„Norėčiau dirbti su nauja modernia technika, tačiau žemės ūkio mašinas renkuosi pagal tai, kiek leidžia ūkio galimybės. Sutinku, kad skaitmeniniai ir tikslieji sprendimai, tokie kaip ūkio valdymo programa ar automatinis vairavimas, tręšimo planai pagal dirvožemio žemėlapius, gerokai efektyvina ir palengvina darbus“, – sako tėviškėje ūkininkaujantis Laimonas Šiušė.

Ūkį Vaišlaukyje Laimonas Šiušė įregistravo prieš 17 metų, tėvams pasinaudojus ankstyvojo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos galimybe ir perleidus sūnui 8 ha žemės. Ilgą laiką ūkininkavimą jis derino su kūno kultūros mokytojo darbu keliose Kelmės r. mokyklose (mokyklos atsisakė prieš 5 metus, labai sumažėjus darbo krūviui, tačiau vis dar treniruoja krepšinio mėgėjus), mat yra baigęs Kūno kultūros akademiją. Į šią aukštąją mokyklą Laimoną atvedė aistra krepšiniui, kurį intensyviai žaidė, nors traukė ir inžinerija – iš pradžių net buvo pasirinkęs inžinerijos mechanikos studijas Kauno technologijos universitete.

„Patyriau didelę traumą ir mano sportininko karjera baigėsi, tad 20 metų dirbau mokytoju. Kartu nuplaukė ir mano inžinerinės studijos. Vėliau vis kirbėjo mintis stoti į inžineriją Žemės ūkio akademijoje“, – kalba L. Šiušė ir priduria, kad krapštytis prie technikos jam patinka, o tai praverčia ūkininkaujant. „Jei pats technikos neremontuotų, ko gero, ir ūkininkauti neapsimokėtų, vien minusas būtų“, – įsitikinusi Laimono žmona Raimonda. Beje, Laimono trauma buvo lemtinga sutuoktinių pažinčiai – ji buvo jo kineziterapeutė sanatorijoje.

Dirba ne tik su vakarietiškais traktoriais

Iš pradžių ūkininkas dirbo senais padargais, įsigytais iš mokytojo atlyginimo, ir vikšriniu tėvų traktoriumi DT 74, kurį vėliau jie pardavė. „Tas traktorius buvo tikra katastrofa, tik laimė, kad jaunesnis buvau. Nuo tada pradėjau su bankais draugauti ir imti paskolas technikai įsigyti, nes norint tęsti žemės ūkio veiklą kito pasirinkimo nebuvo“, – prisimena L. Šiušė, pirmiausia įsigijęs naują Belarus, vėliau ir antrą, taip pat naudotą Amazone trąšų barstomąją.

Tiesa, bandė pasinaudoti ir jaunojo ūkininko įsikūrimo parama, tačiau nepavyko, nes per mažai žemės turėjo, o kai įsigijo daugiau, laikas buvo praėjęs. Šiek tiek atnaujinti technikos parką padėjo supaprastintoji parama, kuria pasinaudojo porą kartų. Už pirmąją 2010 m. įsigijo naują „Pasvalio agrodilerio“ gamybos prikabinamą purkštuvą, už antrąją 2016 m. – noraginį Kverneland skutiklį ir Case IH Puma traktorių (antrą vakarietišką traktorių, nes prieš tai buvo nupirkęs šiek tiek naudotą to paties gamintojo).

Tiek abiem Belarus, tiek ir Case IH traktoriais ūkininkas dirba lig šiol. Penktas ūkio traktorius – vadinamasis pusantrinis T150, kurį Laimonas su darbuotoju suremontavo, iš pagrindų perrinko variklį. „Žadėjau jo jau atsikratyti, bet per darbymetį sugedo vieno vakarietiško traktoriaus pavarų dėžė (dalių prisiėjo laukti porą mėnesių), o dirbti reikėjo. Taip kilo mintis perrinkti pusantrinio variklį. Nusprendžiau, kad geriau turėti atsarginį panašios galios traktorių, nors ir rusišką, kurį susiremontuoti neužtrunka – vakare išardai, kitą rytą surenki ir gali dirbti. Aš jo negiriu, bet vieną ar dvi dienas juo padirbus nieko blogo neatsitiks, svarbiausia, ką jis gali traukti“, – sako ūkininkas, svarstantis ateityje jį dar labiau restauruoti, įrengti kondicionierių.

Atsižvelgiant į galią ir traukos galimybes, kiekvienas traktorius atlieka skirtingus darbus. Vienas Belarus daugiausia dirba su purkštuvu, nors naudojamas ir pakelėms prižiūrėti, kitiems lengvesniems darbams. Ant kito Belarus sumontuotas frontalinis krautuvas – jis atstoja ūkyje teleskopinį krautuvą: naudojamas sėkloms, trąšoms užpilti, vandeniui į laukus vežti purškiant, akmenims iš laukų rinkti. Vienas Case IH traukia trąšų barstomąją, noraginį skutiklį, kitas – sėjamąją. T150 dažniausiai dirba su diskiniu skutikliu. Vienas Case IH – 150 AG, kitas – 165 AG vardinės galios, tačiau „čipuotas“ ir jo galia padidinta iki 210 AG, T150 – 165 AG.

„Reikėtų galingesnio traktoriaus, nes šiek tiek trūksta galios rezervo, ypač norint dirbti su didesnio darbinio pločio padargais. Norėčiau dirbti su moderniausia technika, bet galimybės yra tokios, kad tenka ir su Belarus traktoriais važiuoti“, – sako L. Šiušė, galvojantis galios trūkumą ateityje spręsti į T150 sumontuodamas galingesnį vakarietišką variklį.

Laukų nearia jau daugiau kaip dešimtmetį

Nuo 2016-ųjų, kai įsigijo Case IH traktorių ir noraginį Kverneland skutiklį, laukų nearia – taiko minimalų žemės dirbimą. Jau ir vartomą Kverneland plūgą pardavė, atsisakė ir senos 3 m darbinio pločio sėjamosios su freza, kuria, taupydamas laiką, sėdavo tiesiai į arimą, be kultivavimo. Be noraginio skutiklio, kuriuo dažniausiai ruošia žemę rapsams sėti, dirba L. Šiušė ir diskiniais skutikliais: senu lenkišku ir prieš kelerius metus įsigytu 4 m darbinio pločio čekišku Bednar.

„Už minimalų žemės dirbimą galima išmokas gauti, bet ne tai lėmė pasirinkimą. Arimui daug laiko, darbo ir technikos reikėjo, degalų sąnaudos buvo didelės. Pradėjus minimaliai dirbti, rezultatai nepablogėjo, o dirvožemiui tik geriau“, – pabrėžia Laimonas.

Augina jis žieminius kviečius ir rapsus, skiria jiems atitinkamai apie 100 ir 40 ha, taip pat kvietrugius, miežius, pupas arba žirnius, kuriuos sėja atsižvelgdamas į tai, kokia žemė lieka pagal sėjomainą. Jei žemė geresnė, sėja pupas, jei prastesnė – žirnius. Jau ne vienus metus sėja tarpinius pasėlius, nepalieka per žiemą laukų tuščių. Bandė keliuose hektaruose sėklai ir kaip įsėlį žemei pagerinti auginti raudonuosius dobilus, tačiau nusprendė, kad, nelaikant gyvulių, geriau rinktis tarpinių augalų mišinius. Jei planuoja sėti varpinius augalus, renkasi tarpinių augalų mišinius, kuriuose daugiau azotą kaupiančių augalų, tokių kaip vikiai, egiptiniai dobilai, kurie per žiemą nušąla, avižos netikšės, facelijos, o jei ankštinius – sėja ridikų, garstyčių ir kitų augalų mišinius. Nemažai metų naudoja ir biologinius preparatus – iš pradžių tik šiaudams skaidyti, dabar jau kelerius metus purškia ir pavasarį bakterijas ant augalų. „Tyrimų neatlieku, bet dirvožemyje tikrai gyvybės padaugėjo, o pasėliai gražiau atrodo“, – nauda neabejoja ūkininkas.

Jau ketvirtus metus sėja su pneumatine 4 m darbinio pločio Bednar Omega sėjamąja, kurią komplektavosi pagal ūkio poreikius ir finansines galimybes. „Kai ko atsisakiau ir pataupiau, kai ką pridėjau. Pavyzdžiui, atsisakiau užsikimšimo daviklių ir dėl to nėra didelių problemų. Neturi sėjamoji trąšų bunkerio ir įrangos joms lokaliai įterpti, nes mano traktoriai paprasčiausiai nepatrauktų, trūktų galios. Pasikonsultavęs su tokią pat sėjamąją turinčiu ūkininku, rinkausi, kad lyginimo lenta būtų už diskų, o ne prieš juos. Be to, tiko ir atsiskaitymo sąlygos“, – pasakoja ūkininkas, šį rudenį planuojantis išbandyti juostinę žieminių rapsų sėją – jau užsisakė sėjos paslaugą.

Pirmieji žingsniai tiksliojo ūkininkavimo link

Prieš kelerius metus į vieną vakarietišką traktorių, prie kurio paprastai kabinama sėjamoji, susimontavo automatinio vairavimo sistemą. Tai buvusi jo svajonė, kuri labai palengvino ir paspartino darbus. „Automatinis vairavimas suteikia daugiau patogumo, pavyzdžiui, pernai sėdamas per planšetę pasaulio krepšinio čempionatą stebėjau. Gerai ir tai, kad nėra persidengimų, be problemų galima vakare ar naktį dirbti. Planavau tokią pat sistemą ir į kitą Case IH dėti, bet susiklostė nepalanki situacija, kai trąšų kainos pasiekė kosminį lygį, grūdai atpigo, tad teko atidėti“, – sako L. Šiušė, neatmetantis minties šią investiciją įgyvendinti rudenį, juolab kad ir pati įranga atpigo.

Naujausias ūkio pirkinys – išmanioji Sulky trąšų barstomoji, kuria galima tręšti kintama norma pagal dirvožemio žemėlapius: tik ten, kur reikia ir kiek reikia. Šiemet kartojo dalies laukų dirvožemio tyrimus – pirmuosius darė prieš 7 metus. Didžiausia problema – rūgštūs dirvožemiai. „Iš pradžių visą lauką kalkinau vienoda norma kelis kartus, bet vis vien kai kuriose vietose niekas nepasikeitė. Dabartiniai tyrimai parodė, kad vienur jau laukas šarminis, o kitur vis vien rūgštus, tad ir kalio vienur užtenka, kitur trūksta ir kalio, ir fosforo, nes rūgščioje žemėje nepasisavina. Tad dabar kalkinsiu tik problemines vietas, o su išmaniąja barstomąja mokysimės tręšti kintama norma pagal tręšimo planą“, – tiksliojo ūkininkavimo planus pristato ūkininkas.

Beje, dviese su kaimynu ūkininku įsigijo seną sovietinių laikų trąšų barstomąją, kurią restauravo ir pritaikė kalkėms barstyti. Kasmet per abu ūkius pakalkina apie 80 ha rūgščių žemių. Pasak Laimono, dirvožemio kalkinimas – nemaža, bet būtina investicija į dirvožemį, todėl būna apmaudu, jei žemės savininkai to nesupranta ir nesutinka sumažinti nuomos kainos. „Mokant visą nuomos kainą ir kalkinant nemažai metų reikėtų dirbti veltui, bet jei nekalkini, niekas neauga. Kad savininkui įrodyčiau esant šią problemą, padariau 21 ha lauko, kuriame 15 ha mano nuosava ir likusi nuomojama žemė, dirvožemio tyrimus. Sudarėme 4 metų planą ir pradėjau kalkinti – į tą nuomojamą žemę apie 60 t/ha kalkių reikės išberti ir tai nežinia, ar užteks, nes pH 4,8 siekia“, – sako Laimonas, nuomojantis beveik pusę dirbamos žemės.

Visus ūkio darbus ir procesus L. Šiušė planuoja ir kontroliuoja ūkio valdymo programoje Agro247. „Ši programa leidžia purškimus, tręšimus registruoti, planuoti būsimą derlių ir darbus, juos kontroliuoti, rodo, kokie padaryti, kokie laukia. Ypač patogu turint nedidelių laukelių, nes gali užmiršti, kur ką padarei, o programėlėje viską matai“, – skaitmeniniais įrankiais džiaugiasi ūkininkas, sutikdamas, kad vien sėdėjimo prie kompiuterio neužtenka – reikia ir kaskart vizualiai įvertinti pasėlius.

Planuose – angaro statybos

Nors L. Šiušė pripažįsta, kad optimalus būtų 400 ha augalininkystės ūkis, tačiau labai padidinti dirbamų plotų nesitiki. Viena, Kelmės r. didelė konkurencija, yra nemažai įvairaus dydžio ūkių, nes nėra jokios pramonės, antra, finansinės galimybės įsigyti žemės gana ribotos. „Pernai labai suintensyvėjo žemės pardavimai ir lengvai būtų pavykę iki 200 ha nuosavos žemės dalį išplėsti, tačiau galiu per metus nupirkti tik kelis, o ne keliasdešimt hektarų. Nors pernai buvo ypač prasti metai, gamybos savikaina didelė, grūdų supirkimo kaina maža, derlius prastas, tačiau kelis hektarus, kurie su mūsų žeme ribojosi, įsigijome. Kita vertus, kai stabiliai tie patys plotai išlieka, ir turimos technikos pajėgumų užtenka“, – pastebi ūkininkas.

Grūdų L. Šiušė nesandėliuoja – neturi ilgesniam laikymui tinkamų patalpų, taip pat grūdų džiovyklos ir valomosios. Ši įranga – viena iš svajonių, kurią, jo nuomone, būtų racionaliausia įgyvendinti kooperuojantis. Dabar kartu su dar dviem ūkininkais nuomojasi kolūkio laikų dirbtuves, kuriose sausus grūdus trumpam pila. Čia ir techniką per žiemą laiko, rimtesnius gedimus tvarko. Grūdus į elevatorius Kuršėnuose arba Telšiuose patys išveža su traktoriais ir priekabomis. „Tiesą sakant, jau kelerius metus išlošiame, neturėdami galimybių grūdų per žiemą laikyti“, – juokiasi Laimonas, kasmet daliai derliaus sudarantis išankstines sutartis.

Norėtų ūkininkas atnaujinti ketvirčio amžiaus senumo javų kombainą (turi John Deere WTS 9600), bet artimiausias planas – angarą prie namų pasistatyti, kad būtų patogiau grūdus supilti ir techniką laikyti. Tiesa, jau buvo nusprendęs, kad statys tentinį, ant kurio galima vėliau skardą uždėti, ir žvyro prisivežęs pamatams įrengti, tačiau gyvenimas pakoregavo taip, kad teko kuriam laikui investicijas stabdyti.

Kaip vieną didžiausių problemų Laimonas įvardija stabilumo nebuvimą žemės ūkyje. „Visus metus investuoji, kad užaugtų grūdai, savikaina vis didėja, tačiau niekada nežinai, už kiek juos parduosi – supirkimo kaina gali labai nukristi arba pakilti. Jei būtų stabilumas, visai kitoks planavimas būtų, kitokios ir investicijos – galėtum daugiau techniką atnaujinti ar žemės įsigyti“, – atsidūsta Kelmės r. ūkininkas Laimonas Šiušė.