Kalniškių kaimas, garsėjęs stipriais pieno ūkiais, daugiau kaip prieš dešimtmetį vadintas Tauragės rajono pienininkų citadele. Šiandien dalies ūkių nelikę. Remigijus Loveikis, išmokęs taupyti ir investuoti, dirba toliau.

Prieš ketverius metus ūkininkas ryžosi statyti fermą ir investuoti į melžimo robotą, nes kitos išeities nematė – nebuvo kam melžti. Šio sprendimo nė akimirką nesigailėjo.

Ūkis yra vienas iš trijų Tauragės rajone, kurie daugiausia kartų tapo konkurso „Metų ūkis“ laureatais. Nors įvertinimas malonus, ūkininko veide nerimas – pastaroji pieno krizė pati sunkiausia per visus ūkininkavimo metus.

Remigijus ūkininkauja kartu su žmona Sigita ir sūnumi Luku. Tai visa ūkio, kurio pajamos gaunamos tik iš pieno, komanda.

Naujoje fermoje – tarsi naujame ūkyje

Pieno ūkį pagal Valstiečio ūkio įstatymą 1989 m. įkūrė R. Loveikio tėvas, gavęs sūnaus pažadą, kad dirbs kartu, o ateityje ūkį perims ir toliau ūkininkaus. Taip ir įvyko. Pradžia, pasak ūkininko, su 30–40 karvių buvo tikras vargas, bet Europos Sąjungos parama padėjo investuoti ir per keletą metų tapti pažangiu šeimos pieno ūkiu. Visus R. Loveikio ūkio projektus rengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai.

Pradėjęs nuo Nitratų direktyvos, vėliau R. Loveikis dalyvavo ir kitų finansavimo laikotarpių paramos priemonėse – pirko žemės ūkio technikos, melžimo robotą, fermos įrangą. Tik pačią fermą iš senų medžiagų statė savo lėšomis.

„Tada, kai pasistačiau naują fermą su melžimo robotu, ūkininkauti tarsi pradėjau iš naujo“, – sako Remigijus. Karvių, įsigijus automatinę melžimo sistemą, padaugėjo nuo 40 iki 80, tačiau darbas našesnis, dirbti lengviau.

Vieno roboto ūkyje užtenka, nes dalis karvių būna užtrūkusios, be to, jo našumas priklauso ir nuo melžimosi greičio – didžioji dalis karvių pieną atleidžia greitai. Vidutiniškai viena karvė robote per dieną melžiasi tris, o produktyviausios – keturis kartus.

Apie robotizuotą šėrimą Remigijus net nesvarsto ne tik dėl įtemptos finansinės padėties – tam jis nemato reikalo. „Karves su pašarų maišytuvu-dalytuvu šeriu kartą per dieną, po to tik kelis kartus traktoriumi pašarus pristumiu – tiek to darbo. Galbūt didesniame ūkyje šėrimo robotas apsimokėtų, bet mano ūkyje – ne“, – išsako poziciją ūkininkas.

Tvartas pritaikytas 80 melžiamų karvių, jame yra vietos ir telyčioms, ir užtrūkusioms karvėms. „Pagal dabartines ūkininkavimo sąlygas tiek melžiamų karvių šiam šeimos ūkiui – riba. Ir dėl pieno supirkimo kainų, ir dėl darbo jėgos trūkumo, turimų technologijų“, – paaiškina Remigijus.

Stengiasi gerinti melžiamų karvių genetiką

Ūkyje laikomos holšteinizuotos juodmargės, kurių dalis jau yra grynaveislės holšteinės. Jų vidutinis metinis produktyvumas – apie 10 t 3,8 proc. baltymingumo ir 4,8 proc. riebumo pieno. Karvės veršiuojasi visus metus, tad didesnių pieno kiekio svyravimų ūkyje nėra.

Veislininkystės specialistai atlieka porų atranką ir paranką. Holšteinų spermą Remigijus renkasi atsižvelgdamas į tai, kokius karvės požymius reikia gerinti, visada svarbu, kad būtų geras tešmuo, tinkamas robotizuotam melžimui, sveikos nagos, lengvo veršiavimosi indeksas. Todėl veršiavimosi problemų bandoje nėra. „Per tiek metų visko būta, teko ir cezario pjūvį daryti, bet naktimis man nereikia budėti ir laukti, kol karvė ar telyčia apsiveršiuos“, – džiaugiasi Remigijus.

Ūkininkas baigė kursus ir pats sėklina piendaves. Laiku pastebėti rujas padeda stebėjimo davikliai. Dalį telyčių jis pradėjo sėklinti su seksuota sperma. Remigijus stengiasi bandą atnaujinti tik iš savų gyvulių, nes kiek pirko neatsispyręs pagundai, tiek kartų gailėjosi – seniai įsitikino, kad pirktos karvės ir telyčios neprilygsta savo ūkyje atvestoms.

Neperspektyvios ar ilgai neapsivaisinančios karvės sėklinamos su mėsinių galvijų – limuzinų arba šarolė veislės bulių – sperma.

Ūkyje lieka visas prieauglis – pieninės telyčios auginamos pakaitai, o mišrūnai veršiukai penimi. Remigijus juos paaugina pusę metų, vėliau buliukai penimi sūnaus ūkyje. „Čia tik su savu gali taip dirbti, kitu atveju neapsimokėtų“, – pripažįsta ūkininkas.

Karvių racione – silosas ir grūdainis

Pašarų racioną sudaro šėrimo specialistė, nuolat atliekami ir ūkio pašarų tyrimai. Pašarus R. Loveikis augina ir ruošia pats, pirkti reikia tik melžimo robotui skirtus koncentratus ir baltyminius papildus.

„Nori produktyvių karvių, kokybiško pieno, turi investuoti į šėrimą, šioje srityje netaupau“, – sako Remigijus.

O kiek svarbu yra papildų kokybė, ūkininkas įsitikino, kai kartą skaudžiai nukentėjo – tiekėjai atvežė ne 22, o tik 15 proc. baltymingumo papildų. Pradėjo mažėti primilžis, karvės sunkiau apsivaisino. Aiškinosi su šėrimo specialiste ir veterinarijos gydytoju, kol aptiko, kad papildai mažesnio baltymingumo.

Pašarams Remigijus gamina žolių ir kukurūzų silosą, iš grūdų – kviečių, kvietrugių, avižų mišinio – grūdainį, tai viena populiariausių koncentruotųjų pašarų gamybos technologijų. Statant naują tvartą buvo įrengtos ir keturios naujos siloso tranšėjos, tuomet ūkininkas nuo šienainio gamybos perėjo prie pigesnės technologijos – siloso gamybos. Atėjus siloso gamybos laikui, į pagalbą atvažiuoja žentai, svainiai, jeigu reikia – ir kaimynai atskuba.

Žoliniuose pašaruose dominuoja varpiniai augalai, nes liucernos, kurios duotų daugiau baltymų ir labai praverstų sausringais metais, šiose vietose neauga. Pievos, kurias galima arti, dažnai atnaujinamos, todėl žolių derlius geras. Dalis ūkio pievų yra daugiametės.

Viską, ką užaugina, Remigijus sunaudoja pašarams, papildomų pajamų, pavyzdžiui, iš augalininkystės, ūkis negauna. Šių kalvotų apylinkių dirvožemiai nėra derlingi, norint užauginti didesnius grūdų derlius, anot ūkininko, reikėtų pilti daug trąšų. Jis renkasi mažesnį derlių ir mažiau trąšų. „Mūsų kraštas labiausiai tinka gyvulininkystei, tuo keliu ir einame“, – sako ūkininkas.

Laukus ir pievas jis tręšia skystu mėšlu. Pavasarį dviejuose rezervuaruose sukaupiama 2 tūkst. m3 srutų, panašiai susidaro ir rudenį, tad šia organine trąša papildoma nemaža dalis dirvožemio, reikia mažiau salietros ir kompleksinių trąšų. Srutos išlaistomos – investuoti į įterpimo įrangą ūkis dar neturi galimybių.

Tvarte mėšlas apdorojamas probiotikais, kurie neleidžia garuoti amoniakui, mažina kvapą.

R. Loveikis turi beveik visą pašarų ruošimo techniką (perka tik kukurūzų smulkintuvo paslaugą), srutvežį su srutų laistymo įranga, taip pat ir kitos būtinos žemės ūkio technikos, kurios didžiąją dalį pirko naudotos.

Į kooperaciją, ypač kalbant apie pašarų ruošimo techniką, ūkininkas žiūri nepatikliai. „Būtų sunku pasidalyti technika, kai visiems reikėtų pjauti tą pačią dieną“, – tarsteli jis.

Svajoja gyventi be skolų

Blogiausia šiuo metu padėtis yra dėl pieno supirkimo kainos, kuri, Remigijaus teigimu, kažin ar padengia gamybos išlaidas, o apie pelną net kalbos nėra. Kaip mokėti kreditų palūkanas? Tenka skaičiuoti kiekvieną eurą.

„Prieš pusantrų metų pieno kilogramo kaina buvo pakilusi iki 44 ct. Bet neilgai tai truko, prasidėjusi kainų griūtis tęsiasi iki šiol“, – atsidūsta ūkininkas, svarstantis, kaip išgyventi, kai pieno supirkimo kaina nukrito dvigubai, o išlaidos brango kartais.

Gal galima neinvestuoti į robotus, į modernizaciją – išlaidos bus mažesnės, bet, svarsto Remigijus, ar tokio ūkio Lietuvai reikia, ar modernaus, produktyvaus? „Už tai ir traukiasi iš pienininkystės net pažangūs šeimos ūkiai“, – mosteli ranka link kaimyno, kuris uždarė 60 karvių šeimos ūkį.

Loveikiai labiausiai laukia momento, kai grąžins kreditus, kad galėtų lengviau atsikvėpti ir bent kurį laiką pagyventi be skolų. Todėl apie plėtrą – jokių minčių.

„Ne kartą kritome ir kėlėmės"

Dirbti gimtajame kaime, paties sukurtame ūkyje su šeimos nariais Remigijui nėra sunku, jam patinka tai, ką daro. Kai karves pradėjo melžti robotas, jis net nesijaučia labai pririštas prie ūkio, žiemą turi ir laisvo laiko. Trūksta vieno labai svarbaus dalyko – tinkamo atlygio už darbą.

Neteisybė ūkininką ir skaudina, ir piktina. „Tokia padėtis atima paskatą dirbti. Todėl šeimos pieno ūkių sparčiai mažėja. Mes dar trauktis negalime, tad vėl tikiuosi, kad padėtis pasikeis į gera. Juk ne kartą kritome ir kėlėmės“, – bando išsaugoti optimizmą ūkio šeimininkas.

Todėl Loveikiai įsitraukė į ūkininkų protestus – į Vilnių su traktoriumi važiavo Remigijaus sūnus ir viena iš dukterų. Savo poziciją parodyti reikia, tačiau, Remigijaus manymu, pieno ūkiams bent jau kol kas geresnių permainų nematyti.

Šviesioji Loveikių gyvenimo pusė – šeima. Dukros Liucija ir Irena gyvenimus kuria Šiauliuose ir Vilniuje, tik sūnus Lukas su šeima netoli tėvų ir ūkininkauja – peni bulius. Ar ateityje jis perims pieno ūkį – tėvai norėtų tuo tikėti. Nors ūkis modernus ir nė iš tolo neprimena to, kuris buvo prieš 30 metų, nesibaigiančios sektoriaus krizės mažina jaunų žmonių motyvaciją plėtoti pienininkystę. „Mūsų karta labiau užgrūdinta, esame kantresni už jaunąją kartą ir galime lengviau ištverti sunkumus“, – sako Remigijus.

Kalbėdamas apie iššūkius, jis prisimena, kad gyvenime gali būti daug blogiau. Tai – karas. Jį matė iš arti tarnaudamas sovietų armijoje Afganistane, nors oficialiai tai buvo vadinama „taikos palaikymo misija“. Džiaugiasi, kad grįžo sveikas ir gyvas, kad išmoko vertinti gyvenimą, ištverti sunkumus. Toks požiūris sunkiausiomis akimirkomis Remigijui praverčia ir šių dienų pieno ūkyje. „Tikiu pieno sektoriaus perspektyva – juk pieno vis tiek reikės“, – reziumuoja R. Loveikis.