Gegužei įpusėjus ūkininkas Arūnas Grigaliūnas jau buvo atlikęs didumą pasėlių priežiūros darbų, liko tik paskutinįkart kviečius nupurkšti fungicidais. Mat jis pastaraisiais metais augina vien žieminius augalus, vasarinių atsisakė, nes dažnos sausros sumenkina derlių.

Ūkio sėjomainą dabar sudaro kviečiai, miežiai ir rapsai. Tiesa, dar sėjama žaliojo pūdymo, auginami tarpiniai pasėliai, kaip reikalaujama pagal ekologines sistemas ir kitas paramos priemones.

Kodėl ūkininkas pasirinko būtent šių rūšių augalus? Pirmiausia, labai gerai išsidėsto darbų seka laukuose. Pavyzdžiui, anksčiausiai subręsta žieminiai miežiai, todėl po jų užtenka laiko paruošti dirvas ir optimaliu laiku pasėti žieminius rapsus. O juos nukūlus dar galima pasėti tarpinius pasėlius, juos išlaikyti nustatytą laiką ir po to dar sėti kviečius.

Šiemet visi pasėliai peržiemojo gerai, nepakenkė nė vėlyvos šalnos, tad pavasarį ūkininkui nereikėjo nieko sėti, išskyrus gegužės antroje pusėje pasėtus 12 ha žaliojo pūdymo – garstyčių ir ridikų mišinio. Jį augins iki rugpjūčio, o po to įterps į dirvą ir sės kviečius arba rapsus.

Naudoja sertifikuotą sėklą

Dar vienas A. Grigaliūno ūkio ypatumas – jis jau daug metų 90 proc. laukų apsėja sertifikuota sėkla, kurią perka iš įmonių. „Savo ūkyje sėklai paruošti reikia ir laiko, ir įrangos. Mano patirtis rodo, kad pačiam ruošiant ne kažin ką galima sutaupyti. Anksčiau pirkau tik dalį sėklos, kad atnaujinčiau turimą ūkinę. O dabar perku beveik visą reikiamą kiekį sertifikuotos sėklos“, – sako Arūnas.

Taigi, auginamų ūkyje javų, rapsų veislių asortimentas nuolat atnaujinamas.  Arūnas noriai augina naujesnes veisles, nes jų derlingumo potencialas didesnis. Pavyzdžiui, šiemet laukuose veši kviečiai Bright, Hondia ir Asory, rapsai Umberto, Amazonity ir švaraus lauko technologijai pritaikyta veislė, miežiai Volase.

Taiko intensyvias priežiūros technologijas

„Bandau taikyti intensyvias auginimo technologijas, o gaunasi, kaip gaunasi“, – prisipažįsta ūkininkas. Tręšia javus ir rapsus maksimaliomis leistinomis mineralinių trąšų normomis, nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių pasėlius purškia tiek, kiek reikia. Pavyzdžiui, žieminiams kviečiams per sezoną skiria po 170 kg/ha azoto veikliosios medžiagos, o rapsams dar ir šiek tiek daugiau. Iš rudens fosforu ir kaliu tręšia pagal poreikį, atlieka agrochemines dirvų analizes. Kviečius nuo ligų per vegetaciją purškia 3 kartus, tad augalai tikrai sveiki.

„Šiemet pavyko apsaugoti pasėlius ir nuo kenkėjų. Rapsuose jie neplito labai gausiai, matyt, ir permainingi pavasario orai jiems nepatiko. Todėl insekticidus naudojau tik kartą. Kviečius pavasarį per lapus tręšiau įvairiomis maisto medžiagomis ir kartu purškiau augimo reguliatoriais. Po to purškiau nuo ligų bamblėjimo tarpsniu. Dar purkšiu fungicidais vėliavinius lapus, o po to varpas“, – paskutinius pasėlių priežiūros darbus gegužei įpusėjus vardija ūkininkas.

Augalų apsaugai jis stengiasi naudoti naujesnius fungicidus. „Jie nėra pigūs, bet nenaudosi, tai neturėsi. Augalų apsaugos priemonės atsiperka“, – sako jis.

Rapsuose fungicidus jau buvo panaudojęs žydėjimui įpusėjus. Žieminius miežius nuo ligų purškė du kartus. „Rapsai auga, laukia kombaino. Miežiai irgi“, – apie baigtus darbus sako ūkininkas. Rapsų per ankštaras karbamidu nebetręšia, nes gaila važinėti su purkštuvu per masyvius augalus.

Nors pagrindiniai pasėlių priežiūros darbai baigiasi, pasak ūkio šeimininko, vis vien nėra dienos, kad nevažiuotų apžiūrėti laukų. „Visi prie greitkelio, negaliu jų apleisti, turi būti gražūs“, – tokio principo laikosi ūkininkas.

Džiaugiasi gražiais pasėliais ir nenusivilia derliais

Ūkio dirvožemio našumas siekia 45–50 balų. Tad užauginamas 7–8 t/ha kviečių derlingumo vidurkis Arūną tenkina. Rapsų derlingumas – apie 3 t/ha, žieminių miežių – apie 6 t/ha.

Dalis ūkio dirvožemių rūgštūs, todėl juos ūkininkas kalkina. Tai daryti rengiasi ir šiemet, nuėmęs derlių. Siekdamas papildyti dirvą organika, nukūlęs kviečius planuoja sėti tarpinius pasėlius – garstyčių ir ridikų mišinį.

Beje, A. Grigaliūnas vienas pirmųjų pradėjo auginti žieminius miežius, kai tik jų naujų veislių atsirado mūsų šalies rinkoje. „Susidomėjau jais pirmiausia dėl sėjomainos. Žieminius miežius anksti galima pasėti, anksti derlius subręsta. Gerai suplanuojami darbai“, – teigiamas šių javų auginimo ypatybes vardija ūkininkas. Nebuvo metų, kad miežiai ūkyje neperžiemotų, nuostolių pavyko išvengti.

Miežių derlių ūkininkas dažniausiai parduoda nukūlęs, nesaugoja. Rapsus realizuoja irgi po pjūties. Daliai kviečių parduoti sudaro išankstines sutartis, dalį išdžiovinęs laiko sandėlyje, stebi biržos kainas ir stengiasi parduoti, kai jos palankesnės. Deja, pastaruosius du sezonus, kaip pripažįsta Arūnas, laikyti kviečių neapsimokėjo, rinkos kainos klostėsi netipiškai.

Iki šiol laukus arė

Daug metų ūkininkas visas dirvas arė. Plūgo atsisakė tik pernai rudenį, pereina prie minimalaus žemės įdirbimo skutikliais. Tačiau Arūnas nepeikia ir arimo. Jis šį darbą buvo gerai įvaldęs, o suartose dirvose visuomet pavykdavo užauginti gerą derlių. Galima sakyti, kad šis tradicinis žemės įdirbimo būdas jam padėjo sukurti tokį ūkį, koks yra.

„Bandau pereiti prie neariminės žemdirbystės. Žiūrėsiu, kaip seksis. Plūgo kol kas neišmetu. Žinoma, keičiasi žemės dirbimo technologijos, reikia imtis naujovių.  Nors arimas yra arimas, aparei ir ramu – ligų ir piktžolių laukuose mažiau...“, – sako Arūnas. Jo nuomone, žemės dirbimas skutikliu, palyginti su arimu, gal kažkiek spartesnis, bet nepasakytum, kad kuro sunaudojama gerokai mažiau.

Pasėlius ūkininkas sėja įprasta sėjamąja. Kol kas keisti sėjos technologijos neplanuoja. Juk tam reikėtų vėl investuoti į naują techniką. Dabar ūkio mašinų parkas visiškai sukomplektuotas. Prieš 7 metus A. Grigaliūnas pasistatė grūdų džiovinimo bokštą, kuriame galima ir dalį derliaus laikyti. Dalį grūdų ūkininkas parduoda po javapjūtės. Taigi, visa ūkio gamybinė bazė suformuota.

Per visus ūkininkavimo metus A. Grigaliūnui pavyko tris kartus pasinaudoti supaprastinta investicine parama: įsigijo du traktorius, purkštuvą, sėjamąją, trąšų barstyklę.

Jis pripažįsta, kad, siekdamas dirbti rentabiliai, nuolat skaičiuoja, planuoja, kad išlaidos neviršytų pajamų. O jos žemdirbiui ateina tik metams baigiantis, kai parduoda derlių. „Daug kas rinkoje siūlo trąšų, brangių preparatų, bet prieš perkant visuomet reikia pagalvoti, ar atsipirks“, – įsitikinęs ūkininkas.

Įsikūręs gimtinėje

Arūnas tęsia šviesios atminties tėvelio Prano įkurto ūkio tradiciją, o dar seniau šiose vietose – Antakalnyje – žemių turėjo ir seneliai, kaime jų sodyba stovėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (per jį sudegė, vėliau buvo atstatyta). Dabar Arūnas visą sodybą išpuoselėjo, rekonstravo tėvų namą, pastatė ir naują šeimai, taip pat sutvarkė gamybinius pastatus, pastatė sandėlius.

Iš pradžių atkurtas ūkis buvo mišrus – laikė ir kelias karves, prieauglio. Žemės buvo vos keliolika hektarų. Ilgainiui ūkį išplėtė iki 250 ha. Arūnas sako, kad pradėjęs ūkininkauti neįsivaizdavo, kaip ūkis atrodys po kelių dešimtmečių. „Pradėjome dirbti dėl to, kad reikėjo dirbti, kad tėvų, senelių žemes atgavome, didelio pasirinkimo neturėjome. Po truputį savaime viskas susiklostė. Dabar jau visko turime – technikos užtenka, tik sveikatos reikia“, – atviras pašnekovas.

Arūnas su žmona Zita užaugino dvi dukras, kurios jau sukūrė šeimas ir gyvena didmiesčiuose. Vyras tikisi, kad ateityje galbūt ūkį galės perduoti kuriam nors vaikaičiui. Tiesa, viena dukra su žentu yra baigę agronomijos mokslus, darbuojasi agrochemijos įmonėse. Žento tėvai taip pat patyrę agronomai. Taigi, esant reikalui, pasitarti dėl pasėlių priežiūros visuomet yra su kuo.

Pabendravus su Arūnu matyti, kad ūkininkas taiko pastovias technologijas, turi įdirbį ir nepuola į kraštutinumus. Galbūt šis nuoseklumas ir padėjo jam sukurti tvirtą, tvarkingą, rentabilų šeimos ūkį. „Dirbu tai, ką moku. Būna sunkesnių laikų, būna lengvesnių, tenka prisitaikyti“, – lakoniškai apibendrina Arūnas, tikintis, kad jo ūkis turi ateitį.