Apie žmogaus ir šuns prigimtinį santykį mąsčiau seniai, spręsdamas visiems gerai pažįstamas problemas. Man pavyko pakeisti savo ir šuns santykius iš esmės, kai po truputį ėmiau grįžti prie natūralių bendravimo su juo principų, kuriuos naudojau vaikystėje.

Kaip ir visi, kažkada bijojau, kad šuo pabėgs, bijojau, kad puls, los, kąs, temps pavadį, mesis, kels kitų problemų. Taip ir buvo. Pavadėliai, antkakliai, drausminimas, tampymas, korekcijos, įvairūs ribojimai ir kitas žmogaus taikomas smurtas šuns atžvilgiu buvo įprasta šuniška žmogiškos civilizacijos kasdienybė. Patyriau visa tai, ką šiandien išgyvena tūkstančiai žmonių. Tiksliau, milijonai.

Bemiegės naktys, dresūra savaitgaliais „sėdėtgulėtstovėt“ dvejus metus iš eilės, jauno šuns žalojimas smaugiama virve, sakant komandą „pas mane“ ir kiti santykius bei sveikatą žalojantys „dresūros“ būdai buvo išmėginti. Ačiū Dievui, blogos praktikos gana greitai atsisakiau.

Išnagrinėtos populiariausios dresūros sistemos, lankyta gausybė kursų, pamokų, seminarų.

Negaliu sakyti, kad nebuvo rezultato. Jis buvo kažkoks, nors tiksliau turbūt – joks… Šuo ėjo šalia, iš dalies klausė, tačiau galėjo tam tikru metu mestis ant priešininko. Šuo, kurį žmonės ir aš kankinome net trejus metus, buvo nelaimingas, nuleidęs galvą, gunktelėjęs, nepasitikėjo aplinkiniais, o svarbiausia – šeimininku. Tai buvo nepakeliama.

Puikiai mačiau, kada šuniui skauda, kada jis jaučiasi blogai. Todėl vieną dieną nutariau liautis kankinti šunį ir save.

Nepageidaujamas elgesys ar natūrali reakcija

Tada ir atėjo laikas imtis lyderystės, pakeisti savo ir šuns santykius iš esmės ir galutinai.

Perskaitęs gausybę literatūros, daugiausia užsienio kalbomis, po truputį ėmiau grįžti prie natūralių bendravimo su šunimi principų, kuriuos naudojau vaikystėje. Šis grįžimas prasidėjo daugiau kaip prieš aštuonerius metus.

Mane nuolat kankino mįslė: kaip, būdamas dešimties metų, aš eidavau su šunimis prie upės neturėdamas pavadžio ir jie manęs laukė prie paliktų daiktų. Kaip aš praeidavau pro pikčiausius šunis nesukandžiotas? Kodėl manęs šunys klausė, nors aš neturėjau jokių skanukų? Kodėl padėdavo į tvartą suvyti vištas?

Knisausi vaikystės prisiminimuose, kartu naudojausi menkiausia proga nagrinėti žmogaus ir šuns sąveiką Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir plačiąja prasme – gyvenime. Tyrinėjau, stebėjau savo ir kitų šunis. Mokiausi iš šunų, savo ir šeimininkų klaidų. Po truputį atmečiau mitus, klaidingas sistemas, painiavą, „oldskūlišką“ dresūrą, grįstą „sėdėtgulėtstovėt“ ir nuolatiniu šuns tąsymu už pavadžio. Beje, dabar internete matau, jog pavadys, šuns tąsymas, naudojami ne rečiau, nei prieš 10 metų, o gal net ir dažniau.

Didžiulę nuostabą sukėlė viename vaizdo įraše matytas medžioklinio šuns „pratinimas prie paukščių“, kad pastarasis jų neliestų ir nesudraskytų. Hendleris su labradoro retriveriu vaikštinėjo tarp naminių paukščių, ir kai šuo pažiūrėdavo į paukštį, kirsdavo pavadį į save. Po kelių kartų (vaizdo medžiagos vidurys greičiausiai iškirptas) šuo į paukščius nesidairė.

Tai vienas klaikiausių vaizdo įrašų, kuriuos teko matyti. Nė vienas žinduolis – žmogus, šuo ar asilas neprivalo eiti pro kitą gyvūną į jį nežiūrėdamas, jo nepastebėdamas. Tai nenatūralu. Kiekvienas šuo mato, turi matyti, privalo matyti, suprasti, įvertinti kitą gyvūną, stebėti jį supančią aplinką – ir tai yra natūralu. Jei šuo nežiūri į kitą gyvūną ir jo nestebi, jis galimai nesveikas. Todėl siekti, kad šuo nežiūrėtų į kitus šunis, jų nematytų – nenormalu. Kitas klausimas – kaip šuo turi reaguoti.

Turime atskirti du svarbius dalykus – prievartą, kurią taikydami manome, jog atpratinsime šunį nuo nepageidaujamo elgesio, ir natūralią šuns reakciją. Daugeliui atrodo, kad natūrali šuns reakcija – pulti kitą šunį, paukštį, šerną, loti ir draskyti. Todėl mes šunis tramdome, drausminame, žalojame, pančiojame, baudžiame.

Bet yra priešingai – pulti kitus gyvūnus be priežasties nenatūralu, tai neatitinka šuns prigimties!

Neskubėkite prieštarauti. Nuolat drausminamas, baimėje, tariamų priešų aplinkoje užaugęs ar išaugintas šuo puls, mesis, draskys. Jis ginsis, kovos, nes taip jį išmokė žmogus ir įgūdžiai socialinėje aplinkoje. Tačiau stabilus, adekvatus šuo elgsis ramiai. Natūraliais, prigimtiniais instinktais besivadovaujantis šuo visuomet elgsis stabiliai, prognozuojamai. Taip, kaip kadaise elgėsi šunų protėviai vilkai – aiškiai, organizuotai, prognozuojamai.

Laikai, kai šuo ir žmogus susikalbėjo be skanukų

Šia proga padarykime didelį šuolį keletą tūkstančių metų į praeitį, kai žmogus prisijaukino buvusį vilką. Tas žmogus – tai jūs. Įsivaizduokite, kad esate medžiotoja ar medžiotojas ir šiandien einate į mišką grobio kartu su šunimi. Maistas namuose baigėsi, vaikai serga, upės užšalusios. Trūks plyš privalote parnešti paukštienos ar šernienos. Imate kirvį, lanką ir einate į mišką su šunimi. Kišenėse nėra jokių skanukų. Neturite pavadžio. Nelankėte dresūros kursų – žodis „dresūra“ jums nežinomas.

Išėję į mišką aptinkate pėdsakus, tiksliau juos aptinka šuo, jūs juos ištiriate. Kartu lėtai judate pirmyn. Šuo eina priekyje, dairosi į jus. Jis niekur „nenusirauna“, niekur nebėga, nereaguoja į vilkų pėdsakus, nors juos puikiai užuodžia iš kvapo. Jūs su savo šunimi susikalbate – akimis, gestais. Nesakote jokių komandų, nedrausminate. Nes jei pradėsite kalbėti, o šuo ims loti – išsilakstys visi miško žvėrys, o vaikai gali mirti badu.

Šuo negali jūsų neklausyti. Jis tai supranta iš jūsų akių, judesių, jaučia, užuodžia, jog ši medžioklė – va bank. Ši kova – mirtis arba gyvybė. Jūs abu – kartu, sinchroniškai judantis tandemas. Šunžmogis. Todėl šuo sėlina, įtempęs visus raumenis ir dar labiau įtempęs uoslę. Nuolat dairosi į jus, uodžia orą, o jūs pagal jo judesius nustatote judėjimo kryptį. Šuo girdi ir užuodžia tūkstančius kartų geriau nei jūs. Staiga šuo sustingsta. Pakelia priekinę koją, susigūžia, klausosi… Jie visai arti – akimis jums sako šuo. Jūs žiūrite į šunį, sustingstate, abu klausote. Jūsų žvilgsniai nuolat persipina – juose visos žinutės vienas kitam. Girdite, kad visai netoli kažkas dunksi, krebžda – tai šernai knisa šaknis ir greičiausiai pernykštes giles. Vilką šernai užuostų, tačiau šuns neužuodžia, o jūsų prakaito kvapą šiek tiek nustelbia purvu persmelktos drapanos. Staiga šernai pajuda link jūsų, jūs ir šuo pritupiate pasiruošę šuoliui – kai pamatote šernus, akimis ir galva parodote šuniui kryptį, tai reiškia – pirmyn; šuo metasi į priekį paskui šernus, jūs iš paskos. Šuo greit dingsta iš akiračio, girdisi tik šernų kanopų bildėjimas, po kurio laiko garsai nutyla. Tačiau greit pasigirsta šuns lojimas, jūs strimgalviais lekiate lojimo kryptimi – tai reiškia, jog šuo turi grobį ir jam reikia pagalbos. Pribėgate.

Skamba jūsų džiaugsmo klyksmas, pergalingas šokis, glėbesčiavimasis su šunimi. Jūs iš džiaugsmo apkabinate šunį, pakeliate jį aukštyn, sukate ratu, krentate žemyn ir kartu voliojatės. Laimingas šuo urzgia, jus kramto, loja, šokinėja, tačiau viską daro iš begalinės laimės. Tai judviejų pergalės šokis. Tai judviejų išgyvenimo egzaminas. Jis išlaikytas. Jūs likote gyvi – nemirsite badu. Todėl dalinatės su šunimi grobiu ir einate namo. Namie šeimos laukia šventė, o šuns – keptas kumpis. Jūs abu grįžtate namo švytinčiais veidais, vaikai sulekia žiūrėti lauktuvių. Tokie turėtumėte grįžti po dresūros.

Vakarieniaudami su šunimi aptariate kitos medžioklės planą. Kitą sykį šuo stengsis prieiti arčiau grobio ir tiksliau jus perspėti. Jūs pritariate šuniui ir stengsitės neiti pernelyg arti. Leisite šunį vieną gerokai pirmyn. Šį planą sutariate žiūrėdami vienas kitam į akis. Be žodžių. Tai leidžia daryti smegenys – tai joks stebuklas.

Konservatyviosios žinduolių smegenys

Skaitydamas literatūrą ir studijuodamas temas apie žmogaus ir šuns santykių pagrindus, ėmiau eksperimentuoti tiek su savo, tiek su kitų žmonių šunimis. Mėginau santykius kurti namuose, gyvenime. Imituoti žmogaus ir šuns bendradarbiavimą kitu, kažkada buvusiu, tačiau pamirštu būdu, kai galima susikalbėti ir žodžiais, ir kūnu, ir akimis.

Mano tikslas buvo užauginti šunį, kuris be jokių prievartos priemonių seka paskui šeimininką. Nepaleidžia jo iš akių. Būtent toks šuo dabar ir yra šalia. Jis svetimoje vietoje gali vienas išeiti į lauką, atlikti gamtinius reikalus ir sugrįžti pas mane. Be komandos. Žinoma, aš turiu laukti tarpdury. Šis šuo gaujoje su šeimininku gali atlikti žinomas ir naujas užduotis, kai aplink gausybė kitų šunų. Jis veikia kartu su šeimininku bet kurioje naujoje vietoje, nepaisant kvapų, garsų, kitų trikdžių ir vadinamųjų dirgiklių. Šuo miške seka šeimininką, atlieka komandas per atstumą. Be žodžių.

Ar tai ilgametė ir varginanti dresūra? Ne. Šis šuo nedresuotas visai. Jis augintas vadovaujantis prigimtiniu bendradarbiavimo principu.

Tikriausiai skaitytojams kyla natūralus klausimas: kodėl seniau žmogus susikalbėdavo su šunimi visiškai paprastai, suprasdavo vienas kitą be žodžių, o dabar reikia gausybės literatūros, dresuotojų, vaizdo pamokų, įvairiausių įrankių, dresūros priemonių, vadinamųjų skanukų?

Atsakymas labai paprastas – anksčiau bendraudami su gyvūnais, tiek su laukiniais, tiek su naminiais, tiek su šunimis, mes susikalbėdavome intuityviai, naudodami socialinio bendravimo įgūdžių išvystytas smegenis, dar vadinamas konservatyviosiomis smegenimis. Šios smegenys įgalina visus stuburinius žinduolius suprasti vienas kito kūno kalbą ir į ją teisingai reaguoti. Stuburinių gyvūnų konservatyviosios smegenys – tai socialinio elgesio koordinavimo centras, kurio struktūra, neurochemija ir funkcionalumas nepakito 450 mln. metų! Vadinasi, šiuolaikiniai stuburiniai gyvūnai, tokie kaip žmonės ir šunys, paveldėjo tą pačią socialinę smegenų sistemą ir gebėjimus.

Šunys turi ypač gerai išvystytą gebėjimą skaityti žmogaus siunčiamus signalus, nes per evoliuciją su žmogumi komunikavo nuo 16 000 iki 30 000 metų.

Tačiau šioje vietoje susiduriame su paradoksu. Regis, tokios ilgos bendros evoliucijos eigoje žmogus ir šuo turėtų susikalbėti dar geriau ir sklandžiau, tačiau šiame moderniame pasaulyje gilėja žmogaus ir šuns diskomunikacija. Daugėja sistemų, priemonių, metodų, be kurių žmogui darosi neįmanoma komunikuoti su augintiniu.

Kaltos „moderniosios“ smegenys?

O dabar – apie galimas diskomunikacijos priežastis. Kodėl žmogus, kuris, kaip visi stuburiniai žinduoliai, turi įgimtus gebėjimus susikalbėti su šunimi, ne visuomet sėkmingai bendradarbiauja su savo augintiniu? Pasirodo, dėl to „kaltos“ moderniosios – pažintinės galvos smegenys. Jos nustelbė senąsias smegenų dalis. Kitaip tariant, šiuolaikiniame pasaulyje žmogus ėmė naudoti kitą smegenų grupę, o senąsias smegenis užrakino stalčiuje. Būtent todėl šiuolaikinis žmogus, kurio konservatyviosiose smegenyse yra visi atsakymai, nebesikreipia į jas, o atsiverčia internetą, knygą, klausia patarimo specialisto, nes veikia remdamasis dominuojančiomis pažintinėmis smegenimis.

Pažintinės smegenys yra išsidėsčiusios priešakinėje smegenų dalyje, kuri renka, kaupia, mąsto, analizuoja aplinką ir vadovauja priimant sprendimus. Vienos universiteto profesorius Kurt‘as Kotrshal‘ as (Kurtas Kotršalas) moksliniame straipsnyje „Vilkas–šuo–žmogus: draugystė, pagrįsta bendromis socialinėmis priemonėmis“ teigia, jog šių moderniųjų smegenų aktyvumas ir dominavimas – natūralus procesas, nes žmogaus priešakinė smegenų žievė plėtoja individualų bendravimo su socialine aplinka būdą; todėl šios smegenys yra naudingas psichologinis konstruktas, padedantis vystyti individualią impulsų kontrolės kokybę, prisitaikyti prie aplinkos kaitos, padeda palaikyti asmens gebėjimą siekti tikslų. Paprasčiau sakant, šiuolaikiniam žmogui, norint suprasti kitą asmenį, juk nereikia atlikti kažkokių ritualinių kūno judesių, gestų akimis ir kitų ženklų, kad su juo susišnekėtų, nes parašo elektroninį laišką, žinutę, paskambina telefonu.

Tiesioginio komunikavimo kūnais, akimis ir kitais stuburiniams žinduoliams būdingais ženklais žmogus nesinaudoja. Bet gerai pagalvokime, kuo šiandien labiau tikime – gražiai parašytais žodžiais ar žmogaus kūno kalba, ir suprasime šio socialinio elgesio veikimo principą.

Tai natūralu – gyvendami socialinėje aplinkoje mes ieškome atsakymų moderniose smegenų struktūrose. Būtent todėl, komunikuodami su šunimi, mes su juo nesikalbame akimis, veidu, kūnu, o atsakymų ieškome internete, kitaip tariant, ieškome atsakymų išorėje, dėl moderniųjų smegenų. Nors visi atsakymai mūsų viduje, mūsų smegenyse.

Kitos diskomunikacijos priežastys

Kitos žmogaus ir šuns diskomunikacijos priežastys atsirado dėl prasto, klaidinančio, neteisingo požiūrio į socialinius žmogaus ir šuns santykius. Šiandien manoma, jog šuns gerovės pagrindas – pašaras ir veterinarinė priežiūra. Tačiau mokslas teigia, jog svarbiausia sudedamoji šunų gerovės dalis yra jų socialinių santykių kokybė. Kitaip tariant, šuniui svarbiau turėti aiškius, bendradarbiavimu paremtus pozityvius santykius su žmogumi, nei skaniai paėsti.

Socialiniai šunų santykiai neapsiriboja bendravimu su žmogumi ir apima santykius su kitais šunimis. Dauguma šunų mėgsta žaisti vieni su kitais ir mėgaujasi vienas kito draugija. Tai labai svarbus aspektas, nes komunikuojant gaminasi socialinis laimės hormonas oksitocinas.

Tačiau šuns ir žmogaus santykiai ypatingi. Turėkime omeny, kad šunys – buvę vilkai, kurie turi genetinę patirtį būti gaujoje, vadovaujasi tam tikrais hierarchijos suvokimo principais.

Kadangi mokslas įrodė, jog laisvėje gyvenančių šunų gaujos yra atviresnės ir daug mažiau bendradarbiaujančios nei vilkų, galime daryti preliminarią išvadą, jog tam tikra prasme šunų gaujai būtina žmogaus lyderystė. Tą įrodo šunų motyvacija, kai jie atlieka sudėtingiausias užduotis, vien tam, kad, vadovaujant žmogui, pasiektų didelių rezultatų.

Įprasta manyti, kad vilkų ar šunų- žmonių šeimose hierarchija įtvirtinama prievarta ir jėga. Tai klaidingas įsitikinimas! Gamtoje to nėra. Stebėjimai parodė, kad vilkai gyvena horizontaliojoje gaujų hierarchijoje su bendrais sprendimų priėmimo procesais ir be alfa patino, kuris primeta savo valią. Lygiai tas pats principas veikia ir su socializuotais vilkais ir šunimis, kai santykiai grindžiami ne dominavimu, o bendradarbiavimu.

Tuo tarpu moderniame pasaulyje žmogus lyderystę neretai įtvirtina jėga. Iki šešių mėnesių amžiaus šuo auga konfliktinėje aplinkoje – griauna namus, kandžioja rankas, loja ir pan., kol nutariama šunį mokyti komandų, manant, kad tai pagerins santykius. Šuo verčiamas jėga mokytis sėdėti, gulėti, stovėti, tačiau nebendradarbiauti. Šuo komandų išmoksta. Klausimas, ar jas vykdo visur ir visada.

Jei šuo iš principo nebendradarbiavo iki tol, o komandos išmoktos prievarta (uždaroje teritorijoje, aikštelėje, rūsyje), neaišku, ar jis komandas vykdys visose gyvenimo situacijose. Greičiausiai ne. O šuo, kuris 100 proc. pasitiki šeimininku, kaip lyderiu, komandas atliks visuomet.

Būtent todėl mes teigiame, kad teisingi santykiai su šunimi yra bendradarbiavimo pagrindas.

Taip pat turime įsisąmoninti, jog mūsų įsitikinimas, kad šuo neklauso iš prigimties, tačiau privalo paklusti – iš esmės klaidingas. Prisiminkime teiginį apie horizontalųjį bendradarbiavimą, grįstą abipusiu susitarimu. Ši šuns prigimtinė savybė leidžia teigti, jog jei mes jam siųsime signalą „aš darau tai tau“, jis atsilygins tuo pačiu. Šuo – komandinis, šeimos gyvūnas, jis tam sutvertas. Tačiau jeigu naudosime taktiką „tu manęs neklausai, bet aš tave vis tiek priversiu“, tai gali būti santykių pabaiga.

Mes, žmonės, linkę dominuoti šiame degančiame pasaulyje, viską stengiamės pasukti taip, kaip mums norisi, taip, kaip patogu. Būtent todėl dažnai atmetame natūralaus bendradarbiavimo principą viską atlikdami iš jėgos pozicijų: aš stipresnis, turiu galią, maistą, atlygį – todėl tu privalai. Tačiau šuo prievartos kalbos nesupranta. Genetiškai jis geriausiai moka bendradarbiauti.

Šuo mąsto

Taip, šuo mąsto. Atkreipiame dėmesį į tai, jog mokslas teigia, kad bendradarbiaudami šunys sprendžia, ar žmogaus veiksmo imitavimas yra prasmingas.

Drįstu kelti klausimą, ar reikia labai ilgai dresuoti šunį, reikalaujant daugybę kartų kartoti tam tikrą veiksmą, kad jį atliktų, kitaip tariant – išmoktų. Klaidingai manoma, jog ilgas, pasikartojantis komandų repetavimas privers šunį jas vykdyti tinkamai. Tačiau, jei šuo mąsto, vadinasi, jis suvokia situaciją iš esmės ir šuniui, kaip ir žmogui, turi būti labai aiškus atliekamo veiksmo priežastingumas ir prasmė. Prisimenate medžioklę, kai šuo bendradarbiavo su šeimininku?

Iš to eina išvada, kad, suteikus veiksmui prasmę, šuo bendradarbiaus savo noru be perteklinio spaudimo ir varginančių treniruočių.

Tad, jei šuo po dešimto karto nesupranta, ko iš jo norime, jis dėl to nekaltas. Jis labai stengiasi mus suprasti iš visų jėgų, tačiau mūsų signalai greičiausiai jam nesuprantami. Prisiminkime, jog šuo vadovaujasi šimtų milijonų metų patirtį turinčiomis konservatyviosiomis smegenimis. Modernios smegenys greičiausiai neišsivystys, nes šuo neišmoks naudotis kompiuteriu, neperskaitys internete, kaip paklusti žmogui, net jei to ir labai trokšta.

Žmogaus ir šuns santykių tragizmo esmė ta, jog šuo stengiasi visais įmanomais būdais suprasti žmogų, jam įtikti, tačiau sulaukia priešingo įvertinimo. Tai šunį nepaprastai žeidžia ir liūdina. O žmogus kenčia dėl savo nusistatymo priversti jam paklusti jėga.

Tad pasistenkime rasti ryšį, panaudodami moderniąsias smegenis, tačiau komunikuojant įveiklinti ir konservatyviąsias, kurios, kaip ir šuns, pas mus išlikusios. Suprantama, kad mėginti su šunimi susikalbėti jo kalba – gana didelis iššūkis. Tačiau tai įmanoma, nes mes, kaip žinduoliai, turime tam skirtas išlavintas smegenis. O šunys žmonių komunikavimo metodikas vargu ar supras, nors ir kiek seminarų mes jiems pravestume.

Ir pabaigai: komunikuoti su mielais keturkojais gebame visi. Reikia tik rasti senus, patikimus būdus.