Vienas iš gyvūnų gaišimą sukėlusių ligų diagnozavimo būdų veterinarinėje medicinoje yra patomorfologinis tyrimas. Jis leidžia informatyviai, greitai ir gana tiksliai nustatyti gaišimo priežastį.

Intensyviai didėjant alpakų skaičiui Lietuvoje, daugėja ir šių gyvūnų susirgimų. Įvairių, dažniausiai pasitaikančių alpakų ligų patomorfologinė diagnostika suteikia galimybių geriau susipažinti su pagrindinėmis šių gyvūnų ligomis.

Veterinarinės diagnostikos tyrimų žurnale publikuotas straipsnis apie nugaišusių Pietų Amerikos kupranugarinių šeimos gyvūnų patomorfologines diagnozes ir veiksnius, kurie turi įtakos diagnostikos dažnumui JAV Vidurio Vakaruose (2009–2019 m.). Autorių surinkta ir pateikta informacija pagal Viskonsino veterinarinės diagnostikos laboratorijos informacijos valdymo sistemos duomenis leidžia išskirti dažniausiai diagnozuojamas alpakų ligas, sukėlusias mirtį ar atsiradusias kaip komplikacija dėl pagrindinių ligų.

Neužkrečiamosios alpakų ligos

Kepenų lipidozė. Dėl išskirtinės virškinamojo trakto anatomijos ir veikimo kupranugarinių šeimos atstovai yra jautresni kepenų lipidozei, vitamino D, cinko trūkumui nei kitos atrajotojų rūšys. Jauni gyvūnai, vėlyvojo vaikingumo ir žindančios patelės priskiriamos rizikos grupei, kadangi riebalinė kepenų degeneracija šioms alpakoms nustatoma dažniau. Baltymų ir energijos pusiausvyros sutrikimas yra labiausiai tikėtina priežastis, kuri sukelia kepenų lipidozę organizme, o ne bendras kalorijų trūkumas pašare, infekcinės, parazitinės ar dantų ligos, lemiančios anoreksiją.

Dažniausiai kepenų lipidozė alpakoms pasireiškia artėjant žiemai ir anksti pavasarį, kai žolė vis dar yra reta ir prastesnės kokybės. Todėl, neužtikrinant būtino optimalaus pašaro kiekio, gyvūnai pamažu liesėja, o tai skatina laisvųjų riebalų rūgščių kaupimąsi kepenų ląstelėse. Lėtinis svorio netekimas gali sukelti ūmias komplikacijas – bakterinį enteritą ar dermatitą. Per skrodimą matyti kepenys, pažeistos lipidozės, padidėjusios, riebiu paviršiumi, geltonos, minkštos konsistencijos. Mikroskopiškai kepenų hepatocitų citoplazmoje matyti įvairaus dydžio baltų vakuolių, kurios gali nustumti ląstelių branduolius link plazminės membranos.

Skrandžio opos. Opa – virškinamojo trakto, dažniau skrandžio, gleivinės pažeidimas. Opų dažniausiai randama trečiajame alpakų skrandžio skyriuje (C3), rečiau pirmajame ir antrajame (C1 ir C2). Manoma, kad alpakoms kontaktas su nepažįstamais žmonėmis, jų transportavimas įvairiais tikslais sukelia stresą, kuris yra viena iš priežasčių, darančių įtaką opų atsiradimui skrandyje.

Laikymo sąlygos taip pat turi didelės reikšmės alpakų streso lygiui, pavyzdžiui, konkurencija dėl pašarų, esant gyvūnų hierarchijų pasiskirstymui ūkyje. Būtina žinoti ir tai, kad židininių virškinamojo trakto opų atsiradimas yra siejamas su navikais, ypač plokščialąsteline karcinoma, kuri dažniau išsivysto C1 skrandžio skyriuje. Tyrimas, atliktas Kalifornijoje, atskleidė, kad burnos, stemplės ir skrandžio opos turi ryšį su Fusobacterium necrophorum infekcija.

Opos alpakoms nustatomos per skrodimą atsitiktinai. Anksčiau jos būna aptiktos nebent tada, kai sukelia sunkias komplikacijas – peritonitą arba sepsį. Bet radus opų ir nustačius alpakų išsekimą per skrodimą, nėra galimybės tiksliai įrodyti, ar jį sukėlė skrandžio opa, ar rastos opos skrandyje yra išsekimo padarinys, kadangi nualinti organizmą gali ir kitų vidaus organų pokyčiai arba neužtikrintas optimalus pašarų kiekis, jo kokybė.

Per skrodimą matyti, kad visi gyvūnai, kuriems yra diagnozuotos perforuotos opos, taip pat turi išsivysčiusį peritonitą, daliai jų pasireiškia net sepsis. Mikroskopiškai virškinamojo trakto opų ribas supa įvairaus storio granuliacinis audinys, infiltruotas uždegiminių ląstelių ir padengtas plona nekrozine mase su paviršinio epitelio hiperplazija.

Vitamino D3 toksikozė. Alpakos ir lamos prisitaikiusios gyventi aplinkoje, kurioje yra didelis ultravioletinių (UV) spindulių kiekis. Ši spinduliuotė ypač svarbi vitamino D3 sintezei odoje, kadangi jis yra hormono 1,25-dihidroksicholekalciferolio, dalyvaujančio kalcio ir fosforo homeostazėje, pirmtakas. Vitamino D3 trūkumas alpakoms gali sukelti skeleto patologijas.

Vidurio ir Šiaurės Europoje laikomoms alpakoms rudenį ir žiemą sumažėja vitamino D3 koncentracija kraujo plazmoje, todėl, žinodami šį faktą, gyvūnų augintojai stengiasi išvengti ligų, susijusių su kalcio ir fosforo apykaita organizme, ir skiria vitamino D3 papildus. Literatūroje yra įvairių ir skirtingai rekomenduojamų vitamino D3 dozių, kurios yra saugios alpakoms, bet būtent dėl šios priežasties didėja rizika perdozuoti vitaminus.

Skrodžiant širdį nustatomas prieširdžių raumens sustorėjimas, kietos, baltai pilkų medžiagos sankaupų aptinkama epikarde ir plaučių arterijoje. Histologiškai matyti prieširdžių mineralizacija, kuri pasunkina širdies veiklą. Taip pat nustatomas limfocitinis histiocitinis ar granulominis miokarditas. Mineralizacija matyti ir inkstuose: jie yra blyškiai rudi, ypač inksto žievė, kurioje taip pat randama kietų baltų židinių. Mikroskopiškai matyti stipri glomerulų ir inkstų kanalėlių mineralizacija ir jų degeneracija.

Kepenyse matyti smaigalio dydžio baltai pilkų kietų mazgelių, išplitusių visame organe. Histologiškai matyti hepatocitų mineralizacija ir degeneracija. Ne išimtis ir plaučiai: juose – maži pilkai balti židiniai, kuriuose randama mineralizacija.

Aspiracinė pneumonija. Dažniausiai ji diagnozuojama kranioventralinėse plaučių skiltyse. Gali būti vienpusė, jei gyvūnas gulėjo ant šono, arba dvipusė. Aspiracinė pneumonija paprastai apima dešinės pusės kranialinę ir vidurinę plaučių skiltis, nes į jas įeina pirmosios nuo trachėjos atsišakojančios bronchų šakos. Ankstyvoje aspiracinės pneumonijos stadijoje makroskopiškai plaučiai yra edemiški, bronchai yra hiperemiški ir pilni putų. Plaučių uždegimo sritis dažniausiai būna kūgio, kurio pagrindas eina link pleuros, formos. Vėlesnėse aspiracinės pneumonijos stadijose prasideda pūlingas uždegimas, nekrozė. Pažeistos plaučių skiltys tampa standžios, rausvai rudos ir turi nemalonų kvapą. Dažnu atveju atsiranda ūminis fibrininis pleuritas.

Užkrečiamosios alpakų ligos

Streptococcus equi porūšio zooepidemicus sukelta septicemija. Streptococcus equi porūšis zooepidemicus yra patogenas, kuris sukelia alpakų ir lamų septicemiją, ir dažnai yra vadinamas kaip šių gyvūnų karštligę sukelianti bakterija. Pietų Amerikos valstybėje Peru, kur šis infekcijos sukėlėjas buvo pirmą kartą nustatytas, alpakų bandose sergamumas siekė net 10 procentų.

Ši infekcija sukelia ligai būdingas patologijas, kurių galima rasti skrodžiant gyvūną, leidžiančias įtarti užsikrėtimą patogenu. Viena iš patologijų – fibrininis peritonitas, kartais pasireiškia geltos požymiai, matyti fibrininis pūlingas pleuritas, plaučių edema, hiperemija, enteritas, kraujosruvų.

Trombozinis endokarditas. Tai viena dažniausių alpakų širdies sistemos ligų, kuri sukelia staigią gyvūno mirtį. Trombozinis endokarditas yra identifikuojamas matant ant širdies vožtuvų esančią žalsvai geltoną standžios konsistencijos masę, stipriai prilipusią ant endokardo. Patogenai, siejami su bakterinės kilmės kupranugarinių šeimos atstovų endokarditu: E.coli, Corynebacterium pseudotuberculosis, Actinobacillus suis, Listeria monocytogenes, C. perfringens, todėl, norint nustatyti tikslų sukėlėją, iš pažeistų organų yra imami bakteriologiniai mėginiai.

Kokcidiomikozė. Tai mikroskopinių grybų sukelta liga, kurios sukėlėjas yra Coccidioides immitis arba Coccidioides posadasii. Nustatyta, kad kupranugarinių šeimos gyvūnai yra ypač jautrūs šiai ligai. Dažniausiai šie patogenai pažeidžia plaučius, kepenis, blužnį, kuriuose matyti daugiažidininių piogranulomų.

Coccidioides immitis ir Coccidioides posadasii sporų randama dirvožemyje. Alpakos šiais patogenais užsikrečia per kvėpavimo takus. Įkvėptos sporos tampa invazinėmis sferulėmis, kurios vėliau didėja užkrėsto organizmo organuose, plyšta ir iš jų išsilaisvina endosporos, galinčios formuoti naujas sferules.

Mikobakterijų sukelta pneumonija. Infekcinių ligų, tokių kaip Mycobacterium bovis sukeltos pneumonijos, plitimą ūkiuose skatina tarptautinė prekyba alpakomis. Lenkijoje 2022 m. buvo nustatyta Mycobacterium bovis dviem alpakoms, importuotoms iš Jungtinės Karalystės. Per skrodimą pažeidimai nustatyti įvairiuose organuose, įskaitant plaučius, kepenis, blužnį ir žarnų pasaito limfinius mazgus.

Užsikrėtimas Sarcoptes scabiei erkėmis. Alpakos, kaip ir kiti gyvūnai, gali užsikrėsti įvairiais ektoparazitais. Ypač didelį dėmesį reikia atkreipti į niežų erkes. Dažniausiai alpakoms diagnozuojamos Sarcoptes scabiei, Chorioptes spp., Psoroptes spp. erkės, taip pat Microthoracius spp., Bovicola brevis utėlės.

Sarcoptes scabiei yra vienos iš labiausiai paplitusių alpakų niežų erkių. Ūminis užsikrėtimas jomis diagnozuojamas, kai randama eritemų ir papulių su pustulėmis, kurios greitai išsivysto į alopeciją ir hiperkeratozę (lėtinė niežų erkučių sukelta odos pažeidimo stadija). Odos patologijos dažniausiai nustatomos galūnių (dažniausiai srityje tarp nagų), vidinės šlaunų pusės, ventraliai pilvo, krūtinės, pažasties, tarpvietės, galvos srityje, įskaitant lūpas ir ausis. Teigiama, kad kūno vietas, kuriose kailis ne toks tankus, dažniau apninka niežų erkutės. Labai sunkaus laipsnio infekcija, užsikrėtus niežų erkutėmis, gali būti netgi mirtina.

***

Patomorfologinė diagnostika padeda nustatyti gyvūnų mirties priežastį ir leidžia užkirsti kelią panašiems atvejams ateityje.

Alpakos dažniausiai yra laikomos bandose, todėl ypač svarbu nustatyti, ar gyvūno mirties priežastis yra užkrečiamoji ar neužkrečiamoji liga, nes, nustačius tam tikrą infekcinį susirgimą, privaloma nedelsiant imtis veiksmų, leidžiančių sustabdyti konkrečios ligos plitimą.

Norint išvengti nuostolių, optimaliai valdyti bandos sveikatą, užtikrinti tinkamą veterinarinę priežiūrą, prisidėti prie mokslinių tyrimų, būtina tiksliai nustatyti tikrąją alpakų mirties priežastį. Patomorfologinis tyrimas leidžia imtis iniciatyvių priemonių šių gyvūnų populiacijai išsaugoti ūkiuose, užtikrinti tinkamą jų laikymą ir neleisti toliau plisti ligoms.