Agrosistemų funkcionavimą ir pasėlių derlių didele dalimi lemia drėgmės režimas. Jis labiausiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir melioracinių sistemų veikimo.

Klimatologai pabrėžia, kad ryškiausi klimato kaitos požymiai – kai kurių procesų ekstremalėjimas. Žemės ūkiui aktualiausi yra kritulių pasiskirstymo ar užsitęsusių sausringų periodų netolygumai. Tai didina dirvožemio drėgmės režimo reguliavimo svarbą agrosistemose.

Dalis įdėtų sąnaudų sėti ir prižiūrėti augalus kasmet nueina perniek dėl melioracinių sistemų gedimo, nes pavasarį tirpstant sniegui nemaži žiemkenčių pasėlių plotai atsiduria po vandeniu. Tiesa, gausūs krituliai, išryškinantys drenažo sistemų gedimus, pasireiškia ne kasmet. Šis sezonas būtent toks: žiemą daugelyje šalies regionų kritulių netrūko, sniegas kelis kartus nutirpo, buvo daug užlietų žiemkenčių plotų.

Paviršinio vandens susikaupimo vietose augalai užmirksta, o ilgesnį laiką vandeniui užsistovėjus – žūsta. Užlietose vietose nukentėję ar lokaliai žuvę augalai – tik viena nuostolių dalis, kita – kritęs dirvožemio našumas dėl sumažėjusio humusingumo, išplautų maisto medžiagų, sugadintos struktūros. Drenažo sistemų gedimas, kai rinktuvais surinktas vanduo atpilamas laukuose, daro žalą ne tik žemės ūkiui, bet ir dėl didelio maisto medžiagų plaunamojo komplekso – visai ekosistemai. Degraduoja ne tik paviršinis, t. y. dirvožemio armens sluoksnis, bet vyksta ir giluminė erozija. Net gedimą pašalinus, degradavę giluminiai dirvožemio sluoksniai atsikuria ne iš karto, o tik per daugelį metų.

Didesnė užlietų vietų žala pasėliams ir aplinkai būna sunkesniuose dirvožemiuose, kuriuose daugiau fizinio molio dalelių. Tai lemia blogesnes filtracines savybes ir lėtesnį džiūvimą, didesnį neigiamą poveikį augalams net trumpesnį laiką vandeniui užsibuvus. Besikaitaliojantys lietingi ir sausringi periodai šiuose dirvožemiuose sukelia molingesnių blogesnės struktūros paviršių plyšinėjimą. Tas pats atsitinka ir dėl sugedusio drenažo, kai pradeda džiūti buvę vandeniu užlieti plotai. Kuo ilgiau užsistovi vanduo, tuo labiau blogėja dirvožemio struktūra, mažėja humusingumas, džiūstant paviršiuje formuojasi didesni plyšiai. O tai sudaro galimybes maisto medžiagoms nutekėti į gilesnius sluoksnius užlijus, atsiranda požeminių vandenų cheminės taršos pavojus.

Lengvesniuose dirvožemiuose vyrauja stambesnės smėlio dalelės, geresnis jų laidumas, greitesnė filtracija. Todėl perteklinė drėgmė mažiau pavojinga, nes šie dirvožemiai greičiau džiūsta, ir užlietose vietose daugiau galimybių augalams išlikti.

Žinoma, dėl sugedusio drenažo pirmiausia tiesiogiai nukenčia augalai ir žemdirbių finansai, nes ne tik netenkama dalies pasėlio, bet ir jam atsėti reikia nemažai energinių ir darbo sąnaudų. Atsėjant žuvusius pasėlius buvusiuose užlietuose plotuose neišvengiamai pažeidžiami išlikę aplinkiniai pasėliai.

Lokalaus remonto neužtenka

Drenažo rekonstrukcija ir remontas sudėtingi, nes melioracinės sistemos apima didesnius nei vieno savininko žemių ribos plotus. Todėl iškyla bendrų projektų, savininkų kooperacijos problema, nes lokalus gedimo pašalinimas atskirame ūkyje bendros situacijos nesprendžia.

Be to, vienas svarbiausių ir finansavimo klausimas, nes pastaraisiais metais ūkių, siekiančių išauginti didelio produktyvumo pasėlius, pelningumą ribojo pabrangusios trąšos, energijos ištekliai. Pelnas sumenko ir dėl rinkoje kritusių produkcijos kainų. Smarkiai sumažėjusios rapsų, kviečių kainos, palyginti su ankstesniais metais, sumažino ir žemdirbių investicines galimybes. Todėl melioracijos sistemų rekonstrukcijai skirti lėšų ne visi žemės savininkai pajėgia. Tik kai kurie stambesnių ūkių savininkai ilgainiui sugebėjo visai arba iš dalies renovuoti melioracines sistemas ir šį gausesnių kritulių pavasarį neturėjo pasėlių užmirkimo problemos.

Ar melioracinės sistemos sulauks didesnio visapusio dėmesio, sunku atsakyti, nes jos išsidėsčiusios per skirtingų savininkų laukus, kurių tiek ūkinis, tiek finansinis pajėgumas nevienodas. Skirtingas ir dirvožemių našumas, kuris didele dalimi lemia augalų produktyvumą, jų išauginimo savikainą, kartu ir pelningumą, ir investicines galimybes.

Melioracinių sistemų remontui ir priežiūrai skiriami valstybės finansai nepastovūs. Kuo labiau drenažas sensta, tuo brangiau atsieina jo priežiūra ir remontas. Tačiau ankstesniais metais padidintas finansavimas vėliau grįžo į prieš dešimtmetį buvusį lygį.

Prisitaikymas prie metų sezonų trukmės pokyčių

Nagrinėjant pasėlių užmirkimo problemą, reikia įvertinti kasmet registruojamas teigiamas vidutinių temperatūrų anomalijas. Klimatologų teigimu, tai turi įtakos metų sezonų trukmei – vieni užsitęsia, kiti trumpėja. Labiau ilgėja tarpiniai sezonai – pavasaris ir ruduo, trumpėja ir šiltėja žiemos.

Klimato pokyčiai, viena vertus, kelia iššūkių žemdirbiams, kita vertus – ilgėjantys vegetacijos periodai suteikia tam tikrų papildomų galimybių. Iki spalio pabaigos užsitęsiantys rudens periodai su vidutinėmis teigiamomis temperatūromis leidžia didinti augalų bioįvairovę, plečiant įsėlių, posėlių ir tarpinių pasėlių plotus. Žinoma, sezoniniai orų pokyčiai kelia ir naujų problemų – daugėja šiltesniam klimatui būdingų ligų, intensyviau plinta kenkėjai. Dėl ekstremalėjančių orų – dažnėjančių stichinių reiškinių, pavyzdžiui, liūčių ar ilgalaikio lietaus, užsitęsusių sausrų, galimi didesni derliaus nuostoliai.

Ilgesni rudens periodai leidžia išplėsti žieminių augalų sėjos laiko diapazoną. Žieminių rapsų rudens sėjos laikotarpis pailgėjo iki rugpjūčio pabaigos, kviečių – beveik iki dviejų mėnesių – nuo rugsėjo pradžios iki spalio pradžios.

Popjūtiniu periodu pasėjus posėlį ir jį išlaikius ne trumpiau, negu nustatyta, dar galima suspėti vėl pasėti žiemkenčius. Tiesa, tokiu būdu žieminių kviečių atsėliavimo galimybės menkos, nes, po javų pasėtą posėlį išlaikius 6 savaites, rudeninė sėja rizikingai nusitęsia į spalio mėnesį, o tai jau nepalankus augalams užsigrūdinti ir peržiemoti laikas.

Tokia vėlyva žieminių kviečių sėja spalio viduryje pernai buvo loterija – kaip peržiemos, ir ją laimėti padėjo iki lapkričio vidurio užsitęsusi šiluma, kai po šilto rugsėjo įšilusioje dirvoje įterptos sėklos greitai sudygo. Vėlyvos sėjos augalams užsigrūdinti buvo trumpas laikas, didesnė peržiemojimo rizika, palyginti su optimaliais terminais, t. y. rugsėjo 10–25 d. sėtaisiais žieminiais kviečiais.

Įvairiais praėjusio rudens terminais pasėti žieminiai kviečiai, galima teigti, atlaikė švelnią žiemą. Nors skirtingu laiku pasėti žiemkenčiai nevienodai išsivystė iki žiemos šalčių, skirtingai buvo užsigrūdinę ir pasiruošę žiemoti, tačiau po švelnios žiemos anksti, dar vasario viduryje, atšilus orams nutirpęs sniegas, vyraujant apsiniaukusioms dienoms, atidengė ryškiai žaliuojančius žieminių pasėlius. Kai kurie žemdirbiai džiaugėsi pavasarį neblogai sužaliavusiais žieminiais kviečiais, nors spalio viduryje sėti buvo pasiekę tik dviejų lapelių vystymosi tarpsnį. Žinoma, didesnį susižavėjimą kelia puikiai peržiemoję optimalios sėjos gerai išsikrūmiję žieminių kviečių ar tinkamai išsivystę rapsų pasėliai. Vėlesnės sėjos augalai kur kas menkesni, nors gyvybingi ir, galima vertinti, taip pat neblogai peržiemoję.

Koks bus vėlyviausios sėjos žieminių kviečių produktyvumas, galutinį rezultatą parodys derlius. Nors manoma, kad švelnią žiemą gerai peržiemoję vėlesnės sėjos žieminiai kviečiai turi tam tikrą privalumą dėl mažesnės pavasarinio pelėsio plitimo rizikos, tačiau šį pavasarį juos gali labiau pažeisti gana stiprios naktinės šalnos. Ankstyvas ilgas pavasaris, kai beveik visą kovą tęsėsi dideli nakties ir dienos temperatūrų svyravimai, nėra palankus peržiemojusiems augalams. Besitęsiančios naktinės šalnos ir skaisti saulė dienomis silpnino augalus, o kaitaliojantis neigiamai nakties ir teigiamai dienos temperatūroms, kilnojami augalai ir traukomos jų šaknelės.

Kai kada išeitis – pasėlių akėjimas

Pavasarį, be tręšimo, vienas efektyviausių būdų, aktyvinančių žieminių augalų vegetaciją, yra pasėlių akėjimas. Tai – natūralus technologinis elementas ne tik piktžolėtumui mažinti, bet ir dirvos aeracijai gerinti, mikroorganizmų veiklai skatinti ir mitybos elementams iš organinių medžiagų atpalaiduoti. Tačiau akėjimas tinka tik gerai išsikrūmijusiems ir stipriai dirvoje įsišaknijusiems žieminių augalų pasėliams. Silpnesnius, šalnų pakilnotus augalus akėti reikėtų atsargiau.

Pastaraisiais metais vis daugiau žieminių javų pasėjama į neartas, tik minimaliai įdirbtas dirvas ar tiesiogiai, be žemės dirbimo. Kuo dirvožemyje daugiau augalų liekanų, kuo didesnės kitų organinių medžiagų sankaupos, tuo jis tvaresnis, dirvos paviršius atsparesnis negatyviems ekstremaliems atmosferos reiškiniams. Todėl žieminius, pasėtus taikant bearimį žemės dirbimą, dėl paviršiuje išlikusių augalų liekanų mažiau pažeidžia vis dažnėjantys anomalūs gamtos reiškiniai – gausūs krituliai ar kepinanti saulė užsitęsus sausroms. Beje, mažesnį neigiamą temperatūrų svyravimo poveikį pavasarį patiria tiesiogiai ar į minimaliai įdirbtas dirvas pasėti žieminiai augalai, kur dirvos paviršių ir šaknų zoną kaip mulčias saugo priešsėlio augalų liekanos.

Ilgalaikio tvaraus ūkininkavimo pagrindas – įvairios priemonės augalų produktyvumui didinti išsaugant dirvožemio našumą ir tausojant aplinką.

***

Drenažas veikia prastai dėl senėjimo ir dažnų gedimų. Daugiau kaip 50 proc. melioracinių sistemų priklauso valstybei, tik mažesnio negu 12,5 cm skersmens drenažo sistemos dalis priklauso žemės savininkams. Daugiau kaip pusė drenažo sistemų nusidėvėjusios 50 ar 70 proc., nes įrengtos prieš pusę šimto metų ar net seniau. Deja, melioracinių sistemų rekonstrukcijai ir priežiūrai dėmesio pritrūksta. Kai kur padėtis ypač bloga. Neužtenka pašalinti lokalų gedimą, o sistemos rekonstrukcijai reikia specifinių kompetencijų ir daug investicijų.