Ūkininkai domisi galimybe parduoti produkciją švietimo įstaigoms. Jos irgi nori, kad šviežia produkcija ant stalų atkeliautų tiesiai iš ūkių. Pasirodo, kad taip įvyktų, reikia glaudesnio abiejų pusių bendradarbiavimo.

Tiesioginiai pardavimai iš ūkių, maisto produkcijos tiekimas tiesiai į namus, ugdymo įstaigas, ligonines, t. y. trumposios maisto tiekimo grandinės stiprina vietos ūkius, pagerina jų rentabilumą, mažina aplinkos taršą (maistas gabenamas nedideliu atstumu), užtikrina galimybę vartotojams įsigyti kokybiško ir sveiko maisto. Viena iš tiesioginių pardavimų formų – modelis „nuo ūkio iki mokyklos“. Deja, Lietuvoje nei šalies, nei regionų lygmeniu kol kas nėra išplėtotos kryptingos praktikos, kuri galėtų atitikti modelio „nuo ūkio iki mokyklos“ viziją.

Kokios Klaipėdos regiono smulkiųjų ir vidutinių ūkių galimybės įsitraukti (ar būti įtrauktiems) į tokio pobūdžio programas? Atsakymo ieškoti ėmėsi Klaipėdos universitetas, bendradarbiaudamas su asociacija „BSR Food Coalition“. Bandant išsiaiškinti vietos ūkininkų lūkesčius ir nuogąstavimus dėl jų įsitraukimo, taip pat susijusių socialinių partnerių poziciją ir vertinimus, suburta diskusijų grupė (angl. focus group). Per diskusijas išaiškėjo, kad pagrindiniai klausimai susiję su ūkių teikiamos produkcijos kokybe, bendradarbiavimu su švietimo įstaigomis, viešųjų pirkimų organizavimu ir vykdymu, ūkių edukacinėmis veiklomis, savivaldybių vaidmeniu.

Suvokimas, kodėl ūkininkai parduoda produkciją ar paslaugas mokykloms, suteikė svarbių įžvalgų apie šios rinkos pobūdį, taip pat programų ir politikos krypčių tipus, kurių reikia, norint sukurti perspektyvius vietos produkcijos tiekimo mokykloms modelius

Ūkiai tiekia kokybišką produkciją

Ūkininkai pabrėžia savo produkcijos ir teikiamų paslaugų kokybę – tai svarbiausias jų, kaip smulkaus ir vidutinio verslo atstovų, sėkmės veiksnys: „Jei darželis ar mokykla nori kokybiško maisto – reikia imti iš ūkių“, „Švietimo įstaigos turi suvokti, kad perka kokybę.“ Anot ūkininkų, jie atsako už savo produkciją ir siekia visokeriopai užtikrinti kokybę, nes tai yra vienas svarbiausių veiksnių išsilaikyti rinkoje. Jie taip pat suinteresuoti, kad kokybiška produkcija pasiektų vaikus.

Tačiau kai kurie klausimai žemdirbiams tolygūs išbandymams. Vienas jų – pačių ūkininkų bendradarbiavimo stoka: „Mes, ūkininkai, žinome, ką daro kiti, bet iš to neatsiranda poreikio bendradarbiauti, mes nekuriame tinklų“, „Todėl ir atsiranda vienas iš iššūkių – visos maisto grandinės pasiūla. Mes teikiame mėsą, o, pavyzdžiui, žuvies tiekėjų trūksta.“ Tad ūkininkai neturi galimybės pasiūlyti viso produkcijos ar paslaugų krepšelio. Iššūkių kelia ir produkcijos sertifikavimas – išlaikyti ekologinio ūkio statusą kainuoja, patikros gana dažnos, reikalavimai aukšti ir pernelyg greitai keičiasi.

Taigi ūkininkai siekia užtikrinti savo produkcijos ir paslaugų kokybę, o tai leistų prisidėti prie kokybiškesnio vaikų maitinimo ugdymo įstaigose. Norint tai daryti efektyviai, svarbu plėtoti ūkininkų bendradarbiavimą ir jų tinklus – tokiu būdu pavyktų pasiūlyti visokeriopą maisto grandinę. Taip pat reikėtų peržiūrėti ūkių sertifikavimo sistemą.

Trūksta glaudesnio bendradarbiavimo

Diskusijoje dalyvavusių žemdirbių nuomone, Klaipėdos regiono švietimo įstaigų bendradarbiavimas su vietos ūkiais nėra labai glaudus. Kai kurie ūkiai teikia produkciją švietimo įstaigoms, bet tik ikimokyklinio ugdymo, kurios pačios vykdo pirkimus. Ūkininkų manymu, tokius ikimokyklinio ugdymo įstaigų pirkimus skatina nacionalinės programos (pieno, vaisių, ekologiškų produktų), kurių lėšomis dengiama dalis kaštų, o tai tampa paskata pradėti bendradarbiavimą.

Keletas diskusijos dalyvių ūkininkų buvo sudarę arba šiuo metu vis dar yra sudarę sutartis su švietimo įstaigomis (ikimokyklinio ugdymo) ir teikia joms produkciją: „Mes dalyvaujame aktyviai, turime 25 sutartis, esame vieni iš daugiausia teikiančių paslaugas darželiams, bet čia tik mes tokie, kiti aktyviai nedalyvauja.“ Daugiau tokių bendradarbiavimo pavyzdžių atsiranda, kai kalbama apie ūkininkų tiekiamą vieną konkrečią produkcijos rūšį, tarkime, šiuo atveju kalakutieną.

Bendradarbiaudami su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, žemdirbiai koncentruojasi į konkrečius vartotojų poreikius: „Kadangi daug produkcijos neturime, bet siūlome didžiulę įvairovę, tai turime tikslinių klientų, su kuriais tiesiog susiskambiname ir tiekiame tiek, kiek turime galimybių.“ Toks produkcijos ir paslaugų teikimo būdas priimtinesnis ūkininkams, turintiems įvairių veiklos sričių.

Kai kuriuos diskusijos dalyvius domina galimybė tiekti produkciją į švietimo įstaigas: „Jau dvejus metus kalbame apie tai, bet atrodo, kad kelias yra sudėtingas.“ Šiame procese jie pageidautų daugiau vietos savivaldybių paramos ir siūlo keletą galimų jos būdų: savivaldybėse paskirti atsakingus asmenis, kurie konsultuotų ir teiktų pagalbą ūkininkams, norintiems dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; savivaldybės galėtų dalytis surinkta informacija apie pirkimus su suinteresuotais ūkininkais.

Per diskusiją samprotauta apie motyvaciją dalyvauti švietimo įstaigų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose. Ūkininkai pritaria, kad bendradarbiavimas su švietimo įstaigomis ūkininkams turėtų būti naudinga strategija ir tenkinti ekonominius bei socialinius poreikius: „Kiekvienas verslininkas skaičiuoja. Tačiau jeigu tiekiama produkcija ar paslauga padėtų išspręsti dar ir kitas problemas, taip pat prisidėtų prie sveiko maitinimo įgūdžių plėtojimo, tai būtų puikus rezultatas.“

Kas stabdo ūkininkus tiekti maistą ugdymo įstaigoms? „Minimaliai kreipėmės į darželius, nes dėl tų viešųjų pirkimų baimių žinome, kad nelabai kas mums pavyks“, – priežastis vardija žemdirbiai. O štai diskusijoje dalyvavę švietimo įstaigų atstovai pabrėžia, kad bendradarbiavimo su ūkininkais plėtra yra požiūrio klausimas. Viena vertus, reikia ieškoti ūkininkų ir su jais tartis. Kita vertus, švietimo įstaigai padaugėja pirkimų – bulves reikia įsigyti iš vieno, paukštieną – iš kito, o tiekėjas didmenininkas gali viską pasiūlyti iš karto. Be to, žemdirbių manymu, su jais bendraujančios švietimo įstaigos galėtų rodyti daugiau iniciatyvos. Diskusijos dalyvių nuomone, abiem pusėms trūksta informacijos ir komunikacijos.

Taip pat aptarti ūkininkų produkcijai ir paslaugoms taikomi specialieji reikalavimai (higienos, kokybės, logistikos ir kt.). Žemdirbiams šie reikalavimai žinomi, nes jų produkciją tikrina įvairios tarnybos. Svarbus aspektas – logistika. Švietimo įstaigos neturi ilgalaikio sandėliavimo galimybių, todėl gali pirkti tik nedidelį kiekį produkcijos, tad atsiranda papildomas darbas atsakingam darbuotojui – apskaičiuoti, kiek ir ko reikia, per kurį laiką bus sunaudota.

Taigi, veiksmingai ūkių ir švietimo įstaigų bendradarbiavimo plėtrai reikia kryptingų veiksmų. Vienas jų – didinti smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų bendradarbiavimo raštingumą. Kita vertus, švietimo įstaigos galėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir tapti bendradarbiavimo iniciatorėmis.

Daugiau laisvės suteiktų decentralizuoti viešieji pirkimai

Šiuo metu už viešuosius pirkimus atsakingi švietimo įstaigų darbuotojai organizuoja mažuosius pirkimus (iki 15 000 Eur). Ūkininkų teigimu, tai – gera praktika, nes švietimo įstaigų ūkvedžiai geba nupirkti kokybiškų produktų. Tačiau kai pirkimus organizuos savivaldybės, nebus galimybės pasiskųsti – paaiškins, kad nupirkta pagal galiojančius įstatymus, pigiai ir kt. Tokiu atveju, diskusijos dalyvių nuomone, vaikus pasieks nors ir pigesnis, bet prastesnės kokybės maistas, kurio jie valgyti nenorės. Tad paskui dažnas sakys, kad vaikai išlepę ir jų mitybos įpročiai nesuformuoti.

Ūkininkams trumposios maisto tiekimo grandinės (kai tarp vartotojo ir augintojo yra ne daugiau kaip vienas tarpininkas) atrodo labai veiksmingos – perkant vietinį maistą ne tik palaikoma šalies ekonomika, bet ir ugdomas bendruomeniškumas. Jie nurodo ir daugiau privalumų: „Darželius tikrai pasieks šviežias kokybiškas maistas, o ne supuvęs produktas“, „Vaikai turi skirtingus poreikius, jiems kartais ir pomidorų spalva rūpi, todėl labai svarbu tuos poreikius žinoti.“ Žemdirbių nuomone, tarp darželio ir ūkininko turėtų būti palaikomas betarpiškas bendravimas.

Vis dėlto Lietuvoje šiuo metu stebima viešųjų pirkimų centralizavimo tendencija (norima atiduoti pirkimus į savivaldybių rankas). Ūkininkai nuogąstauja, kad tai kelia grėsmę maisto kokybei – bus perkama iš stambių tiekėjų, kurie gali pasiūlyti pigiau, bet už kokybę neatsako. Svarbiausiu tokių centralizuotų pirkimų kriterijumi tampa kaina, techninėse specifikacijose retai griežtai apibrėžiami kokybės kriterijai. Ūkininkų teigimu, pramoniniai ūkiai ir didmeninė prekyba – tai kiekybė, o smulkūs ūkiai – tai kokybė, todėl svarbu išlaikyti trumpąsias maisto grandines: „Reikia išlaikyti trumpąsias grandines, neįsivelti į masinius pirkimus, nes žmogus-ūkininkas atsako ne tik už kokybę, bet ir pasitikėjimą“, „Kai bus sustambinti pirkimai, kokį produktą gaus vaikai? Kokybišką ar tiesiog pigesnį?“ Viešųjų pirkimų centralizavimas gal ir naudingas švietimo įstaigoms (savivaldybės perimtų tą funkciją), tačiau neliktų trumposios grandies. Daugiau laisvės ūkininkams suteiktų decentralizuoti viešieji pirkimai.

Tad, kalbant apie viešųjų pirkimų organizavimą ir vykdymą, vienas didesnių išbandymų – žmogiškųjų išteklių trūkumas. Savivaldybėse stinga darbuotojų, kurie dirba su viešaisiais pirkimais, ūkininkai irgi neturi reikalingų kompetencijų dalyvauti pirkimuose. Tad viešųjų pirkimų sistemos pokyčiais reikėtų siekti ją supaprastinti ir aiškiai reglamentuoti, taip pat labiau pritaikyti maisto tiekimo grandinėms formuoti.

Svarbu edukuoti

Diskusijoje dalyvavę ekologinių ūkių atstovai vykdo edukacines programas apie ekologiją ir sveikesnį maistą savo ūkiuose, kviečia švietimo įstaigas aktyviai dalyvauti jų vykdomose programose: „Norime suformuoti žmogaus giluminį požiūrį į tai, kas yra svarbu, per tikrus pavyzdžius, nes žmonės, atvažiavę į ūkį, patys savo akimis pamato, kaip viskas auga.“ Vis dėlto, jų nuomone, šiuo metu tokia veikla patrauklesnė suaugusiųjų bendruomenėms, kurioms aktuali sveika mityba, tad tokio pobūdžio edukaciją svarbu skatinti ir švietimo įstaigose.

Pačių ūkininkų gyvai vedamos edukacinės programos apie ekologišką maistą būtų reikšmingos ir vaikams, ir tėvams, nes padėtų veiksmingiau formuoti sveikos mitybos įgūdžius. Diskusijos dalyviai linkę dalį savo žemės skirti švietimo įstaigoms, kad mokiniai patys galėtų joje auginti produkciją. Ūkininkai pritaria iniciatyvai, kad švietimo įstaigos vyktų į jų ūkius edukaciniais tikslais, prisidėtų organizuojant mokomąsias veiklas. Taip pat užsiminta apie agroturizmo galimybę. Vienas gerųjų ūkininkų iniciatyvų pavyzdžių – siekis į jaunimo edukacines programas įtraukti maisto auginimo pamokas, kurios itin svarbios siekiant tvarumo.

Modelis „nuo ūkio iki mokyklos“ (angl. Farm-to-school) pabrėžia vietoje užauginto maisto viešuosius pirkimus kaip pagrindinę rinkos galimybę ūkininkams. „Nuo ūkio iki mokyklos“ ir panašios programos paplitusios Pietų ir Šiaurės Amerikos, Azijos ir Europos šalyse. Airijoje naudojamas „saugių ūkių mokyklos“ (angl. Farm Safe Schools) modelis, Anglijoje – „maistas gyvenimui“ (angl. Food for Life), Kanadoje – „nuo ūkio iki kavinės“ (angl. From farm to Cafeteria) ir kt.

Savivaldybių vaidmuo

Kalbėdami apie vietos savivaldybės vaidmenį skatinant ūkininkų įsitraukimą į sistemą „nuo ūkio iki mokyklos“, diskusijos dalyviai pažymėjo, kad svarbu užtikrinti tinkamą komunikaciją. Vienas iš siūlymų – sukurti interneto puslapį, kuriame mokyklos ir darželiai rastų informacijos, ką konkretus ūkininkas augina. Nors tokių iniciatyvų yra, tarkime, interaktyvūs žemėlapiai, tačiau, diskusijos dalyvių manymu, po tokį žemėlapį būtų aktualu turėti kiekvienam rajonui. Žinoma, ūkininkams svarbu žinoti, kokia jiems iš to ekonominė nauda. Tiesa, yra projektinių veiklų, kurias vykdant kurtos tokios iniciatyvos, pavyzdžiui, projektas „AgroBazaar“, bet šios iniciatyvos nėra plačiai žinomos. Taip pat užsiminta, kad reikėtų skelbti ūkininkų vykdomas edukacines veiklas.

Diskuotuota apie savivaldybių Žemės ūkio skyrių vaidmenį: „Mes turime tarpinę instituciją – Žemės ūkio skyrių, kuris turi tą visą informaciją“, „Galėtų būti efektyvus tarpininkas tarp ūkininkų ir švietimo įstaigų.“ Tačiau tokią galimybę apriboja duomenų apsaugos teisės aktai. Diskusijos dalyviai pritarė, kad savivaldybė galėtų sukurti atvirą platformą, kurioje ūkininkai turėtų galimybę save identifikuoti.

Ūkininkų tikinimu, svarbu viešinti informaciją apie ekologinius ūkius, kurie gali užtikrinti sveikesnį maistą vaikams. „Yra ūkių, norinčių pakviesti mokinius į edukacines programas“, – teigė žemdirbiai. Savivaldybės pritaria, kad reikėtų organizuoti bendrus renginius tikslinėms grupėms, jog abi pusės sužinotų bendradarbiavimo privalumus.

Dar vienas pastebėjimas – savivaldybės strateginiuose dokumentuose prioritetą galėtų skirti sveikam maitinimui. Tuomet ūkininkų įtraukimą būtų galima skatinti įvairiomis formaliomis priemonėmis. Be to, gana didelė yra maisto švaistymo problema, todėl skatinta pagalvoti apie tvaraus maisto strategijas.

Diskusijos dalyviai teigė, kad ir pačius ūkininkus reikia šviesti, jog šių laikų kooperacijos supratimas apima ir vadybą, kuri suteikia galimybę maisto augintojams pateikti įvairesnį pasirinkimą ir užpildyti viešųjų įstaigų maitinimo pageidavimus (pagal sezoniškumą, produktų įvairovę, taip pat padeda apsidrausti nuo ekstremalių gamtinių ar kitų sąlygų, kurios ribotų įsipareigojimus teikti maistą ir pan.). Išsakytas poreikis – turi burtis ne tik maisto augintojai, bet ir gamintojai (gamybininkai).

Siekiant, kad ūkininkų ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas būtų sklandus, būtina vykdyti poreikių tyrimus – tai palengvintų ūkininkų įtraukimą. Be to, švietimo įstaigos maisto produktų pirkimą planuoja ilguoju laikotarpiu, todėl kyla ilgalaikių sutarčių ir planavimo poreikis.

* * *

Taigi, Klaipėdos regiono ūkininkų, savivaldybės darbuotojų ir švietimo įstaigų, kaip paslaugų pirkėjų, poreikiai ir lūkesčiai bendradarbiauti iš esmės sutampa. Tyrimo dalyviai sutiko, kad vietos augintojų maistas yra kokybiškas, tad norėtų, jog vaikai mokyklose valgytų maistą iš vietos ūkių.

Vis dėlto darytina prielaida apie nepakankamą smulkiųjų ir vidutinių ūkių komunikacinį raštingumą, siekiant efektyviai plėtoti bendradarbiavimą su švietimo įstaigomis.