Nors Lietuva ir maža, tačiau pievų įvairovė ir reikšmė ekosistemoms labai didelė. Deja, žemės ūkio pasėliai plečiasi ir užima vis naujus plotus, tarp jų – ir pievas. Prieš suardami pievą, pagalvokime, ar žinome, ko galime netekti?

Sumenko smulkūs natūralių pievų fragmentai, t. y. upių slėniai, pamiškės, daubos, lomos, pašlaitės, palaukės, apyežeriai ir kt., kurie užima svarbią vietą ekosistemų įvairovėje ir ekologinėje pusiausvyroje. Didžiulių erdvių sukūrimas nulėmė blogą pievų bendrijų (biocenologinę) būklę – matyti, kaip sparčiai sumažėjo rūšinė įvairovė įvairiose ekosistemos grandyse. Taip negrįžtamai prarandame šias vertingas ekosistemas.

Ką vadiname pieva?

Įvairūs autoriai pievos sąvoką apibrėžia nevienodai dėl įvairių priežasčių, t. y. dėl skirtingos jų kilmės, floristinės sudėties, susidarymo ir kaitos, ribų tarp skirtingų jų tipų, drėgmės ir maisto medžiagų kiekio ir t. t. Bendrąja prasme, pievomis laikome ekosistemas (biogeocenozes), kuriose vyrauja mezofilinės (auga higromezofilinės, kseromezofilinės) žolinės daugiametės bendrijos, nevegetuojančios žiemą, augančios įvairaus drėgnumo, derlingumo, druskingumo dirvožemiuose.

Gamtiniu požiūriu pievų ekosistemos yra vienos turtingiausių pasaulyje. Pievų gamtinės ir ūkinės funkcijos beveik prilygsta miškams. Lietuvos pievų flora labai turtinga įvairių rūšių žolinių augalų. Iš viso mūsų šalies pievose auga apie 550 rūšių augalų, neskaičiuojant samanų, asiūklių ir paparčių. Apie 50 rūšių augalų, aptinkamų pievose, iškilusi grėsmė, jie nyksta dėl įvairių priežasčių, yra įrašyti į Raudonąją knygą. Lietuvos pievose vidutiniškai auga iki 30 rūšių /1 m², o vertingiausiose suskaičiuojama iki 70 augalų rūšių.

Pievų grupavimas

Klasifikuojant pievas naudojami skirtingi kriterijai, pvz., pievas galima suskirstyti remiantis jų kilme (natūralios ir žmogaus sukurtos arba atsiradusios dėl žmogaus veiklos padarinių), pagal geografinę padėtį, pagal pievų bendrijų sudėtį, pagal ekologines, mitybines sąlygas ir kt.

Pagal geografinį arba fitotopologinį (gr. fiton – augalas, topos – vieta) klasifikavimą Lietuvoje pievos suskirstytos į dvi grupes: salpines (užliejamas), susidariusias upių slėniuose, ir žemynines – moreninių nuogulų zonoje susiformavusias pievas. Salpinės arba užliejamos pievos susiformuoja tarp upių vagų ir jų slėnių pagrindinių krantų (terasų). Šie plotai vadinami salpomis, o pievos – salpinėmis. Tokių pievų augalija labai priklausoma nuo upių vandens, jo tėkmės, nešmenų, periodiško užtvindymo potvynių vandens, kuris jose nuolat suklosto vis naujas aliuvio sąnašas. Kitaip formuojasi žemyninės pievos, kurių atsiradimą paveikė žmogaus ūkinė veikla, t. y. ganymas ir šienavimas. Žemyninės pievos smulkiau skirstomos į sausmines (įsikūrusias pakilesnėse reljefo vietose) ir žemumines (žemumose, daubose, supelkėjusiose vietose).

Fitotopologinė pievų klasifikacija yra paprasta, lengvai suprantama, tačiau ji labiau tinkama natūralioms pievoms klasifikuoti, neapimant sėtinių ir sukultūrintų pievų. Pastarąsias sausinant, tręšiant ar drėkinant augimo sąlygos labai pakeičiamos.

Daug pievų dirbtinai sukūrė žmogus miškų, krūmų ar pelkių vietoje, sėdamas kultivuojamas žolių rūšis. Tai vadinamosios sėtinės pievos, iš kurių aiškiausiai atskiriamos trumpaamžės, į laukų sėjomainas integruotos pievos. Jose sėjami įvairūs miglinių ir pupinių šeimos augalai ir auginami iki 5 metų.

Visos kitos pievos priskiriamos daugiametėms. Jas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmą grupę sudaro kultūrinės daugiametės pievos, kuriose iki šiol vyrauja pasėtos pupinės ir miglinės žolės su nedidele įvairiažolių priemaiša. Visas jas turėtume vadinti kultūrinėmis daugiametėmis pievomis. Kartais maišomi kultūrinių ir sėtinių pievų terminai, tačiau tai yra neteisinga, nes dalis kultūrinių pievų sukuriama gerinant natūralias pievas agrotechninėmis priemonėmis (tręšiant, sausinant ir pan.). Taigi, kiekviena sėtinė pieva yra kultūrinė, tačiau ne kiekviena kultūrinė pieva yra sėtinė.

Antrąją grupę sudaro pievos, kuriose dominuoja natūralių pievų augalija ir jose yra daug daugiau laukinių augalų rūšių. Tai vadinamosios natūralios daugiametės pievos. Šiose pievose vertingosios kultūrinės žolės iš miglinių ir pupinių šeimų dažniausiai nedominuoja. Pagal kilmę jos gali būti arba natūralios (potvynių užliejamuose upių slėniuose ar miško laukymėse stambiųjų žolėdžių suformuotos pievos) arba pusiau natūralios (angl. semi-natural), t. y. atsiradusios dėl žmogaus veiklos, tačiau jų ekosistemą ir rūšių įvairovę palaiko natūralūs gamtiniai procesai. Lietuvoje gamtiniu ir biologinės įvairovės požiūriu vertingiausios kaip tik šios grupės pievos. Tik klausimas, kiek šiuo metu jų likę? Negalima visų išvardytų pievų grupių sudėti į vieną „katilą“. Jeigu sėjomaininių kultūrinių žolynų sudėtį daugiausia nulemia ūkininkų pasėtos rūšys ir jų veislės, tai natūralių ir pusiau natūralių pievų rūšinė sudėtis nulemta gamtos veiksnių.

Penkios pievų klasės

Nors Lietuvos pievos turi nemažai bendrų bruožų, tačiau, klasifikuojant jas pagal augalų bendrijas, išryškėja specifiniai jų deriniai, kurie susidaro tik tam tikromis sąlygomis. Augalų bendrijose egzistuoja dėsningumai, paprasčiau tariant – augalų rūšių deriniai neauga bet kaip ir bet kur. Taigi, botaniniuose tyrimuose naudojamas pievų klasifikavimas yra paremtas hierarchine bendrijų sistema. Šioje klasifikacijoje augalų bendrijų vienetai išskiriami pagal Zürich-Montpellier fitosociologinės mokyklos metodologines nuostatas, t. y. atskirų vienetų išskyrimui panaudotos diagnostinės augalų rūšys. Tokios sistemos pradininkas yra žymus šveicarų botanikas Ž. Brauno-Blankė (Josias Braun-Blanquet). Nuo 1927 m. patobulintas klasifikavimas naudojamas iki šių dienų. Naudodamiesi šia klasifikacija mokslininkai Lietuvoje išskiria penkių klasių pievas, kurias toliau ir aptarsime.

Druskingos pievos. Mažiausią plotą Lietuvoje užima tik lokaliai paplitusios druskingos pievos (lot. Juncetea maritimi). Nedideli šių pievų ploteliai yra išlikę Baltijos jūros ir Kuršių marių šiaurinėje pakrantėje, o dėl intensyvios antropogenizacijos jos įgavo ir nebūdingų bruožų. Šias pievas galima išskirti pagal charakteringas rūšis: pajūrines širdažoles, pajūrines pienažoles ir druskinius vikšrius. Įdomūs tokių pievų fragmentai pasitaiko ir Lietuvos žemyninėje dalyje, kur druskų prisotinti mineraliniai vandenys išsiveržia į žemės paviršių.

Trąšiosios pievos. Didžiausia pievų klasė yra trąšiosios pievos (lot. Molinio-Arrhenatheretea). Šios klasės pievose vyrauja mezofitų bendrijos. Mezofitai – tai augalai, augantys vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvožemiuose, o tokių Lietuvoje yra daugiausia. Jos gali būti sausesnės ar drėgnesnės, pasižymi didele augalų rūšių įvairove. Trąšių pievų charakteringi augalai yra pievinės kartenės, pakrūminės bajorės, kupstinės šluotsmilgės, pievinės akišveitės, tikrieji eraičinai, sibiriniai barščiai, pieviniai pelėžirniai, vienagraižės snaudalės, pašariniai motiejukai, siauralapiai gysločiai, pievinės miglės, paprastosios miglės, paprastosios juodgalvės, aitrieji vėdrynai, didieji barškučiai, valgomosios rūgštynės, mėlynžiedžiai vikiai.

Šios pievos išplitusios įvairiuose reljefo dariniuose, todėl jos yra labai įvairios ir skirstomos smulkiau į drėgnas ir šlapias, kurios dažnesnės kalvoto reljefo pašlaitėse, pagrioviuose, paežerėse, ir europines trąšias pievas. Pastarosios – visoje Lietuvos teritorijoje plačiausiai paplitusios tikrųjų šienaujamų pievų ir ganyklų bendrijos, susitelkusios upių slėniuose, nuotakiuose kloniuose, lėkščiašlaitėse kalvose, ypač jų papėdėse. Pagal topografines, edafines ir drėgmės sąlygas galimi įvairūs jų variantai. Šių pievų bendrijos smarkiai paveiktos ūkinės veiklos: dirvų sausinimo, tręšimo, ganymo, pašarinių žolių įsėjimo.

Stepinės pievos. Sausose ir šiltose kalkingo dirvožemio augavietėse, ypač pietinėse kalvų šlaitų pusėse, tarpsta stepinės pievos (lot. Festuco-Brometea). Jos priklauso reliktinėms bendrijoms, išlikusioms iš sausų ir šiltų poledynmečio periodų, kai stepių augalija buvo paplitusi daug šiauriau negu dabar. Stepinių pievų žolių danga turi labai daug rūšių, ypač gausu spalvingų pupinių. Įprastai būna ir pavienių medžių ar krūmų. Šiuo metu Lietuvoje tai apyretės pievų bendrijos su charakteringomis rūšimis: paprastaisiais perluočiais, ankstyvosiomis viksvomis, didžiagalvėmis bajorėmis, pievinėmis vingiorykštėmis, geltonžiedėmis liucernomis, skiauterėtosiomis putokšlėmis, tikrosiomis sidabražolėmis, gumbuotaisiais vėdrynais, kalniniais dobilais, varpotosiomis veronikomis. Stepinėse pievose galima aptikti retų saugomų gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalų populiacijų, pvz., vyriškųjų ir šalmuotųjų gegužraibių, smulkiažiedžių svilų, vienagumbių medauninkų.

Pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos (lot. Trifolio-Geranietea) – tai dar vienas šviesiamėgių ir šilumamėgių pievų tipas, aptinkamas sausose augavietėse: pakilesnėse miško aikštelėse, bemiškiuose upių slėnių šlaituose, upių šlaituose. Šių pievų bendrijas labai veikia mikroklimatas, nes jos dažnai susiformuoja miškų ir pievų riboje. Lietuvoje šios pievos pasiekia savo šiaurinį paplitimo (arealo) pakraštį. Charakteringos rūšys: saldžialapės kulkšnys, krūminės šunmėtės, raudonžiedžiai snapučiai, paprastosios jonažolės, miškiniai pelėžirniai, paprastieji raudonėliai, nusvirusiosios naktižiedės.

Pamiškių, miško aikštelių, ir šlaitų pievos yra pačios spalvingiausios ir gražiausios, nes dažniausiai jose vyrauja ne migliniai, o įvairūs žydintys augalai. Vasaros pradžioje tokiose pievose žydi lieknosios plukės, smaliukės, snapučiai, įvairūs katilėliai. Deja, tokių pievų Lietuvoje taip pat nėra daug dėl tinkamų augaviečių trūkumo.

Tyrulinės pievos. Penktasis pievų tipas, kuris taip pat nėra dažnas Lietuvoje – tyrulinės pievos (lot. Nardetea strictae). Šios pievos įsikuria rūgščiuose (pH 4,4–6,2), neturtinguose maisto medžiagų dirvožemiuose, upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse ir kt. Šių pievų ekologinę aplinką formuoja ne tik dirvožemis, bet ir stačiosios briedgaurės – tankiakerės, tankią velėną sudarančios žolės. Be briedgaurių, neretai aptinkama ir pagulusių tridančių, žemažolių tankiakerių eraičinų ir smilgų rūšių. Tyrulinės pievos – įprastai būna įvairiarūšės, nes jose randama iki 180 skirtingų rūšių augalų. Charakteringos rūšys: paprastieji varpeniai, keturbriaunės jonažolės, stačiosios briedgaurės, ausytosios kudlės, miškinės sidabražolės, pagulusiosios tridantės, keturbriauniai čiobreliai.

Ūkinė ir gamtinė vertė – nėra tas pats

Vienos laukinės pievos savo ūkine verte prilygsta kultūrinėms pievoms ir ganykloms, o kitų ūkinė vertė nedidelė, tačiau gamtinė – dešimtimis kartų didesnė nei sėtinių pievų. Skandinavijos šalių mokslininkai laukines pievas pagal vertę prilygina seniesiems kapinynams, riedulynams ir kitiems paveldo ir nematerialinių vertybių objektams. Istoriniais laikais žmonių įtaka pievų formavimuisi buvo tikrai išskirtinė, leidusi susikurti unikalioms pievų ekosistemų struktūroms. Tačiau pastaraisiais metais dėl žmogaus veiklos pievos nuolat skursta, iškilo grėsmė jų išlikimui.

Dar prieš 80 metų prof. J. Tonkūnas žemės ūkio vadove „Specialinė žemdirbystė“ (1942 m.) rašė: „mūsų klimatas ir geografinė padėtis, ir žemės ūkio produktų kainų santykis jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą aiškiai rodė, o dabar dar aiškiau rodo, kad Lietuvos žemės ūkio gamybos centras, svoris turi būti žymiai pastūmėtas gyvulininkystės pusėn.“ Šis profesoriaus patarimas aktualus ir šiandien – gyvulininkystės, o ypač tuo užsiimančių smulkių šeimos ūkių rėmimas, paskatintų gaminti ne tik aukštesnės vertės produktus, bet ir prisidėtų išsaugant pievų ekosistemų įvairovę. Taigi, būtina įgyvendinti tvarias žemės naudojimo praktikas, apimant pievų atkūrimą, gyvulininkystės skatinimą ir švietimo kampanijas, skirtas supažindinti visuomenę su pievų ekologine verte ir svarba. Siekiant išlaikyti mus supančių ekosistemų dalis ir jų stabilumą, būtina bendra visuomenės ir valdžios pastangų sinergija, kurios tikslas – sukurti ilgalaikę ir tvarią pievų ekosistemų ateitį.