Nuo sėklų kokybės priklauso būsimas pasėlis ir derlius. Pasigilinus, ko reikia, kad užaugtų kokybiška prekinė sėklinė žaliava, tampa aišku, kodėl ne kiekvienas ūkininkas tam ryžtasi. Eugenijus Mitrius su sūnumi Arūnu sėklininkyste verčiasi nuo pat ūkio įkūrimo ir planuoja šią veiklą tęsti. Ūkininkai atskleidžia sėklų auginimo specifiką.

Eugenijus Mitrius – profesionalus agronomas, daug metų dirbęs tuometiniame Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje, kuris vienu metu turėjo net 8 000 ha. Eugenijus buvo atsakingas už tręšimą ir augalų apsaugą. Įgyta agronomo patirtis pravertė savame ūkyje.

„Palaikėme ryšius su Žemdirbystės instituto mokslininkais, dalyvavome atliekant bandymus. Draugystė tęsėsi ir vėliau. Todėl, kai Dotnuvoje įsikūrė pirmoji Lietuvoje sėklų ruošimo įmonė, ėmėme bendradarbiauti – auginome sėklinę žaliavą“, – prisimena Eugenijus.

Kai dar tik mezgėsi ryšiai su užsienio sėklininkystės įmonėmis, Lietuvoje labai trūko naujų veislių sėklų, užsienietiškos buvo brangios. Pavyzdžiui, rapsų, kurie irgi dar tik žengė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje. Todėl E. Mitriaus ūkyje vienu metu net buvo auginami žieminių rapsų sėklų hibridai. O tai nebuvo paprasta. Mat reikėjo atskiromis juostomis sėti 2 linijas – tėvinę ir motininę. Vėliau, kai rapsai apsidulkindavo, tėvinę liniją reikėjo išpjauti, palikti tik motininę, kuri brandino sėklas.

Ūkininkas ėmėsi auginti ir sėklinius javus (žieminius ir vasarinius kviečius, miežius), kitų rūšių augalų sėklas. Pradžia buvo sunki, reikėjo daug darbo, pastangų, bet vargai atsipirko. Per daugelį metų ko tik ūkyje neišbandė: augino garstyčių, aliejinių ridikų, net sorų sėklas, nes prašė mokslininkai. „Būdavo net labai įdomu, kaip pasiseks, kiek užaugs“, – pamena Eugenijus.

Svarbu – tikslumas, organizuotumas

Ūkis ir seniau, ir dabar perka aukštos reprodukcijos sėklinę medžiagą, užaugina sėklinę žaliavą ir ją parduoda sėklų ruošimo įmonėms, su kuriomis turi sudaręs sutartis. Tai, kokių veislių sėklas augins, Mitriai nutaria bendrai, kartu su užsakovais. Praėjusį sezoną ūkis augino trijų veislių žieminių kviečių sėklas, dvi vasarinių kviečių veisles ir vieną veislę pupų. Auginamos ir skirtingų reprodukcijų sėklos: nuo A iki B ir C1.

Patys sėklų neruošia, nukūlę tik išdžiovina ir atlieka pirminį valymą. Tiems tikslams ūkis turi sandėlius ir pirminio sėklų apdorojimo įrangą net trijose skirtingose vietose. Tai labai patogu, nes skirtingų rūšių, veislių sėklas galima laikyti atskirai, išvengti susimaišymo.

Sėklų auginimo specifika pasireiškia ir tuo, kad kiekvienai veislei kulti naudojamas skirtingas kombainas. Kad grūdai neužsiterštų prieš tai kultų veislių likučiais. Technika turi būti labai gerai išvaloma.

Ir tėvas, ir sūnus pabrėžia, kad sėklininkystės ūkyje itin svarbu tiksliai organizuoti darbus ir juos kontroliuoti. Negalima dirbti atmestinai, nes, padaręs klaidų, jų neištaisysi, sėklų su priemaišomis niekas nepirks.

Javus tenka ir rankomis ravėti

Kalbėdamas apie ūkio įkūrimo pradžią, Eugenijus sako, kad tiesiog negalėjęs pasielgti kitaip – mat jo senelis kadaise net į Ameriką važiavo pinigų užsidirbti ir grįžęs už juos žemę pirko. „Kilo noras atsiimti senelių žemes ir pradėti ūkininkauti“, – prisimena Eugenijus.

Kaip ir visiems pradedantiems ūkininkams atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje tuomet buvo sunku: pradėta nuo keliolikos hektarų, technikos irgi beveik nebuvo. Ilgainiui E. Mitrius ūkį išplėtė, o po studijų ūkininkauti pradėjo ir sūnus Arūnas, 2013 m. įkūręs savo ūkį. Šeimos ūkyje darbuojasi ir mama Salomėja – tvarko buhalteriją.

Tiesa, Arūnas įgijo ne žemdirbio, o informatiko specialybę. Tačiau dabar, kai žemės ūkyje vis daugiau skaitmenizacijos, jo žinios itin praverčia. O ūkiškos patirties Arūnas turi jau nuo mokyklos laikų, kai su seserimi padėdavo tėvams ūkyje. Vieni iš specifinių darbų – sėklinių pasėlių ravėjimas, kad nebūtų priemaišų. Kai javai pradeda plaukėti, reikia visus apžiūrėti ir išravėti įsimaišiusius kitų veislių ar rūšių augalus.

„Atrodo, kas tokio viena kita priemaiša. Patikėkite, net nedaug kitokių grūdų gali sugadinti sėklas. Todėl ravėti pasėlius tenka, kartais apžiūrime net kelis kartus“, – sako Eugenijus. Darbų apimtis priklausė ir nuo to, kokią veislę gaudavo. Keturi šeimos nariai 50 ha lauko per dvi savaitgalio dienas neįveikdavo, dar reikėdavo ir talkininkų kitomis dienomis.

Auginant sėklas kiekvieną sezoną tenka įvertinti pasėlius, kitaip tariant, aprobuoti. Tai atlieka Valstybinės augalininkystės tarnybos specialistai. Tik iš aprobuotų pasėlių galima tiekti sėklinę žaliavą. Jeigu sėklinis pasėlis neatitiks nustatytų reikalavimų, jis bus išbrokuotas. Eugenijui tik kartą pasitaikė, kai vasarinių kviečių pasėlyje netikėtai pridygo vasarinių miežių. Jų, pasirodo, buvo pribyrėję į dirvą ir ten likę nuo ankstesnių metų.

Kiti pasėlių priežiūros ypatumai

Ar sėklinių pasėlių priežiūros technologija skiriasi nuo įprastų? Pasak augintojų, skirtumų yra. Pirmiausia reikia parinkti tinkamą priešsėlį. Sėjamos aukštesnės reprodukcijos sėklos, kurios turi būti gerai išvalytos, be priemaišų. Vėliau turi būti nuolat apžiūrimi jau augantys pasėliai, ar juose nėra priemaišų, karantininių piktžolių ir kt. Jeigu taip atsitiktų, pasėlius išbrokuotų, o tai nuostolinga, nes juk buvo pasėtos aukštesnės reprodukcijos sėklos, kurios daug brangesnės už įprastas. Ūkis šias sėklas perka už savo lėšas.

„Tam, kad užaugintos sėklos atitiktų privalomuosius reikalavimus, priežiūros ir darbų yra gerokai daugiau negu auginant paprastus grūdus“, – sako Eugenijus. O Arūnas pateikia praktinį pavyzdį – reikia labai stebėti, kad į kviečių pasėlius nepatektų piktžolių, tarkime, tuščiųjų avižų. O juk laukai ribojasi su kaimynų laukais, iš kurių gali jų paplisti. Todėl kuliant sėklinius pasėlius labai atidžiai tenka žiūrėti pakraščius, dėl atsargumo net palikti platesnes nenukultas juostas. Vėliau papildomai važiuoja jų kulti. Vėjų ar lietaus išguldytų pasėlių irgi negalima kulti sėkloms.

Skiriasi ir sėjos norma: ji mažesnė, nes formuojami šiek tiek retesni pasėliai, kad augalai būtų stipresni ir užaugintų stambesnes ir aukšto daigumo, gyvybingas sėklas. Apsaugos nuo kenkėjų ir ligų sistema iš esmės panaši, tačiau tenka atidžiau stebėti, geriausiu laiku panaudoti pesticidus. Pavyzdžiui, negalima praleisti varpų fuzariozės – jeigu susidaro sąlygos ligai plisti, reikia purkšti fungicidais.

„Visos nepalankios augimo sąlygos ar laiku neatlikti pasėlių priežiūros darbai turi įtakos galutiniam rezultatui – sėklų kokybei“, – pabrėžia Arūnas. Sėklinių pasėlių vidutinis derlingumas būna gal kiek mažesnis negu įprastų, kadangi stengiamasi nepertręšti azotu, kad javai neišgultų.

Pabrėžia sėjomainos būtinybę

Auginant sėklinius pasėlius, itin svarbi ir sėjomaina. Kituose ūkiuose galima išsiversti su paprasta augalų kaita, o sėklininkystės ūkyje be aiškios ir tvarkingos sėjomainos neįmanoma. Tai pirmiausia susiję ir su tuo, kad į pasėlius neįsimaišytų ankstesniais metais augintų augalų. Pavyzdžiui, auginant vasarinius miežius ir vasarinius kviečius, po poros metų tame lauke vėl išlenda likusių miežių. Tokiu atveju sėkliniai kviečiai jau bus sugadinti. Įprastam kviečių derliui vienas kitas miežių grūdas per daug reikšmės neturi, parduodant tiesiog būna „nurašytas“ į grūdines priemaišas. O sėkliniuose kviečiuose miežių iš viso negali būti.

„Taigi, sėjomaina – labai svarbu“, – dar kartą pabrėžia augintojai. Siekdami palaikyti tinkamą sėklininkystės ūkio sėjomainą, jie nutarė dirbti kartu, kadangi mažesniame žemės plote tai padaryti pernelyg sunku. „Reikia turėti apie tūkstantį hektarų, kad būtų galima valdyti sėjomainą. Jeigu jos nėra, tai – ne ūkininkavimas“, – tvirtina Eugenijus.

Mitrių ūkyje taikoma tokia sėjomaina: cukriniai runkeliai (dalyje plotų – pupos), vasariniai kviečiai, žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai. Šiemet dalį laukų, kurie skirti vasariniams kviečiams, planuoja apsėti vasariniais miežiais, nes matyti salyklinių veislių poreikis. Be to, auginami posėliai, kurių paskirtis – gerinti dirvožemį.

Cukrinius runkelius Mitriai irgi augina nuo pat ūkio įkūrimo. Miežių pastaruoju metu neaugino. Tačiau matydami, kad užauginti gerą vasarinių kviečių derlių pavyksta ne kiekvienais metais dėl vis dažnesnių sausrų ir kitų nepalankių sąlygų, ūkininkai galvoja miežius vėl įtraukti į sėjomainą, kadangi jie mažiau jautrūs negu vasariniai kviečiai.

Eugenijus runkelius pradėjo auginti nuo mažų plotelių, ravėjo rankomis. Dabar to daryti nebereikia, nes pasikeitė priežiūros technologijos. Tiesa, ūkis neturi runkelių nuėmimo kombaino, šią paslaugą perka, nes per mažas plotas, kad apsimokėtų įsigyti kombainą. Tačiau runkelius ir toliau planuoja auginti. Netoli cukraus fabrikas, be to, runkeliai gerai tinka sėjomainai. „Kultūrų kaita turi būti. Ne kiekvienais metais ir ne kiekviena augalų rūšis gali užtikrinti maksimalų pelną, tačiau būtent stabili sėjomaina padeda išlaikyti dirvos kokybę. Negalima dirvos alinti. Tikras agronomas privalo kasmet palikti dirvą turtingesnę“, – savo tikslą pabrėžia Eugenijus.

Pastovumas suteikia aiškią kryptį

Arūnas įvardija ir dar vieną šeimos pasirinkimo auginti sėklinius javus privalumą – tai suteikia galimybę išbandyti naujas veisles, pamatyti gamyboje jų privalumus ar trūkumus. Ne visos veislės ir ne visur duoda tuos pačius rezultatus. Tai priklauso ir nuo veislių savybių, ir nuo dirvožemio, žinoma, ir nuo oro sąlygų. Yra veislių, kurios pagal jų aprašymus tarsi tiktų, bet, paauginus pas vieną, kitą ūkininką, paaiškėja, kad nepasiteisina. „Dabartinės populiariausios ir daugelio ūkių auginamos kviečių veislės į rinką įėjo irgi ne per vienus metus. Kai kurios iš jų įsitvirtino netgi ilgiau negu tikėtasi. Pavyzdžiui, Skagen veislė – auginama daug metų ir gerai vertinama ūkininkų. Arba Etana“, – pastebi Arūnas.

Vyrai sako, kad sėklininkystė priverčia ūkininką labai pasistengti, siekti gamybinės ir agronominės drausmės. Ar ši kryptis teikia ūkiui didesnės ekonominės naudos, palyginti su įprasta grūdininkyste? Ko gero, ne. „Tik įgauname daugiau žinių, praktikos, visuomet esame ant selekcijos ir sėklininkystės naujovių bangos. Galbūt tai mums labiausiai ir patinka“, – teigia Arūnas.

Kita vertus, Mitriams būdingas pastovumas: kaip pradėjo nuo ūkininkavimo pradžios auginti cukrinius runkelius, taip ir toliau augina. Tas pats ir su javų sėklomis. Pastovumas suteikia aiškumo ir galimybę kryptingai judėti, tobulėti pasirinktoje srityje. Ūkis investavo į gamybinę bazę, prieš kelerius metus pasistatė naują grūdų laikymo ir apdorojimo kompleksą su džiovykla, pirminio valymo įranga.

Taigi, ūkyje suformuota stipri gamybinė bazė, sukaupta ilgametės patirties. Todėl Eugenijus ir Arūnas Mitriai ir toliai planuoja eiti pasirinkta kryptimi – auginti sėklinius javus ir kitų rūšių sėklinius pasėlius. Sėklų paklausa mūsų šalies rinkoje, tikėtina, turėtų augti, juk Lietuva pagal sertifikuotų sėklų naudojimą žemės ūkyje dar labai atsilieka nuo Vakarų Europos šalių. Jeigu reikės sėklų, tai turės būti ir sėklinę žaliavą auginančių ūkių.