Bemaž pirmosios iš visų auginamų pas mus uogakrūmių sunoksta melsvauogių sausmedžių uogos. Šie sodo augalai populiarėja ne tik mėgėjų soduose, veisiamos verslinės jų plantacijos. Susipažinkime su sausmedžių veislėmis ir priežiūros ypatumais.

Melsvauogiai sausmedžiai (Lonicera caerulea L.) priskiriami sausmedinių (Caprifoliaceae Juss.) šeimai. Ši rūšis natūraliai paplitusi drėgnesniuose lapuočių, mišriuose miškuose ir šlaituose, orui laidžiuose vidutinio sunkumo dirvožemiuose. Tradiciškai laukinių augalų uogos maistui ir liaudies medicinos priemonėms nuo seno renkamos Kinijoje, Japonijoje, Šiaurės Amerikoje ir Rusijoje.

Tai – vasaržalis krūmas, nokinantis itin vertingas mėlynas uogas, kurios sukaupia daug biologiškai aktyvių junginių. Per pastaruosius tris dešimtmečius išaugo įvairių sričių mokslininkų ir sodininkų susidomėjimas šiuo augalu, nes jis išskirtinai ištvermingas žiemą, o žiediniai pumpurai ir žiedai atsparūs ankstyvoms pavasario šalnoms. Kita vertus, ir uogos sunoksta anksti, kartais net gegužės pabaigoje.

Šie sodo augalai nereiklūs šilumai – ištveria ir -40 °C šalčius, o pumpurai jau pradeda skleistis, kai vidutinė oro temperatūra perkopia per nulį. Žiedai ir uogų užuomazgos nenušąla, net jei per šalnas temperatūra trumpam nukrinta iki -6–7 °C, tačiau sausmedžiams labai netinka ilgesni oro atšilimai žiemą.

Pasaulyje (be Azijos valstybių) 2021–2022 m. melsvauogių sausmedžių plantacijos užėmė apie 5,5 tūkst. ha. Iš Azijos šalių vien Kinija 2022 m. deklaravo beveik 5 tūkst. ha plotą.

Lietuvoje sausmedžių vegetacija paprastai prasideda balandžio mėnesį, žydėjimas tęsiasi ilgokai, o nektaringus žiedus noriai lanko kamanės, kiek mažiau – ir bitės. Bet kuriuo atveju, tiek sodyboje, tiek didelėje plantacijoje reikia sodinti ne vieną veislę – dėl geresnio apdulkinimo ir didesnio uogų derliaus.

Melsvauogiai sausmedžiai, ypač kai kurių veislių jauni augalai, auga lėtai. Pavyzdžiui, sėjinukai pirmaisiais metais paauga vos 4–5 cm, antraisiais metais – iki 30 cm, o trečiaisiais – jau apie 40 cm. Aišku, veislės įprastai dauginamos vegetatyviai, tad tokie augalai auga greičiau ir jau antrais–trečiais metais pradeda derėti, o penktais metais krūmai užaugina pirmą didesnį derlių.

Krūmai produktyviausi 20–25 metais po pasodinimo. Uogos formuojasi ant vienmečių šakučių, o derliaus dydį lemia veislės savybės, vidutiniškai gali siekti 1,5–3 kg nuo krūmo. Ypač derlingos veislės sunokina ir po 5 kilogramus.

Uogų formos ir dydžiai gali būti skirtingi: nuo beveik apvalių iki ąsotėlio, verpstės, lašelio ir kitų formų.

Skoninės sausmedžių uogų savybės įvairuoja, kartais jos lyginamos su mėlynėmis ar šilauogėmis. Šios uogos pasižymi maloniu saldžiarūgščiu skoniu ir nestipriu aromatu, švelnia tekstūra. Jos renkamos į mažas talpas, nes daugelio veislių uogų odelė plona, greitai trūkinėja. Dėl ypač vertingos biocheminės sudėties sausmedžių uogos sparčiai populiarėja, jos daugiausia vartojamos šviežios, nors plačiai pritaikomos funkcinio maisto ir farmacijos srityse.

Kur sodinti

Rinkoje yra nemaža sausmedžių sodinukų pasiūla. Kaip ir renkantis kitus sodo augalus, visuomet reikia atkreipti dėmesį į tam tikras sodinukų ypatybes – gera sodinamoji medžiaga užtikrina ir gausų būsimą derlių. Žinoma, pirmiausia augalai turi būti sveiki, šaknys neapdžiūvusios, stiebai tvirti. Tinkamiausi sodinti į vietą yra dvimečiai augalai, nes jie geriausiai prigyja ir auga. Pasodinti trimetukai ir vyresni prigyja blogiau ir ilgai vargsta naujoje vietoje. Sodinuko aukštis turi siekti 35–40 cm ir turėti ne mažiau kaip du–tris tvirtus stiebus su sveikais pumpurais. Žievė gali būti šiek tiek nusilukštenusi – tai normali sausmedžio stiebų savybė. Šaknų sistema turi būti irgi gerai išsivysčiusi. Na, ir labai svarbi taisyklė – būtinai įsigykite kelias skirtingas veisles.

Tiek auginti sodyboje, tiek parenkant lauką sausmedžių plantacijai, reikia rasti gerai apšviestą vietą, nors augalai neblogai auga ir nedideliame pavėsyje. Jei saulės šviesos tenka per mažai, krūmai silpniau žydi ir prasčiau dera. Melsvauogiai sausmedžiai gerai auga vidutinio sunkumo dirvose, mėgsta drėgmę, tačiau nepakenčia užmirkimo. Augalai skursta ir smėlinguose dirvožemiuose, kai dirva greitai išdžiūsta.

Optimalus sausmedžių sodinimo laikas yra ruduo, kadangi, kaip minėta, pavasarį jų vegetacija prasideda labai anksti. Jeigu dėl kokių nors priežasčių sodinimo laikas nusikelia į pavasarį, šį darbą būtinai reikėtų atlikti iki vegetacijos pradžios. Pasodinti vėlai pavasarį augalai ilgai vargs, kol prigis.

Būtina sodinimo taisyklė – šaknies kaklelis turi būti 3–5 cm žemiau nei dirvos paviršius.

Eilėse augalai sodinami 1,5–2,0 m atstumu – tai palengvina derliaus surinkimą, nes kai kurių veislių krūmai yra gana vešlūs. Tuomet po kelerių metų gali susiformuoti ištisinė sausmedžių gyvatvorė, ir uogas rinkti bus gerokai sunkiau.

Reikėtų laistyti

Kad sausmedžių krūmai gerai augtų ir maksimaliai derėtų, bent jau pirmus trejus metus reikia tinkamai laistyti. Būtent šiuo laikotarpiu augalų antžeminė dalis auga silpniau, bet augalai visas jėgas skiria šaknų sistemai formuoti. Žinoma, laistoma pagal oro sąlygas, vienam augalui skiriant 5–8 l vandens. Jeigu laistome taupiai, kai kurių veislių uogos tampa kartokos.

Sausmedžiai gerai auga, kai tręšiami organinėmis trąšomis, o tinkamiausias laikas tą padaryti yra pavasaris. Ekologiniuose ūkiuose tręšiama pelenais ir kompostu. Jeigu dirvožemis sunkus, molingas, struktūrą reikia gerinti rupiu smėliu, nerūgščiomis durpėmis, kad šaknys gautų pakankamai oro. Kadangi šaknų sistema paviršinė, mulčiavimas yra būtina geros priežiūros priemonė.

Kada genėti

Kaip ir visiems uogakrūmiams, vienas iš būtinų darbų yra genėjimas. Intensyviau genėti pradedame, kai augalai 6–7 metų amžiaus. Geriausia šį darbą atlikti rudenį, kai krūmai numeta lapus, nors gali būti genima ir žiemos pabaigoje–pavasario pradžioje, kai pumpurai dar miega.

Paprastai pirmiausia šalinamos aplūžusios, nudžiūvusios ar ligotos šakos. Negalima nukirpti sveikų ūglių viršūnių – taip neteksime būsimo uogų derliaus. Senesnius krūmus genime, kad būtų stimuliuojamas augimas, tad šalinami seni, neproduktyvūs stiebai. Didelius senus krūmus galima atjauninti nukerpant iki 50 cm aukščio – tuomet kitais metais jie vėl derės geriau.

Puola kenkėjai

Sausmedžiai turi nemažai priešų. Jeigu pastebime, kad lapai raukšlėjasi ir gelsta, o krūmo augimas sulėtėjo, tai gali būti amarų veiklos padarinys. Šie kenkėjai čiulpia sultis, jeigu jų daug – gali nukentėti ir patys augalai, ir uogų derlius.

Sausmedžių lapus ir žiedus graužia straubliukai. Blogai, jeigu ant senesnių krūmų randama daug skydamarių, kuriuos sunaikinti gana sunku. Lapus graužia žiemsprindžiai, žiedus gali pažeisti gumbauodžiai.

Uogas mėgsta įvairūs paukščiai. Kol gamtoje nėra kitų rūšių uogų, apsiginti nuo strazdų tenka naudoti įvairias priemones: plėšriųjų paukščių balsų įrašus, tinklus. Kai kuriose plantacijose apsauginiai tinklai naudojami gana dažnai. Jie yra efektyvi priemonė, tačiau dažnai žūsta į tinklus įsipainioję mažieji sparnuočiai.

Didesnėse sausmedžių plantacijose aptinkama ir nemažai ligų. Jeigu oro sąlygos palankios, kai kuriais metais labai išplinta pilkasis puvinys, miltligė, moniliozė. Atsižvelgiant į ligų sukėlėjų rūšis ir paplitimą, didesnėse plantacijose yra naudojami fungicidai.

Dauginimo būdai

Melsvauogių sausmedžių veislių selekcija yra įdomi sritis. Sėjinukai greitai pradeda derėti, nokina įvariausių formų ir skonių uogas, todėl tiek mokslininkai, tiek sodininkai mėgėjai bando išauginti naujus augalus iš sėklų. Tai tikrai įdomus eksperimentas, nors sėjinukų uogos gali būti smulkios ir kartokos, o augalai dažnai būna labai nederlingi. Tačiau taip dauginant gali būti ir naujų veislių atradimų. Tuo tikslu sėklos paimamos iš didesnių uogų, išdžiovinamos. Jos išlieka daigios dvejus metus. Sėklas galima sėti tuojau pat, jos po mėnesio sudygsta, ir šie augaliukai jau puikiausiai žiemoja.

Veislių savybės išsaugomos tik dauginant vegetatyviai. Tam tinka pusiau sumedėję ar sumedėję auginiai. Sumedėję auginiai ruošiami labai anksti pavasarį, imant vienmečius ūglius, kurių skersmuo iki 7 mm, o ilgis siekia 10–15 cm. Jie sukaišiojami į dauginimo substratą taip, kad paviršiuje liktų 2 pumpurai. Auginiai turėtų įsišaknyti per 3–4 savaites. Jeigu dauginame pusiau sumedėjusiais (žaliaisiais) auginiais, jie surenkami po žydėjimo, susodinami į substratą 5 cm gyliu ir sudaroma drėgna aplinka. Kai tik pradeda augti nauji ūgliai, galima manyti, kad auginiai įsišaknijo.

Kokias veisles rinktis

Tiek auginant kelis melsvauogius sausmedžius sodyboje, tiek steigiant didesnę plantaciją, visuome kyla veislių pasirinkimo klausimas. Latvijos ir Estijos mokslininkai vertino įvairiose šalyse išvestų veislių tinkamumą Šiaurės ir Baltijos šalių klimato sąlygoms. Tyrimų duomenys parodė, kad labiausiai pasiteisino kanadietiškos veislės. Jos išsiskyrė ištvermingumu, didesnėmis uogomis, derlingumu ir dažniausiai neturėjo antrinio žydėjimo, kuris daugiau yra būdingas rusiškoms veislėms.

Augintojų patirtis rodo, kad kanadietiškų veislių Honeybee ir Aurora žiedadulkės didina kitų veislių produktyvumą. Taigi, plantacijose jas verta sodinti kaip veisles apdulkintojas. Veislė Borealis taip pat buvo išskirta ir dėl labai didelių bei ypač gero skonio uogų. Tačiau jos nėra labai tvirtos, netransportabilios. Veislė Indigo Gem auginama dėl išskirtinio dydžio ir puikaus skonio uogų. Veislė Tundra ypač rekomenduojama auginti plantacijose. Uogų labai tvirta odelė, tad jos didelės ir tinka šaldyti.

Lenkiška veislė Zojka yra ankstyva, išskirtinai derlinga. Labai gera šios veislės savybė – prinokusios uogos nebyra. Veislė Wojtek yra vidutinio ankstyvumo, labai derlinga – tai veislė, kai nuo suaugusio krūmo galima pririnkti iki 5 kg uogų. Jos didelės, saldžiarūgštės, o krūmai aukšti ir vešlūs. Veislė Jolanta taip yra vidutinio ankstyvumo, labai derlinga, o uogos labiau tinka mėgstantiems pikantiškesnius vaisius: jos saldžiarūgštės, tačiau vos vos kartokos. Ši lenkiška veislė taip pat tinka ir mechanizuotai nuimti derlių.

Rusijoje išvestų melsvauogių sausmedžių veislių jau per šimtą. Jos seniausiai auginamos ir Lietuvoje. Mūsų šalyje buvo tiriamos Altajuje, taip pat Pavlovsko bandymų stotyje prie Sankt Peterburgo išvestos veislės. Senosios rusiškos veislės ir uogų skoniu, ir dydžiu, ir krūmų derlingumu gerokai nusileidžia naujausioms kanadietiškoms ar lenkiškoms veislėms. Jos dar pasižymi ir bloga savybe – sunokusios uogos išbyra. Selekcininkai išskiria naujas rusiškas veisles dėl labai ankstyvo žydėjimo ir derliaus, tačiau Lietuvoje per sausmedžių žydėjimą vyrauja vėsesni orai, ir bitėms toks oras netinka. Taigi, anksti žydinčias veisles dažniausiai lanko kamanės.

Nors melsvauogiai sausmedžiai gana jauna sodo kultūra, tačiau veislių pasirinkimas didelis. Renkantis visuomet reikia atsižvelgti į žydėjimo laiką, nes skirtingu metu išsiskleidę žiedai gali likti neapdulkinti ir uogų derlius bus mažas.

***

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sausmedžių uogos sukaupia nemažai askorbo rūgšties (kai kurios veislės apie 100 mg/100 g). O antocianinų kiekis gali viršyti ir 300 mg/100 g. Tiriant Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode auginamų sausmedžių veislių uogas, jose rasti dideli rutino, chlorogeninės rūgšties ir kitų antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių junginių kiekiai. Nemažai yra kalio, magnio, mangano. Uogose yra ir mikroelemento jodo.

***

Sausmedžių selekcijoje didžiausias dėmesys skiriamas derėjimo ankstyvumui, vertingų cheminių junginių (askorbo rūgšties, antocianinų, fenolinių rūgščių) kiekiams, atsparumui ligoms ir kenkėjams.