Dėl veršelių gyvenamosios aplinkos kaulų lūžių pasitaiko retai. Paprastai tai įvyksta dėl išorinės mechaninės galūnių traumos.

Skirtingo amžiaus veršelių kaulų lūžių priežastys dažnai skiriasi. Veršelis gali būti traumuotas dar prieš gimimą – esant sunkiam veršiavimuisi, traukiant jį ar bandant atstatyti iš neteisingos pirmeigos. Naujagimiai veršeliai gali nukentėti, kai ant jų užlipa karvė, o augant lūžių gali pasitaikyti dėl savaiminės arba kitų veršelių sukeltos traumos.

Atpažinti lūžį lengva, kai galūnė akivaizdžiai sužalota. Tačiau lūžį per augimo plokštelę gali būti sunkiau nustatyti, nes jis išlieka gana stabilus ir išoriškai gali atsirasti tik šiek tiek nukrypus. Tinkamai suteikus pirmąją pagalbą sumažinama tolesnė aplinkinių audinių (raumenų, kraujagyslių, nervų ir odos) žala.

Storas tvirtas tvarstis ir atrama yra geriausias būdas apsaugoti lūžio vietą nuo antrinio sužalojimo. Įtvaras turi būti gana standus, kad išlaikytų gyvūno svorį. Apvyniojus tvarsčiu, priekines galūnes geriausiai apsaugo dvi medinės lentelės, kurių viena yra išorinėje (šoninėje) kojos pusėje nuo kanopos iki peties, o antroji – užpakalinėje kojos pusėje nuo kanopos iki alkūnės. Prieš uždedant gipsą ir norint atlikti nuodugnesnį veterinarinį įvertinimą, lūžio vieta turi būti laikinai imobilizuota.

Veršelių galūnių lūžiai – nemaloni diagnozė, neretai tampanti gyvulio eutanazijos ar išbrokavimo priežastimi. Tačiau, laiku pastebėjus lūžį, suteikus kvalifikuotą pirmąją pagalbą ir pritaikius nechirurginį gydymą, gyvūnas gali grįžti į visavertį gyvenimą. Tai įrodė klinikinis atvejis viename Lietuvos ūkių.

LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojai dviejų dienų veršeliui nustatė krepitaciją dešinės kojos dilbio kaulų srityje. Darbuotojai negalėjo pasakyti, kada ir kaip gyvūnas patyrė traumą.

Spėjamo kojos lūžio vieta buvo imobilizuota. Atliktas klinikinis tyrimas: rektinė temperatūra – 38,5 °C, gleivinės šviesiai rausvos, kapiliarų prisipildymo greitis – 2 sekundės, kvėpavimo dažnis 40 k. per minutę, širdies susitraukimų dažnis – 130 k. per minutę. Numanomoje lūžio vietoje buvo matyti nežymus audinių tynis, kurį liečiant veršelis vokalizavo. Buvo priimtas sprendimas atlikti rentgeninį tyrimą LSMU Stambiųjų gyvūnų klinikoje ir pagal gautus rezultatus įvertinti tolesnę gydymo eigą.

Transportuojamas gyvūnas buvo seduotas, jam suleisti analgetikai. Atlikus rentgeninį tyrimą nustatytas dislokuotas, įstrižinis dešinės kojos alkūnkaulio ir stipinkaulio diafizės lūžis.

Atsižvelgus į jauną gyvulio amžių ir lūžio tipą, nutarta taikyti nechirurginį gydymą, atstatant lūžgalio galus į anatominę padėtį, galūnę imobilizuojant gipsu. Veršelis buvo paliktas gydyti Stambiųjų gyvūnų klinikos stacionare.

Atlikus kraujo morfologinį ir biocheminį tyrimą, nustatyta eozinopenija, vidutinio eritrocitų tūrio, hemoglobino, geležies kiekio sumažėjimas, šarminės fosfatazės, gamagliutamiltransferazės fermentų aktyvumo padidėjimas. Šių rodiklių pokyčiai siejami su įvykusia trauma (raumeninio, kaulinio audinio pažeidimais, uždegimu). Paskirtos vitaminų AD₃E tirpalo injekcijos kartą per savaitę, skausmui malšinti buvo naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (meloksikamas), taip pat taikyta vienkartinė geležies papildų injekcija. Gijimo procesas buvo stebimas rentgeniniu tyrimu kas 1–2 savaites.

Kaului gyjant buvo pastebėtas padidėjęs ALP fermento aktyvumas, tačiau tai yra normalu, kai nustatomas kaulų pažeidimas. ALP aktyvumas kaulo gijimo laikotarpiu svyravo vidutiniškai apie 1 500 U/L (fiziologinė norma 100–500 U/L).

Šis atvejis įrodo, kad suteikiant tinkamą gydymą ir priežiūrą net ir sunki trauma gali būti sėkmingai išgydoma.

***

KAULŲ LŪŽIŲ GIJIMO STADIJOS

Literatūroje išskiriamos trys pagrindinės kaulų lūžio gijimo stadijos.

Pirmoji – uždegiminė. Lūžus kaului pažeidžiamas ne tik kaulinis audinys, kraujagyslės, tačiau ir aplinkiniai minkštieji audiniai, raumenys ar net nervai. Iš karto po traumos suaktyvinami uždegiminiai procesai, kurie pasiekia piką per 24–48 val. nuo įvykio ir išnyksta po savaitės. Uždegiminė reakcija padeda apsaugoti lūžio vietą dviem būdais: skausmas verčia gyvulį saugoti sužalotą vietą, o patinimas neleidžia lūžgaliams judėti. Lūžio vietoje atsiradusi hematoma inicijuoja uždegiminę atsakomąją ląstelinę kaskadą, kurios metu išskirti citokinai reguliuoja ankstyvąjį lūžio gijimo procesą, mediatoriai aktyvina angiogenezę ir sukelia ankstyvąją kaulo rezorbciją, atliekamą osteoklastų, formuojamas kaulinis rumbas.

Antroji – atstatomoji. Per šią fazę į uždegimo apimtą zoną migruoja polipotencinės mezenchiminės kamieninės ląstelės, kurios vėliau diferencijuojamos į osteoblastus, chondroblastus ir fibroblastus. Visos šios ląstelės formuoja minkštąjį kaulinį rumbą.

Trečioji – remodeliacinė. Galutinė stadija, kuri kartais gali tęstis net iki kelerių metų. Per šį etapą susidaro subrendęs plokštelinis kaulas, galutinai atkuriamos iki pažeidimo buvusios funkcijos.