Nors eraičinų (Festuca) gentis yra viena didžiausių miglinių (Poaceae) šeimoje, tačiau ne kiekvienas pažįsta, skiria, žino ir augina šias žoles. Straipsnyje supažindinama su eraičinų gentimi, keletu įdomių šios genties rūšių ir jų naujausiomis lietuviškomis veislėmis.

Kokia žinia užkoduota žodyje eraičinas ir kaip toks nebūdingas lietuvių kalbai sąskambis galėjo atsirasti? Pirmasis vardą šiai žolių genčiai pavadinti panaudojo Lietuvos botanikos tėvu vadinamas A. Pabrėža. Manoma, kad jis vardą pasiskolino iš 1615 m. išleisto J. Lasickio veikalo „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“. Ten minimas ėriukų dievas (Kurvvaiczin Eraiczin agnellorum est deus – Karvaičių Eraičių dievas). Kaip eraičinų genties rūšis lietuviai vadino iki A. Pabrėžos, duomenų mažai. Senesniuose rankraščiuose jie vadinti padirse, atskiros rūšys, pvz., aviniai eraičinai turėjo dar ir kitą bendrinį pavadinimą – pominis (žodžio reikšmė nurodo, kad augalas auga mindomose, ganomose pievose). Tai gana tiksliai atspindi rūšies biologines savybes, nes ji gausiai išplinta nualintose gyvulių ganyklose, mindomose vietose ir intensyviai naudojamose, bet netręšiamose pievose.

Moksliniai lietuviški eraičinų rūšių pavadinimai parenkami tiesiogiai išvertus juos iš lotynų kalbos. Tokie yra raudonieji (F. rubra), aviniai (F. ovina), smėlyniniai (F. psammophila), kopiniai (F. sabulosa), šiurkštieji (F. trachyphylla) eraičinai ir t. t.

Taigi, eraičinų pavadinimai pasako, kad tai labai plastiškos žolės, galinčios prisitaikyti ir augti įvairiomis aplinkos sąlygomis ir įvairiose augavietėse. Įprastai eraičinų genties rūšys plačiausiai paplitusios vidutinių platumų ir šalto klimato juostose, tačiau auga ir tropinio klimato juostos kalnuose.

Iš viso šioje gentyje priskaičiuojama daugiau kaip 300, o Europoje – daugiau kaip 100 rūšių. Lietuvoje identifikuota 15 rūšių ir dar 2 reikėtų ieškoti, nes jų auga kaimyninėse valstybėse.

Gamtoje eraičinai yra gana svarbūs pievų bendrijų formuotojai, pvz., tikrieji eraičinai yra plačios ekologinės amplitudės augalai ir vieni pagrindinių vidutinio drėgnumo pievų bendrijose. Aviniai eraičinai formuoja sausųjų briedgaurynų bendrijas. Kopiniai eraičinai kartu su pajūriniais pirmieji įsikuria Lietuvos pajūrio kopose ir lemia pajūrinių augalų kompleksų pokyčius, savaiminį kopų užaugimą. Pietryčių Lietuvos žemynines kopas formuoja smėlyniniai, šiurkštieji ir polesiniai eraičinai. Sausosiose stepinėse pievose tarpsta retosios Lietuvoje volginių ir F. pseudovina eraičinų rūšys. Jų randama tik Merkinės apylinkėse.

Tarp eraičinų yra ir miško augalų. Didieji ir miškiniai eraičinai tarpsta plačialapių ir mišriųjų miškų žolinėje dangoje, o raudonieji ir nendriniai eraičinai neturi tik jiems būdingų augaviečių. Jie gausiai auga įvairių tipų pievose.

Eraičinai yra gana svarbūs ūkiniu požiūriu. Šiai genčiai priklauso daug vertingų pašarinių augalų. Pastaraisiais metais daug skirtingų rūšių eraičinų pradėti auginti ir kaip dekoratyvūs augalai. Dalis rūšių tinka vejoms įrengti, tačiau kitos gali būti naudojamos kaip žydinčių pievelių komponentai ir kraštovaizdžio elementams formuoti.

Nendriniai eraičinai

Plečiantis panaudojimo galimybėms, nendriniai eraičinai (Festuca arundinacea Schreb.) auginami ne tik pašarui, bet ir bioenergijos gavybai. Nendriniai eraičinai yra svarbūs ir kaip kraštovaizdį formuojantys augalai. Jie nereiklūs dirvai, todėl auga ir nederlinguose dirvožemiuose, ekologiškai labai plastiški, gerai ištveria užmirkimą ir seklius gruntinius vandenis. Atskirų populiacijų atsparumas šalčiams, užliejimui ir kitoms nepalankioms sąlygoms, nors ir yra nevienodas, tačiau didesnis už daugelio daugiamečių svidrių veislių. Tai – tik keletas nendrinių eraičinų bruožų, dėl kurių šių augalų sėklų paklausa vis didėja.

Natūralus nendrinių eraičinų arealas apima didžiąją Europos dalį, išskyrus šiaurinę ir šiaurės rytines dalis. Savaime auga ir Šiaurės Afrikoje – Atlaso kalnuose. Taigi, jie priskiriami europiniam floros elementui.

Lietuvoje savaime auga apyšlapėse pievose ir krūmynuose. Kaip pašariniai augalai nendriniai eraičinai vis dar per mažai auginami. Didžiausi jų plotai yra lengvų dirvožemių rajonuose.

Į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą ir į Europos Sąjungos bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą 2023 m. įrašyta nauja heksaploidinė, derlinga nendrinių eraičinų veislė Monas. Veislė sukurta LAMMC Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriuje. Kuriant pirminę medžiagą buvo atlikta daug kryžminimo kombinacijų, taikyti sudėtingos hibridizacijos būdai, panaudojant daug nendrinių ir tikrųjų eraičinų veislių.

Monas priskiriama prie vidutinio ankstyvumo veislių. Augalai ilgaamžiai, gerai žiemoja, juos mažai puola lapų ligos, greitai atželia nupjauti ar nuganyti. Turi gerai išvystytą šaknų sistemą, tai padeda augalams geriau toleruoti sausras. Veislei būdingi vidutinio ilgio stiebo tarpubambliai. Augalai formuoja ilgus žiedynus, ilgus ir plačius vėliavinius lapus.

Veislė Monas skirta auginti vidutinio ankstyvumo daugiamečiuose pašarinių žolių mišiniuose, tinka kaip komponentas mišiniams su kitomis varpinėmis žolėmis (pašariniais motiejukais, daugiametėmis svidrėmis, eraičinsvidrėmis) ir pupinėmis žolėmis (raudonaisiais dobilais, mėlynžiedėmis ir apyninėmis liucernomis) šienaujamose pievose ir ganyklose. Gali būti auginama ir mažiau derlinguose dirvožemiuose. Taip pat tinka užmirkusioms dirvoms ir šlapžemėms apželdinti skirtiems sėklų mišiniams. Gerai auga tiek drėgnuose, tiek sausuose dirvožemiuose.

Ūkinio vertingumo tyrimų duomenimis, kurie buvo atlikti VAT Plungės ir Pasvalio augalų veislių tyrimų skyriuose (AVTS), 2020–2021 m. Monas išaugino 13,09–20,98 t ha^-1 vidutinį sausųjų medžiagų derlių. Vegetacijos periodas iki pirmos pjūties užtruko 159–170 dienų, žiemkentiškumas įvertintas 8–9 balais, atsparumas išgulimui – 8–9 balais, augalų aukštis – 118,3–129,6 cm, lapuotumas – 40,0–54,5 proc., žali baltymai sudarė 10,6–16,3 proc., ląstelienos kiekis – 30,1– 32,83 procentų.

LAMMC Žemdirbystės institute gautas 0,95 t ha^-1 šios veislės eraičinų sėklų derlius, kuris prilygsta standartinei nendrinių eraičinų veislei Medainis, tačiau nuo pastarosios veislės skiriasi geresne biomasės kokybe. Nuo kitų nendrinių eraičinų veislių Monas žolė išsiskiria mažesniu lignino kiekiu ir geresniu virškinamumu, yra ne tokia šiurkšti, todėl gyvuliai geriau ją ėda nei kitas šios rūšies veisles. Vandenyje tirpių angliavandenių kiekis veislės Monas biomasėje siekia 12,8 procento.

Veislė gerai auga ir mažesnio derlingumo dirvožemiuose, todėl rekomenduojame auginti mažesnio našumo dirvožemių rajonų žolynuose. Dideli azoto turinčių medžiagų ir vandenyje tirpių angliavandenių kiekiai, optimalus 25:5 C:N santykis biomasėje rodo, kad veislė tinka ir biodujų gamybai.

Siauralapiai eraičinai

Lietuvoje gana retai auginami siauralapių eraičinai, nors jie galėtų padėti spręsti apsauginių juostų ir kraštovaizdžio elementų tvarkymo problemas. Tam tinkamiausios raudonųjų eraičinų veislės Gludas ir Varius, avinių eraičinų veislė Lėnas ir šiurkščiųjų eraičinų veislė Astravas. Visoms būdinga tai, kad jos yra neaukštos ir išaugina mažai biomasės, iki pat šalnų išlaiko žaliuojančią lapiją. Avinių eraičinų veislės Lėnas ir šiurkščiųjų eraičinų veislės Astravas išlieka senų lapų spalva per žiemą iki naujų lapų atsiradimo. Todėl šios veislės labai tinka vejoms įrengti, kaimo sodyboms apželdinti. Šios veislės turėtų pakeisti kaimo turizmų sodybose iki šiol sėjamus populiarius žolių mišinius, kuriuose vyrauja daugiametės svidrės. Tokie svidrių žolynai atrodo tarsi sintetiniai, blizgus vejos fonas nedera autentiškame kaimo kraštovaizdyje. Didelės siauralapių eraičinų panaudojimo perspektyvos atsiveria ir apsauginėms juostoms įrengti.

Kitas jų išskirtinumas yra tas, kad siauralapiai eraičinai labai anksti išleidžia žiedynus ir pradeda žydėti jau gegužės pradžioje. Išplaukėjusius ir pražydusius augalus nušienavus gegužės viduryje, jie vėliau žiedynų neišaugina, o augina tik vegetatyvinius ūglius, tik iki 15–20 cm aukščio. Taigi, lauko pakraščiai, pagrioviai ar ežios atrodo gana tvarkingi visą vasarą, be papildomo šienavimo. Norint padidinti biologinę įvairovę, į tokį žolyną galima įsėti žemaūgių vietinių medingųjų augalų, pvz., apyninių liucernų, paprastųjų garždenių, baltųjų ar dirvoninių dobilų, paprastųjų čiobrelių ir kt. Taip į laukų pakraščius pritrauktume ir apdulkintojų.

Vis dėlto neigiama minėtų siauralapių eraičinų veislių savybė yra jų lėtas augimas po sudygimo. Pirmaisiais sėjos metais jie vystosi gana lėtai, ypač avinių eraičinų veislė Lėnas, bet antraisiais metais žolynas labai sutankėja ir pradeda stelbti piktžoles. Šios veislės labai tinka ir uogynų bei žemaūgių sodų tarpueiliams apželdinti. Labai sumažėja šienavimo išlaidas, o nušienauti tokie žolynai atželia labai pamažu. Kai susidaro velėna, tarpuose tarp eilių beveik neįsikuria ir kiaulpienių, jeigu jų nespėja pridygti sėjos pradžioje. Šakniastiebiniai raudonieji eraičinai formuoja retesnę velėną, bet labai greitai užpildo išgedusius vejos plotus.

Raudonieji eraičinai

Lietuvoje labai dažna raudonųjų eraičinų (Festuca rubra L.) rūšis. Jie priklauso borealiniam floros elementui, t. y. būdingi vidutinėms, ypač Šiaurės pusrutulio, platumoms. Dažniausiai auga vidutinio įvairaus drėgnumo ir derlingumo pievose, tačiau dažni ir sausuminėse, sujaurėjusiose dirvose. Aptinkama tiek kuokštinių, tiek ir šakniastiebinių ar tarpinių formų raudonųjų eraičinų. Vertingiausios yra šakniastiebinės formos. Tai – vieni svarbiausių vejoms tinkamų rūšių. Yra išvesta daug veislių ir jos plačiai auginamos. Raudonieji eraičinai yra tipingi ir ganyklų žolynuose. Jie mažai reiklūs dirvožemio maisto medžiagų atžvilgiu, daug geriau negu pievinės miglės pakenčia dažną nuganymą ir mindymą.

LAMMC Žemdirbystės institute sukurtos 3 raudonųjų eraičinų veislės, tinkamos pašarui ir vejoms. Veislė Raudys skirta ganyklinio tipo pievų mišiniams sudaryti, kaimo turizmo teritorijoms apželdinti. Šios veislės augalai yra vidutinio ankstyvumo, vidutiniškai atsparūs ligoms, gana derlingi. Per tyrimus nustatytas vidutinis sausųjų medžiagų derlius siekė 9,14 t ha^-1. Augalai palyginti aukšti, vidutinis aukštis – 60 cm. Iš kitų veislių išsiskiria stambiomis sėklomis (1 000 sėklų svoris siekia 1,58 g). Augalų lapuotumas plaukėjimo fazėje – 54,4 proc., baltymų sausojoje medžiagoje – 13 proc., ląstelienos – 30,3 proc. Raudys sėkmingai gali būti panaudota ir pievų kraštovaizdžiui formuoti.

Vejoms skirta raudonųjų eraičinų veislė Gludas sukurta individų atrankos metodu iš populiacijos, surinktos Nemuno pakrantėje ties Smalininkais. Taigi, jie yra gerai prisitaikę prie Lietuvos klimato sąlygų. Sudaro tankų ir gražų žolyną. Veislei Gludas būdingas lėtesnis žolės prieaugis tarp pjūčių, anksčiau sužaliuoja pavasarį. Gludo lapai intensyviai žali. Augalai pakankamai atsparūs žiemos šalčiams, subrandina vidutinišką sėklų derlių. Dėl lapų siaurumo ir kero tankumo tinka parterinėms ir buitinėms vejoms įrengti. Augalai nereiklūs dirvos mechaninei sudėčiai, pakenčia sausesnes ir rūgštesnes lengvo priesmėlio dirvas, dažną ir žemą pjovimą. Gana gerai auga ir daliniame pavėsyje.

Kita vejoms skirta veislė Varius išsiskiria ilgais šakniastiebiais, siaurais lapais, kurie yra šviesesni už daugelio kitų raudonųjų eraičinų veislių. Ji daugiau tinka buitinėms vejoms ir specialios paskirties žolynams įrengti, ypač tinka žydinčioms pievelėms. Geriausiai dera mišiniuose su baltosiomis smilgomis ir kitomis veislėmis šviesiai žaliais lapais. Varius eraičinai gali būti auginami ir pavėsyje, kuriame pakanka drėgmės.

Aviniai eraičinai

Labai nereiklūs aviniai eraičinai (Festuca ovina L.) auga sausuose ir nederlinguose dirvožemiuose. Paplitę didesnėje Europos dalyje. Tai europinis floros elementas. Paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, sausuose miškuose ir nederlingose, sausose pievose. Dėl lapų siaurumo ir formuojamos tankios velėnos nepakeičiami vejų mišinių komponentai.

Kol kas Lietuvoje sukurta tik viena avinių eraičinų veislė Lėnas. Tai – viena gražiausių ir perspektyviausių lietuviškų vejų žolių veislių. Ji yra tankiakerė, lapai labai siauri, intensyviai žali, originalaus atspalvio. Viena iš nedaugelio vejoms skirtų veislių, kurios lapai žaliuoja ir vėlyvą rudenį, o šiltomis žiemomis jie peržiemoja žali. Šią veislę geriausia sėti parterinėse vejose vieną ar mišinyje. Ji puikiai tinka ir sodų tarpueiliams apsėti, nes dėl lėto augimo ir tankios velėnos sodų žolynus galima pjauti tik du kartus per sezoną.

Veislė Lėnas – viena iš nedaugelio veislių, tinkančių apželdinti sodybas, esančias pamiškėse, kalvotose vietose, kuriose vyrauja smėlio dirvožemiai. Ji gerai pakenčia sausrą, nereikli dirvožemiui ir atspari mūsų klimato sąlygoms, neserga, gerai stelbia piktžoles. Nepakeičiama veislė, apsėjant gėlynų pakraščius, nes visiškai neformuoja šakniastiebių ir neplinta į gėlyną.

Šiurkštieji eraičinai

Šiurkštieji eraičinai (Festuca trachyphylla (Hack.) Krajina) yra sausų ir smėlingų dirvožemių augalai. Savaime auga tik Europoje. Lietuvoje paplitę netolygiai. Šie augalai dažni tik smėlio dirvožemių rajonuose. Kitur reti ar iš viso neauga. Nepakeičiami vejų mišiniuose, skirtuose smėlingoms ir sausoms dirvoms. Iš kitų rūšių išsiskiria melsvais lapais, spalva išryškėja tik sausomis ir karštomis vasaromis.

Lietuvoje šiurkštieji eraičinai dar mažai žinomi, todėl ir retai auginami. Vienintelė lietuviška šiurkščiųjų eraičinų veislė Astravas sukurta iš laukinės populiacijos, augusios Biržų r. Ji skirta vejoms ir specialios paskirties žolynams įrengti lengvuose smėlio, priesmėlio ir žvyro dirvožemiuose. Veislę galima auginti gryną ar mišiniuose su kitomis vejų žolių veislėmis. Taip pat ją galima auginti ir nešlapiuose priemolio dirvožemiuose. Labai tinka kaimo turizmo sodyboms prie miškų (ypač pušynų), pakelėms ir kelio sankasoms apželdinti. Ši veislė galėtų būti panaudota ir kaip spalvinis akcentas dekoratyviniuose želdiniuose. Astravas eraičinai yra labai ankstyvi. Sėklos subręsta jau birželio pabaigoje. Sėklų derliumi iš 1 ha beveik prilygsta raudoniesiems eraičinams (apie 500 kg ha^-1). Šios veislės augalai gana atsparūs ir lapų ligoms.