Praėjusių metų liepą Europos Komisija pristatė ES šalims narėms Dirvožemio stebėsenos ir atsparumo direktyvos projektą, ragindama teikti siūlymus dokumentui tobulinti. Tai ilgai lauktas ir sveikintinas dokumentas. Jis leidžia įvertinti prastėjančią ES dirvožemių būklę.

Šiuo metu 60–70 proc. Europos dirvožemių įvardijami kaip „nesveiki“ (angl. unhealthy). Pastaruosius 10–15 metų situacija toliau prastėja. Direktyvoje dirvožemio sveikata (angl. soil health) suprantama kaip fizinė, cheminė ir biologinė dirvožemio būklė, lemianti jo gebėjimą funkcionuoti kaip gyvybiškai svarbi gyvoji sistema, ir teikti ekosistemos paslaugas.

Dirvožemių degradacijos rodikliai ES

• Organinės anglies mažėjimas. 23 proc. žemės ūkio paskirties mineralinių dirvožemių anglies sankaupos yra mažos (< 1 proc.) ir vis mažėja.
• Perteklinis trąšų (azoto ir fosforo) naudojimas. 27–31,5 proc. ES teritorijos dirvožemyje dėl nesubalansuoto tręšimo arba mėšlo naudojimo yra per didelis maisto medžiagų kiekis. Planuojama, kad sveiko dirvožemio ekstrahuojamo fosforo kiekis galėtų būti < 30–50 mg kg⁻¹ (tai dar nenuspręsta galutinai, laukiama šalių narių pastabų).
• Dirvožemių rūgštėjimas. Kol kas konkretūs rodikliai nepateikiami.
• Dirvožemių erozija. 24 proc. ES teritorijos kenčia nuo vandens erozijos (> 2 t ha⁻¹ per metus), tai sudaro 14 proc. viso ES ploto. Apie 10 proc. ariamos žemės ploto vyksta vėjo erozija.
• Dirvožemių druskėjimas. 1,5 proc. ES teritorijos gresia druskėjimo pavojus, kurį daugiausia lemia laistymas sūriu vandeniu (Lietuvai tai kol kas neaktualu).
• Dirvožemių dykumėjimas. Dykumėjimo pavojus ypač didelis Ispanijoje, Pietų Italijoje, Portugalijoje ir Pietryčių Europos teritorijose, įskaitant Bulgariją, Graikiją, Kiprą ir Dunojaus deltą Rumunijoje (Lietuva dykumėjimo zonai nepriskirta, nes metinis kritulių kiekis viršija metinį jo išgaravimą).
• Dirvožemių užterštumas. Net 98 proc. visų užterštų dirvožemių yra tik 11- oje ES šalių. Sunkiųjų metalų: arseno (As), stibio (Sb), kadmio (Cd), kobalto (Co), chromo (Cr), Cr (VI), vario (Cu), gyvsidabrio (Hg), švino (Pb), nikelio (Ni), talio (Tl), vanadžio (V), cinko (Zn) ir pasirinktų organinių teršalų koncentracijas nustatys valstybės narės, atsižvelgdamos į galiojančius ES teisės aktus.
• Vandens atsargos – dirvožemio gebėjimas išlaikyti vandenį. Ribas nustatys pačios valstybės ES narės. Nuo 1979 m., kai buvo pradėti matavimai, dirvožemio drėgmės kiekis Europoje nuolat mažėja.
• Dirvožemio biologinės įvairovės praradimas.
• Žemės paėmimas ir užstatymas.

Lietuvos dirvožemių situacija

Direktyvoje pateikti Lietuvos dirvožemių rodikliai ir Lietuvos žemėlapis su dirvožemių sveikatingumo būkle. Jame nurodoma, kad 31 proc. visų mūsų šalies dirvožemių laikytini nesveikais. Pirmoje vietoje nurodomas būtent mažas dirvožemio organinės anglies kiekis.

Nurodomos šios didžiausios mūsų šalies dirvožemių sveikatingumo problemos: mažas dirvožemio organinės anglies (DOA) kiekis; dirvų erozija; didelė dirvų suslėgimo rizika. Sunkiųjų metalų vario (Cu) ir gyvsidabrio (Hg) koncentracijos dirvožemyje pavojaus nekelia. Būtina pažymėti, kad nei azoto, nei fosforo perteklinių kiekių Lietuvos dirvožemiuose nenurodoma. Tai gera žinia ne tik žemdirbiams, bet ir visuomenei. Tai argumentai tiems, kurie vis dar galvoja, kad žemės ūkis yra didelis gamtos teršėjas.

Įpareigoja vykdyti stebėseną

Direktyva įpareigos valstybes nares vykdyti dirvožemio savybių tyrimus ir jų stebėseną. ES atsakingoms institucijoms kas 4–6 metus reikės pateikti duomenis, jie bus viešai prieinami.

Dirvožemio sveikatos gerinimas privalės būti analizuojamas nacionaliniu lygiu, taikomos mokslo rekomenduojamos priemonės palaikyti gerai dirvožemio būklei.

Pagal ES Direktyvos projektą siūloma sukurti interaktyvią praktinių veiklų duomenų bazę apie praktikos įtaką įvairioms ekosistemų paslaugoms, taip pat teikti informaciją apie praktinių rekomendacijų taikymą gamyboje. Tai būtų naujas dalykas, leidžiantis betarpiškai pasinaudoti naujausiais mokslo rezultatais ir rekomendacijomis. Tvaraus dirvožemio naudojimo principai būtų skirti atitinkamoms žemės ūkio, miškininkystės ir miestų dirvožemių degradacijos formoms valdyti, valstybėms paliekant pasirinkimo teisę.

Nepaisant gerų Direktyvos projekto rengėjų ketinimų, joje yra ir trūkumų. Vienas didžiausių – numatomas taikyti principas „One out – all out“ yra pernelyg griežtas. Tai reiškia, kad jeigu dirvožemis tik vienoje kategorijoje (t. y. vienas rodiklis) įvertintas kaip „nesveikas“, tai visas toks dirvožemis yra įvardijamas kaip „nesveikas“.

Kitas trūkumas – teigiama, kad taršos rizika turėtų būti sumažinta iki „ priimtino lygio, atsižvelgiant į poveikį aplinkai ir socialinį bei ekonominį poveikį“, tačiau žalingumo ribos, taikomos įvairiose valstybėse narėse, labai skiriasi. Be to, nenurodoma, ar ir kaip žemės savininkai privalo įgyvendinti nustatytas žemdirbystės praktikas (rekomendacijas).

Būsimos direktyvos tikslas – pasiekti, kad iki 2050 metų 100 proc. Europos dirvožemių būtų sveiki. Manau, visi norėtume jį pasiekti. Tikimasi, kad teisės aktų leidėjai Direktyvos projektą patvirtins 2025 metais.

Apibendrinant esamą situaciją ir žiūrint į ateitį būtų galima teigti, kad Lietuvos ateitis – žemės ir miškų ūkio stebėsena ir skaitmeninimas. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės yra gana gerai ištirtos, sukaupti vertingi istoriniai duomenys. Deja, labai trūksta fizikinių, hidrofizikinių ir biologinių savybių tyrimų. Istoriniai ir nauji Lietuvos dirvožemių būklės duomenys leis efektyviai valdyti jų naudojimą ir gerinti sveikatą.

Direktyvos projekte rašoma ir apie dirvožemių zonavimą. Lietuvoje pagrindiniai dirvožemių tipai (12 iš 24 aptinkamų Europoje) yra gana gerai ištirti. Laukia duomenų skaitmenizavimo darbai GIS ir GPS platformose, laisvos prieigos duomenų bazių kūrimas. Tikėtina, kad padidėjus duomenų ir informacijos srautams, savo vietą žemės ūkyje ras ir dirbtinio intelekto panaudojimas.

***

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo sukurtas Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas – rekomendacijų ir patarimų rinkinys, skirtas tvariai valdyti įvairias žemės ūkio veiklas. Šiame kodekse pateiktos mokslininkų rekomendacijos sėjomainų, žemės dirbimo, kalkinimo ir tręšimo, augalų apsaugos produktų naudojimo, gyvulininkystės, nuotekų ir atliekų tvarkymo, melioracijos ir biologinės įvairovės klausimais.

Gerosios žemės ūkio praktikos kodekso patarimai ūkininkaujantiesiems kalvoto reljefo dirvose

• Eroduotuose dirvožemiuose, mažai turinčiuose organinių medžiagų, tinkamiausios yra kalkinės medžiagos su huminėmis rūgštimis, įterpiant sėjomainoje nedidelius (1 ir 2 t/ha) jų kiekius.
• Kalvotame reljefe taikyti supaprastintą žemės dirbimą, atsisakant arimo. Gilų rudeninį arimą galima pakeisti herbicidų mišiniais ar jų deriniu su purenimu sunkiuoju kultivatoriumi (čizeliu) 20–22 cm gyliu. Šis dirbimo būdas mažina dirvožemio nuostolius dėl vandens erozijos pasireiškimo 3 kartus, mažina šlaitu žemyn nuplaunamo dirvožemio kiekį ir fosforo, azoto, kalio ir organinės medžiagos netenkamus kiekius šlaituose.
• Tikslinga palikti augalų ražienas per žiemą.
• Kalvų masyvuose (3–10° statumo sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemių šlaitai ir 2–7° statumo lengvos sudėties dirvožemių šlaitai) turi būti taikomos lauko sėjomainos nuo erozijos. Stačiausiems žemės dirbimui dar tinkamiems šlaitams nuo erozijos tinka žolių ir javų sėjomainos, kurių sudėtyje nėra kaupiamųjų augalų, daugiametės žolės užima 50–80 proc., o javai – 50–20 proc. ploto. Ne tokių stačių kalvų masyvams tinka javų ir žolių sėjomainos, kurių sudėtyje 50–67 proc. javų ir 50–33 proc. daugiamečių žolių.