Ūkininkas Vaidas Rutkauskas laiko save pedantu, kuriam tvarka – vienas svarbiausių dalykų. Prižiūrėta, švari ir tvarkinga turi būti ne tik namų aplinka, ūkio bazė, technika, bet ir pakelės aplink ūkio laukus, grioviai.

Ūkininkas savo iniciatyva pakeles šienauja keturis, griovius, pamiškes, kurios ribojasi su ūkio laukais, – du kartus per metus; kelis kartus per sezoną plauna ūkio kiemą, o per karštymečius su aukšto slėgio plovimo įranga – ir sandėlius (nors jiems prižiūrėti naudoja ir du pramoninius dulkių siurblius).

„Ūkio technika taip pat išblizginta, panašu, kad ne ji man, o aš jai vergauju, nes vis neatsispiriu pagundai plauti ir tvarkyti. Darbuotojai mane dažnai stabdo, bet kitaip negaliu – esu nuprotėjęs pedantas, kuriam visuose kampuose turi būti tvarka. Norėčiau, kad ir kiti tvarkingai gyventų“, – juokiasi V. Rutkauskas, neabejodamas, kad dėmesys tvarkai padėjo jam net keturis kartus tapti konkurso „Metų ūkis“ pirmos vietos laimėtoju Raseinių rajone (paskutinįkart – 2023-iaisiais).

Ramiai ūkininkas jaučiasi ir dėl techninės žemės ūkio mašinų būklės. „Ūkio mechanizatorius Vytautas – inžinierių inžinierius, auksinių rankų žmogus, kruopščiai prižiūri techniką: visi mazgai sutepti, varžtai prisukti, techninė priežiūra laiku atlikta. Jei kokia veržlė atsileidžia, jis niekur nevažiuoja, kol nesutvarko. Ko gero, nėra gedimo, kurio nesugebėtų sutvarkyti, kartais jo patarimų klausia ir firmų serviso darbuotojai. Kol jis dirba, mano technika saugi“, – džiaugiasi ūkininkas, negailėdamas gerų žodžių ir kitiems trims ūkio darbuotojams.

Augina šešias kultūras

Kartu su tėvu kurti ūkį tėviškėje, Žaiginyje, Vaidas pradėjo 1992 m. studijuodamas Žemės ūkio akademijos trečiame agronomijos kurse. Pradžia – 30 ha, aštuonios karvės, keletas galvijų, kiaulių. Kol atvira buvo rytų rinka, augino ir iki 10 ha bulvių. Dabar specializuojasi tik augalininkystėje. Žemės našumo vidurkis siekia 36 balus (trečdalis dirbamų plotų – smėlynai, todėl dirvožemio našumas svyruoja nuo 26 iki 41 balo).

Didžiąją dalį pasėlių skiria žieminiams rapsams ir kviečiams, po penktadalį ankštiniams augalams ir miežiams bei avižoms (vienais metais vienų, kitais kitų daugiau sėja, atsižvelgdamas į sėjomainą). „Šiemet pirmi metai, kai miežių niekam nereikia, panašu, iš kaimyninių šalių užvežta, tad dar sandėlyje 400 t guli. O štai avižų – bumas, tik bijau, kad ir jų neištiktų kanapių ar kitų įvairesnių kultūrų likimas, kai išaugus pasiūlai krito paklausa“, – svarsto ūkininkas, apgailestaudamas, kad vis labiau įsigali monokultūros.

Ūkiui sutvirtėti padėjo europinė parama

Prisimindamas sunkią ūkio kūrimo pradžią, kai nuolat trūko techninių pajėgumų ir pinigų, V. Rutkauskas pripažįsta, kad situacija labai pasikeitė, kai atsirado europinė parama, padėjusi pakloti gana neblogus ūkio pamatus. Kaip jaunasis ūkininkas Vaidas pirmiausia įsigijo Valtra traktorių ir Mepu grūdų džiovyklą. Investiciją į džiovyklą jis laiko vienu geriausių sprendimų, nors prieš 19 metų daug kas skeptiškai vertino šį pirkinį. Džiovykla ūkyje be gedimų dirba lig šiol, tiesa, ūkiui padidėjus, našumo šiek tiek trūksta, todėl tenka ir naktimis darbuotis.

Nemažai metų sunkumų kildavo dėl javų kombaino. Iš pradžių dešimt buvusių kolūkiečių, dirbusių skirtingo dydžio plotus, buvo priversti dalytis vienu kombainu, tai dažnai Rutkauskų derliaus dalis taip ir likdavo laukuose, užėjus lietums. Tada Rutkauskai įsigijo senučiuką Fortschritt 516 – nors su juo daug vargo, tačiau, turėdami savo kombainą, tapo nepriklausomi. Po kelerių metų nusipirko naujesnį Laverda ir maždaug trejus metus juo dirbo, kol sugedo kombaino elektronika.

„Tai buvo lūžis, paskatinęs rengti ūkio modernizavimo projektą ir įsigyti naują Claas Lexion javų kombainą, kuriuo lig šiol dirbame. Tada ir Massey Ferguson traktorių nupirkome. Dar įsigijome Väderstad Rapid sėjamąją ir 3 m darbinio pločio TopDown skutiklį“, – antrąjį projektą prisimena V. Rutkauskas.

Pavyko jam pasinaudoti ir supaprastinta parama teleskopiniam JCB krautuvui įsigyti, o su 30 proc. finansavimo intensyvumo parama pirko visureigį Toyota Hilux. „Kai rėmimas baigėsi, technikos parką atnaujiname savo jėgomis – skolinamės investicijoms iš kredito unijos“, – sako ūkininkas, vardydamas įsigytą techniką: dar trys nauji traktoriai, antras teleskopinis krautuvas, prikabinamas purkštuvas, pakeista sėjamoji, nupirkti didesnio darbinio pločio žemės dirbimo padargai.

Skirtingos galios traktoriams – skirtingi darbai

Šiuo metu V. Rutkausko ūkyje – du Valtra (beje, pirmąjį su parama įsigytą jau pardavė) ir du Massey Ferguson traktoriai, du JCB teleskopiniai krautuvai, Claas Lexion 540 javų kombainas, 6 m darbinio pločio Horsch Pronto sėjamoji (ją įsigijo pardavęs 4 m Väderstad Rapid), 5 m Horsch Terrano noraginis skutiklis, Väderstad Carrier diskinis skutiklis, prikabinamas Tecnoma purkštuvas, išmani, pagal žemėlapius kintama norma trąšas berti galinti Amazone trąšų barstomoji.

Beje, V. Rutkauskas ruošia ūkyje sėklą pardavimui – paprastai apie 500 t žieminių ir iki 100 t vasarinių kviečių, todėl prieš dvejus metus investavo į antrąjį JCB teleskopinį krautuvą. Atnaujinti jau reikėtų ir sėklų ruošimo įrangą.

Visų ūkio traktorių galia skiriasi, tad naudoja juos skirtingiems darbams. Pavyzdžiui, Massey Ferguson 8740 – žemei dirbti, naujausią Valtra T215 – sėjai, o šiemet – ir trąšoms barstyti (anksčiau tręšė su mažesniuoju Valtra N123, kuriam ūkio darbuotojai sukonstravo papildomą hidraulinio srauto sistemą: ant traktoriaus kardaninio veleno sumontavo siurblį, ant priekinės pakabos – atskirą alyvos baką, išvedžiojo žarnas, kad barstomajai būtų tiekiamas reikiamo slėgio ir debito alyvos srautas).

Beje, mažesnysis Valtra, kaip ir Tecnoma purkštuvas, sukomplektuotas su siaurais ratais, kad purškiant būtų mažiau trypiami pasėliai. Ūkininkas, dar purkšdamas su Belarus traktoriumi, skaičiavo, ar verta įsigyti šiam darbui siauras padangas. „Tada dirbau gerokai mažesnį plotą, bet suskaičiavau, kad su platesniais ratais išminu 5–5,5 ha plotą. Jei iš hektaro prikuliu po 5 t, tai bendrai paėmus prarandu mažiausiai 25 t grūdų. Pinigine verte tai gerokai daugiau nei siauros padangos kainuoja. Nuo to laiko visada purkšti važiuoju su siaurais ratais“, – aiškina V. Rutkauskas. Tiesa, siauros padangos tinka purkštuvams, turintiems atitinkamos talpos bakus (jo naudojamas purkštuvas – 3,3 t), nes, didėjant purkštuvo pesticidų bako talpai, turi didėti ir ratų plotis. Tai viena iš priežasčių, kodėl dar neperka naujo purkštuvo, apie kurį pastaruoju metu daug minčių sukasi.

„Sėja, trąšų barstymas ir purškimas buvo pagrindiniai mano darbai. Kai įdarbinau jauną 26 metų darbuotoją, jis perėmė iš manęs sėją ir tręšimą su naujuoju Valtra. Tik purkšti neįkalbinu. Kad imtųsi šio darbo, turėčiau nupirkti naują purkštuvą“, – pasakoja Vaidas, pridurdamas, kad 12 sezonų naudojama purškimo mašina nėra bloga, tik technologiškai pasenusi.

Sprendžia dilemą, ką toliau daryti

Ūkininkas sako, kad geriausius gyvenimo metus atidavė ūkiui ir žemei, su kuria tarsi buvo apsiženinęs. Dabar norėtų mažiau dirbti, daugiau laiko skirti šeimai, namams ir aplinkai, nes kol kūrė ūkį, visa tai liko nuošalyje.

„Vilioja mintis įsigyti naują purkštuvą ir pasėlių purškimą perleisti jaunuoliui, tačiau ar dar verta investuoti ir toliau ūkininkauti, gal pasirinkti mažinimo kelią? Jaučiu, kad ritamės į pakalnę, tempas lėtėja, o gyvenimo – vis greitėja, jau daug ko nespėjame“, – apgailestauja V. Rutkauskas, neslėpdamas, kad motyvaciją dirbti mažina vis dar neigiamas požiūris į žemės ūkį (nors pripažįsta, kad traktoriai Vilniuje pralaužė ledus), griežtėjantys reikalavimai, gąsdinimai baudomis, nežinia dėl geopolitinės situacijos, krentančios grūdų supirkimo kainos.

Panašią dilemą tenka spręsti ir dėl javų kombaino, nes jo pajėgumų neužtenka visam derliui nukulti, prireikia kaimynų pagalbos. „Našus kombainas brangiai kainuoja, dar įsipareigojimai keleriems metams, o juk iš skolų dar neišlipau. Jei atvirai, pavargau“, – prisipažįsta ūkininkas.

Tad, jo žodžiais, plėstis ir investuoti neverta. Kaip optimalų variantą mato 300 ha ūkį su turimais pajėgumais ir ištekliais. Taip dirbtų visą nuosavą žemę ir dar apie 50 ha nuomotųsi – pačios geriausios. Todėl atsisakė pasiūlymo pirkti dirbamus 60 ha, į kuriuos daug investavo gerindamas dirvožemį. Apie ūkio mažinimą verčia galvoti ir tai, kad du iš keturių dirbančių žmonių yra vyresni už ūkininką, vienas jų vis dažniau kalba apie išėjimą į pensiją.

„Nekokia ateitis laukia žemės ūkio, nes nei kaimo, nei miesto jaunimas nenori jame dirbti, visi į telefonus ir kompiuterius sulindę. Greičiausiai ir mano ūkis gyvuos tiek, kiek pats gyvensiu. Tęstinumo nematau, todėl lieka tikėtis geriausio, o ruoštis blogiausiam“, – liūdna gaida suskamba ūkininko žodžiuose, nors su žmona Aida augina keturias dukras: šešiolikmetę Ievą, penkiolikmetę Rugilę, dvylikametę Luknę ir septynmetę Barborą.

Nuo kombaino grūdų neparduoda

Augalininkystės ūkio bazei kurti V. Rutkauskas pritaikė 1989 m. statytą bulvių saugyklą, kurioje nė karto bulvės taip ir nebuvo supiltos. Pastatus įsigijo varžytinėse, aplink juos aikšteles ir privažiavimus išbetonavo. Įrengė technikos remonto dirbtuves, džiovyklą, valomąją, grūdų bokštus ir grūdų sandėlius, atskiras patalpas sėklai ruošti. Visus grūdų ruošos procesus mechanizavo ir elektrifikavo, kad nereikėtų rankų darbo, o grūdai transporteriais keliautų ten, kur tuo metu reikia: į valomąją, džiovyklą, kompensacinį bokštą su ventiliacija šlapiems grūdams arba į ekspedicinį bokštą ar tiesiai į vilkiką, jei išvežami parduoti, arba trimis kryptimis į sandėlį. Pasak Vaido, per visus ūkininkavimo metus nė karto nepardavė grūdų tiesiai nuo kombaino. „Turi atvažiuoti grūdai į sandėlį, o išvalyti ir išdžiovinti dar kažkiek pagulėti. Laikomų grūdų kokybė tik gerėja“, – įsitikinęs ūkininkas. Grūdams į Klaipėdos uostą išvežti transportą samdo.

Ūkio sandėliuose gali būti laikoma iki 3 000 t grūdų, tiek ūkyje net ne visais metais prikuliama. V. Rutkauskas pila į sandėlį ir rapsus, o dalį jų parduota tik rudenį, kad turėtų pinigų paskoloms grąžinti ir apyvartinių lėšų. Jo žodžiais, laikyti grūdus visada apsimokėjo, išskyrus pastarąjį sezoną, kai supirkimo kainos labai žemos ir vis mažėja, todėl jau tenka skaičiuoti didelius praradimus. Iš anksto nefiksuoja ir grūdų pardavimo kainų. „Esu kelis kartus fiksavęs kainas ir išankstines sutartis sudaręs, tačiau nuolat nuostolių patirdavau. Neturiu sėkmės šioje srityje, man lengviau užauginti nei parduoti“, – sako Vaidas, pridurdamas, kad tai ir paskatino galvoti apie kooperaciją.

Jis buvo vienas iš trijų žemės ūkio kooperatyvo „Viduklė“ įkūrėjų, todėl nemažai metų ir grūdų pardavimus, ir trąšų bei augalų apsaugos produktų pirkimus buvo patikėjęs kooperatyvui. „Kooperatyvas išsiplėtė ir vis dar plečiasi, tapo savotišku banginiu. Kurdami jį tikėjome, kad jis dirbs mums, dabar pasirodo, kad mes jam dirbame. Ir geresnių kainų už grūdus negauname“, – teigia ūkininkas ir priduria svarstąs: toliau pačiam pardavinėti užaugintą derlių, ar patikėti tai kooperatyvui.

Atlieka visų dirbamų žemių tyrimus

Dirvožemio gerinimas, jo būklės saugojimas – vienas iš V. Rutkausko prioritetų. Šį rudenį jau trečią kartą planuoja ištirti visus dirbamus laukus. Pirmiausia didelį dėmesį skyrė dirvožemio rūgštumui sureguliuoti – išbarstė nemažus kiekius kalkių ir defekatų, nes neutralus dirvožemio pH gerina kalio ir fosforo pasisavinimą. Pagal poreikį dirvožemius vis dar kalkina – savo įrangos neturi, tad perka paslaugą, kaip ir organinėms trąšoms išbarstyti.

Nemažai metų naudoja biologinius preparatus, paukščių mėšlą, šiaudus palieka laukuose. Tręšia kintamomis normomis pagal žemėlapius vienanarėmis trąšomis – tam įsigijo išmaniąją Amazone barstomąją. Norėtų ir azotą kintamomis normomis purkšti, tik skaičiuoja, kad investuoti į azoto jutiklių įrangą neapsimoka – ūkis per mažas.

Taiko minimalų dirbimą, nors ir Kverneland plūgo neparduoda – atnaujino jį ir saugiai laiko sandėlyje (beje, nė viena V. Rutkausko žemės ūkio mašina lauke nežiemoja). Tiesiogine sėja nesižavi, tačiau juostinę žemės dirbimo ir sėjos technologiją bando – su kaimyno Mzuri sėjamąja dalį žieminių rapsų pasėjo.

„Per visus ūkininkavimo metus į žemę daug investuota, ji tiek primylėta, puoselėta. Pagalvojus, kad gali tekti kažkam ją perleisti, labai gaila ir graudu darosi“, – prisirišimą prie žemės pabrėžia Raseinių r. ūkininkas Vaidas Rutkauskas.