Kuo daugiau pažangos bus galvijų ūkiuose, tuo didesnė tikimybė, kad veterinarijos gydytojų šalyje netrūks. Inovacijos ūkiuose paskatina jaunus specialistus rinktis darbą su stambiaisiais gyvūnais. Taip apie šiuolaikinį išsilavinusį jaunimą mano autoritetingas šalies veterinarijos gydytojas, LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos prof. Ramūnas ANTANAITIS.

Profesoriau, ar trūksta Lietuvai privačių veterinarijos gydytojų?

Ir taip, ir ne. Tai priklauso nuo regiono ir ūkių. Aplink didžiuosius miestus trūkumo nejuntame, bet toliau nuo jų veterinarų trūksta, nes dauguma jaunų žmonių nori likti miestuose. Vis dėlto lankantis moderniuose ūkiuose dėl veterinarinės, konsultavimo ar projektinės veiklos retas jų skundžiasi, kad neturi veterinaro.

Šiuolaikinio jaunimo darbo vieta turi būti įdomi ir patraukli – inovatyvi, aprūpinta darbo įrankiais, priemonėmis, su bandos valdymo sistema. Tad jeigu norime pritraukti jauną specialistą, turime jam kažką pasiūlyti, ir kalbame ne tik apie atlyginimą, bet ir apie darbo vietą, sąlygas, požiūrį, kolektyvą. Nereikia turėti lūkesčių, kad vos Veterinarijos akademiją baigęs jaunuolis bus tokio paties lygio specialistas, kaip dirbantis 20 metų. Teorinių žinių jis galbūt turės net ir daugiau, o praktikos, kompetencijos įgis tik dirbdamas.

Kokią įtaką jaunimo pasirinkimui gydyti galvijus daro mažėjantis gyvulių (karvių) skaičius?

Tendencija išlieka – dauguma veterinarinės medicinos studentų renkasi darbą su naminiais augintiniais. Bet negalėčiau pasakyti, kad dirbti su ūkiniais gyvūnais yra mažiau norinčiųjų negu anksčiau, kai kuriais atvejais – net priešingai. Jauno specialisto pasirinkimui įtakos daugiau turi ne gyvulių skaičius, o galimybė sėkmingai gydyti ar padėti išvengti ligos.

Turime pavyzdžių, kai jau 3–4 kurso studentai dirba ūkiuose, kai kurie jų labai gilinasi į stambiųjų gydymą. Bet šių jaunuolių ateitis veterinarijoje priklauso ne tik nuo jų noro – pastebiu, kad jų motyvacija krenta dėl aplinkos, į kurią pateko, dėl kritikos, galbūt pernelyg griežto darbdavių požiūrio. Dabartinis jaunimas skiriasi nuo baigusiųjų prieš 20 ir daugiau metų. Mes buvome mokomi griežčiau, bet šitai kartai toks modelis neveikia. Reikia diskutuoti, skatinti, palaikyti psichologiškai, pasakyti, kas negerai, bet ne kritikuoti. Tai yra šios kartos ypatumai – jeigu jaunam žmogui nepatiko sąlygos, darbo laikas ar dar kažkas, joks atlyginimas jo nesulaikys. Šių dienų jaunimui visi keliai atviri, todėl absolventą pirmiausia reikia skatinti ir palaikyti, jeigu norime jį išlaikyti. Juk nė vienas nepradėjome dirbti viską mokėdami. Tik dabar praktikos galimybės daug didesnės ir geresnės, praktinė veikla prasideda jau nuo pirmų kursų. Yra ne vienas atvejis, kai po pirmos praktikos pasikeitė jaunuolio požiūris ir jis nutarė ateitį sieti su ūkiniais gyvūnais. Kartais tas požiūris stambiųjų naudai pasikeičia po praktikos su smulkiaisiais gyvūnais. Daug lemia tai, kur studentas atliko praktiką, koks praktikos vadovas ir jo gebėjimas motyvuoti.

Veterinarijos gydytojas bus visada reikalingas ir vis labiau kaip konsultantas, kuris gali patarti, kokias karves, kokiomis higieninėmis sąlygomis laikyti, kaip jas šerti, kaip užtikrinti pačių produktyviausių karvių sveikatingumą. Be to, iššūkių veterinarijoje daugėja, tad ne tik jaunimą mokome, kaip su jais susitvarkyti – kursai, praktiniai mokymai vyksta ir vyresniems. Gydymo schemos keičiasi, kas buvo taikoma prieš 20 ar daugiau metų, dabar ne visada tinka. Pavyzdžiui, gulinčios karvės sindromas – anksčiau tokios ligos nežinojome, o ją gali lemti daugybė priežasčių. Ketozė ar acidozė karvių, kurios duoda 5–6 t pieno, ir kurių produktyvumas siekia 13–15 t, yra skirtinga. Nors priežastys panašios, įveikti ligą, atlikti profilaktiką, iššūkis tiek jaunam, tiek patyrusiam veterinarui.

Ar darbą su ūkiniais gyvūnais dažniau renkasi iš rajonų atvykęs jaunimas?

Tikrai ne tik ūkininkų vaikai renkasi šią specialybę, nors jų gal kiek daugiau. Ketvirto kurso pasirenkamąją discipliną „Pieninių galvijų bandos valdymas“ renkasi ir ūkininkų vaikai, ir vilniečiai. Manau, apklausę juos išgirstume, kad dauguma stojo mokytis norėdami gydyti šuniukus ir kačiukus, bet studijuojant dalies jų požiūris keičiasi, todėl miesto jaunimas, gydantis galvijus, nestebina. Juk ir veterinarijos gydytojo įvaizdis keičiasi. Taip pat ūkių pažanga, palyginti su 2004 m., kai baigiau Akademiją, yra daugiau nei akivaizdi. Kalbu apie stambiuosius ūkius, su kuriais tenka daugiausia dirbti.

Ūkiai, ūkininkų požiūris į gyvulį, į jo gerovę pasikeitė iš esmės. Buvo laikas, kai karvė buvo tarsi pieno automatas ir tiek, o ne gyvas organizmas. Dabar į gerovę investuojama daug, ir tai šiuolaikiniam jaunimui taip pat labai svarbu.

Nors tarp vyresnės kartos veterinarų dominuoja vyrai, tarp veterinarinės medicinos studentų jau vyrauja merginos, moterų vis daugiau dirba pažangiuose šiuolaikiniuose ūkiuose, bendrovėse, kurie yra patrauklūs jaunam žmogui. Tokia tendencija jau senokai matyti ir Vakarų Europoje. Labai gerai, kad sąlygos ir veterinarijos gydytojo profesijos įvaizdis leidžia galvijus gydyti ir moterims.

Nuo jūsų nemažai priklauso, ar sudominsite studentus imtis darbo su galvijais. Stambiųjų gyvūnų klinikoje turite gerą, stiprią jaunų specialistų komandą. Kaip juos motyvuojate?

Kiekvieno žmogaus lūkesčiai skiriasi, bet vienas svarbiausių dalykų, kuris motyvuoja šiais laikais – inovatyvios technologijos. Jeigu studentas gali matyti, analizuoti duomenis ir gauti daug informacijos iš bandos valdymo programos dar prieš eidamas pas gyvūną, tai labai palengvina darbą ir gerokai sumažina klaidų tikimybę. Pavyzdžiui, į vieną bendrovę, turinčią 1 500 karvių, mūsų komanda važiuoja triskart per savaitę. Šiuolaikinės technologijos – robotai, bandos valdymo sistema mums leidžia be techninio, fizinio darbo, stebėjimo atsirinkti karves, kurias reikia apžiūrėti. Be šių technologijų jau būtų sunku įsivaizduoti darbą tokio dydžio fermoje.

Trys mūsų doktorantės, pasitelkusios išmaniąsias technologijas, atlieka ir mokslinius darbus. Naudodamiesi registruojamais duomenimis bandome sukurti ankstyvosios ligų diagnostikos algoritmus, kurie leistų signalizuoti, kad prasideda karvės sveikatos problemos, likus 2–3 dienoms iki simptomų atsiradimo. Šiuo klausimu kartu dirba mokslininkai ir praktikai, kartu įtraukiame studentus. Beje, tarp magistrinių darbų temų dominuoja tos, kurios susijusios su inovatyviomis technologijomis, registruojamų biožymenų panaudojimu sveikatos būklei, gyvulių gerovei vertinti. Studentams tai įdomu, todėl ir motyvuoja.

Kartą per mėnesį klinikoje vyksta vadinamasis Žurnalo klubas – analizuojame aktualią problemą mokslo ir praktikos atžvilgiu kartu su doktorantais, rezidentais, gydytojais. Tai irgi įdomu, padeda teoriją priartinti prie praktikos.

Čekijoje balandžio pabaigoje vykusiame tarptautiniame Bujatrikos kongrese pirmą kartą surengtoje studentų sesijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė trys LSMU Veterinarijos akademijos studentės: Ieva Ribelytė, Deimantė Bulvičiūtė ir Agnė Bespalovaitė. Didesnės motyvacijos negali ir norėti. Tokie studentai ir mane motyvuoja, ir visą mūsų komandą.

Rudens semestre turėjome galimybių studentams parodyti operacijų, kurių nesuplanuosi iš anksto, tad jos nebuvo privalomos. Viena jų vyko penktadienį po pietų, tad didelio susidomėjimo nesitikėjome, bet socialiniuose tinkluose pakvietėme norinčiuosius pažiūrėti. Susirinko pilna auditorija. Buvau laimingas, kad studentai nori pamatyti ir gauti žinių ne tik nustatytu laiku, o kai pasitaiko galimybė. Taip šiuolaikiniai studentai parodė savo požiūrį į būsimą profesiją. Jie nori mokytis ir tobulėti, tad nežlugdykime jų noro, kai pradeda dirbti savarankiškai.

Būsimų veterinarijos gydytojų praktikai dabar skiriama daug daugiau dėmesio nei anksčiau. Tam labai padeda LSMU Praktinio mokymo ir bandymų centras, kuriame diegiamos modernios technologijos ir pažanga jame niekada nesustoja, ten studentams yra ką veikti ir praktine, ir moksline prasme. Taip pat praktinius įgūdžius kaupti galima Gyvulininkystės institute, ūkiuose, su kuriais sudaryta sutartis studentų praktikai atlikti. Nuo trečio kurso studentai su Stambiųjų gyvūnų klinikos gydytojais jau važiuoja į iškvietimus.

Susiduriate su atvejais, kai diplomą gavęs gabus studentas palieka veterinariją?

Taip nutinka ne tik veterinarijoje. Bet labai džiugina, kai studentai nuo ketvirto ar penkto kurso aktyviai įsitraukia į praktinę veiklą. Tik šiuo laikotarpiu labai daug priklauso nuo ūkio ar bendrovės, kad neišgąsdintų, o sugebėtų sudominti jauną žmogų, paskatinti, nes pernelyg didelė kritika dabartinį studentą gali sugniuždyti. Jeigu tokių problemų nekyla, laimi ir ūkis, ir studentas.

Koks buvo jūsų kelias į veterinariją?

Mano tėtis buvo veterinarijos gydytojas. Mačiau jo darbą iš arti, skubių, naktinių atvejų, kai dar buvau moksleivis, tai ir nulėmė mano pasirinkimą. O mokslinė veikla patraukė trečiame ar ketvirtame kurse, kai pradėjau gilintis į vidaus ligas. Kol studijavau doktorantūroje, dar dirbau ir bendrovėje. Mano pirmoji darbo diena pasitaikė išskirtinė – nuo 8 val. ryto iki vidurnakčio. Kilo įvairių minčių, galvojau, ką aš čia veikiu. Todėl suprantu ir dabartinį jaunimą, kuris yra daug jautresnis.

Kita vertus, ta bendrovė vienintelė Lietuvoje ir gal net Baltijos šalyse turėjo melžimo karuselę ir bandos valdymo programą. Netrukus jos savininkas pradėjo bendradarbiauti su Izraeliu, su buvusiu Veterinarijos akademijos profesoriumi Leizeriu Aizinbudu, fiziologijos pradininku Lietuvoje. Per skaipą jis mokė mane skaityti bandos valdymo programos duomenis. Tuo metu tai buvo kažkas ypatingo, labai įdomu. Dėl to net pakeičiau doktorantūros temą ir rašiau apie inovatyvias technologijas.

Nuo vaikystės buvote „užprogramuotas“ tapti veterinarijos gydytoju. O kaip tapote pedagogu, dėstytoju?

Iš tiesų pedagoginius įgūdžius, pradėjęs dėstyti, formavau pats. Kaip ir kiti jauni to meto dėstytojai, mokėmės iš vyresniųjų kolegų. Dabar jau universitetas organizuoja daug kursų, mokymų, moko bendrauti. Bet man veterinarija, vidaus ligos, gerovė labai įdomu, o kai pačiam įdomu, tai ir kitam lengviau perduoti tą informaciją.

Ačiū už pokalbį.