Esparcetai verti dėmesio įvairiais atžvilgiais: tai daugiamečiai ankštiniai augalai, dėl gumbelinių bakterijų ant šaknų kaupiantys atmosferos azotą, medingi augalai, naudingi bitėms, galiausiai – pašarine verte prilygsta dobilams ar liucernoms.

Sėjamieji esparcetai (Onobrychis viciaefolia Scop.) yra pupinių (Fabaceae) šeimos esparcetų (Onobrychis) genties daugiamečiai ankštiniai augalai. Tinkamai auginami vienoje vietoje išlieka ir normaliai dera 10 ir daugiau metų. Šaknys įsiskverbia giliai į dirvą ir paima maisto medžiagas iš kitiems augalams neprieinamų junginių ir gilesnių sluoksnių.

Esparcetai nemėgsta pavėsio, todėl geriausia juos sėti be antsėlio. LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filiale atlikti bandymai parodė, kad, auginant esparcetus grynuose sėkliniuose pasėliuose, sėklų derlius didesnis, negu įsėjus juos kaip įsėlį į vasarines grūdines kultūras. Vidutinis grynojo esparcetų pasėlio sėklų derlius bandymuose buvo 470 kg/ ha. Pasėjus juos kaip įsėlį į miežius, vasarinius kviečius ar avižas, gauta tik po 280–290 kg/ha sėklų.

Sudygę esparcetai vystosi lėtai. Sėjos metais gerai išsivysto šaknų sistema, o antžeminės dalys tiktai krūmijasi. Kitais metais augalai pradeda augti jau anksti pavasarį ir dažniausiai birželio viduryje pražysta.

Vieta sėjomainoje

Ūkiuose dažnai atskirų sėklinių esparcetų pasėlių nesėjama, o jų sėklų prisirenkama iš bendrų pasėlių, pasilikus tam geriausius plotelius. Kai visas pasėlis veislinis, tada taip apsirūpinti sėklomis įmanoma. Tačiau, auginant sėklas pardavimui, būtina sėti atskirus sėklinius pasėlius. Tokiais atvejais sėklų derlius visada didesnis.

Sėjamieji esparcetai gerai auga visose kalkingose dirvose, bet geriausiai dera lengvose žemėse. Net visai nederlinguose, bet kalkinguose žvyruose, kalvų viršūnėse, kur kiti augalai blogai auga, esparcetai dažniausiai gerai uždera. Tačiau jiems auginti skirtose dirvose pH turi būti ne mažesnis kaip 6. Geriausiai dera, kai dirvos pH 7–8. Visai netinka šlapios ir rūgščios dirvos.

Kai esparcetai sėklai auginami sėjomainoje, tada sėklų derlius imamas dvejus metus, o po to sėjami kiti rotacijoje numatyti augalai. Nuolat sėklas auginančiuose ūkiuose esparcetams galėtų būti išskirtas specialus laukas, parenkant tinkamiausią žvyringą karbonatingą dirvą. Esparcetai priešsėliui nereiklūs. Svarbu, kad būtų švari nepiktžolėta dirva. Ypač pavojingi jiems varpučiai.

Žemės dirbimas

Kai esparcetai auginami su antsėliu, dirva ruošiama antsėlinei kultūrai, o esparcetai papildomai įsėjami. Auginant juos sėklai gryname pasėlyje, prieš sėją dirvą reikia tinkamai paruošti ir stengtis sunaikinti kuo daugiau piktžolių.

Dirva esparcetams ruošiama taip pat, kaip ir kitoms gryname pasėlyje auginamoms daugiametėms žolėms. Iš rudens skutamos ražienos, giliai ariama, o pavasarį žemė dirbama kultivatoriumi ir akėčiomis. Kai sėjami vėliau, būna pakankamai laiko dirvą kultivuoti ir akėti kelis kartus. Tada galima gerai išnaikinti piktžoles.

Tręšimas

Fosforo ir kalio trąšų esparcetų sėkliniams pasėliams beriama po 60–70 kg/ ha veikliosios medžiagos. Azoto trąšomis netręšiama, nes ankštiniai augalai azotu apsirūpina patys dėl gumbelinių bakterijų veiklos. Stokojant ūkyje trąšų, esparcetai dažnai iš viso netręšiami.

Sėja

Esparcetai dažniausiai sėjami vėliau – iki birželio mėnesio vidurio. Tačiau, kaip rodo tyrimų duomenys ir augintojų patirtis, anksti (balandžio viduryje) pasėtos sėklos geriau ir vienodžiau sudygsta, todėl sėjos metais jie geriau auga ir vystosi. Iš ankstyvos sėjos pasėlių gaunami didesni sėklų derliai.

Sėklai esparcetus galima sėti įprastomis eilutėmis (20–25 cm) arba kiek platesniais (30 cm) tarpueiliais. Plačiais, iki 50 cm tarpueiliais pravartu sėti tik tada, kai norime sparčiai pasidauginti vertingą sėklą. Išpurenus tarpueilius, esparcetai priaugina daugiau sėklų, būna didesnis jų pasidauginimo koeficientas.

Sėjant eiliniu būdu, į hektarą reikia išberti 50–60 kg daigių sėklų, o sėjant plačiais tarpueiliais, pakankama norma yra 35–45 kg sėklų. Jos įterptinos šiek tiek giliau, negu kitų daugiamečių žolių. Lengvose priesmėlio dirvose – 3–4 cm, o sunkesnėse priemolio dirvose – iki 3 cm gylyje. Po sėjos lauką naudinga lengvais volais suvoluoti, tada esparcetai vienodžiau sudygsta ir patogiau nuimti sėklų derlių.

Pasėlių priežiūra

Jeigu esparcetai įsėti į antsėlinę kultūrą, tai, pastarąją nuėmus, reikia kuo greičiau iš lauko išvežti šiaudus, kad jauni augalai galėtų toliau normaliai augti. Kai esparcetai pasėti vieni ir plačiais tarpueiliais, žemę juose reikia 2–3 kartus išpurenti. Taip sunaikinama dauguma piktžolių ir sudaromos palankios sąlygos jiems augti.

Derliaus nuėmimas

Sėjamieji esparcetai paprastai pradeda žydėti birželio pirmoje, o sėklas subrandina liepos antroje pusėje. Subrendusios sėklos savaime nubyra. Atskirų augalų sėklos bręsta nevienodu laiku, todėl labai svarbu tiksliai numatyti derliaus nuėmimo pradžią. Nustatyta, kad kekės, pražydusios pasėlio žydėjimo pradžioje ar per masinį žydėjimą, buvo produktyviausios ir jų sėklų kokybė buvo geresnė negu žydėjusiųjų vėliau. Esparcetų sėklos, gautos iš kekių, žydėjusių liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, blogiau dygo.

Patogiausia esparcetų sėklų derlių nuimti kombainais, paliekant aukštesnes ražienas, kai paruduoja 70–80 proc. visų ankštelių. Kalvose pasėtus esparcetus kai kurie ūkiai pirmiausia nupjauna šienapjovėmis, o po to iškulia kombainais.

Didžiausias esparcetų sėklų derlius gaunamas pirmais ir antrais naudojimo metais. Senstantys pasėliai išretėja, ir sėklų derlius sumažėja. Tačiau, kai šių augalų sėkliniai sklypai įveisti ne sėjomainos laukuose, o nuolatiniam dirbimui nepatogiuose laukų pakraščiuose ar kalvose, sėklų derlių galima nuimti auginant juos vienoje vietoje ir ilgesnį laiką. Nors tada sėklų derlius bus mažesnis, bet nereikės nuolat persėti darbui nepatogių laukų.

Esparcetų sėklos dažniausiai subręsta tokiu laiku, kai javų grūdai dar būna nesunokę, todėl yra geros sąlygos tinkamai nuimti derlių, gerai išvalyti ir paruošti sėklas laikyti sandėliuose. Labai gerai sėklos laikosi tada, kai jų drėgmė neviršija 13– 14 proc. Todėl, jeigu per drėgnos, jas būtina papildomai išdžiovinti. Laikant reikia stebėti, kad sėklos per daug neatidrėktų ir nepradėtų gesti.

Nauja veislė – VB Žilvinai

Šiemet į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta lietuviška esparcetų veislė VB Žilvinai. Veislė išvesta LAMMC ŽI Vokės filiale daugkartinės masinės atrankos metodu. Veislės autoriai – dr. R. Asakavičiūtė, dr. A. Ražukas (veislė gauta atnaujinus dr. A. Selevičiaus, dr. D. Dapkevičienės, dr. J. Lazausko seniau sukurtą lietuvišką veislę Žilvinai).

Tai – vidutinio ankstyvumo, šienaujamo tipo veislė. Vidutinis žaliosios masės derlius – 34,48 t/ha, absoliučiai sausųjų medžiagų – 6,64 t/ha. Pagal pašaro kokybę prilygsta dobilams ir liucernoms. Sausojoje medžiagoje turi 12,3–17,1 proc. proteinų ir 20,8–27,8 proc. ląstelienos. Sėklų derlius – 700–800 kg/ha.

VB Žilvinai pasižymi labai geru atsparumu žiemojimui, sparčiu atžėlimu pavasarį ir nupjovus. Augalų vidutinis aukštis – 60–85 cm. Išvysto aukštus, lapuotus, atsparius išgulimui stiebus. Užaugina gausų žolės ir sėklų derlių. Tinka auginti pievose ir ganyklose. Gryname pasėlyje ar mišiniuose su kitomis žolėmis galima auginti kalvoto reljefo priesmėlio ir žvyro dirvose. Tinka ir žvyringoms eroduojamoms kalvoms apželdinti.

***

Esparcetų mokslinis pavadinimas Onobrychis: graikiškai onos reiškia asilas, briche – dantų šiepimas, išeitų dantis šiepiantis asilas. Tai – pupinių šeimos pašariniai labai medingi augalai, ypač vertinami bitininkų, nes tai nektaringiausi ankštiniai augalai. Vienas esparcetų hektaras išskiria iki 500 kg nektaro. Vienas žiedas išskiria 0,1–0,5 mg nektaro. Esparcetų medus šviesiai gintarinės spalvos, lėtai kristalizuojasi iki riebalinės konsistencijos.