Švelnėjant klimatui kelerius metus iš eilės gerai peržiemojo beveik visi žieminiai lauko augalai. Jie derlingesni už vasarinius, tačiau auginimą riboja sėjomainų rotacijos. Ar galima dar išplėsti žieminių pasėlius sumažinus vasarojų?

Šiais metais nuo ankstyvo pavasario žemdirbius džiugino tamsiai žali žieminių kviečių, miežių plotai, kuriuos keitė ryškiu geltoniu nulieti žieminių rapsų laukai. Žieminiai augalai šį sezoną sudarė didžiąją dalį pasėlių.

Vasarojaus auginama palyginti mažai. Šis pavasaris vėl buvo jam nepalankus. Ūkininkus neramino sunkiai dygstantys vasarinių augalų pasėliai, ypač sunkesnėse dirvose. Dažną pavasarį jiems pakenkia dažnėjantys ekstremalūs reiškiniai. Pavyzdžiui, užsitęsę lietingi laikotarpiai, net liūtiniai lietūs, nes įmirkusiose, ypač sunkesnėse patežusiose dirvose, ankstyva sėja beveik neįmanoma. O pradžiūvus dirvoms balandžio pabaigoje ar gegužę ir pasėjus, retai pavyksta kokybiškai sudaiginti pasėlį dėl užsitęsusių sausrų, jeigu sąlygų nepagerina lietūs.

Šiais metais didesnė sėkmė lydėjo tuos, kurie vasarinius sėjo vos pradžiūvus dirvoms dar kovo pabaigoje. Tačiau taip anksti sėti rizikinga dėl stiprių pavasarinių šalnų pavojaus. Balandžio viduryje užslinkus lietingam šaltajam periodui, teko laukti, kol pradžius dirvos, ir sėti gegužės mėnesį. Deja, prasidėjo sausringesnis periodas, augalai dygo ilgai ir nevienodai. Žinome, kad vasariniai augalai jautriau negu aukštesnį vystymosi tarpsnį pasiekę žieminiai reaguoja į ekstremalius gamtos reiškinius – nukrypimus nuo standartinės klimato normos (SKN) per vegetaciją, ypač per užsitęsiantį sausringąjį laikotarpį.

Taigi besikeičiantis klimatas, kai švelnėja žiemos ir ilgesni šiltesni rudens periodai, tampa palankesnis auginti žieminius, o ne vasarinius augalus. Pavyzdžiui, beveik iki lapkričio vidurio tęsiasi šiltasis rudens laikotarpis – susidaro beveik du palankūs mėnesiai sėti žieminius. Švelnesnę žiemą sėkmingai peržiemoja tiek ankstyvos sėjos optimaliai išsivystę, tiek vos sudygę žiemkenčiai.

Švelnėjančios žiemos sudarė palankias sąlygas visų žieminių, ne tik kviečių, plotų plėtrai. Beje, kviečiai neįnoringi augalai, augintojai jau gerai perprato jų agrotechnikos principus, o įgydami ir diegdami technologijų naujoves gali didinti produktyvumą, mažindami finansines ir energijos sąnaudas, didindami pridėtinę vertę.

Žieminių augalų vegetacija ilgesnė, todėl, jiems augant ir formuojant pagrindinius produktyvumo elementus, tenka daugiau saulės, o tai užtikrina didesnį fotosintezės intensyvumą. Jie gali sukaupti daugiau organinių medžiagų negu vasariniai augalai, kurie tuo laiku dar būna tik daigų ar pirminių vystymosi tarpsnių. Tai lemia ir kur kas didesnį žieminių augalų derlingumą. Žieminių kviečių plotams plečiantis, auga ir jų sėklų poreikis, todėl ir selekcininkai šiems augalams skiria daug dėmesio: registruotų Lietuvoje sukurtų ir užsienyje išvestų veislių su skirtingomis savybėmis sąrašas gana ilgas. Tad galima pasirinkti veisles pagal auginimo sąlygas, produkcijos paskirtį.

Priešsėlių parinkimas

Žieminių kviečių, kaip derlingiausių ir pelningiausių javų, pasėliai užima vis didesnius plotus daugelyje Europos šalių. Lietuvoje 2023 m. žieminių javų plotai užėmė 967,9 tūkst. ha, iš jų žieminių kviečių auginta daugiausia – 837,2 tūkst. ha, kurie sudarė 86,5 proc. visų žieminių arba 61,3 proc. visų javų. Kitų rūšių žieminiais javais apsėjami palyginti nedideli dirbamos žemės plotai: miežiais – 44,2 tūkst. ha, kvietrugiais – 58,4 tūkst. ha, rugiais – 28,1 tūkst. ha.

Todėl aktualus klausimas – kaip parinkti gerus žieminių kviečių priešsėlius. Nemaži jų plotai iki šiol buvo atsėliuojami. Be to, žieminių kviečių plotų plėtrą komplikuoja nauji reikalavimai, nes pagal Strateginį planą (SP) šių javų atsėliuoti galima ne daugiau kaip 35 proc. plotų dalies. O juk gerų nemiglinių rūšių augalų priešsėlių trūksta.

Beje, pastaraisiais metais įvyko tai, ko ir galima buvo tikėtis plečiant jų plotus ir didėjant produktyvumui – krito žieminių kviečių kainos ir jų pridėtinė vertė, o kartu ir prestižas. Anksčiau šie javai užtikrino stabilias pajamas, o gautą pelną ūkiai galėjo investuoti į techniką, auginimo technologijų tobulinimą. Kritusios grūdų kainos sukėlė šoką. O technika ir jos priežiūra brangi. Ne vienas ūkininkas ją įsigijo skolintais pinigais. Susiklosčiusi situacija verčia ieškoti išeičių. Vieni plečia vasarinių augalų, ypač pupinių, plotus. Tačiau jie jautriau reaguoja į nepalankias klimato sąlygas ir nėra garantijų sulaukus derliaus gauti didesnę pridėtinę vertę. Vienais metais nuo sausrų nukenčia pupos, kitais metais nuo liūčių išgula žirniai. Gaunami menki derliai, o kartais krenta produkcijos paklausa ir kainos.

Vieni pelningesnių ir geresnių žieminių kviečių priešsėlių yra žieminiai rapsai. Jais 2023 m. buvo apsėta daugiau kaip 300 tūkst. ha. Tačiau žieminių rapsų plotų plėtra ribota dėl jų ligų ir kenkėjų (invazinių šliužų ir kt.). Todėl būtina palaikyti fitosanitarinį atstumą: į tą patį lauką rapsai gali grįžti ne dažniau kaip po 4–5 metų. Taigi jie, kaip kviečių priešsėlis, sudaro tik dalį reikalingo ploto.

Pupiniai augalai, praturtinantys dirvas biologinio azoto, yra vieni geresnių kviečių priešsėlių. Tačiau dėl sudėtingesnės agrotechnikos jie taip pat užima palyginti nedidelius plotus. Pupinius auginti ir nuimti sunkiau negu miglinius javus, o pelningumas, kaip minėta, skirtingais metais labai nevienodas. Pernai daugelis ūkininkų pupinių sėjo tik tiek, kiek būtina sėjomainai: deklaruota – 77,3 tūkst. ha žirnių, 80 tūkst. ha pupų. Labai mažai auginama kitų rūšių pupinių: lubinų ar vikių.

Taigi vengiant kviečių atsėliavimo, iškyla produktyviausių žieminių rūšių pasėlių kaitos problema. Ką rinktis: jautresnius klimato pokyčiams mažiau derlingus vasarinius, ar ieškoti galimybių keisti žieminių augalų asortimentą?

Žieminių kviečių plėtrą gali stabdyti ne tik kritusios grūdų kainos, atsėliavimo ribojimas dėl aplinkosauginių reikalavimų, bet ir jų atsėliavimui mažiau tinkamos vis plačiau taikomos bearimės žemės dirbimo sistemos. Kadangi daugeliu mokslinių tyrimų nustatyta, kad, kviečius atsėliuojant ir naudojant bearimį žemės dirbimą, susiformuoja blogesnis fitosanitarinis fonas, nes su augalų liekanomis patogeninis užkratas lieka dirvos paviršiuje. Todėl atsėliuojamuose plotuose reikėtų taikyti aplinkosauginiu požiūriu mažiau palankų intensyvesnį, tačiau fitosanitariniu požiūriu saugesnį žemės dirbimą – arimą, kai priešsėlio augalų liekanos įterpiamos į gilesnius dirvos sluoksnius.

Kaip minėta, aktualus aplinkosauginis klausimas – pupinių, fiksuojančių azotą iš atmosferos, auginimas, sudarantis galimybę mažinti sintetinių azoto trąšų kiekį. Deja, ekstremalėjantis klimatas vasarinių auginimui mažiau palankus negu žieminiams, o žieminių diversifikacijai sėjomainoje pasirinkimas nedidelis. Viena galimybė – siekti žieminių pupinių įtraukimo į sėjomainą, kurie, kaip priešsėlis, žieminiams kviečiams užtikrintų geresnę mitybinę terpę ir fitosanitarinį foną, mažinantį augalų apsaugos priemonių poreikį, ypač taikant bearimį žemės dirbimą.

Pasirinkimas – žieminiai žirniai

Pastaraisiais metais kai kurie ūkininkai, ieškodami galimybių plėsti žieminių plotus, jau išbandė žieminius pašarinius žirnius (vadinamus peliuškomis), ekologiniuose ūkiuose – ir žieminius vikius. Tačiau patirties dar nedaug. Šių augalų veislės įvežamos iš piečiau esančių šalių, kuriose dirvožemiai ir meteorologinės sąlygos kitokios, tad tenka patiems agrotechniką derinti prie mūsų šalies aplinkos sąlygų.

Beje, mokslinių tyrimų Lietuvoje apie žieminių žirnių auginimo agrotechniką ir dirvožemio sąlygas taip pat nėra daug. Žinoma, kad žieminiai pupiniai, kaip ir vasariniai, mėgsta lengvesnes, humusingesnes, neužmirkstančias dirvas. Net trumpą laiką pasėlį vietomis apsėmęs vanduo gali sukelti šaknų puvinį ir pražudyti žirnius. Prieš keletą metų žieminiais žirniais buvo susidomėję ir tyrinėję mokslininkai, tačiau jais nusivylė, ir sąlygos buvo atšiauresnės. Jie prastokai žiemojo, išretėjusiuose pasėliuose pavasarį išvešėjo piktžolės, derlius buvo menkas. Tad kurį laiką jie pamiršti.

Tačiau klimatui šiltėjant ir jautresniems žieminiams pupiniams augalams sąlygos darosi palankesnės. Dabartinės žiemos, kai minusinė temperatūra trumpai nukrenta žemiau nei -15 ℃, tik retais atvejais būna dar šaltesnių dienų, susidarė geresnės žieminių augalų žiemojimo galimybės. Kai kuriuose ūkiuose žieminiai pašariniai žirniai pastaraisiais metais peržiemojo gana gerai, o žieminiai vikiai, dažniau auginami ekologiniuose ūkiuose, taip pat rado vietą sėjomainoje.

Pupinių, kuriems beveik nereikia mineralinių azoto trąšų, svarba aplinkosauginiu požiūriu neginčytina. Net dėl mažos startinės azoto (N) normos poreikio pupiniams abejojama, literatūroje pateikiami skirtingi duomenys. Vienur nurodoma, kad nedidelė norma N₃₀ turi teigiamą įtaką žirnių produktyvumui, kitur pateikti duomenys leidžia manyti, kad startinė mineralinio azoto norma, išberta prieš sėją, netgi stabdo azotą fiksuojančių bakterijų veiklą. Galbūt tyrimų duomenų skirtingumui turėjo įtakos nevienodos žirnių auginimo sąlygos – dirvožemių humusingumas ir turtingumas maisto medžiagų, kuriomis pasinaudojo augalai pirminiuose vystymosi tarpsniuose.

Žinoma, kad kuo ilgiau pupiniai vegetuoja, tuo daugiau asimiliuoja simbiozinio azoto – daugiausia daugiamečiai augalai: dobilai, liucernos. Vasariniai žirniai, nelygu augimo sąlygos, per vegetaciją gali asimiliuoti 50–75 kg/ha azoto. Tikėtina, kad ilgiau vegetuodami žieminiai žirniai jo sukaupia ženkliai daugiau ir labiau jų liekanos praturtina dirvožemį.

Žieminių žirnių agrotechnika specifinė, kai kurios veislės, įvežamos į Lietuvą, ankstyvos. Siekiant pakankamo šaknų išsivystymo ir įsitvirtinimo dirvoje prieš žiemą, jie turi būti pasėti anksčiau negu kviečiai. Peržiemoję pavasarį anksti atželia, sparčiau vystosi ir subręsta anksčiau negu kviečiai. Ankstyva branda ir ankstyvesnis negu žieminių kviečių derliaus nuėmimas (nebent sutampa su žieminių miežių branda) leidžia patogiau susiplanuoti derliaus nuėmimo darbus.

Lietuvoje registruotų žieminių žirnių veislių nėra, platinamos iš užsienio šalių įvežamos. Derlingose dirvose jos linkusios išgulti, tada ankščių branda būna netolygi, lietingesniais metais patiriama nuostolių dėl komplikuoto derliaus nuėmimo. Problemos sprendimas galėtų būti tokias plonastiebes žieminių žirnių veisles pagrindiniuose pasėliuose auginti mišinyje su migliniais ankstyvesniais javais. Svarbu parinkti artimos trukmės vegetacijos miglinių ir pupinių augalų veisles, kad sutaptų brendimo ir derliaus nuėmimo laikas. Kaip žieminių žirnių atrama galėtų būti mišinyje auginami ankstyvesnių veislių kvietrugiai, o gal net žieminiai miežiai. Tokie mišiniai galėtų būti vertingi gyvulininkystės ūkiuose, pašarams gaminti.

Žieminiai žirniai tarpiniuose pasėliuose

Pastaraisiais metais tarpiniai pasėliai tampa įprasti, kaip ir pagrindiniai, nes siekiama kuo ilgiau išlaikyti dirvožemį su dengiamaisiais augalais, akumuliuojančiais maisto medžiagas biomasėje, mažinančiais išsiplovimo galimybes. Beje, žieminiai žirniai, kaip fiksuojantys azotą ir sukaupiantys didelę biomasę, tarpiniuose pasėliuose turėtų užimti deramą vietą.

Įprasta tarpiniuose pasėliuose auginti bastutinius – greit sudygstančius, greit uždengiančius paviršių ir sukaupiančius daug fitomasės, nes tai trumpos vegetacijos augalai: baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai ar kt. Tačiau, be teigiamų savybių, šie bastutiniai gali turėti ir neigiamų, jeigu sėjomainoje auginami žieminiai ar vasariniai rapsai, kuriuose vis daugiau plinta jiems būdingos ligos. Pastarųjų sukėlėjai ilgai išlieka dirvoje. Tarpiniuose pasėliuose auginant baltąsias garstyčias ar kitus bastutinius augalus, jie gali tapti ligų, būdingų rapsams, platintojais.

Pupiniai pagrindinių pasėlių struktūroje užima mažesnę dalį, todėl įvairios jų rūšys, be pavojaus platinti ligas ir kenkėjus, galėtų būti auginamos tarpiniuose pasėliuose.

Tarpiniuose pasėliuose tarprūšinę kovą su trumpos vegetacijos, greit augančiais įvairiais bastutiniais augalais (garstyčiomis, ridikais) pupiniai gali pralaimėti, nes jiems sudygti reikia daugiau drėgmės. Todėl jie ilgiau dygsta, atsilieka ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais ir turi silpnesnę stelbiamąją gebą. Siekiant, kad pupiniai atliktų jiems būdingą funkciją – asimiliuotų azotą ir galėtų sukaupti didesnę azotingą biomasę, tarpinis pasėlis neturi būti per daug apkrautas didesnę stelbiamąją galią turinčių augalų rūšių įvairove.

Apibendrinus galima pasakyti, kad klimatas žieminiams augalams vis palankesnis, todėl racionalu ieškoti galimybių jų kiekį didinti pasėlių struktūroje, dargi didesnį dėmesį skirti žieminiams pupiniams augalams. Jeigu žvelgtume tik į vienų metų pridėtinę vertę, kaip esame įpratę, žieminiai kviečiai būtų vertingiausi javai. Tačiau reikėtų vertinti ne tik gaunamą produkciją, bet ir tai, ką paliekame dirvožemiui. Tuomet pupiniai augalai tampa gerokai vertingesni už kviečius. Objektyviai matydami suminę augalų rūšių naudą, ne taip jautriai reaguotume į sumažėjusias galimybes atsėliuoti kviečius. Juo labiau kad kinta žemės dirbimo technologijos į saugesnes gamtosaugine prasme. Ne vieną įtikino juostinės sėjos pranašumas, kviečius pasėjus į rapsieną ar žirnieną, kai likusios augalų liekanos, kaip mulčias, saugojo javus nuo didesnių atšalimų, pavasarinių liūčių ar užklupusios sausros, o lėtai besimineralizuojančios liekanos per vasarą tapo stabiliu maisto medžiagų tiekėju augalams.

***

Siekiant išvengti neigiamų žieminių kviečių atsėliavimo padarinių, reikėtų rinktis:

• ligoms atsparesnes veisles, nes pridėtinę vertę gali sumažinti didesnis augalų apsaugos priemonių poreikis;
• ankstyvesnes veisles, kad tarp jų spėtų užaugti reikšmingesnė posėlyje auginamų augalų biomasė, skatinanti priešsėlio liekanų mineralizaciją ir stabdanti priešsėlio patogenų plitimą;
• naudoti aplinkosauginiu požiūriu mažiau palankų, tačiau fitosanitariniu požiūriu saugesnį žemės dirbimą – arimą.