Klaipėdos krašto žemės ūkio lygis prieš šimtą metų buvo gerokai aukštesnis nei Didžiosios Lietuvos. Tai rodo 1930 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenys.

Lietuvos vadovybė 1930 metais užsibrėžė ir įgyvendino ambicingą projektą – surašė ir aprašė to meto kaimo situaciją. Tai buvo didžiulis darbas ir pirmas toks surašymas visoje Lietuvoje.

Šiam projektui realizuoti Seimas priėmė Visuotinio žemės ūkio surašymo įstatymą, patvirtino taisykles, skyrė valstybės iždo pinigų. Surašymas vyko nuo 1930 metų gruodžio 30 d. ir užtruko 10 dienų. Jį vykdė Centrinis statistikos biuras prie Finansų ministerijos, organizavo apskričių žemės ūkio surašymo komisijos, kurioms vadovavo apskričių viršininkai. Surašymo apylinkėms teko maždaug po 100 ūkių, o surašinėtojų dauguma buvo mokytojai, studentai ir išsilavinę ūkininkai. Visuotinis surašymas apėmė ir autonominį Klaipėdos kraštą, kuriame žemės ūkio surašymai vyko ir anksčiau, paskutinis – 1925 metais.

Stebina labai išsami surašymo apimtis. Centrinis statistikos biuras išleido keturis tomus surašymo medžiagos, iš viso 525 puslapius lietuvių ir prancūzų kalbomis, kuriuose pateikti detalūs duomenys pagal valsčius apie bendrąją situaciją, dirbančius žmones, žemės augalų derlius ir plotus, ūkių dydžius, trąšų ir sėklų naudojimą, turimus padargus ir mašinas, vaismedžių kiekius vienetais, gyvulius ir paukščius, trobesius, net jų stogų dangą.

Surašymo ataskaitose dėmesį patraukia skirtumai tarp Didžiosios Lietuvos, kaip rašoma, ir Klaipėdos krašto, kuris padalytas į Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritis. Į valsčius Klaipėdos kraštas nebuvo padalytas, nėra ir tokio išskyrimo kaip naujakurių ūkiai, atsiradę Didžiojoje Lietuvoje po žemės reformos. Klaipėdos krašto apskritys buvo mažesnės, Klaipėdos apskrityje buvo 65,4, Pagėgių – 68,6, Šilutės – 47,4 tūkst. ha žemės ūkio plotų. Didžiosios Lietuvos apskrities vidurkis buvo 207 tūkst. ha. Vidutinis ūkio dydis Didžiojoje Lietuvoje buvo 15 ha – toks pat kaip ir Pagėgiuose. Klaipėdos apskrityje buvo didžiausi ūkiai šalyje – vidutinis sudarė 20 ha, o Šilutės apskrityje mažiausi – 10 ha. Klaipėdos krašto ūkiai užėmė 4,18 proc. visos Lietuvos ūkių naudojamos žemės.

Šio krašto ūkiuose dirbo gerokai mažiau vaikų iki 15 metų amžiaus. Klaipėdos apskrityje berniukų samdinių dirbo 0,56, mergaičių – 0,21, Pagėgių atitinkamai 0,20 ir 0,16, Šilutės – 0,07 ir 0,05 proc. visų samdinių. Kėdainių apskrityje berniukai samdiniai sudarė 2,58, mergaitės – 0,99, o visoje Lietuvoje atitinkamai 2,47 ir 1,07 proc. visų samdinių.

Skyrėsi ir apsirūpinimas žemės ūkio technika, trąšų naudojimas, trobesiai, nes anksčiau Klaipėdos kraštas buvo daugiau Vakarų Europos, o Didžioji Lietuva – Rusijos imperijos dalis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kiek teko žemės ūkio mašinų 100 ha naudojamos žemės (tuometinė sąvoka naudojama žemė atitinka šiandieninę sąvoką žemės ūkio naudmenos) ir kitą statistiką matome lentelėse. Jose Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių rodikliai lyginami su Kėdainių apskrities ir visos Lietuvos rodikliais. Kėdainių apskritis pasirinkta kaip atspindinti centrinei Lietuvai būdingą bendrąją situaciją.

Žemės ūkio mašinų naudojimas rodo bendrąjį žemės ūkio lygį. Klaipėdos krašte javų kertamųjų mašinų buvo 8, kuliamųjų – 4,5, grūdų valomųjų – 5,9, o arklinių grėbiamųjų net 18 kartų daugiau, skaičiuojant 100 ha naudojamos žemės. Tarp Klaipėdos krašto apskričių pagal turimas žemės ūkio mašinas daug kur pirmavo Pagėgiai, o prastesni rodikliai Šilutės apskrityje. Priežastis – žemės kokybė, kuri Šilutėje buvo prastesnė.

Dvidešimtajame amžiuje gyvąją jėgą žemės ūkyje pradėjo keisti vidaus degimo ir elektros varikliai. Klaipėdos krašte traktorių 1930 metais, skaičiuojant 1 000 ha žemės, buvo 2,5, o naudojamų vidaus degimo variklių – net 9 kartus daugiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Palyginti su dabartiniu laikotarpiu, tai labai maži skaičiai, bet jie rodo žmonių pažangos supratimą ir žemės ūkio plėtros tendencijas. Žemės ūkio pažangą atspindi ir sėjamųjų mašinų naudojimas, nes blogai įterptas grūdas yra blogo derliaus pradžia. Klaipėdos ir Pagėgių apskrityse ūkininkai sėjamųjų turėjo daugmaž vienodai ir tai buvo didžiausi rodikliai visoje Lietuvoje, 4,5 karto viršiję valstybės vidurkį.

Šiandien daug diskutuojama apie cheminių medžiagų (įskaitant trąšas) naudojimą žemės ūkyje. Dauguma sutinka, kad jų perteklius kenkia žmogaus sveikatai. Kaip ir maisto pramonėje naudojami maisto priedai, apie kuriuos kalbama mažiau. Bet tikrovė ta, kad dabartinės žmonių populiacijos su jos pageidavimais natūraliu žemės našumu neišmaitinsime. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kurio pabaigoje ir vyko šis žemės ūkio surašymas, chemines, kaip vadino, trąšas pradėjo naudoti ir šalies žemdirbiai. Surašymas atspindi, kiek azoto, fosforo ir kalio trąšų naudojo Klaipėdos krašto ir visos šalies žemdirbiai. Klaipėdos krašte trąšų naudota daugiau.

Žemės ūkio augalų derlingumas pagal apskritis pateiktas tik iš Didžiosios Lietuvos dalies. Apibendrinančiose lentelėse surašyti duomenys ir apie Klaipėdos krašto javų derlių, iš kurio galima apskaičiuoti buvusį augalų derlingumą. Žieminiai ir vasariniai rugiai, kaip ir žieminiai ir vasariniai kviečiai, lentelėse sujungti. Galima spėlioti, kodėl tokie svarbūs rodikliai nepateikti iš Didžiosios Lietuvos apskričių, nors vaismedžių kiekis nurodytas vienetų tikslumu. Pagal skaičiavimus žieminių ir vasarinių rugių derlius Klaipėdos krašte didesnis už Didžiosios Lietuvos derliaus vidurkį 1,82, žieminių ir vasarinių kviečių – 1,67, miežių – 2,16, avižų – 2,92 karto. Didesni jie buvo ir už derlius, 1930 m. gautus Vilkaviškio apskrityje, kur tais metais buvo gausiausi derliai visoje Didžiojoje Lietuvoje.

Klaipėdos krašto ūkininkai laikė daugiau gyvulių ir paukščių, skaičiuojant 100 ha naudojamos žemės, negu ūkininkai Didžiojoje Lietuvoje, išskyrus avis. Galima manyti, kad tai lėmė seni eksporto ryšiai, vietinė maisto pramonė, geresnė pašarų bazė ir vietinių žmonių mitybos poreikiai, ypač Klaipėdos mieste. Klaipėdos kraštas išsiskyrė ir pašarinių žolių naudojimu, nes laikė daugiau galvijų ir geriau juos šėrė. Didžiojoje Lietuvoje pašarinės žolės užėmė vidutiniškai 1,36 proc. visų pasėlių, o Klaipėdos apskrityje – 9,97, Pagėgių – 12,29, Šilutės – 10,20 procento.

Dobilai ir motiejukai ariamojoje Klaipėdos apskrities žemėje užėmė 27,01 proc., Pagėgių – 30,16, Šilutės – 31,14 proc. bendro ariamosios žemės ploto. Kėdainiuose šie augalai užėmė 12,20, o visoje Lietuvoje – 12,56 proc. ariamosios žemės. Dobilai yra azotą kaupiantys augalai ir labai svarbūs dirvožemiui gerinti, būsimam derliui. Pagal žolių naudojimą ariamojoje žemėje matyti, kad Klaipėdos krašto žemdirbiai gerai žinojo ankštinių augalų ir sėjomainų naudą.

Važinėdami po Klaipėdos kraštą ir dabar matome nemažai senų, tamsaus molio plytų namų ir net tvartų. Pagal čia aptariamus 1930 m. surašymo duomenis aišku, kad Klaipėdos krašte vyravo mediniai namai, bet jų buvo nepalyginti mažiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Vietiniai gyventojai stengėsi pasitikėti mūrinių namų privalumu, nors plytos kainavo brangiai ir buvo gabenamos iš toli. Surašymo leidiniuose pateikiamas Lietuvos gyvenamųjų trobesių palyginimas su esančiais Latvijoje ir Estijoje. Nurodoma, kad mūrinių namų Lietuvoje buvo 2,4 proc., Latvijoje – 8,2, Estijoje – 4,1 proc. Iš jų šiaudais dengtų Lietuvoje buvo 77,2 proc., Estijoje – 39,4 proc. (kiek tokių buvo Latvijoje, nenurodyta).

Sklaidant Visuotinio Lietuvos žemės ūkio surašymo tomus, aiškėja, kad skirtumai tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto buvo nemaži ir formavosi daug metų. Baudžiava Klaipėdos krašte panaikinta 1807 m., 56 metais anksčiau, negu likusioje Lietuvoje. Tai skatino intensyvesnį krašto vystymąsi. Jis buvo labiau urbanizuotas ir turėjo daugiau kontaktų su Vakarų Europa, aukštesnį agrotechninės kultūros lygį. Nebuvo 1919–1930 m. žemės reformos, didžiulio žemės ūkio pertvarkymo (Didžiojoje Lietuvoje per reformą žemės nuosavybėn suteikta daugiau kaip 420 tūkst. ha naujakuriams, mažažemiams ir kitiems naudotojams, iš viso 10,63 proc. bendro žemės ūkių ploto).

Dabar žodis reforma dažnai suprantamas kaip neginčytinas gėris, nors po reformų prireikia ne vienų metų darbo norimai naudai pasiekti. Galima manyti, kad ką tik atsiradę naujakurių ūkiai tada dar nedirbo visu pajėgumu.

Visuotinio žemės ūkio surašymo metai – 1930-ieji – buvo optimistiniai šalies ekonominio įsibėgėjimo metai. Jau po dešimtmečio visą šalį ir jos žemės ūkį suniokojo politiniai pokyčiai ir Antrasis pasaulinis karas, sudarkę ir žmonių gyvenimus. Klaipėdos kraštą jie palietė net labiau, galime tik pamąstyti, kokį žemės ūkio lygį jis būtų pasiekęs tęsdamas buvusį gerą įdirbį.