Saugant avietynus nuo ligų ir kenkėjų svarbi priemonių visuma, pradedant sodinukais, uogyno įveisimu, priežiūra ir baigiant augalų apsaugos produktų pasirinkimu ir naudojimu.

Taigi, nuo ko pradėti, saugant avietynus nuo ligų ir kenkėjų? Sveika ir kokybiška sodinamoji medžiaga pailgina uogyno amžių, leidžia užauginti gausų kokybišką derlių. Versliniuose avietynuose būtina sodinti tik gerai išsivysčiusius, sveikus, neturinčius karantininių organizmų augalus. Sodinukai iš derliui auginamų avietynų šių reikalavimų paprastai neatitinka. Reikia sodinti Lietuvos agroklimatinėms sąlygoms tinkamų veislių sodinukus. Veislės turi būti kuo atsparesnės ligoms, o derančios ant dvimečių stiebų – ir šalčiui, nes vasarinės aviečių veislės, derančios ant dvimečių stiebų, nuo šalčių, ligų ir kenkėjų gali nukentėti labiau.

Pasirinkus, ką auginti, reikia tinkamai įvertinti vietą uogynui įveisti, nepagailėti laiko dirvai paruošti. Prieš sodinimą būtina išnaikinti daugiametes piktžoles, patręšti organinėmis trąšomis ar užauginti ir įterpti žaliajai trąšai skirtus augalus (rapsus, baltąsias garstyčias, vikių ir avižų mišinį ar pan.). Atsižvelgiant į tai, kokia uogynui įveisti numatyto ploto būklė, dirvai paruošti reikia skirti 1–2 metus. Siekiant nustatyti tręšimo reikalingumą ir trąšų poreikį, prieš įveisiant avietyną būtina atlikti dirvožemio agrochemines analizes. O toliau auginant uogyną, jas reikėtų atlikti reguliariai, kad avietes tręštumėte subalansuotai.

Tik pasodintus sodinukus būtina mulčiuoti. Mulčiai gali būti organiniai (perpuvęs mėšlas, durpės, pjuvenos, medžio žievės, rapsų stiebai, kitos įvairios augalinės atliekos) ir neorganiniai (sintetiniai audeklai, plėvelės). Organiniai mulčiai piktžolių kiekį sumažina vienus ar dvejus metus, paskui jų sluoksnį reikia atnaujinti arba pradėti purkšti herbicidus. Galima derinti įvairių mulčių naudojimą, pvz., ant dvimečių stiebų derančių aviečių eilėse siaurą apie 20–25 cm pločio juostą mulčiuoti organiniu mulčiu, o šonus uždengti juoda sintetine plėvele. Reikia atminti, kad, mulčiuojant pjuvenomis, medžių žievėmis, rapsų kūlenomis, būtina padidinti azoto trąšų normą trečdaliu, nes dalis azoto bus sunaudojama mulčio mineralizacijai.

Skirtingais aviečių augimo tarpsniais kenksmingųjų organizmų reikšmė būna nevienoda: tai lemia jų išplitimas ir žalingumas per praėjusį sezoną ir taikytos augalų apsaugos sistemos, jiems peržiemoti palankios meteorologinės sąlygos. Pastaraisiais metais pastebėta, kad dėl įvairių aplinkos sąlygų pokyčių kenksmingieji organizmai išplinta labiau, kartu tai reikalauja atidesnės stebėsenos, tikslingesnės augalų apsaugos sistemos. Deja, didesnis kenksmingųjų organizmų išplitimas reiškia, kad dažnėja purškimų skaičius.

Kenkėjai

Dažniausios bėdos, dėl kurių kreipiasi aviečių augintojai, yra susijusios su erkių išplitimu, nes akaricidų pasirinkimas labai skurdus, o erkių pažeidimų požymius avietyne labai dažnai augintojai sumaišo su maisto medžiagų trūkumu.

Paprastosios voratinklinės erkės. Kenkėjas – polifagas, pažeidžia visus uoginius sodo augalus. Erkės mėgsta, kai būna karšta: oro temperatūra – 23–30 °C ir mažai drėgmės – 23–55 proc. Palankiomis sąlygomis per sezoną išsivysto iki 6–7 erkių kartų.

Paprastosios vortinklinės erkės veisiasi ir minta augalų sultimis, dažniausiai apatinėje lapų pusėje. Sužalotų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, iš pradžių pagelsta, vėliau lapai įgauna bronzinį atspalvį, džiūsta ir pradeda kristi. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, pilnus erkių. Masiškai apnikti erkių augalai anksti numeta lapus, blogiau pasiruošia žiemoti, tampa mažiau atsparūs nepalankioms klimato sąlygoms.

Erkių stebėsena atliekama ne mažiau kaip tris kartus: kai pražysta pirmieji žiedai, antrą kartą – po žydėjimo, trečią – nuėmus derlių. Žalingumo riba: prieš žydėjimą – vidutiniškai 1–2 judančios erkės ant vieno lapo, po žydėjimo – 2–3 judančios erkės ant lapo, o nuėmus derlių – 3–5 judančios erkės ant vieno lapo.

Jau nuo ankstyvo pavasario, kai pakyla stiebai, rekomenduojama atlikti reguliarią remontantinių aviečių stebėseną kas 10–14 dienų ir, atsiradus kenkėjų, naudoti akaricidus. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl reikia naudoti tuos akaricidus, kurie ne tokie toksiški grobuoniškoms erkėms.

Kitos, labai klastingos yra avietinės erkutės, kurios parazituoja lapus ir pumpurus. Glen Ample veislių avietės joms itin jautrios. Šios erkės priklauso mikroskopinių erkių grupei iš Eriophyidae šeimos, dar vadinamos eriofidinėmis gumbadarėmis erkėmis, geriausiai matomos per mikroskopą. Suaugusi erkė yra kirmėliška ir permatoma, baltai skaidri. Patelės žiemoja giliai pumpurų žvynuose. Pavasarį erkės pereina į besiskleidžiančius lapus, parazituoja jaunų lapelių apatinėje pusėje. Didžiausią populiacijos lygį erkės pasiekia apie liepos mėnesį ant vasarinių aviečių, o ant remontantinių aviečių jų pikas būna rugpjūčio pabaigoje iki rugsėjo vidurio. Migracija į žiemojimo vietas prasideda rugsėjo pabaigoje.

Pažeidimo požymiai – lapų raukšlėjimasis, geltonos ar chlorotinės dėmės, nekrozė. Kai šių erkių nedaug, ligotų aviečių lapų viršus yra kanapėtas – matyti gelsvos ar geltonos dėmės, o apatinėje pusėje būna pašviesėję gelsvai žali ploteliai arba akivaizdi chlorozė. Kai šių erkių prisiveisia daug, lapų tarpgysliai tampa geltoni, o gyslos išlieka žalios ir atrodo, lyg augalams stinga mikroelementų cinko ar magnio, arba tarsi būtų paveikti hormoninių herbicidų. Smarkiai apnikti augalai gali mesti lapus. Būtent šių erkių pažeidimų požymius augintojai dažnai sumaišo su maisto medžiagų trūkumu ir virusinėmis ligomis.

Vis labiau avietynuose aktyvėja avietiniai ūgliniai gumbauodžiai. Jų lervos sužaloja aviečių ūglius. Pažeidimo vietose atsiranda rausvai violetinių dėmių, kurios vėliau patamsėja. Po sužalota žieve būna rausvų lervų. Ligoti ūgliai džiūsta, o kitais metais avietėms žydint ar derant žūva. Per metus išsivysto 3–4 kenkėjų kartos. Žiemoja lervos kokonuose aviečių pokrūmiuose, žemės paviršiuje. Pirmos kartos suaugėliai pradeda skraidyti gegužę, kai nauji ūgliai išauga iki 20–40 cm ilgio. Suaugėliai kiaušinius deda žievės įtrūkimuose ant jaunų ūglių. Lervos vystosi po žieve ir minta ūglių audiniais. Vystymosi pabaigoje lervos palieka ūglius ir dirvos paviršiuje, pokrūmiuose, virsta lėliukėmis. Antros kartos suaugėliai skraido liepą, o trečios – rugpjūtį. Viena karta vystosi 40–60 dienų.

Siekiant kontroliuoti šiuos kenkėjus, rudenį arba anksti pavasarį reikia išgenėti ir sunaikinti ligotus ūglius. Suaugėliams pradedant skraidyti, jie gali būti naikinami insekticidais. Pirmąkart purškiama pavasarį, kai nauji ūgliai užauga iki 20–40 cm ilgio (31–34 tarpsniai pagal BBCH skalę). Jeigu kenkėjai labai išplitę, purškimą po 7–10 d. reikia pakartoti. Paskutinį kartą galima purkšti nuėmus derlių.

Aišku, kalbant apie aviečių kenkėjus, niekur nedingsta tradiciniai: avietiniai amarai, paprastieji avietinukai, avietiniai gumbauodžiai ir kiti.

Ligos

Tradicinės aviečių ligos – kekerinis uogų puvinys, žievėplaiša, šviesmargė. Su jomis dauguma augintojų susipažinę. O pastarųjų metų aktualijos avietynuose – suaktyvėjusios pašaknio ligos ir rūdys. Šaknų ligų sukėlėjai – įvairūs patogenai. Dažniausiai aviečių šaknų sistemą pažeidžia Phytophthora spp. patogenai. Sergančių augalų stiebų viršūnėlės pradeda gelsti ir vysti, lapai (pradedant nuo apatinių) džiūsta. Stiebai lėčiau auga, pakeičia spalvą, ant žievės atsiranda tamsiai mėlynų arba violetinių pailgų dėmių, jų vietoje žievė sutrūkinėja.

Grybai patenka į augalą per šaknų žievę ir vandens indais plinta tolyn. Apytakos audiniai paruduoja, stiebai nudžiūsta arba kitais metais menkai dera. Liga dažniausiai plinta židiniais. Šaknų puviniai plinta su ligotais sodinukais ir per dirvą, kai avietės auginamos po netinkamų priešsėlių. Todėl vystančius augalus reikia nedelsiant išrauti, sunaikinti ligų židinius. Būtina laikytis sėjomainos: aviečių nesodinti po braškių, bulvių, pomidorų, agurkų, cukinijų. Avietės turi būti auginamos puriose, laidžiose vandeniui dirvose.

Aviečių rūdys pažeidžia lapus, nors gali sirgti ir stiebai. Vasaros pradžioje ant senesnių, apatinių, o vėliau ir ant jaunesnių lapų atsiranda pavienių apvalių iškilių geltonų rūdžių telkinių. Vėliau susidaro daug smulkių, susiliejančių ir dulkančių telkinių, juose subręsta vasarinės grybo sporos, kuriomis jis ir užkrečia sveikus augalus. Rudeniop rūdžių telkiniai pajuoduoja dėl susidariusių grybo telių, kurie žiemoja augalų liekanose. Vasarinės sporos susiformuoja per 4–5 dienas, kai temperatūra siekia 15–25 °C šilumos ir pakanka drėgmės. Todėl drėgną vasarą liga labai išplinta, ypač ant stipriai augančių ir gerai apšviestų lapų. Liga lengvai kontroliuojama uogakrūmius purškiant fungicidais, kai purškiama nuo kitų aviečių ligų. Liga aktuali remontantinėms ir vasarinėms avietėms.

Integruota kenksmingųjų organizmų kontrolė kartu su gerąja agrotechnine praktika yra pagrindas, kad šiuolaikinis uogynas būtų sveikas ir produktyvus.

***

Lietuvoje 2023 m. deklaruota 15,68 tūkst. ha sodo augalų, iš jų 336,23 ha (2,14 proc.) sudaro aviečių uogynai. Avietynus deklaruoja per 900 augintojų. Vidutinis uogyno plotas – apie 0,4 ha. Plotų plėtrą riboja darbo rankų stygius derliui nuimti ir uogų realizavimo ypatumai. Aviečių uogos greitai genda, tad dažniausiai parduodamos tiesiogiai vartotojui arba turi būti iš karto perdirbamos.