Už lango spaudžiančio „minuso“ dydis tiesiogiai proporcingas rytais užsivesti nenorinčių mašinų kiekiui. Jų šeimininkai desperatiškai blaškosi, kol atsiras koks geraširdis, turintis užvedimo gnybtus, ir keikia (dažnai visai nepelnytai) akumuliatorius. Taip – išjudinti sustingusią alyvą ir pažadinti geležį žiemą reikia gerokai daugiau energijos nei vasarą, tačiau egzistuoja dar vienas būdas išvengti šalčio spąstų ir neišlaidauti naujiems akumuliatoriams.

Išeitis paprasta: reikia pasirūpinti autonominiais šildytuvais, kurie leidžia kiekvieną rytą, pravėrus lauke nakvojančio automobilio, sunkvežimio ar traktoriaus kabinos dureles, patekti į šilumos oazę. Jokių apšarmojusių langų, ledinio vairaračio ir sėdynės, o svarbiausia – „iš pusės raktelio pasukimo“ užsivedantis variklis. Keliavusieji po Skandinaviją greičiausiai atkreipė dėmesį, jog ten bemaž visose automobilių stovėjimo aikštelėse ir privačių namų kiemuose įrengti stovai su elektros lizdais, prie kurių galima prijungti variklio aušinimo sistemoje įmontuotą kaitinimo elementą.

Toliau nuo Šiaurės ašigalio esančiose šalyse nėra tradicijų būtent taip grumtis su šalčiu, tačiau naudojančių autonominius šildytuvus sunkiai suskaičiuojama gausybė. Tokią įrangą gamina kelios dešimtys kompanijų, tarp kurių bene geriausiai žinomos „Eberspächer“ ir „Webasto“. Pastarosios produktai, bene pirmiausia patekę į Lietuvos automobilininkų akiratį, kadaise padarė tokį poveikį, kad „vebasto“ tapo bendriniu žodžiu. Panašiai, kaip „pampersas“, „džipas“ ar „kseroksas“.

Tipai ir veikimo principai

Kaip veikia sistemos? Kuo skiriasi „šlapi“ ir „sausi“ šildytuvai? Kokie jų privalumai ir trūkumai? „Webasto“ ambasadorių misiją mūsų šalyje atliekančios bendrovės „KG Knutsson“ vadovas Vytis Martinaitis sako, kad svarbiausias privalumas – galimybė net ir spiginant arktiniam speigui pradėti kelionę sėdant į vasariškai jaukų mašinos saloną ir spausti jau sušilusio variklio akceleratorių.

Pastaruoju malonumu gali lepintis pasirinkusieji vadinamąją „šlapio“ tipo sistemą, kai šiluma į saloną patenka prieš tai pakaitinus variklio šildymo-aušinimo skystį. Taip gaunama dviguba nauda, nes pradedant važiuoti motoras jau yra pasiekęs darbinę temperatūrą. Vadinasi, gerokai mažiau dėvisi judančios detalės ir krinta „apetitas“ degalams. „Šlapio“ tipo autonominio šildytuvo įtaka akivaizdžiai peržengia tradicinio komforto riboženklius.

Bene vienintelis tokios sistemos trūkumas tas, kad šiluma į mašinos saloną patenka po gerokai ilgesnio laiko (žiemą rekomenduojama šildytuvą užprogramuoti taip, kad jis darbą pradėtų mažiausiai 20 ar net 30 minučių prieš leidžiantis į kelionę). Be to, šildymui aušinimo skysčiu reikalinga didesnė galia, todėl sunaudojama kiek daugiau degalų. Tiesa, šiuo atveju „daugiau“ nėra bauginantis, nes – atsižvelgiant į oro temperatūrą lauke – per pusvalandį sudeginama tik 150–200 g tokių pat degalų, kokius naudoja pagrindinis automobilio variklis. Dirbdamas laisva eiga motoras per tą patį laiką sunaudotų daugiau nei litrą degalų.

„Sausa“ autonominio šildymo alternatyva taip vadinama todėl, kad prietaisas nešildo mašinos variklio, o tiesiog į saloną tiekia karštą orą. Šiai sistemai reikia dar mažiau degalų, ji dirba tyliai, o tai svarbu naudojant ją ilgesnį laiką, pavyzdžiui, nakvojant automobilyje. Tolimųjų reisų vairuotojai tikina, kad dirbant atšiauresnio klimato regionuose šių dalykų neįmanoma pervertinti. Jie ne tik taupo nemažai pinigų, bet ir sukuria komfortišką darbo aplinką, kurią net sunkoka įvertinti eurais.

Solidesnę patirtį sukaupę vairuotojai teigia, kad saugumo požiūriu abi sistemos yra vienodai patikimos. Tvarkingai prižiūrimos jos nekelia rūpesčių ir negali pakenkti nei kitiems automobilio agregatams, nei žmonėms. Neatsitiktinai bemaž visų prekių ženklų nauji vilkikai dabar siūlomi su „Webasto“ šildytuvais, kurie įmontuoti kaip originali įranga, kabinai keliaujant gimtuoju konvejeriu. Sunkvežimių gamintojai pasiėmė kadaise antrinei rinkai skirtą gaminį / agregatą ir pavertė jį vadinamosios OE (angl. – original equipment) kategorijos dalimi.

Kompanija „Eberspächer“ taip pat siūlo sistemas, efektyviai kuriančias mikroklimatą nepriklausomai nuo variklio tipo iš esmės visoms transporto priemonėms, nuo lengvųjų automobilių iki specialios paskirties technikos. Šie įprastus degalus naudojantys vandens ir oro šildytuvai žiemą patikimai šildo keleivių saloną, variklį ir pavarą, užtikrina gerą matomumą.

„Eberspächer“ šildytuvas Hydronic integruojamas į aušinimo skysčio apytakos ratą ir taip ne tik šildo transporto priemonės vidų, bet – tinkamose transporto priemonėse – gali kartu pašildyti dar nedirbantį variklį. Taip jis suvienija maksimalų komfortą, stabilią šildymo galią ir mažas degalų sąnaudas. Net ir giliausią žiemą sėsite į maloniai šiltą transporto priemonę ir galėsite džiaugtis neapšarmojusiais langais. Kemperiuose ir laivuose šildytuvas Hydronic kartu su įprastais vandens šildytuvais gali būti naudojamas ir buitiniam vandeniui šildyti. Tų transporto priemonių modelių, kurių variklį papildomai galima pašildyti iš anksto, paleidimas yra labiau tausojantis, mažiau apkraunama akumuliatorių baterija, užvedant suvartojama mažiau degalų ir taip skleidžiama mažiau teršalų. Šių sistemų efektyvumas didesnis nei 80 proc.“, – teigia gamintojo atstovai.

Jie taip pat atkreipia dėmesį į „Eberspächer“ šildytuvų kompaktišką konstrukciją. Vienas ir tas pats šildymo sprendimas gali būti naudojamas skirtingų tipų ir serijų transporto priemonėse (galima naudoti bioetanolį arba sintetinius degalus), įskaitant įkraunamus hibridinius automobilius ir elektromobilius. Tai suteikia transporto priemonių gamintojams maksimalų lankstumą ir mažą dalių dispersiją. Transporto priemonių gamyboje galima atsisakyti didelių sandėliavimo plotų surinkimo linijose. Prekiautojų darbas palengvėja, nes sumažėja dalių numerių skaičius, o prieinamumas padidėja.

Rekomenduojama ir žemės ūkio technikai

Žemės ūkio technikos gamintojai autonominio šildymo sistemas irgi įtraukė į savo „meniu“, tačiau jos pateikiamos papildomos įrangos sąraše. „Kai pradėjome darbuotis su suomiais, vieni pirmųjų mūsų klientų Lietuvoje užsakytą Valtra traktorių gavo vidury žiemos, tais metais nepašykštėjusios nei sniego, nei šalčio. Prieš perduodami jį naujiems šeimininkams patys sėdėjome kaip ant adatų – ar viskas sklandžiai veiks, ar nebūsime prižadėję nebūtų dalykų? Įjungtą šildymo sistemą laikėme gal valandą, todėl, kai, pasukus užvedimo raktelį, išmetimo vamzdis tą pačią akimirką šovė sniego kamštį, džiūgavome lyg laimėję aukso puodą“, – prisiminimais dalijasi bendrovės „Rovaltra“ vadovas Romualdas Trainaitis.

Vis dėlto klausiami, kaip dažnai Lietuvos ūkininkai užsako autonominio šildymo įrangą, „Rovaltra“ vadybininkai tikina, kad tokių prašymų sulaukia gana retai. Nors didieji žemės ūkio darbai vyksta šiltuoju metų laiku, tačiau paprastai ir pasibaigus žiemkenčių sėjai traktoriai neišeina „atostogų“. Šeimininkai tik keičia prikabinamus įrankius ir kasdien darbuojasi ūkyje: padeda valyti kelius, tvarkytis miške ar pan. Vadinasi, poreikis ne tik po šaltesnės nakties lengviau užvesti variklį, bet ir išlaikyti įvairių mechanizmų funkcionalumą, išlieka aktualus. Tačiau dažniausiai apsiribojama tuo, ką gamintojai jau yra įmontavę – variklio bloką ir karterį šildančius kaitinimo elementus, vadinamuosius tenus.

„Iš tiesų kaitinimo elementai yra alternatyvus sprendimas sunkiajai technikai. Bene geriausią reputaciją šioje srityje yra užsidirbusi ir didžiausią Europos rinkos dalį užėmusi švedų kompanija „Calix AB“. Jei tik yra galimybė stovėjimo aikštelėje pasiekti buitinį 220 V elektros tinklą, prie degalų bako ar variklio karterio pritvirtinta speciali kaitinimo plokštė taip pat leidžia išvengti šalčio keliamų problemų. Tik reikia, kad susiformuotų atitinkami įpročiai ir kaskart žiemos nakčiai šis prietaisas būtų įjungiamas. Ne paskutinėje vietoje ir tai, kad „Calix“ kaitinimo elementai yra gerokai pigesni nei „Webasto“ sistemos“, – pripažįsta V. Martinaitis.

Kita vertus, kaitinimo elementais neįmanoma išspręsti kai kurių kitų šalčio sukeliamų problemų, susijusių su užšąlančiomis sklendėmis ar hidraulinių sistemų gyvybingumu. „KG Knutsson“ vadovas teigia, kad dėl šių priežasčių „Webasto“ įrangą yra montavę į bemaž visą įmanomą specialios paskirties techniką – nuo statybinių kranų ir buldozerių iki ugniagesių mašinų.

Lengva išmontuoti ir sumontuoti

„Nors technologijos evoliucionuoja ir permainos automobilių pasaulyje juda sparčiai, o klasikinis autonominių šildymo sistemų verslas gerokai susitraukęs, tačiau atsiranda naujos veiklos nišos. Pačioje „Webasto“ fabriko širdyje teko matyti iki „griaučių“ išardytus elektromobilius Volkswagen ID.Buzz ir Ford e-Transit, kuriems konstruktoriai bandė sukurti nedidelių benzino bakų prototipus, juos homologuoti ir taip išspręsti šildymo problemas. Reikalas tas, kad, norint užtikrinti komfortišką temperatūrą tokios kategorijos mašinų salonuose, reikia labai daug elektros energijos. O tai reiškia drastiškai sumažėjusią elektromobilių ridą. Tarkime, į Volkswagen e-Crafter sumontuotas šildytuvas žiemą viena įkrova įveikiamą atstumą gali padidinti maždaug 100 kilometrų. Reikia tik įmontuoti miniatiūrinį degalų baką ir krosnelę, kuri šildo tiek bateriją, tiek automobilio vidų. 200 g benzino leidžia palaikyti norimą temperatūrą ilgiau nei pusvalandį“, – pasakoja V. Martinaitis.

Dar vienas svarbus dalykas – temperatūrinis režimas krovinių skyriuje. Net keliaujant palyginti nedideliais atstumais, orams stipriau atvėsus, komercinės paskirties furgonuose gabenti šalčio bijančius daiktus tampa rizikinga, nes jie tiesiog gali sugesti nepasiekę adresato.

„Galima sakyti, kad mus iš naujo atrado prekių skirstytojai, mikroautobusais kursuojantys tarp didžiųjų logistikos centrų ir parduotuvių. Naujos kartos autonominiai šildytuvai leidžia vieno laipsnio tikslumu užtikrinti norimą temperatūrą krovinių skyriuje ir vairuotojo darbo vietoje iki 15 valandų, todėl net neinvestuojant į kėbulo apšiltinimą galima gerokai supaprastinti visą logistikos grandinę: jei per dieną nespėjama pristatyti visų prekių, jų nereikia pakrauti ir iškrauti vien dėl to, kad lauke „minusas“. Tai aktualu daugybei prekių ir produktų, pradedant vaistais ir baigiant dažais, nekalbant apie kokias nors daržoves ar vaisius“, – vardija „KG Knutsson“ vadovas.

Svarbu ir tai, kad autonominio šildymo įrenginiai lengvai įmontuojami iš esmės į bet kokią transporto priemonę, todėl taip pat nesunku juos išsiimti iš parduodamos mašinos ir sumontuoti į įsigytą naujai. Tiek „šlapio“, tiek „sauso“ tipo sistemos naudoja tuos pačius degalus, kaip ir pagrindinis mašinos motoras, vadinasi, nereikia niekuo papildomai rūpintis, svarbu tik nepamiršti jų bent porą kartų įjungti ir šiltuoju metų laiku, kad „prasimankštintų“ visa sistema, ir laiku pakeisti degalų filtrus.

Be to, reikėtų pasirūpinti kiek didesnės talpos akumuliatoriumi. „Webasto“ atstovai tikina, kad darbus pradedant šiltu varikliu maždaug 40 proc. šildytuvo sunaudotų degalų „atsiperka“ dėl mažesnio pagrindinio jėgos agregato apetito. Automobilio variklį ir saloną sušildyti, pašalinti nuo langų ledą ir t. t. galima prieš pradedant darbą. Visos modernios sistemos yra programuojamos arba gali būti valdomos nuotoliniu būdu, net esant už kilometro nuo mašinos.