Bulvių suvartojimas Europoje krito, o ūkininkai jas augina mažesniuose plotuose. Nors Lietuvoje nuo įstojimo į Europos Sąjungą (ES) užaugintų bulvių derliai nebuvo reikšmingi Bendrijos mastu, tačiau per pastaruosius dešimtmečius šalyje įvyko dramatiškų produkcijos ir jos suvartojimo vidaus reikmėms struktūros pokyčių.

Bulvėmis užsodintas plotas Lietuvoje 2004–2023 m. sumažėjo nuo 79 291 iki 16 365 hektarų. Pernai jų derlius sudarė vos 28,2 proc. 2004 m. lygio. Pokyčiai šalies gyvulininkystės sektoriuje – vienas iš lemiamų veiksnių, kodėl bulvių dalis šalies pasėlių struktūroje mažėjo. Jų sunaudojimas pašarams gaminti 2004–2022 m. smuktelėjo nuo 595 iki 29 tūkst. t, atitinkamai gyventojų vartojimas sumažėjo nuo 420 iki 230 tūkst. tonų. Ūkininkų sprendimui auginti mažiau bulvių įtakos taip pat turėjo didžiausių ES bulvių gamintojų kaimynystė ir jų kainų lygis.

Lietuva į dešimtuką nepatenka

Remiantis Eurostato duomenimis, Lietuvos bulvių gamybos apimtys neleido užimti svarbaus vaidmens labai koncentruotoje ES rinkoje, nes 2023 m. bulvių derliaus produkcija nesiekė nė 1 proc. visos ES struktūros, o plotai, skirti bulvėms auginti, 1 proc. vos viršijo.

Didžiausių ES bulvių gamintojų dešimtuką sudaro Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Nyderlandai, Belgija, Rumunija, Ispanija, Danija, Italija ir Švedija, tačiau didelių bulvių plotų derlingumas ne visada buvo geras. Vertinant šalis pagal bulvių derlių, jos pasiskirsto šiek tiek kitaip: Vokietija vis dar užima pirmą vietą, tačiau Lenkija ir Rumunija smukteli žemyn. Šios dvi šalys, prie ES prisijungusios 2004 ir 2007 m., išsiskyrė mažu derlingumu tarp Bendrijos bulvių rinką valdančių senbuvių. Tačiau Italijos derlingumas nepasiekė Lenkijos rodiklio.

Lyginant ES 2004 ir 2023 m. derliaus produkcijos pokyčius, matyti, kad Bulgarijos ir Lietuvos produkcija sumažėjo labiausiai – šių valstybių bulvių derlius sudarė atitinkamai 21,5 ir 28,2 proc. 2004-ųjų lygio. Per tą patį laikotarpį kritimas iki trečdalio 2004 m. produkcijos lygio ir žemiau fiksuotas Rumunijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Vengrijoje ir Maltoje. Danija, Belgija ir Prancūzija buvo vienintelės Bendrijos šalys, kuriose bulvių derlius augo.

Esminiai pokyčiai

Lietuvoje 2021 m. liko tik apie penktadalis bulvių pasėlių, palyginti su 2004 metais. 2021-ieji tapo lūžio metais – situacija pradėjo stabilizuotis, o iki 2023 m. plotai simboliškai didėjo 1,9 procento. Šiam procesui įtakos galėjo turėti bulvių kainos pokyčiai, todėl daryti vienareikšmiškas išvadas kol kas per anksti. Nors išanalizavus 2004–2023 m. derlingumo rodiklius galima daryti prielaidą, kad mažėjančius plotus lydėjo bulvių derlingumo augimas, tačiau realiai laikotarpio parinkimas suklaidina, nes dar 2000 m. derlingumas siekė 16,4 t/ha, todėl 2023 m. padidėjimas iki 18,1 t/ha jau neatrodo reikšmingas proveržis, palyginti su 2004 m., kai iš hektaro gautas vidutiniškai 12,9 ha derlius.

Produkcijos sumažėjimą paaiškina kalendorinių metų bulvių balanso svarbiausių rodiklių pokyčiai. Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2004 m. vidaus reikmėms suvartotas bulvių kiekis sudarė 1 440 tūkst. t, o 2022 m. šis rodiklis nukrito beveik 5 kartus – iki 313 tūkst. tonų. Toks staigus pokytis rodo fundamentinius bulvių suvartojimo struktūros pokyčius, kurie palietė ne tik Lietuvą.

Didžiausią vidaus reikmėms suvartojamų bulvių dalį 2004 m. sudarė sunaudojamos pašarams – 41,3 procento. 2022 m. šis rodiklis siekė tik 9,3 procento. Nors šio amžiaus pradžioje bulvės dažnai buvo pristatomos kaip puikus galvijų ir kiaulių pašarų komponentas, tačiau bulvių kainų pokyčiai, maistinė vertė, gyvulių gebėjimas suvirškinti tokį maistą ir jų sveikatai keliami neigiami padariniai privertė palaipsniui atsisakyti masinio jų naudojimo gyvulininkystėje ir pereiti prie pašarų, kurie gyvulininkystės ūkiams leido dirbti pelningiau.

Antras pagal dydį vidaus suvartojimo komponentas – gyventojų suvartojimo fondas, kurio dalis struktūroje nagrinėjamu laikotarpiu išaugo nuo 29,1 iki 73,4 proc., tačiau faktinis bulvių kiekis 2004–2022 m. sumažėjo nuo 419,5 iki 229,9 tūkst. tonų. Viena vertus, pokyčiams įtakos turėjo šalies populiacijos sumažėjimas nuo 3,4 iki 2,8 mln. nuolatinių gyventojų. Kita vertus – bulvių vartojimo mažėjimo fenomenas išsivysčiusiose šalyse yra globali tendencija, kurią lemia daugybė įvairių veiksnių. Tarp dažniausiai minimų: pasikeitęs gyvenimo būdas, kitų lengvai ir greitai gaminamų produktų bei pusgaminių, kurie dažnai tampa substitutais, paplitimas ir prieinamumas. Auganti gerovė ir gyventojų sąmoningumas, renkantis sveikesnį maistą, irgi turi įtakos bulvių vartojimui. Ypač mažiau jų suvalgo jauni žmonės, kurie aktyviai domisi sveika mityba.

Bulvių naudojimas sėklai 2004– 2022 m. nukrito nuo 303,8 iki 40,5 tūkst. tonų. Šią tendenciją paaiškina dramatiškas bulvių suvartojimo vidaus reikmėms mažėjimas, į kurį sureagavo ir augintojai. Kalendorinių metų bulvių balanso duomenimis, 2004–2022 m. šalyje daugėjo importuotų bulvių, o pastarųjų kelerių metų importo ir užaugintos produkcijos rodikliai rodo, kad Lietuva juda link šalyje išaugintų bulvių pakeitimo importine produkcija. Ateityje toks sprendimas padarys šalies maisto sistemą labiau priklausomą nuo ilgų maisto grandinių, todėl padaugės su tiekimu susijusių rizikų.

Nors importuotos produkcijos kiekis viršijo eksportuotos kiekį beveik per visą analizuojamą laikotarpį, išskyrus 2010, 2011 ir 2013 m., tačiau užsienio prekybos apimtys didėjo. 2004 m. bulvių importas sudarė 23 tūkst. t, eksportas – 15 tūkst. tonų. 2022 m. importuotos produkcijos kiekis išaugo daugiau kaip 6 kartus – sudarė 147 tūkst. t, kartu šiek tiek daugiau nei 4 kartus padidėjo ir eksportas – siekė 61 tūkst. tonų.

Bulvių auginimo verslo perspektyvoms neigiamą įtaką darė ir stambių gamintojų (Lenkijos ir Vokietijos) kaimynystė. Analizuojant Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Vokietijos kainas po euro valiutos įvedimo, matyti, kad pavienių šalių kainoms įtaką daro stambių gamintojų kainų svyravimai ES rinkoje. Visose rinkose galima pamatyti gana akivaizdžių sezoninių svyravimų, bet Vokietijos naujo derliaus kainų šuoliai yra didžiausi. O štai Lenkijos augintojai geba išlaikyti mažiausias kainas.

Pastaraisiais metais Lietuvos augintojų kaina bendrame kontekste yra aukščiausia. Vis dėlto bendra ES rinka neleidžia pavienių šalių ūkininkams gauti pageidautino pelno, nes stambūs gamintojai gali pasiūlyti patrauklesnę kainą, todėl tenka prisitaikyti ir išgyventi esamomis konkurencijos sąlygomis.

Taigi, bulvės – perspektyvūs augalai, kurie padėtų spręsti augančios pasaulio populiacijos bado problemą. Šis aspektas tampa itin svarbus prisimenant pandemijas ir pasaulyje augančius geopolitinius konfliktus, kurie trikdo įvairių maisto grandinių, pavyzdžiui, kviečių, funkcionavimą ir lemia didesnes žemės ūkiui svarbių produktų kainas: degalų, trąšų, pašarų (tai irgi didina bado riziką). Ne mažesnę grėsmę svarbių žemės ūkio produktų derliams kelia klimato kaitos poveikis, tačiau bulvės geriau ištveria sausras ir šalčius. Šių kultūrų auginimas pasaulyje taip pat turi derlingumo didėjimo potencialą, kuris yra svarbus, sprendžiant bado problemą.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje bulvių vartojimas pastebimai sumažėjo, tačiau Azijos šalyse tendencija priešinga. Remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos statistikos (FAOSTAT) duomenimis, 2022 m. stambiausios pasaulyje bulvių gamintojos buvo Kinija ir Indija. XXI a. pasaulyje vyko esminis pokytis – bulvių gamyba dėl pasėlių plotų didėjimo iš išsivysčiusių šalių persikėlė į besivystančias, kur Azija ir Afrika demonstravo didžiausią gamybos apimčių augimą.

Nors Lietuvos bulvių gamybos mažėjimas atitinka pasaulines tendencijas, tačiau šių augalų išsaugojimas pasėlių struktūroje yra svarbus. Mūsų šalies bulvių rinkos tendencijos rodo apsirūpinimo bulvėmis problemą ir didėjančią šalies maisto sistemos priklausomybę nuo ilgų maisto grandinių. Dėl minėtų priežasčių būtina diskutuoti apie vietinių bulvių auginimo perspektyvas, taip pat jų vaidmenį formuojant tvarią ir atsparią šalies maisto sistemą.