Gegužę Lietuvos žemės ūkio akademijos absolventai mini savo Mokytojo, žemės ūkio inžinerijos mokslų pradininko, ilgamečio dėstytojo, mandagaus, taktiško, sąžiningo, principingo prieškario inteligento prof. Antano Kondroto 135-ąjį gimtadienį.

Antanas Kondrotas gimė 1889 m. gegužės 1 d. Šukionių kaime, Stačiūnų vls., Šiaulių apskr. ūkininko šeimoje. Abu tėvai mirė, kai Antanukui buvo vos septyneri. Motinos giminės gabų berniuką leido į mokslus. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1908–1911 m. – Kursko matininkų mokykloje. Ją baigęs pradėjo inžinerijos studijas Petrovsko žemės ūkio institute (Maskva). Vasaromis dirbo matininku, kad uždirbtų lėšų studijoms. 1916 m. buvo pašauktas į carinę kariuomenę, pateko į Pietvakarių fronto hidrotechnikos skyrių. Po Pirmojo pasaulinio karo Petrovsko žemės ūkio akademija suteikė A. Kondrotui inžinieriaus-agronomo vardą ir įteikė diplomą. Tais metais Naujosios Aleksandrijos žemės ūkio ir miškininkystės instituto (Charkovas) taryba išrinko A. Kondrotą žemės ūkio statybos ir melioracijos katedros asistentu.

A. Kondrotas 1921 m. grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Įsidarbino Žemės ūkio ministerijos Vandens ir durpių inspekcijoje.

Pertvarkius Lietuvos universiteto Agronomijos ir Miškininkystės skyrius, taip pat Dotnuvos žemės ūkio technikumą, 1924 m. Dotnuvoje įsteigta Žemės ūkio akademija. Profesorių taryba inžinierių A. Kondrotą išrinko žemės ūkio statybos, įvado į mechaniką ir žemės ūkio mašinų dalykų lektoriumi.

1928 m. įsteigus Žemės inžinerijos katedrą, A. Kondrotas paskirtas jos vadovu. 1928 m. Akademijoje buvo pastatyta talpi medinė daržinė žemės ūkio padargams. Tai pirmoji žemės ūkio mašinų mokymo laboratorija Lietuvoje. Katedros vadovas laboratorijoje kaupė žemės dirbimo, augalų priežiūros padargus. Gausi buvo arklinių plūgų kolekcija. Paskaitoms A. Kondrotas ruošė ranka braižytus plakatus.

Dotnuvoje A. Kondrotas susituokė, su žmona Marija augino dukterį Mariją Rūtą ir sūnų Tomą.

Nauji darbai nepriklausomoje Lietuvoje

Akademijoje A. Kondrotas tyrė Lietuvoje pradėtus gaminti ir iš užsienio įvežamus žemės ūkio padargus ir nesudėtingas mašinas. Tyrimų rezultatus skelbė mokslinėse ataskaitose, Žemės ūkio akademijos metraštyje, periodinėje spaudoje. 1938 m. Žemės ūkio rūmai išleido leidinį „Žemės ūkio mašinos ir įrankiai“. Jame yra doc. A. Kondroto 75 puslapių apimties skyrius „Plūgai“. Autorius raiškia lietuvių kalba suprantamai išdėstė sudėtingus arimo procesus ir jų valdymą. Šią knygą turėtų perskaityti visi dirbtinio intelekto puoselėtojai.

Akademijos vadovai labai palankiai vertino inž. A. Kondroto pastangas plečiant inžinerinių studijų bazę, rengiant metodinę medžiagą, tiriant įvežtinius žemės ūkio padargus. 1932 m. A. Kondrotui suteiktas docento, o 1938 m. – ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Tuo metu Akademijoje dirbo 15 profesorių ir docentų, 27 dėstytojai, asistentai ir laborantai, 6 neetatiniai dėstytojai.

Akademijoje studijas prof. A. Kondrotas vertino taip: „Steigiant Žemės ūkio akademiją, galima sakyti, mokomasis personalas buvo gerai parinktas. Jis sutartinai ir gerai dirbo. Studentams paskaitų lankymas buvo neprivalomas. Studijų laikas baigdavosi, kai studentas išlaikydavo visus egzaminus. Laikyti egzaminus studentai galėjo daug kartų. Buvo studentų, kurie studijavo ir dešimt metų. Kai yra reikalavimai ir studentai turi laiko pasiruošti – rezultatai būna geri. Visus egzaminus išlaikęs studentas diplomo dar negaudavo. Jis privalėjo atlikti metinę praktiką kokiame nors gerai sutvarkytame ūkyje. Po to turėjo pristatyti ir apginti metinę praktikos ataskaitą. Tada būdavo išduodamas diplomas.“

Karo audrose

Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, Akademijai vadovauti buvo paskirtas Peterburgo universiteto absolventas prof. J. Kriščiūnas. Išvykdamas į žemės ūkio pasiekimų parodą Maskvoje 1941 m. birželio 11 d., rektorius savo pareigas perdavė prof. A. Kondrotui. Nė dviem savaitėms nepraėjus Lietuvoje jau šeimininkavo vokiečiai. Prof. A. Kondrotas toliau vadovavo Akademijai. Mokslo metai prasidėjo spalio 1-ąją, o spalio 19 d. vokiečių valdžia rektoriumi paskyrė prof. B. Vitkų.

Prof. A. Kondroto santykiai su valdžia nebuvo sklandūs. Vokiečiai pradėjo į Lietuvą vežti pačių pagamintas žemės ūkio mašinas. A. Kondrotas teigė, kad pirma reikia patikrinti, ar jos tinka Lietuvos sąlygoms, ir tik tada jomis prekiauti. Tai nepatiko naujiems krašto valdytojams. Profesorius buvusiam studentui, Žemės ūkio mechanizacijos katedros vedėjui doc. B. Juralevičiui taip apibūdino to meto įvykius: „Komersantas vokietis priverstinai siūlė Žemės ūkio akademijai išplatinti jo pagamintą daugiafunkcinį žemės dirbimo agregatą. Aš sutikau tai daryti tik po agregato išbandymo. Išradėjas vokietis su tuo nesutiko. Aš nenusileidau ir tas agregatas nebuvo prievarta diegiamas Lietuvoje.“

1943 m. kovą vokiečiai uždraudė vaikinams tęsti mokslą, o 1944 m. liepą Akademiją uždarė. Liepos 11 d. prof. B. Vitkus su šeima rengėsi išvykti iš Lietuvos. B. Povilaitis (Čikaga, 1979 m.) cituoja prof. B. Vitkaus laišką: „Man išvykstant (1944), jokio formalaus pareigų pasikeitimo nebuvo. Privačiai paprašiau prof. A. Kondroto, kuris pareigas ėjo vokiečiams užėjus, kad jis ir toliau paimtų tas pareigas.“ Tos kartos žmonėms, esant nepaprastajai padėčiai, užteko žodinio pavedimo. Žinant prof. A. Kondroto pareigingumą, žodinis pavedimas jam prilygo įsakymui.

Prof. A. Kondrotas atėjo atsisveikinti su išvykstančia prof. B. Vitkaus šeima. Vokiečių karininkas paklausė jo, kodėl nesitraukia kartu? Tikėtina, kad prof. A. Kondroto atsakymas jo netenkino. Susinervinęs vokietis iš pistoleto kelis kartus šovė į žemę. Atšokusios kulkos sužeidė prof. A. Kondrotui ranką, kliudė nugarą. A. Kondrotas to meto įvykius apibūdino taip: „1944 m. liepos 31 d. buvau savo ūkyje. Jis yra trys kilometrai nuo Akademijos. Pamačiau virš Akademijos baisų dūmų stulpą. Tuojau sėdau ant dviračio, atvažiavau į Akademiją. Korpusas, naujai statytas, degė. Mūsų kabinetai, biblioteka – svarbiausia dalis taip pat. Ir dar, maža to, buvo pastatytas didelis bendrabutis, ir šitą supleškino.“ 1944 m. rugpjūčio 14 d. Akademijos rektoriaus pareigas prof. A. Kondrotas perdavė iš Sovietų Sąjungos sugrįžusiam prof. J. Kriščiūnui.

Nelojaliųjų sąraše

Sovietų valdžia nepripažino nepriklausomos Lietuvos mokslo diplomų ir pedagoginių vardų. Kadangi A. Kondrotas aukštąjį mokslą buvo įgijęs Rusijoje, Aukščiausioji atestacinė komisija (VAK) Maskvoje suteikė jam žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį ir patvirtino profesoriaus vardą.

1947 m. Akademija iš Dotnuvos visiškai persikėlė į Kauną (Kęstučio g. 27), prof. A. Kondrotas buvo paskirtas Žemės ūkio mechanizacijos katedros vedėju. Katedroje dirbo vyr. dėstytojai K. Lukošius, J. Vileišis, asistentas A. Statkevičius. Kolektyvą papildė Vytauto Didžiojo universiteto absolventas inžinierius S. Lukėnas.

Katedros vedėjas, pirmenybę teikdamas studijų procesui, prarado budrumą. 1949 m. balandžio 29 d. jis konsultavo Agronomijos fakulteto ketvirto kurso studentus ir su jais 17 val. neatvyko į šventinį Gegužės 1-osios minėjimą. Agronomijos fakulteto prodekanas E. V. Maleševskis apie tai pranešė rektoriui M. Mickiui, o pastarasis pareiškė A. Kondrotui papeikimą.  Profesorius pateko į nelojaliųjų sąrašą. Komisijos lankė jo paskaitas, tikrino studentų užrašus, vertino katedros kolegų darbą ir studentų politinį auklėjimą. 1950 m. liepos 1 d. prof. A. Kondrotas dėl politinių motyvų (pačiam prašant) buvo atleistas iš katedros vedėjo pareigų. Trejus metus gyveno iš paskirtos pensijos.

Grįžimas į Akademiją

Po Stalino mirties padvelkė permainomis. 1953 m. rudenį A. Kondrotas grįžo į Akademiją, buvo paskirtas Žemės ūkio mechanizacijos katedros vyr. dėstytoju (nesant laisvo profesoriaus etato). Nuo 1954 m. Žemės ūkio mechanizacijos katedroje užėmė profesoriaus, o 1957–1963 m. – vedėjo pareigas. Jo vadovavimo stiliui buvo būdingas ramumas. Per posėdžius nagrinėjant sudėtingesnius klausimus, prašydavo pasisakyti vyresniuosius dėstytojus, po jų – ir jaunimą. Jeigu nuomonės išsiskirdavo, profesorius paskelbdavo galutinį sprendimą. Jis nemėgo nesutarimų, beprasmių ginčų ir ilgų diskusijų. Į bendradarbius ir studentus kreipdavosi pagarbiai kolega.

Profesoriaus mokinys ir ilgametis bendradarbis doc. J. Kantminas taip apibūdina profesorių: „Jis buvo aukštos kultūros prieškarinės inteligentijos atstovas. Iš jo mokėmės takto, elgesio su bendradarbiais ir studentais, reiklumo ir principingumo. Profesorius dalyką dėstė logiškai, nuosekliai, paprastai ir suprantamai.“

1961 m. katedroje dirbo 12 darbuotojų – dėstytojų ir mokymo meistrų. Stiprindamas kolektyvo, kaip gausios šeimos, ryšius, profesorius savaitgaliais skatino bendradarbių su šeimomis išvykas sunkvežimiu į gamtą, kur rengdavo ir bendrus pietus.

Aukštojoje mokykloje visi jauni dėstytojai siekė parengti ir apginti technikos mokslų kandidato disertacijas. Fakultete aspirantams galėjo vadovauti tik prof. A. Kondrotas ir keli Maskvos paskirti docentai. 1957 m. pirmasis Žemės ūkio mechanizacijos fakultete technikos mokslų kandidatinę disertaciją apgynė prof. A. Kondroto vadovaujamas aspirantas B. Juralevičius, tada kiti jo aspirantai: V. Janulevičius, A. Švenčionis, L. Reveltas, V. Prekeris. Profesorius buvo daugelio Lietuvoje ir kitose respublikose parengtų disertacijų oficialiuoju oponentu. 1969 m. jis su doc. J. Kantminu išleido vadovėlį žemės ūkio mechanizacijos specialybės studentams „Gyvulininkystės fermų mechanizacija“.

Parengė sau pamainą

Prof. A. Kondrotas sumaniai rengė sau pamainą. 1961 m. mokslo metų pradžioje jis pavedė einančiam docento pareigas B. Juralevičiui spręsti visus katedros ūkinius klausimus. Katedros posėdžiuose B. Juralevičius sėdėdavo greta profesoriaus. 1962 m. rudenį prof. A. Kondrotas (jam tuomet buvo 73-eji) paprašė atleisti iš katedros vedėjo pareigų ir leisti eiti katedros profesoriaus pareigas. Pareiškimas buvo patenkintas. Katedros vedėju tapo B. Juralevičius, per posėdžius prof. A. Kondrotas sėdėdavo greta jo – tai buvo abipusės pagarbos ženklas. 1964 m. gegužės 1 d. Akademijos iškilmių salėje paminėtas profesoriaus jubiliejus. Ta proga Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas prof. A. Kondrotui suteikė Nusipelniusio inžinieriaus garbės vardą. Akademijos iškilmių salėje buvo paminėtas profesoriaus 80-metis ir šiek tiek kukliau – 85-metis. Profesorius švenčių proga dažnai buvo kviečiamas iškilmių salėje ant scenos darbui prezidiume. Jis ne kartą yra prasitaręs: „Kolegos, mane tas sėdėjimas aukščiau kitų labai išvargindavo.“

Prof. A. Kondrotas 1966 m. perkeltas dirbti į naujai įsteigtą Mašinų eksploatacijos katedrą. Ši žinia jam buvo nemaloni. Jis šiltai atsisveikino su savo buvusiais mokiniais, Žemės ūkio mechanizacijos katedros darbuotojais. 1967 m. A. Kondrotui dar kartą teko pereiti į naujai kuriamą Gyvulininkystės mechanizavimo ir šiluminės technikos katedrą, kuriai vadovauti buvo paskirtas jo aspirantas ir ilgametis bendradarbis doc. J. Kantminas. 1968 m. prof. A. Kondrotas paprašė perkelti dirbti Gyvulininkystės mechanizacijos katedros profesoriumi konsultantu. Jis konsultavo studentus, rengiančius diplominius projektus, patardavo aspirantams, dalyvaudavo disertacijų gynime. Tačiau jėgos pamažu seko, sulaukęs 88 metų išėjo užtarnauto poilsio. 1978 m. gruodžio 10 d., eidamas 90-uosius, išėjo Anapilin. Palaidotas Dotnuvos Gėlainių kapinėse greta savo amžininkų, iškilių žemės ūkio mokslininkų. Jo kapą žymi balto marmuro plokštė su kukliu įrašu.

Atminimo įamžinimas

Prof. A. Kondrotas nebuvo pamirštas. Artėjant jo 100-osioms gimimo metinėms, 1989 m. Akademijos XXXIV mokslinės konferencijos Mechanizacijos ir elektrifikacijos sekcijos plenarinis posėdis buvo skirtas jo mokslinei, pedagoginei ir visuomeninei veiklai. Žemės ūkio mechanizacijos katedra įrengė prof. A. Kondroto žemės ūkio technikos istorijos kabinetą, kurį papuošė skulptoriaus V. Žuklio sukurtas bronzinis bareljefas.

Aleksandro Stulginskio universiteto senatas 2016 m. gruodžio 21 d. pripažino, kad prof. A. Kondrotas 1941 ir 1944 m. ėjo Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas. Akademijos rektorių portretų galerijoje atsirado ir jo portretas. A. Kondroto vardu 2019 m. pavadinta Žemės ūkio inžinerijos ir saugos katedros auditorija.