Dėl vartotojų susirūpinimo mityba ir sveikata mėsos vartojimas Europos Sąjungoje (ES) mažės, o augalinės kilmės produktai taps vis populiaresni, teigiama ES žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato ataskaitoje apie ES žemės ūkio perspektyvas iki 2035 metų. Dokumente pateikiama ir daugiau žemės ūkio sektoriui svarbių įžvalgų ir prognozių.

Remiantis Europos Komisijos pateikta žemės ūkio sektoriaus perspektyvų apžvalga iki 2035 m., daroma prielaida, kad dėl klimato kaitos dažnėjant ir stiprėjant ekstremaliems orams, lėtės ilgai visame pasaulyje stebėtas žemės ūkio produktyvumo augimas, o tai kels grėsmę apsirūpinimui maistu. Taip pat svarbu žinoti, kad stebimas agroklimatinių zonų poslinkis į šiaurę, o tai paveiks pasėlių auginimo sistemą.

Taip pat didelė tikimybė, kad kintantys vartotojų įpročiai gali pakeisti žemės ūkio produkcijos gamybos struktūrą. Vis daugiau ES vartotojų pirmenybę teikia augaliniam maistui, tik kartais vartoja mėsą ir žuvį (2021 m. – apie 30 proc.) arba visai nevalgo gyvūninės kilmės produktų (apie 10 proc. 18–29 metų amžiaus grupėje). Nuo 2011 m. augalinių alternatyvių mėsos ir jūrų gėrybių produktų populiarumas išaugo 5 kartus, tikėtina, augs ir toliau. Augalinių gėrimų, pavyzdžiui, avižų, migdolų, vartojimas taip pat turėtų didėti. Nors šie produktai nevisiškai atitinka gyvūninės kilmės gaminių skonį ir konsistenciją, tačiau vartotojai linkę paįvairinti baltymų pasirinkimą ir (arba) į mitybą įtraukti augalinių produktų. Nepaisant šio spartaus augimo, tikimasi, kad ateityje ES ir toliau bus suvartojama daugiausia gyvulinės kilmės baltymų (apie 60 proc.). Augalinių produktų paklausą didina ir kiti veiksniai – susirūpinimas sveikata ir aplinkosauga.

Pastebima, kad brangstantis maistas nutraukia kai kurias mitybos pokyčių tendencijas. Nors susirūpinimas sveikata ir aplinkosauga išlieka didelis, tačiau šoktelėjusi infliacija lėmė, kad kainos tapo pagrindiniu apsisprendimo veiksniu – vartotojai rečiau perka vertingesnius produktus: ekologiškus, geresnės kokybės ar tuos, kurių sudėtyje yra vitaminų, probiotikų. Tokie mitybos ir paklausos pokyčiai ES žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui kelia ir kels iššūkių.

Kitas svarbus aspektas – vyksta ūkių struktūros kaita. Žemės ūkio naudmenų kiekis išliko gana stabilus, bet ES 27 šalyse 2005–2020 m. ūkių sumažėjo 34 proc. (iki 9,1 mln.). Lietuvoje vyrauja panaši tendencija – ūkių sumažėjo 48 proc. (iki 132,1 tūkst.). ES šalyse vidutiniškai dominuoja augalininkystės ūkiai (58 proc. visų ES ūkių). O štai gyvulininkystės ir mišrūs šioje struktūroje sudaro atitinkamai 22 ir 19 proc. visų ES ūkių. Daugiau kaip 93 proc. Bendrijos ūkių yra šeimos, jie yra mažesni (turi vidutiniškai 11 ha) už kitus ūkius, kurie valdo vidutiniškai 102 hektarus. Jaunųjų ūkininkų (jaunesnių nei 35 metų) vis dar mažai (6,5 proc. visų ūkininkų 2020 m.), dauguma ūkių valdytojų – vyrai, nors ūkininkaujančių moterų gretos išaugo nuo 26 proc. visų ūkininkų 2005 m. iki 32 proc. 2020-aisiais.

Svarbu, kad net lėtėjantis produktyvumo augimas padeda patenkinti ES vartojimo poreikius ir kartu skatina eksportą. Nepaisant gamybos sunkumų, ES sustiprino savo pozicijas pasaulyje kaip patikima maisto produktų tiekėja. Bendrijoje daugelio žemės ūkio produktų eksportas gerai diversifikuotas tarp prekybos partnerių, nors kartais vis dar stebima regioninė eksporto koncentracija. 2012–2022 m. ES žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertė išaugo daugiau nei dvigubai.

Nors ES žemės ūkis susiduria su daugybe išbandymų, moksliniai tyrimai ir inovacijos padeda juos įveikti. Kad ūkio procesai taptų automatizuoti ir labiau saugotų gamtinius išteklius, taikomi šie sprendimai: tikslusis ūkininkavimas ir šėrimas, lašelinės drėkinimo sistemos, labiau mechanizuotas derliaus nuėmimas. Patobulinta gyvūnų ir augalų veislininkystė – siūlomi sprendimai, didinantys pašarų efektyvumą, mažinantys neigiamą poveikį aplinkai, skatinantys veiksmingiau naudoti išteklius, gerinantys gyvūnų sveikatą ir gerovę, taip pat maisto saugą ir visuomenės sveikatą. Augalų selekcija siekiama išauginti sėklų, kurios būtų atsparesnės kenkėjams, ligoms ir kartu klimato kaitai.

Reikia pabrėžti, kad trumpuoju laikotarpiu išlieka makroekonominis neapibrėžtumas – vykstantys kariniai konfliktai veikia energijos išteklių kainas, šalių narių vyriausybėms kyla iššūkių, stengiantis suvaldyti infliaciją. Tačiau daroma prielaida, kad iki 2035-ųjų pasaulio ekonomikos augimas susilygins ir vidutiniškai kasmet augs 2,5 procento.

Dar viena prielaida – nors pasaulio gyventojų skaičiaus augimas iki 2035 m. sulėtės apie 0,8 proc. per metus, tačiau išliks pagrindine pasaulinės paklausos augimo varomąja jėga. ES gyventojų vis dar turėtų daugėti dėl augusios grynosios migracijos. Tačiau vidutinės trukmės laikotarpiu gyventojų skaičiaus augimas turėtų mažėti 0,1 proc. per metus. Remiantis Eurostato prognozėmis, Lietuvoje 2035-aisiais gyvens apie 2,6 mln. gyventojų.

Augalininkystė

Tiek ES, tiek Lietuvoje iki 2035 m. prognozuojamas stabilus derlius, nepaisant klimato kaitos ir mažesnio trąšų ir apsaugos produktų naudojimo. Tikimasi, kad neigiamą poveikį derliui kompensuos technologijos: tikslusis ūkininkavimas, sėjomaina, dirvožemio būklės gerinimas. Daugumos grūdų kainos aukščiausią tašką pasiekė 2021–2022 m., todėl tikimasi, kad 2024–2025 m. jos mažės, o vėliau bus gana stabilios.

Numatoma, kad 2035 m. ES bus pagaminta 281,2 mln. t grūdų (1,4 mln. t daugiau, palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu). Lietuvoje vidutiniškai išauginama apie 2 proc. viso ES grūdų derliaus, todėl prognozuojama, kad ši dalis padidės iki 2,5 proc. dėl derlingumo pokyčių.

Tikėtina, kad 2035 m. baltyminių augalų derlius, palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu, augs apie 1,5 procento. Galimos šios plėtros priežastys: palanki ES politika, sėjomaina, ES žemės ūkio mokslinių tyrimų ir inovacijų programos bei auganti augalinių baltymų paklausa. Tačiau rapsų gamyba Bendrijoje turėtų kristi – prognozuojama, kad 2035 m. ji bus 3,2 proc. mažesnė, palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu. Aliejinių ir baltyminių augalų kainos, 2021–2023 m. pasiekusios aukščiausią lygį, greičiausiai mažės. Vėliau jos vėl turėtų augti, nors ir gerokai lėčiau (0,9 proc. per metus).

Manoma, kad 2035 m. ES grūdų naudojimas gyvūnų pašarams sumažės apie 3 proc., palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu. Tačiau grūdų suvartojimas žmonėms minėtais metais išaugs 1,4 procento. Tai iš dalies lems perėjimas prie augalinės mitybos.

Bendra pašarų paklausa ES iki 2035 m. taip pat turėtų sumažėti apie 3,5 proc., palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu. Tam įtaką gali daryti numatomas ES kiaulienos ir jautienos gamybos mažėjimas ir lėtesnis pieno primilžių augimas. Taip pat tikimasi, kad augalinių pašarų gamyba sumažės dėl perėjimo prie ekstensyvios (žolinės) gamybos sistemų. Tačiau galimas didelio baltymingumo pašarų kainų augimas.

Gyvulininkystė

ES pieno sektoriui per pastaruosius kelerius metus teko daug išbandymų: dėl pandemijos pasikeitė pieno produktų paklausa visame pasaulyje, geopolitinė įtampa lėmė didesnes gamybos sąnaudas (energijos išteklių, pašarų, trąšų, transporto), augo maisto kainų infliacija ir palūkanų normos, kurios darė neigiamą poveikį investicijoms, dažnai reikalingoms produktyvumui didinti. Dauguma ES šalių pieno sektorius taip pat susiduria su ilgalaikėmis struktūrinėmis problemomis, pavyzdžiui, kartų kaita, darbuotojų trūkumu. Kartu didėja politinis spaudimas dėl aplinkosaugos tikslų siekimo ir griežtesnių gyvūnų gerovės reikalavimų.

Nepaisant sunkumų, per pastarąjį dešimtmetį ES pieno gamyba nuolat didėjo – ES išsaugojo pirmaujančios pieno produktų eksportuotojos poziciją pasaulyje. Tikimasi, kad primilžiai didės ir ateinančiais metais, nors ir lėčiau nei anksčiau. Lietuvoje pagamintas pienas 2023 m. sudarė apie 1 proc. viso ES pagaminto pieno. Atsižvelgiant į primilžių augimą, manoma, kad toks rodiklis turėtų išlikti ir 2035-aisiais.

Prognozuojama, kad 2035 m., palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu, ES pieninių karvių banda sumažės apie 13 proc., o primilžio augimas sulėtės iki 0,9 proc. per metus (dėl to 2035 m. ES pieno gamyba gali susitraukti vidutiniškai 0,2 proc. per metus). Siekiant įveikti sektoriaus iššūkius ir atspindėti numatomą pieno ir pieno produktų pridėtinės vertės augimą, žalio pieno kaina Bendrijoje turėtų didėti palaipsniui iki 2022-ųjų lygio.

Kas laukia mėsos sektoriaus? Skaičiuojama, kad ES galvijienos gamyba 2035 m., palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu, susitrauks 9,2 procento. Galvijų per šį laikotarpį turėtų sumažėti 11 proc. (3,4 mln. vnt.), o karvių žindenių – 8,6 proc. (9,5 mln. vnt.). Tikimasi, kad vidutinis skerdenos svoris ir toliau šiek tiek didės dėl kokybiškesnių pašarų ir produktyvesnių veislių. 2022 m. galvijienos vartojimas ES krito dėl aukštų kainų ir galimai dėl didėjančio neigiamo požiūrio, kurį lemia tvarumo siekis. Tikėtina, kad mažėjimo tendencija išliks. Dėl to iki 2035-ųjų vieno ES gyventojo suvartotos jautienos kiekis gali kristi nuo 10 iki 9,5 kg per metus (apie 7 proc.). Lietuvoje jautienos ir veršienos vartojimas 2022 m. išaugo iki 6 kg vienam gyventojui (2021 m. buvo 4 kg), tačiau jautiena vis dar yra rečiausiai valgoma mėsa.

Manoma, kad kiaulienos gamyba ES taip pat mažės. Tikėtina, kad intensyvios kiaulienos gamybos sistemos sulauks vis daugiau visuomenės kritikos. Afrikinio kiaulių maro atvejų Bendrijoje dar pasitaiko, tačiau priežasčių kilti didesniems ar nekontroliuojamiems protrūkiams nėra. Gamybą mažins ir griežtesnių aplinkosaugos įstatymų įgyvendinimas kai kuriose ES šalyse, taip pat menkstančios eksporto galimybės. Gali būti, kad paršavedžių bandos mažėjimą iš dalies kompensuos padidėjęs skerdenų svoris. Tad prognozuojama, kad ES kiaulienos gamyba 2035 m., palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu, kris 0,9 proc. per metus (beveik 2 mln. t). Vieno ES gyventojo suvartotos kiaulienos kiekis per metus mažės 0,7 proc. ir 2035 m. sieks vidutiniškai 29,7 kg, o tai yra 7 proc. mažiau, palyginti su 2021–2023 vidurkiu. Lietuvoje kiaulienos vartojimas vienam gyventojui 2022 m. sumažėjo 8,5 proc. – iki 54 kg (nuo 59 kg 2021 m.), tačiau pas mus kiauliena ir toliau išlieka populiariausia mėsa.

Paukštienos gamyba ES didės dėl augančios vidaus paklausos ir eksporto galimybių. Prognozuojama, kad 2035 m. ji bus 4,5 proc. (6 mln. t.) didesnė, palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu. Paukščių gripo paplitimas taps iššūkiu paukštininkystės sektoriui, ypač laisvai laikomų paukščių auginimo sistemoms. Nors ES paukštienos suvartojimo augimas sulėtės, tačiau 2035-aisiais metinis vartojimas vienam gyventojui padidės iki 24,9 kg (2021–2023 m. buvo vidutiniškai 23,7 kg). Toks vartojimo augimas susijęs su mažesne kaina, sveikesniu paukštienos įvaizdžiu ir paprastesniu jos paruošimu, palyginti su kita mėsa (ypač kiauliena), taip pat su paukštienai netaikomais religiniais apribojimais. Vienas lietuvis 2022 m. suvartojo 29 proc. daugiau paukštienos (40 kg) nei 2021-aisiais, kai jos suvalgydavo vidutiniškai 31 kilogramą.

Kiaulienos, jautienos ir pieno gamybos mažėjimą iš dalies turėtų kompensuoti prognozuojamas paukštienos ir kiaušinių sektoriaus augimas. ES šalys, kurios šiuose sektoriuose yra mažiau produktyvios, ir toliau mažina atotrūkį nuo valstybių, kuriose gamybos sistemos yra efektyvesnės ir paprastai intensyvesnės. Kartu šiuose sektoriuose vis labiau skatinamas ekstensyvumas ir kitos netradicinės gamybos sistemos, pavyzdžiui, ekologinės ir genetiškai nemodifikuotos.

Ūkių pajamos

Remiantis gamybos tendencijomis ir susijusiais kainų pokyčiais, numatoma, kad ES žemės ūkio produkcijos vertė kasmet augs 1,2 procento. Didžiąją dalį ES žemės ūkio produkcijos (53 proc.) ir toliau sudarys grūdai, aliejinių augalų sėklos, cukriniai runkeliai, pienas, kiaušiniai ir mėsa. Lietuvoje šie produktai sudaro apie 70 proc. visos produkcijos. Kiti žemės ūkio produktai (pašariniai ir baltyminiai augalai, vaisiai ir daržovės, bulvės, vynas, alyvuogių aliejus) ES šalyse narėse 2035-aisiais sieks 37 proc. visos ES žemės ūkio produkcijos, t. y. 1 procentiniu punktu daugiau, palyginti su 2021–2023 m. vidurkiu. Lietuvoje ši produkcija sudaro apie 17 procentų. Kaip ir ankstesniais metais, tikimasi, kad ES ūkiuose produktų perdirbimas ir kitos žemės ūkio paslaugos (pvz., kaimo turizmas) sudarys vidutiniškai 4–5 procentus.

Manoma, kad vidutiniu laikotarpiu energijos ir kitų žaliavų kainos išliks aukštesnės nei iki 2021-ųjų. Bendros žemės ūkio išlaidos po 2025 m. didės 0,7 proc. per metus (2015–2020 m. vidurkis – 0,5 proc. per metus). Nepaisant numatomo gyvulių skaičiaus mažėjimo, pašarai sudarys didžiausią visų sąnaudų dalį (36 proc. ). Tikimasi, kad didės ir kitos išlaidos, pavyzdžiui, žemės ūkio paslaugų: konsultavimo, veterinarijos, pastatų priežiūros. Energijos dalis sudarys 14, trąšų – 10 proc. bendrų išlaidų.

Prognozuojama, kad po 2025 m. kils nominaliosios ES šalių ūkių pajamos po 2,5 proc. per metus. Ši prielaida daroma atsižvelgus į palyginamojo laikotarpio kainų vidurkį, tačiau kainos gali kisti. Įvertinus infliacijos šuolį, kuris prasidėjo 2021 m. pabaigoje, manoma, kad kainos ims normalizuotis 2025 metais.

Ūkių ekonominiam gyvybingumui teigiamą įtaką darys produktyvumo didėjimas, kurį skatina mechanizavimas ir automatizavimas. Tai leis ES žemės ūkio sektoriui susidoroti su darbo jėgos trūkumu, taip pat sukurs daugiau galimybių kvalifikuotai darbo jėgai. Tad sektoriaus patrauklumas didės.