Veršelio augimas, brendimas, o vėliau – ir jo produkcijos potencialas daug priklauso nuo to, kaip jis gyveno pirmosiomis dienomis ir savaitėmis. Viską tinkamai įgyvendinti kasdieniame gyvenime neretai yra didelis iššūkis.

Yra keli aktualūs dalykai, kuriuos verta prisiminti ir sistemingai taikyti, rūpinantis ir auginant prieauglį – būsimas piendaves ar žindenes.

Jauniklio priežiūra po veršiavimosi

Aplinka, kurioje atvedamas veršelis. Veršiavimasis sukelia karvei fiziologinį stresą, tad jos imuninė sistema tuo metu nusilpsta. Būtent dėl šios priežasties į aplinką su išmatomis ir kitais kūno skysčiais (šlapimu) pradedamos išskirti bakterijos (pvz., koliforminės), kurios paprastai organizme būna „tylios“ ir nepavojingos. Tad pirmas veršelio kontaktas su aplinka ir joje esančiais mikroorganizmais gali tapti rimtu iššūkiu jo organizmui. Bandančio atsistoti naujagimio snukis dažnai nusileidžia į priekį ir panyra į kraiką – tuo momentu į jo burną gali patekti išmatų ar kitų ekskretų. Todėl veršiavimosi patalpa turėtų būti itin švari, gausiai pakreikta, kad kuo labiau sumažintume veršelio riziką užsikrėsti.

Bambos priežiūra. Visų pirma, reikia apžiūrėti ką tik atvesto veršelio bambą, apipurkšti aseptizuojančiais purškalais. Tam gali būti naudojamas mažos koncentracijos jodo, chlorheksidino tirpalas ar kiti specialiai tam skirti produktai. Per šlapią bambagyslę į organizmą gali patekti aplinkos mikroorganizmų, kurie sukelia vietines (bambos) ar sistemines uždegimines reakcijas.

Tinkamai pasirūpinus bamba, užkertamas vienas iš kelių mikroorganizmams patekti į naujagimio veršelio organizmą. Jei tik yra galimybė, mėsinių veislių naujagimiams taip pat pravartu atlikti bambos antiseptiką. Taip ir jiems sumažinama ligų rizika.

Krekenos – per pirmą valandą. Antras žingsnis – sugirdyti reikiamą kiekį (3–4 l) kokybiškų ir tinkamos temperatūros (maždaug +39 °C) krekenų per pirmą valandą (vėliausiai per 2 val.). Kuo greičiau – tuo geriau! Kodėl? Ką tik atvestas jauniklis, skirtingai nei subrendęs galvijas, neturi stiprios imuninės apsaugos – jis yra tarsi baltas popieriaus lapas, kurio imuninė sistema dar nespėjo susipažinti su galimomis grėsmėmis ir nėra parengusi jokios kovos su jomis strategijos.

Kitaip nei kai kurių kitų žinduolių jaunikliai, veršeliai per placentą gimdoje nepasisavina jokių motinos imunoglobulinų, t. y. baltymų, sukuriančių apsaugą nuo patogenų: bakterijų ir virusų. Būtent per pirmąsias valandas naujagimio žarnų sienelė yra atvira ir pasiruošusi priimti motinos imunoglobulinus, kurie lyg per kiaurasamtį patenka į kraują. Praėjus parai, šie atviri plonųjų žarnų kanalai jau būna užsivėrę ir imunoglobulinų veršelis pasisavinti nebegali. Tad svarbu nepavėluoti.

Kraujyje cirkuliuojantys iš motinos gauti antikūnai užtikrina apsaugą, kol naujagimio imuninė sistema subręsta. Todėl kokybiškos krekenos, kuriose gausu antikūnų, yra gyvybiškai būtinos, kad toliau jis augtų sveikas. Tokia apsauga veiksminga pirmąsias 2–4 jauniklio gyvenimo savaites.

Krekenose, be imunoglobulinų, yra ir medžiagų, skatinančių vystytis veršelio imuninę sistemą, vadinamų citokinais. Be to, vėliau girdomos jos taip pat yra vis dar naudingos, nes žarnyne veikia vietiškai ir sukuria barjerą būtent dėl jose esančių baltųjų kraujo kūnelių. Be šių funkcijų, krekenos yra riebalų, baltymų ir angliavandenių šaltinis. Taip pat jų sudėtyje yra įvairių mineralų ir augimo faktorių.

Norint veršeliui sugirdyti visaverčių krekenų, karvę pamelžti būtina iš karto po apsiveršiavimo. Su kiekviena valanda krekenose antikūnų sparčiai mažėja ir jų kokybinė vertė prastėja.

Mėsinių veislių galvijų augintojai turi atkreipti dėmesį ir įsitikinti, ar naujagimis prieina prie motinos, ją tinkamai ir efektyviai žinda. Apie tai galima spręsti iš jo išvaizdos, aktyvumo ir didėjančios kūno masės. Apžiūrėdami taip pat iškart pastebėsime, ar motina savo veršelį prisileidžia žįsti, ir nuspręsime, ar reikia žmogaus pagalbos.

Krekenų kokybė. Ruošiantis girdyti krekenų būtina įvertinti ir jų kokybę. Tačiau vien pagal krekenų tirštumą negalime spręsti, ar jos kokybiškos, t. y. ar jose yra tinkama imunoglobulinų koncentracija. Tai atlikti gana paprasta, pasitelkus vieną iš kelių rūšių prietaisų: kolostrometrą, refraktometrą ar krekenų rutuliukus.

Bene efektyviausia, paprasčiausia ir patogiausia naudotis refraktometru, o rezultatai gaunami tiksliausi. Jis nejautrus aplinkos temperatūrai, tad puikiai veikia bet kuriuo metu. Užtenka užlašinti vos kelis lašus krekenų ir atsukus refraktometrą į šviesos šaltinį, žiūrint per akutę, skalėje iš karto matyti rezultatas. Remiantis standartais, krekenų tankis turėtų būti bent 22–25 proc. pagal BRIX skalę, kas atitiktų 50 g/l. Žemesnės vertės krekenos yra prastos ir netinka veršeliui. Kuo aukštesnė procentinė išraiška, tuo geresnės kokybės ir aukštesnės vertės krekenos.

Remiantis naujausiais tyrimais, siekiama nustatyti naują kokybiškų krekenų standartą, kuris turėtų siekti 80 g/l.

Norint matuoti su kolostrometru, reikia atitinkamos aplinkos temperatūros – +20–25 °C, tad šaltuoju laikotarpiu tai gali kelti sunkumų. Netinkama temperatūra gali iškreipti rezultatus ir jie bus netikslūs.

Krekenų rutuliukų veikimo principas – kuo daugiau jų plaukia paviršiuje, tuo tirštesnės krekenos. Galima būtų pateikti pieno ir grietinės pavyzdį. Tačiau, kaip minėta, negalime pasikliauti tik šiuo rodikliu.

Šviežiai pamelžtų krekenų negalima laikyti šiltai. Nesugirdžius jų veršeliui iš karto, krekenas privaloma atvėsinti iki +4 °C šaldytuve. Tokioje temperatūroje jas galima laikyti iki 2 dienų. Vėliau, kaip ir laikomos šiltoje aplinkoje, jos tampa nekokybiškos ir netinkamos naudoti, nes pradeda intensyviai daugintis mikroorganizmai.

Geros kokybės krekenas galima ir užšaldyti, jei kitą kartą prireiktų. Tam tinka plokšti plastikiniai maišeliai, kuriuose telpa 1 litras krekenų, tokio tūrio maišelius patogu naudoti. Labai svarbu, kad krekenos maišelyje būtų pasiskirsčiusios vienodai, tuomet jos užšąla ir atšyla tolygiai. Geriausias užšaldytų krekenų atšildymo būdas – 50 °C šilumos vandens vonelės. Nepanaudotas atšildytų krekenų likutis vėliau veršeliams girdyti nebetinka.

Reguliari girdymo butelių ir kibirėlių su čiulptukais priežiūra. Po kiekvieno veršelio girdymo juos privalu gerai išplauti ir dezinfekuoti. Vienas kibirėlis – vienam veršeliui. Taip užkertamas kelias ir gerokai sumažinama rizika plisti patogenams. Be to, atkreipkite dėmesį į priemonių, kuriomis girdomi veršeliai, būklę. Jeigu girdymo butelių ar kibirų čiulptukai suskilę ar įtrūkę, juose gali kauptis ir daugintis bakterijos. Taip pat didėja rizika susidaryti kazeino krešuliui nevisiškai išsivysčiusiame didžiajame prieskrandyje dėl netolygios pieno srovės iš čiulptuko. Tokia įranga netinkama ir ją reikėtų keisti.

Veršelių laikymo sąlygos

Tinkamiausia vieta laikyti pieninės veislės naujagimį veršelį – švarus, sausas, t. y. gausiai pakreiktas, vienvietis gardelis gerai ventiliuojamose patalpose be skersvėjų. Galima išskirti kelis rodiklius, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Pirmasis iš jų – temperatūra. Remiantis moksline literatūra, pirmą mėnesį jauniklis patogiai jaučiasi +10–25 °C temperatūroje. Vėliau šios ribos plečiasi – veršeliui tinka ir žemesnė temperatūra (0–23 °C). Tai vadinamoji termiškai neutrali temperatūrinė zona, kurioje jam nereikia papildomos energijos sušilti ar atvėsti. Tik atkreipkite dėmesį, kad jutiminei temperatūrai įtakos turi ir lauko ar patalpų drėgmė, oro srautas, krituliai.

Būtina sąlyga – tvarto ir veršelių laikymo patalpų ventiliacija. Uždarose patalpose laikomi jaunikliai turi gauti šviežio ir švaraus oro. Amoniako dujos, kurios išsiskiria į aplinką su išmatomis ir šlapimu, nevėdinamų patalpų aplinkoje esančios dulkės stipriai dirgina veršelių kvėpavimo takus ir akis. Tai silpnina apsauginį gleivinių barjerą ir veršeliai tampa imlesni infekcinėms kvėpavimo takų ligoms. Šios ligos cirkuliuoja ūkiuose, kur didelė veršelių koncentracija ir yra pavojingos ne tik veršeliams, tačiau ir su jais dirbantiems ūkio darbuotojams. Tad patalpas būtina gerai vėdinti nesukeliant skersvėjų.

Jei gardeliuose vyksta skirtingų amžiaus grupių veršelių rotacija, jauniklio laikymo vietą reikia paruošti labai kruopščiai ir atidžiai iš anksto. Patogenai, kuriems kelių savaičių veršeliai jau būna atsparūs, naujagimių organizmą verčia intensyviai kovoti. Pirmiausia, iškėlus kelių savaičių prieauglį iš gardelio, reikia išmesti nešvarų kraiką, nuo sienų ir grindų nuvalyti išmatas, tuomet jas nuplauti su vandeniu. Tačiau tokį darbą galima atlikti tik ten, kur šalia nėra kitų veršelių, kad su vandens lašais nepasklistų nešvarumai. Todėl geriausias variantas yra stumdomi ant ratukų gardeliai, kurie gali būti išvežti į lauką ir nuplauti stipria vandens srove.

Individualius namelius plauti reikėtų taip pat atokiau nuo kitų ir gerai išdžiovinti, tada dezinfekuoti. Geriausia, kai atliekama šlapia dezinfekcija. Tuomet vėl išdžiovintas, sausas gardelis pakreikiamas švariais pakratais ir yra paruoštas naujagimiui. Gardelį galima uždėti ant paletės ar lentų – taip kraikas mažiau šlampa ir šąla nuo grindų, nepersisunkia, o veršelis izoliuojamas nuo šaltos žemės ir drėgmės.

Didžiausia problema – viduriavimas

Dažna problema ir galvos skausmas galvijų ūkiuose – viduriuojantis veršelis. Jis prastai auga, yra silpnesnis ir reikalauja daugiau priežiūros, o kartu netenka ir dalies galimo produktyvumo potencialo. Viduriavimas yra ir viena dažniausių veršelių gaišimo priežasčių tiek mėsinių, tiek pieninių galvijų ūkiuose.

Norint efektyviai išspręsti problemą, pirmiausia reikia išsiaiškinti viduriavimo priežastį ar sukėlėją. Jei atmetamas viduriavimas dėl streso (pvz., pašaro, temperatūros pokyčių, ragų šalinimo) ar gretutinių ligų, sukėlėją ištirti galima vos per kelias minutes greitaisiais išmatų testais.

Jei išsiaiškiname, jog pagrindinis sukėlėjas E. Coli bakterija, rota- ar koronavirusai, problemą bandoje galima spręsti atliekant užtrūkusių karvių vakcinaciją. Tam, kad antikūnai nuo mikroorganizmų jau būtų susidarę ir per pirmą melžimą būtų krekenose, šį darbą atlikti reikėtų likus bent trims savaitėms iki numatomo veršiavimosi.

Dažnu atveju viduriavimą lemia ne vienas sukėlėjas – išmatose jų galima aptikti net kelis. Tad tik su vakcinacija, bet be geros tvarto higienos, problemos nepanaikinsime. Vyresnių veršelių ( daugiau kaip 2 sav. amžiaus) viduriavimo priežastis dažnai yra pirmuonys. O su šiais patogenais galime kovoti tik palaikydami švarą ir tvarką, kad jų veršeliai neplatintų vienas kitam. Idealiu atveju sergančius veršelius reikėtų atskirti ir izoliuoti nuo kitų.

Kaip atpažinti sergantį veršelį?

Pirmieji požymiai, kad veršelis nesijaučia gerai – prastas apetitas, sumažėjęs aktyvumas. Jauniklis daugiau guli, tampa Sergantis veršelis apatiškas ir silpnas. Tokio veršelio išmatos būna nuo sriubos iki vandens konsistencijos. Taip pat apie blogą veršelio savijautą galime suprasti ir pamatę jo snukio išraišką – būdingos „asilo“ ausys ir primerktos akys, pasišiaušęs kailis. Įdubusios akys rodo stiprią dehidrataciją. Tokiam veršeliui reikia skubios pagalbos.

Pirmoji pagalba sergančiam jaunikliui

Ką daryti, jei veršelis jau viduriuoja ir serga? Anksti pastebėjus pirmuosius požymius, pats svarbiausias žingsnis – atkurti prarastų skysčių balansą, girdant elektrolitų tirpalus. Viduriuojantis veršelis su išmatomis netenka labai daug skysčių, mikro- ir makroelementų, maisto medžiagų, greitai silpsta. Kiekis, kurį reikėtų sugirdyti veršeliui, labai individualus, priklauso nuo amžiaus ir svorio, tačiau balansui atkurti vidutinis kiekis gali būti 3–5 litrai per dieną.

Girdant elektrolitus būtina duoti pieno ar jo pakaitalų. Su pienu veršelis gauna maisto medžiagų, kurios organizme virsta energija, reikalinga kovoti su liga ir palaikyti gyvybines funkcijas. Tad prie įprasto pieno kiekio reikėtų papildomai pridėti reikiamą elektrolitų tirpalų kiekį – tiek, kiek veršelis yra praradęs skysčių. Elektrolitai turėtų būti suduoti praėjus kelioms valandoms po girdymo pienu. Jei veršelio būklė negerėja, kaip toliau gydyti, sprendžia veterinarijos gydytojas.