir darbo organizavimu. Ar įmanoma sukurti rentabilų veislinį ūkį be specialisto pagalbos?

Manau, tik retas ūkininkas tai galėtų. Veislininkystė be specialistų yra kiek chaotiška, mėgėjiška, drįstu teigti, kad tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje ji labai sunkiai eina į priekį. Gyvulininkystėje kiekviena klaida, kurių dažniausiai pasitaiko dėl nežinojimo, kainuoja brangiai. Mėsinių galvijų ūkyje, net ir mažai selekcijos, veislininkystės klaidai ištaisyti reikės mažiausiai 3–4 metų.

Pradedantysis ūkininkas, kuris imasi veislinio darbo pats, be profesionalų pagalbos (t. y. renkasi gyvulius, juos vertina pagal savo supratimą), yra šališkas – jam jo banda atrodo geriausia. O specialistas yra nešališkas, jam svarbiausia profesionaliai atlikti savo pareigas ir laikytis taisyklių. Todėl ir yra nepriklausomi vertintojai ir nepriklausomi veislininkystės specialistai, kuriems svarbiausia – duomenys, jų tikslumas, o ne vieno ar kito ūkio propagavimas.

Kokias klaidas dažniausiai daro galvijų augintojai?

Išskirčiau kelias grupes. Viena jų, kai pradedantys augintojai pasirenka jų ūkio sąlygoms netinkančią veislę, arba perka veislinius gyvulius per mažai pasidomėję pačia veisle, jos ypatybėmis ir poreikiais. Perka labai pasitikėdami, bet dažnai nusiperka ne tai, kas užrašyta popieriuje. Perskaityti kilmės pažymėjimą taip pat reikia gebėti, kaip ir suprasti, kaip vienos ar kitos veislės gyvulys turi atrodyti – angusas juk negali turėti ragų ar baltų dėmių. Bet nusipirkę tokių gyvulių su parama jie neturi kitos išeities, kaip tik auginti juos, nes yra įsipareigoję juos išlaikyti 5 metus. Darbas ir pinigai tokiu atveju nueina perniek.

Kita klaidų grupė – ūkininkai nusiperka intensyvaus augimo veislės galvijų, kuriems laikyti neturi tinkamos pašarų bazės. Sunku žiūrėti į tuos gyvulius.

Pasitaiko, kad reproduktorių, bandos gerintoją, renkasi ne pagal pageidaujamas savybes, o pagal lokaciją – kad būtų kuo arčiau namų ir kuo pigesnis. Pamatęs pirmą to kaimynų buliaus veršiuką dažniausiai supranta, kad pasirinkimo kriterijai buvo netinkami.

Daugeliu atvejų padarytos klaidos ir lemia, kad veislinį ūkį kūrę ūkininkai kartais nusivilia ir pereina į produkcijos ūkį. Sako, išvažiavo gyvulys į perdirbimo įmonę, gauni pinigus ir ramu, nes tikrai niekas negrįš su priekaištais, kad ne tą pardavei.

Pats vykdau Asociacijos narių monitoringą, kokius darbus jie turi padaryti – ar laikas vertinti karves, ar atlikti kontrolinius svėrimus ir kt. Primenu jiems, tačiau kai kurie nesutinka, nes nenori, nemato prasmės. Bet veisimo programoje parašyta, kad ateityje, kai jiems reikės išsiimti prieauglio kilmės pažymėjimus ar parduoti gyvulį veislei, gali būti pavėlavęs, nes vertinimo laikas bus praėjęs ir ūkyje atvestas gražus gyvulys tęstinumo neturės. Tad kartais ūkininkams reikia tik trupučio pastangų ir traukinys riedės savo bėgiais.

Yra augintojų, kurie dirba šiuolaikiškai, jų rezultatai labai geri. Jie žino visus darbus, patys atlieka kontrolinius svėrimus, turi daugybę duomenų, informacijos ir gyvulio kilmės atsekamumą nuo prosenelio. Į tokius ūkius smagu nuvažiuoti, bet jų yra nedaug, tarp Asociacijos narių, manau, iki 10 procentų.

Dėl ko dažniausiai tenka ginčytis su ūkininkais, kai vertinate gyvulius?

Vertinami bulių tipas, raumeningumas ir eksterjeras, karvių – dar ir stambumas. Kalbant apie tipingumą ir raumeningumą sunku būtų ginčytis. Daugiausia nepasitenkinimo kyla dėl eksterjero vertinimo, nes neišvengiama subjektyvumo. Pavyzdžiui, vertintojas mato, kad nugara išlinkusi, o augintojui atrodo, kad ji neišlinkusi. Kitam nesvarbu, kad buliaus nagos susikryžiavusios – sako, pašveitei jas, ir viskas gerai. Bet tai genetiškai perduodama problema. Tad kam rinktis tokį reproduktorių, jeigu gali pasirinkti kitą, kuris neturi tokios problemos? O tokias nagas, pradėjęs tvarkyti vieną kartą, taip ir tvarkysi, kol tą bulių ir jo palikuonių turėsi.

Bulius yra vertinamas vieną kartą per gyvulio gyvenimą: nuo 14 iki 24 mėn. (hailendai iki 36 mėn.) amžiaus. Tad tą vienintelę dieną, per tą vertinimo valandą gyvulys gali atrodyti visai kitaip, negu jis atrodė, tarkime, vakar. Šaltesniu ir drėgnesniu oru bulius gali būti labiau susigūžęs ir iš esmės gražus geras gyvulys neparodys to. Kitą dieną jis gali būti tiesus kaip styga. Taip pat, jeigu gyvulys laikomas ant minkšto pagrindo, ant gilaus kraiko, o po to išvedamas ant kieto pagrindo, jam gali būti slidu, jis nesijaus tvirtai ir tikrai neparodys viso eksterjero grožio. Tad vieni iš tiesų turi eksterjero trūkumų, o kitiems tiesiog netinkama diena pasitaiko.

Vertinant gyvulį turbūt neužtenka žinių – reikia ir akį turėti?

Taip. Gyvulį turi matyti nuolat. Rečiau stebint tai „nusimuša“. Pavyzdžiui, Vokietijoje vertintojai kartą per metus susirenka ir daro „akies atmušimą“. Žiūri įvairių veislių gyvulius, diskutuoja, aptaria, po to vertina, vertinimus lygina ir tai vadina akies kalibravimu. Lietuvoje, kol dar Šilutės stotyje vyko kontrolinis auginimas, mes, 3–4 vertintojai, panašiai darydavome pasibaigus kontrolės laikui – išleisdavome bulių, kiekvienas užsirašydavome savo balą, o skiriamas būdavo tas, kurį parašė dauguma vertintojų. Bet to nebėra, nes nebėra ir Šilutės stoties. Mažėja ir vertintojų, nes mažėja gyvulių.

Taigi, kokia šiuo metu mėsinių galvijų veislininkystės padėtis šalyje?

Anksčiau išgyvenome, kad Čekija, su kuria startavome vienu metu, ėjo ir nuėjo, palikusi mus toli toli. Bet dabar nereikia ir Čekijos – Estija ir Latvija mus lenkia. Jų veislininkystės pažanga daug didesnė, jie eksportuoja galvijus. O mums nepavyksta bendrai siekti tikslų. Atsivežame gyvulių iš užsienio, bet patys iki eksporto neužaugame, užsienio rinkai neturime ką pasiūlyti. O vietinėje rinkoje gyvulių poreikis yra ribotas.

Manau, kad ir valdžios požiūris, kai nuolat keičiami reikalavimai, neprideda motyvacijos ūkininkams. Gyvulys nespėja pasiekti veislinės brandos, o taisyklės pasikeičia.

Asociacijoje dirbu ketvirtus metus ir matau vis didėjančias problemas, veislininkystei bus tik sunkiau, nes už eksterjero vertinimus, svėrimus parama bus mažinama, nebelieka specializuotų parodų, už kiekvieną menkiausią darbą reikės finansinių ataskaitų. Asociacijoms reikės atnaujinti veisimo programas, nuo kurių priklausys dar kitų metų biudžetas, o jeigu neįvykdysi įsipareigojimų, kuriuos turi numatyti metams į priekį, bus mažinamas finansavimas. Vieni metai, nepavykus visko tiksliai apskaičiuoti, gali viską nutraukti.

Vis labiau linkstama prie to, kad veislininkystė turi būti pačių ūkininkų reikalas, o ne valstybės žemės ūkio politikos prioritetas. Tuo ir gali baigtis gražūs žodžiai apie veislininkystę, kaip viso sektoriaus pamatą. Manau, išliks tik labiausiai užsispyrę, turintys gebėjimų ir išteklių vykdyti veislininkystę patys. Guodžia tik tai, kad jų užaugintų gyvulių turėtų užtekti produkcijos ūkiams. Bet jeigu už veislinį reproduktorių bus mokama ne tiek, kiek jis vertas, o kaip už eilinį bulių, kurį gali nusipirkti bet kokioje bandoje, ir jie nematys prasmės dirbti. Motyvacija tik mažinama. Pernai du ūkiai atsisakė mėsinių galvijų, kurių bandos sudarė 200–300 gyvulių.

Maža dalis pažangiausių angusų, limuzinų ir šarolė augintojų daro genetinius tyrimus. Šiemet parama gauta ir aubrakų genomui. Bent tai labai gerai, nes veislininkystėje svarbiausi yra duomenys.

Veislinės bandos šalyje turėtų sudaryti apie 20 proc., visi kiti ūkiai turėtų būti produkcijos, kuriems irgi reikia veislinių gyvulių. O pirmos kartos mišrūnų augimas, sveikatingumas, priesvoriai, mėsos kokybė dėl heterozės efekto bus geresnė negu grynakraujų.

Jūsų, kaip gyvulininkystės specialisto, viena iš darbo sričių yra ūkininkų švietimas?

Tai nuolatinis darbas. Visada vyksta įvairaus lygio diskusijos, ar nuvažiuoji pas viską mokantį augintoją, ar pas pradedantįjį. Kodėl reikia to ar ano? Ką padaryti, kad būtų taip, o ne kitaip? Ką daryti, kai ūkyje jau pradeda grėsti giminingumas? Kuo pakeisti esamą bulių? Kai pradedantis ūkininkas, gavęs profesionalių žinių, jas priima, tuomet ir pats pradeda kitaip žiūrėti į švietėjišką informaciją ir žinių kaupimą. Po kurio laiko sutikęs matai, kad jo žinių bagažas jau daug didesnis, klausimai taiklesni. Tada smagu. Arba jeigu klausia, gal gali patikrinti, kokius darbus turėčiau atlikti – vadinasi, ūkininkaujama rimtai. Mums, turintiems prieigą prie jų ūkio duomenų, tai padaryti lengviau negu jiems patiems.

Taigi, turėtumėte būti vienas svarbiausių galvijų augintojo partnerių, bet ar taip realiame gyvenime yra?

Pastebiu, kad kai kurie ūkininkai samdo abejotinos kvalifikacijos darbuotojus padieniams darbams, bet nesusimąsto, kad daug daugiau laimėtų mokėdami ne jiems, o specialistui, kuris padėtų ūkiui sukurti pridėtinę vertę ir tapti pelningesniam. Kita vertus, nors darbo mano profesijos specialistams yra daug, tačiau jų labai trūksta. Gal baugina senas įvaizdis, kad būsi uždarytas 7 dienas per savaitę kokiame nors ūkyje ir nieko daugiau, išskyrus karves, nematysi. Aišku, kad toks įvaizdis nemotyvuos jauno žmogaus, bet iš tiesų dabar mūsų darbas yra visai kitoks – dirbame su išmaniosiomis technologijomis, duomenis analizuojame kompiuteryje ar telefono ekrane, net prie karvės mums nereikia nuolat eiti. Darbo grafikas taip pat stabilus.

Gyvulininkystės specialistas, technologas (taip parašyta mano diplome) išmano gyvūnų auginimą, šėrimą, technologijas. Jis yra arčiau ūkio ir kasdienio darbo negu, tarkime, veterinarijos gydytojas, kurio pareiga – ligų profilaktika ir gydymas, nors taip pat pagal profesinį lygį gali būti patikimas konsultantas ir kitais klausimais. Bet veislininkystė – būtent tai, kad gyvuliai neturėtų paveldimų ligų. Gyvūnų mokslo specialistas šiuolaikiniame ūkyje turi sudaryti komandą su veterinarijos gydytoju, tačiau tokią praktiką galime sutikti tik didžiuosiuose ūkiuose, o kai kurie rajonai apskritai neturi veterinarų, ištikus bėdai ūkininkai turi skambinti į LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų kliniką ir kviesti mobilią pagalbą.

Ačiū už pokalbį.