Agronomė, mokslininkė, žirgininkė, ūkininkė – dr. Viktorija Gecaitė sukasi daugybėje veiklų, ir visos jaunai moteriai įdomios. Kiekvienoje ji randa pasitenkinimo, naujų idėjų. Artėjant liepos 16-ajai – Agronomų dienai, su Viktorija šnekamės apie tai, kas ją paskatino eiti agronomės, mokslininkės keliu, kaip naujausių tyrimų rezultatus pritaiko ūkio technologijose.

Žemės ūkį iš arti Viktorija matė nuo vaikystės, nes tėveliai Zita ir Vytautas Gecai ūkininkavo Joniškio rajone, Žagarėje. Todėl kai dvyliktokei reikėjo rinktis studijų kryptį, mama patarė atkreipti dėmesį į agronomiją, nes tai, jos požiūriu, labai gera specialybė. Taip mergina tapo VDU Žemės ūkio akademijos studente. Baigė ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas.

„Tikrai nesigailėjau nė akimirkos, nes buvo įdomu. Ypač patiko giliau analizuoti augalus, studijuoti, kaip juos sveikai auginti. Dėstytojai buvo kvalifikuoti, pateikė tikrai daug vertingų žinių. Pagal „Erasmus“ programą pusę metų mokiausi Ispanijoje, praktiką atlikau Nyderlanduose“, – pasirinkimu ir aktyviomis studijomis džiaugiasi Viktorija.

Baigiamojo bakalauro darbo apie žieminius rapsus vadovė buvo dr. Rita Pupalienė. Viktorija gilinosi į žieminių rapsų sėjos laiko tyrimus, o tęsdama magistro studijas dar išplėtė juos su linijinėmis ir hibridinėmis rapsų veislėmis.

Beje, magistro darbo eksperimentus ji atliko savo pusbrolio, žinomo ūkininko Valiaus Ąžuolo ūkyje Akmenės rajone (visai netoli Viktorijos tėvų ūkio, tik gretimame rajone).

Po magistrantūros studijų Viktorija laimėjo darbo atrankos konkursą ir tapo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultante Pakruojo rajone. Dirbo keletą metų.

„Aš nuolat noriu tobulėti, gilinti žinias apie augalus ir ne vien. Todėl nutariau eiti toliau“, – sako Viktorija. Jos dėmesį patraukė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) kvietimas studijuoti doktorantūroje. Nors anksčiau neturėjo tikslo įgyti mokslo daktaro laipsnio, bet galimybė gilinti profesines žinias patiko ir Viktorija jaunos mokslininkės kelią pradėjo LAMMC Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje (Pasvalio r.).

Doktorantūros darbo tema, kuriai vadovavo dr. Aušra Arlauskienė, buvo susijusi su dvinarių pasėlių ir juostinio žemės dirbimo panaudojimo ypatumais ekologinėje agrosistemoje. 2021 m. Viktorija apgynė darbą ir tapo agronomijos mokslų daktare, o Joniškėlio bandymų stotyje dirba toliau. „Svarstau teikti prašymą į podoktorantūros studijas, bet dar neišgvildenu konkrečios temos“, – tolesnius planus atskleidžia jauna mokslininkė.

Apgynusi disertaciją ji pradėjo tyrinėti tarpinius pasėlius – įsiliejo į LAMMC mokslininkų komandą, vykdžiusią šį projektą. Eksperimentiniai pasėliai buvo įrengti ne tik Joniškėlio bandymų stotyje, bet ir ūkininkų ūkiuose keliuose regionuose. „Dirbome visa mokslininkų grupė, buvo labai įdomus bandymas, gavome daug duomenų, skirtingų rezultatų, šia tema parengėme straipsnių. Įdomūs man tarpinių pasėlių tyrimai, nes patinka augalų įvairovė. O jos žemės ūkyje reikia, nes skirtingi augalai teikia svarbią naudą dirvožemiams“, – pasakoja Viktorija.

Kita jos dabartinių tyrimų kryptis – retesni augalai. Jaunoji mokslininkė iki šiol bendrauja ir su buvusia vadove R. Pupaliene, dabar dalijasi jau ir mokslo tyrimų idėjomis. Pavyzdžiui, kartu tyrinėja naujus augalus tikruosius margainius. Vienas iš eksperimentinių laukelių įrengtas ir Joniškėlio bandymų stotyje.

Pernai bandymų stotyje augino ir sėjamųjų juodgrūdžių. „Jos – verti dėmesio augalai, sėklos turi daugybę naudingų savybių, iš jų spaudžiamas aliejus. Norėtųsi, kad ateityje Lietuvoje juodgrūdės būtų auginamos plačiau“, – apie tai, kaip būtų galima praturtinti augalininkystę, svajoja mokslininkė.

Į ūkį atnešė naujovių

Su Viktorija susitinkame jos vyro Andriaus Kvedaro šeimos įkurto ūkio sodyboje Pašvitinyje. Čia vienas pirmųjų Pakruojo rajone ūkį įkūrė Andriaus tėvas Kazimieras, vėliau ir du Kvedarų sūnūs tęsė ūkininkavimą. O prieš kelerius metus į ūkio veiklą įsitraukė ir Viktorija.

Su būsimu vyru Andriumi Viktorija susipažino, kai dar dirbo Konsultavimo tarnybos Pakruojo biure augalininkystės konsultante. Tekdavo padėti pildyti ūkininkams privalomus trąšų, augalų apsaugos žurnalus.

„Man atėjus nemažai kas pasikeitė“, – sako profesionali agronomė, įdiegusi ūkyje technologinių naujovių. Pavyzdžiui, ji pasiūlė vyrui sėjomainą, kurioje anuomet buvo tik kviečiai, rapsai ir miežiai, praturtinti naujų rūšių augalų: sumažintas rapsų plotas, imta auginti belukščių avižų, įvairesnių tarpinių augalų, liucernų. Ateityje planuojama įtraukti ir sėmeninių linų, kurie, pasak įvairovės ūkio pasėlių struktūroje siekiančios Viktorijos, itin geras sėjomainos narys.

Kvedarų ūkyje taip pat buvo įrengtas tarpinių pasėlių bandymas: po kviečių viename variante buvo auginami bastutiniai (garstyčios su ridikais), kitame pagrindą sudarė facelijos, egiptiniai dobilai, avižos netikšės. Kitą pavasarį tame lauke augintos belukštės avižos, dar taikytas skirtingas žemės įdirbimas. Pasak Viktorijos, šiame ūkyje geriausiai pasiteisino bastutiniai augalai, kurie turėjo įtakos ir po jų augintų avižų derliui, ir pasėlio piktžolėtumui mažinti.

Mokslininkė pastebėjo, kad šarmingose Pašvitinio dirvose labai gerai augo ir tarpinių augalų mišinys su facelijomis, nes jos mėgsta aukštą pH reakciją.

„Tarpiniai pasėliai tikrai naudingi“, – pritaria ir Andrius. Tiesa, jis pripažįsta, kad ūkio praktikoje ne visas technologines naujoves lengva iš karto įdiegti, tačiau pasistengti verta.

Įdomu tai, kad užaugintą liucernų žaliąją masę ūkis parduos kooperatyvui „Joniškio aruodas“, kuris įsirengė pašarų gamybos cechą ir iš ūkininkų supirks tokią žaliavą.

„O mūsų ūkis priklauso kooperatyvui „Radviliškio aruodas“. Kooperatyvas irgi turi idėjų įkurti panašų pašarų gamybos cechą. Todėl liucernas planuojame ir toliau auginti“, – planus atskleidžia Andrius.

Pasakodamas apie pastarųjų metų pokyčius ūkyje, jis sako, kad anksčiau pasėlius tręšė ir purškė daugiau. Viktorija ūkio technologijas peržiūrėjo ir paskatino pereiti prie tikslesnio darbų atlikimo, o tai leido sumažinti ir trąšų ar pesticidų kiekius, bet pasiekti tokį patį rezultatą. „Man patinka tikslumas: purkšti ne bet kada, o tiksliai tada, kai reikia. Tas pats ir tręšiant, pavyzdžiui, azotu“, – pastebi Viktorija.

Pašvitinio apylinkėse žemės derlingos, todėl ūkiui pavyksta pasiekti gana aukštų derlingumo rezultatų. „Orientuojamės maždaug į 8 t/ha kviečių, 4 t/ha rapsų derlingumo vidurkį. Žinoma, lemia ir skirtingi laukai, oro sąlygos“, – sako Andrius. Jis priduria, kad prieš 4 metus buvo atliktos visų laukų agrocheminės analizės, sudaryti tręšimo planai. Šiemet jos bus kartojamos ir lyginama, kas pasikeitė dirvožemyje: pavyzdžiui, kokį indėlį atliko tarpiniai augalai, ar turėjo įtakos tai, kad kaip azoto trąšą imta naudoti amonio sulfatą (jis turi sieros ir truputį rūgština šarminius dirvožemius).

Jau kelerius metus ūkis perėjęs prie minimalaus žemės dirbimo ir juostinės sėjos technologijos. Tiesa, tokios sėjamosios Kvedarai dar neįsigijo, bet sėjos paslaugą savo nariams teikia kooperatyvas „Radviliškio aruodas“, kuris turi net kelias sėjamąsias, skirtas specialiai agroserviso paslaugoms. Beje, kooperatyve dirba ir du kvalifikuoti agronomai, kurie taip pat konsultuoja ūkius.

Tad Kvedarų ūkiui profesionalių žinių tikrai netrūksta. „Agroverslo firmų vadybininkų patarimais nebesivadovaujame, mums užtenka kooperatyvo agronomų ir pačių sukauptų žinių“, – patikina žmona su vyru.

Kiek svarbios agronominės žinios ūkininkaujančiajam? „Per tiek metų jau ir pats įgijau patirties, iš klaidų pasimokiau.  Bet, žinoma, profesionalios agronominės žinios daug lemia derliaus rezultatus. Ir labai svarbu, kad konsultacijos būtų nešališkos. Komercinių firmų konsultantai dažniausiai turi savų interesų“, – pripažįsta Andrius, pagal išsilavinimą statybos inžinierius. Šios žinios jam taip pat praverčia, nes, be ūkio, dar plėtoja medienos apdirbimo verslą.

Andrius, be to, pabrėžia, kad labai svarbu nepadaryti grubių pasėlių priežiūros klaidų, nes jos gali daug kainuoti ir sumažinti derlių. Viktorija įvardija vieną tokią klaidą – kai, kviečius patręšus didesne azoto norma, augalai, susidarius specifinėms sausros sąlygoms, tiesiog apsinuodijo, pradėjo geltonuoti. Teko greitai gaivinti pasėlį. Gerai, kad pavyko.

Ką profesionali agronomė patartų kitiems ūkininkams? „Verta turėti vieną gerą konsultantą, kuris supranta apie augalus, ir dirbti pagal vieną aiškią technologiją. Žinoma, gerų pavyzdžių yra ir tarp pažangių ūkininkų praktikos. Džiugu, kad žemdirbiai tobulina žinias“, – pastebi Viktorija.

Vienas mieliausių pomėgių – žirgininkystė

Agronomės specialybė – ne vienintelė, kurią įgijo Viktorija. Po magistrantūros studijų ji dar sumanė įvaldyti žirgininkystę – baigė dvejų metų mokslus Šeduvos technologijų ir verslo mokykloje.

„Irgi buvo labai įdomu, sužinojau plačiau apie žirgus, pagerinau savo jojimo įgūdžius“, – pasakoja Viktorija. Su žirgais ji – nuo vaikystės. Pajuokauja, kad nežino, ar pirma vaikščioti, ar jodinėti išmoko.

„Žagarėje, kaip žinote, buvo stiprus žirgynas, vyko žirgų sporto varžybos. Važiuodavau jų žiūrėti. Tačiau tėvų baimė leisti jodinėti buvo didesnė negu mano noras. Iš pradžių net ant jaučio jodavau ir buvau išmokiusi jį manęs klausyti. Pirmą žirgą man padovanojo kaimynas, po to jau tėvai nupirko antrąjį – žemaitukų veislės kumelaitę Torą. Su ja visi tėvų ūkio laukai būdavo apžiūrimi... Torai jau 24 metai, dabar gyvena kitame ūkyje, nuvažiuoju aplankyti“, – su didele meile Viktorija pasakoja apie žirgus, sakydama, kad jie suteikia ramybės jausmą.

Šiuo metu Kvedarų šeimos ūkio pievose ganosi fryzų veislės eržilas Mini ir kumelė Fani. O birželio pradžioje pasaulį išvydo kumeliukas, kuriam vardą dar reikės sugalvoti pagal šios veislės kilmės nustatytas taisykles.

Žirgų priežiūros klausimai paskatino Viktoriją imtis ir dar vienų mokslinių tyrimų – kartu su kolege iš Dotnuvos, LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininke botanike dr. Egle Norkevičiene nutarė ūkyje įrengti gamybinį bandymą, kur tirs skirtingų sudėčių lietuviškų veislių pievų augalų tinkamumą žirgams ganyti: kurios žolės geriau ėdamos, koks jų atsparumas mindymui ir pan.

Viktorija džiaugiasi, kad vyras Andrius neprieštarauja tokiems jos moksliniams eksperimentams. Juk tam reikia ir papildomų darbo sąnaudų, ir investicijų. „Žirgininkystė Lietuvoje populiarėja, vis daugiau ūkininkų laiko žirgus, jiems reikia gerų ganyklų, kyla daug klausimų, kaip jas tinkamai suformuoti, tad šios srities tyrimų tikrai reikia“, – įsitikinusi mokslininkė.

Moteris turi ir daugiau pomėgių – domisi gamta, vaistiniais augalais, sveika mityba, augina daržoves, gėles. Tad veiklos tikrai netrūksta. Viktorija sako, kad būna ir nuovargio akimirkų, tačiau įkvėpimo ir energijos agronomei visuomet teikia žemė. „Tai, kas užauginta savo rankomis, su meile, yra dosniausias ir sveikiausias maistas. Kai darai, kas patinka, tai kartu pasikrauni ir naujos energijos iš žemės. Kai būnate pavargę, pavaikščiokite basomis, pamatysite, kaip atgausite jėgas“, – sako Viktorija Gecaitė.