Po nepalankių sezonų, kai liūtys ir sausra neleido užauginti derliaus ir ūkis vos išvengė bankroto, Vytautas Valaitis galutinai apsisprendė keisti žemės dirbimo praktiką. Per keletą metų jam pavyko įvaldyti tiesioginės sėjos technologiją, kuri dabar padeda mažinti išlaidas ir pasiekti planuotų rezultatų.

Sprendimą imtis tiesioginės sėjos ūkininką privertė gyvenimas. Ypač sunkūs buvo 2017-ieji, kai po rudeninių liūčių net negalėjo pasėti žiemkenčių. O 2018-ieji, kai teko auginti beveik vien tik vasarojų, pasitaikė irgi ne ką geresni dėl sausros. Vytautas sako, kad tuo laiku vos išvengė bankroto.

Šios nesėkmės paskatino ieškoti naujų sprendimų, kurie padėtų taupyti žemės dirbimo išlaidas, o kartu ir kurti užmirkimui, sausroms atsparesnį dirvožemį. Ūkininkas ėmė vis labiau domėtis bearime technologija ir gilintis į jos taikymo subtilybes.

Prireikė laiko

Tiesa, iš pradžių ūkininkas susidūrė su rimtais iššūkiais. Didžiausias jų buvo atkurti dirvožemio struktūrą ir biologinę įvairovę.

Vytautas prisimena, kad dar 2008 m. įsigijo tiesioginę sėjamąją ir ja pasėjo vasarinius rapsus. Tačiau ištiko nesėkmė. „Nieko nesupratau apie šią technologiją, buvo labai blogai“, – sako Vytautas. Tačiau mintis perprasti tiesioginės sėjos būdą niekur nedingo, nutarė geriau pasirengti jam. Suvokė, kad trūko žinių ir reikėjo geriau paruošti laukus.

„Supratome, kad dirvos negyvybingos ir biologiškai menkai aktyvios. Šią problemą sprendėme 6 metus visuose laukuose įterpdami paukščių mėšlo. Bėrėme po 10 t/ha, o ypač prastose vietose – ir didesnę normą. Ilgainiui dirvose padaugėjo organikos, susidarė geresnės sąlygos bearimei technologijai. Vien mineralinėmis trąšomis to nebūtume pasiekę. Kai šį darbą atlikome, prasidėjo pirmieji tiesioginės sėjos žingsniai“, – pasakoja Vytautas.

Be to, 2019 m. V. Valaitis du kartus lankėsi Ukrainoje, ten praktiškai pamatė, kaip vietiniai ūkininkai taiko bearimes technologijas. Pavyzdžiui, nearia dirvų 15–20 metų, 9 metus augina pasėlius be fungicidų, insekticidų. Grįžęs po šių išvykų Vytautas galutinai apsisprendė keisti žemdirbystės technologijas ir savo ūkyje, juolab kad sėjamąją jau turėjo.

Keturlaukė sėjomaina

Dabar ūkininkas savo 500 ha ūkyje taiko keturlaukę sėjomainą: augina po 125 ha žieminių rapsų, pupų, 125 ha ankstyvos ir 125 ha vėlyvesnių veislių žieminių kviečių. Ankstyvus kviečius augina tam, kad kuo greičiau juos galėtų nukulti ir jau rugpjūčio pradžioje galėtų ten sėti rapsus. Kviečių, beje, neatsėliuoja.

Našesnėms dirvoms parenka didesnio derlingumo potencialo kviečių veislę, o prastesnėse dirvose sėja veisles, kurios labiau pakenčia rūgštesnę terpę. Ūkininkas perka kviečių sėklas ir prašo pardavėjų, kad visų veislių sėklos būtų vienodo dydžio, t. y. kad 1 000 sėklų masė būtų panaši. To prireikia, kad nereikėtų perstatinėti sėklos normos, nes sėja įvairių veislių kviečius tą pačią dieną. Taip ūkyje sprendžiamas dirvų netolygumo klausimas.

Problemų kelia šliužai ir graužikai

V. Valaitis pasakoja, kad didžiausios problemos, su kuriomis susidūrė, tai šliužų ir pelinių graužikų antplūdis.

„Iš pradžių kovojome su šliužais rapsų pasėliuose. Kad ir koks geras bus kombainas, jis niekada nepaskleis šiaudų idealiai tolygiai per visą pjaunamosios plotį. Juk ir vėjas būna. Todėl ten, kur šiaudų papuola daugiau, susidaro puikios sąlygos šliužams plisti ir daryti savo juodą darbą. Nedirbtose dirvose, kadangi jose visuomet yra augalų danga ir jų liekanų, susidaro palankios sąlygos šliužams keliauti ir dieną. Arimuose šliužai dieną tūno pasislėpę, aktyvesni būna naktį“, – iš patirties pasakoja Vytautas.

Pasak jo, dvejus metus dėl šliužų rapsai buvo silpni. Po to ūkininkas nutarė keisti kviečių derliaus nuėmimo būdą ir šiaudų nebeskleisti. Tam prie kombaino įsigijo varpų šukuotuvę: nukerta ir iškulia tik varpas. O šiaudai taip ir lieka stovėti lauke. Po to sėja rapsus. Vytautas sako, kad taip rapsus augina antrus metus ir jam pavyksta suformuoti gana tolygų jų pasėlį. Svarbu ir tai, kad esant statiems šiaudams sėjamosios diskams niekas netrukdo prarėžti dirvos paviršių ir žemėje įterpti sėklas tiksliai ten, kur reikia. Niekas neužkemša sėjamosios, o šiaudų liekanos neužspaudžia sėklų.

Tiesa, auginant rapsus tarp stovinčių šiaudų rudenį ūkininkas 3 kartus pasėlius purškė nedidele augimo reguliatoriaus norma. Mat rapsai konkuruoja su šiaudais ir tįsta, o tai negerai prieš žiemą. Todėl pernelyg spartų rapsų augimą tenka stabdyti reguliatoriais. „Negalima mąstyti standartiškai ir laukti, kol rapsai pasieks kelių lapelių fazę. Reikia įvertinti situaciją“, – sako augintojas. Jis patikina, kad bendra augimo reguliatoriaus purškimo norma buvo tokia, kokia įprastai rekomenduojama, tiesiog ją išskaidė į 3 dalis pagal rapsų išsivystymo lygį.

O šliužų populiaciją, ūkininko nuomone, galėtų geriau reguliuoti natūralūs jų priešai. Deja, dalis jų žūsta per naktinius rapsų purškimus. Kitas momentas – reikia išlaukti, nes per keletą metų dirvoje susiformuoja mikroskopinių erkučių populiacija, kurios irgi maitinasi šliužų kiaušinėliais.

Vytautas daro išvadą, kad vienaip ar kitaip su šliužais galima susitvarkyti.  Deja, yra dar kita ne mažesnė problema nedirbamuose laukuose – tai graužikai!

„Pernai buvo labai daug lauko pelių. Tai labai netikėta, rapsus teko gelbėti tiesiog vaikštant po laukus ir dėliojant užnuodytus jaukus. Šiemet tą darysime prevenciškai: ten, kur auga kviečiai ir po jų sėsime rapsus, jau iš anksto naikinsime peles“, – pasakoja ūkininkas. Sėjant rapsus jis 10 procentų padidina sėklos normą, įvertindamas, kad dalį sudygusių augalų sunaikins pelės.

Ūkininkas žino ir tai, kad pelinių graužikų populiaciją laukuose gali sumažinti plėšrieji paukščiai. Todėl planuoja įkalti laukuose kuolų, ant kurių jie galėtų nutūpti. Peles gaudo ir lapės, kurių laukuose matyti daugiau. Be to, pastebima, kad pelinių graužikų kiekis priklauso ir nuo sezono orų – drėgnais metais kenkėjų prisiveisia mažiau.

Tręšia tik azotu

Dar vienas skirtumas, palyginti su ankstesne žemdirbyste, kaip pastebi Vytautas, mažesnis trąšų ir pesticidų poreikis. „Galima mažinti trąšų ir chemikalų kiekius. Mums tą padaryti padeda ir posėliai. Jiems lėšų netaupome, perkame tam pritaikytus mišinius. Taigi, labai daug sėjame. Pavyzdžiui, nukūlę rapsus iš karto sėjame posėlius, nežiūrint, ar sausa, ar ne“, – pripažįsta ūkininkas.

Jo nuomone, posėliai padeda ne tik pagausinti organinių maisto medžiagų, bet ir mažinti piktžolėtumą. Yra mišinių, pavyzdžiui, vokiškų, kurie sukurti specialiai taip, kad juose esančios tam tikros augalų rūšys slopinamai veiktų tam tikras piktžoles.

Įtręšęs dirvas organinėmis trąšomis, ūkininkas nutarė daugiau neberti mineralinių fosforo ir kalio trąšų. Prieš tai jis vieną kartą buvo ištyręs ūkio dirvas, kad turėtų bendrą vaizdą, kiek jose yra maisto medžiagų. Dabar tyrimų nedaro, augalų mitybos būklę vertina pagal bendrą pasėlių vaizdą ir derlingumą. Pasak ūkininko, svarbu nenaikinti mikroskopinių dirvožemio grybų, kurie skaidydami organiką gali viskuo aprūpinti augalus.

Tad jau antri metai, kai, pavyzdžiui, rapsus tręšia tik 160 kg/ha azoto veikliosios medžiagos. Tokia norma, žinant, kiek kiti ūkiai skiria rapsams azoto, yra tikrai nedidelė. „Pernai su tokiu azoto kiekiu iš vieno hektaro užauginome 4 t rapsų, o kai kuriuose laukuose – daugiau“, – sprendimu sutaupyti trąšų patenkintas ūkininkas.

Tokį rezultatą jis aiškina tuo, jog nejudinamame dirvožemyje vyksta svarbūs natūralūs, nors mums plika akimi nematomi, procesai, kai bakterijos, grybai skaido augalines organines liekanas, ankštiniai – fiksuoja azotą, kurį vėliau gali panaudoti auginami pasėliai.

„Sausį teko būti konferencijoje JAV, kurioje išgirdau patikusią mintį: reikia įsivaizduoti, kad viršutinio dirvos sluoksnio viename hektare yra tiek biologinės masės, kiek sveria 20 karvių. Štai, kokia masė gyvybės. Ja reikia rūpintis, o vienas būdų – nejudinti žemės“, – sako ūkininkas. Jis pateikia dar vieną vaizdingą pavyzdį, kaip svarbu išlaikyti natūralius procesus dirvožemyje ir jo nearti: tarkime, pasistatėte namą, o kažkas pervažiavo per jį su buldozeriu. Viską reikėtų perstatyti...

Kviečių pasėliuose azoto trąšų kiekius ūkis irgi sumažino. Pavasarį patręšė 70 kg/ha N veikliosios medžiagos ir dar kartą skirs tiek pat. Taigi, iš viso gausis 140 kg/ha N veikliosios medžiagos. Ūkininkas naudoja skystas KAS trąšas. Jeigu derliaus supirkimo kainos rinkoje bus palankios, tai siekiant grūdų kokybės vėliavinių lapų tarpsniu galbūt dar tręš per lapus 30 kg/ha N.

Ribotos azoto normos, beje, padeda suformuoti mažiau išgulančius pasėlius. Tiesa, ūkininkas vieną kartą per sezoną kviečius nupurškia augimo reguliatoriumi tam, kad būtų užtikrintas, jog pasėlis neišguls. Tai – kaip persidraudimas, kad varpos būtų stačios per javapjūtę, kitaip nebus galima jų nuimti ant kombaino esančia varpų šukuotuve. Vidutinis kviečių derlingumas ūkyje dabar siekia 7–8 t/ha.

Beje, šiemet ūkininkas viename lauke įrengė kelių veislių kviečių bandymą, kurio dalies pasėlių visai netręš kelerius metus – stebės, skaičiuos, kokie ten bus derliai.

Pastebi pokyčius dirvožemyje

Per kelerius metus, taikant bearimę technologiją, ūkininkui pavyko pagerinti dirvožemio struktūrą, sukurti palankesnes sąlygas mikroorganizmams, sumažinti realias gamybos sąnaudas, sutaupyti laiko darbams laukuose. Vytautas pastebi dirvožemio pokyčius: mažiau sutankinamas, geriau išlaiko savo struktūrą ir tapo stabilesnis, t. y. geriau sugeria vandens perteklių per liūtis, ilgiau išlaiko drėgmę per sausras.

Ūkininkas pabrėžia, jog tam, kad dirvose susidarytų palankios augalų augimo sąlygos taikant bearimę technologiją, reikia laiko. Taip pat ir daug žinių, patirties, kantrybės. Ne viskas pavyksta iš karto. Tačiau šiuo savo sprendimu jis dabar patenkintas ir toliau taip ketina auginti pasėlius. Juolab kad šiemet investavo į naują našesnę sėjamąją, kuri netrukus turėtų pasiekti ūkį.

Vytautas Valaitis tiki, kad žemdirbiai, tinkamai prižiūrėdami savo žemę ir taikydami aplinkai palankius žemdirbystės būdus, gali labai greitai Lietuvą padaryti klimatui neutralia valstybe. Tačiau tam reikia, žinoma, ne tik keisti technologijas, bet ir turėti finansinių galimybių reikiamai technikai įsigyti. O čia jau svarbi ir valstybės žemės ūkio politika.