Daugiau kaip du dešimtmečius profesionalus agronomas Virginijus Beinoras vadovauja užsienio kapitalo įmonei „Alfa Agro“, plėtojančiai augalininkystę sunkiose molingose Pakruojo ir Pasvalio žemėse. Jis atsargiai žvelgia į daugelį žemdirbiams masiškai brukamų technologinių naujovių, įvertina ir pasirenka tik tai, kas tikrai verta siekiant išlaikyti dirvožemio kokybę ir ekonomišką pasėlių derlingumą.

Virginijus kartu su broliu dvyniu Tautvydu po studijų Žemės ūkio akademijoje įsidarbino agronomais bendroje Lietuvos ir Kanados įmonėje „Raseiniai Agra“, kuri buvo viena pirmųjų užsienio įmonių, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradėjusi veikti mūsų šalies žemės ūkyje.

Šioje įmonėje broliai įgijo daug patirties, nes kasmet vyko stažuotis į Kanadą. „Įmonės strategija buvo labai gera: jie kūrė ūkį, kurio specialistai ne tik augintų augalus, bet ir konsultuotų. Be to, organizavo agroserviso paslaugas. Turėjome gerą bazę plėtoti augalininkystę. Puikiai susipažinome su užsienio patirtimi, kur augalininkystės technologijos tais laikais buvo itin pažengusios“, – pasakoja V. Beinoras. Jis pamena, kad jau anuomet specialistams buvo nupirkti keturračiai, važinėjo jais po ūkio teritoriją, kuri driekėsi šalia magistralės Kaunas–Klaipėda, stebindami aplinkinius – tokio transporto Lietuvoje žmonės iki tol nebuvo matę.

Kanadoje plačiai auginami rapsai. Šioje šalyje lietuviai ne tik perprato jų auginimo subtilybes, bet dar 1994-aisiais pirmą kartą praktiškai pamatė vadinamąją „No-till“ arba tiesioginės sėjos technologiją. „Sužinojome, kaip auginti rapsus, kviečius nedirbtoje žemėje (plūgų ten net nebuvo), kad labai svarbu sėjomaina. Kitokia praktika mus paskatino keisti mentalitetą, požiūrį“, – prisimena Virginijus. Jaunus specialistus tuomet itin žavėjo tai, kad įmonėje visi darbuotojai vertinti kaip lygūs, ypač skatintas komandinis darbas, organizuotumas. „Tuomet supratome ir išmokome, kaip reikia dirbti“, – tikina V. Beinoras. Vėliau jam dar teko dirbti švedų ir norvegų trąšų prekybos įmonėje, kur taip pat įgijo praktikos ir patirties, gavo daug žinių ir pamatė kitokį požiūrį į augalininkystės sritį.

Su tokiu žinių bagažu V. Beinoras 2002 m. pradėjo vadovauti įmonei „Alfa Agro“ ir šiose pareigose darbuojasi iki šiol.

Ar verta atsėliuoti kviečius?

Anuomet, kai švedų įmonė atėjo į Pakruojo rajoną ūkininkauti, laisvos žemės dar buvo daug, žemė ir darbo jėga buvo pigi. Tad užsieniečiai dalį žemės pirko, kitą – nuomojosi. Dabar įmonė dirba apie 2 000 ha, plėtoja augalininkystę.

„Kadaise bendrovė augino vien kviečius ir rapsus. Augalų kaita buvo tokia: kviečiai, vėl kviečiai, rapsai. Iš pradžių sekėsi, iš hektaro kūlėme po 5–6 t rapsų. Manau, pirmieji Lietuvoje pradėjome rapsus sėti plačiais 50 cm tarpueiliais. Vietoje įprastų 4 kg į hektarą išsėdavome tik 1 kg sėklų. O derlius buvo tikrai didelis. Visi stebėjosi! Tam reikėjo labai gerai paruoštų dirvų. Kadangi jas arėme, tai turėjome idealiai išpurenti ir išlyginti paviršių, kad būtų galima pasėti vienodame gylyje. Tačiau kildavo problemų per šaltas žiemas – rapsai iššaldavo. Į pasėlį iš rudens įdėdavome daug, o augalų žūties atveju nieko nelikdavo. Tuomet grįžome prie standartinės sėjos ir mažesnių įdėjimų rudenį“, – pasakoja ūkio vadovas.

Beje, kai tik atsirado galimybė drausti pasėlius, ūkis iš karto ja pasinaudojo ir draudžia iki šiol.

Ilgainiui pastebėta, kad mažėja ne tik rapsų, bet ir kviečių derlingumas. Ne dėl to, kad nemokėta javų ar rapsų auginti! Problemos slypėjo giliau! „Pradėjome galvoti, kaip taupyti ir sumažinti riziką. Nutarėme pereiti prie seklaus žemės dirbimo. Pradėjome domėtis, skaityti mokslinius užsienio straipsnius, bendrauti su danų konsultantais. Nusprendėme išplėsti sėjomainą. Įtraukėme vasarinius miežius, pupas, žirnius. Dabar auginame ir tarpinius pasėlius, sėjame jų mišinius. Negaliu pasakyti, kad visa tai padarius derliai ėmė didėti, bet galiu patvirtinti, kad pelnas tapo stabilesnis“, – pasakoja V. Beinoras.

Jis pastebi ir tai, kad, siekiant valdyti ūkio riziką, kviečių atsėliavimas yra blogas dalykas. Mat, sėjant kviečius po kviečių į neartą dirvą, didėja žemės suspaudimas. Jeigu sėjama į suartas dirvas, tai per sausras jos labai greitai perdžiūsta ir derliai sumenksta, nors tręšimo ir augalų apsaugos technologija tokia pati. Be to, antramečiai pasėliai būna ligotesni. „Kai suskaičiuodavome atsėliuotų kviečių savikainą, paaiškėdavo, kad jie dažnai buvo nuostolingi. Ne tik pelno negaudavome, bet ir dirvožemis kentėjo, nes jame mažėjo organinių medžiagų, jis tapo jautrus sausroms ir vandens pertekliui“, – sako ūkio vadovas. Todėl ketinama kviečių atsėliavimo atsisakyti.

Ligų užkratas slypi dirvožemyje

Dar viena problema, su kuria susiduria ne tik šis, bet ir kiti rapsų augintojai, yra ligos. Virginijus pasakoja, kad naujausių hibridinių rapsų veislių derlingumo potencialas nurodomas labai aukštas – iki 6–7 t/ha. Iš tiesų iš pradžių rapsai gerai auga, pasėliai gražiai atrodo. Tačiau, atėjus kūlimo metui, rezultatai neretai nuvilia. Kartais byra vos 2,5–3 t/ ha. Kodėl? Parodo rapsų ražienos – jeigu jos pabalusios, rudos, vadinasi, augalai buvo apimti per dirvą plintančių ligų. Viena tokių – verticiliozė. Kol kas nėra šią ligą kontroliuojančių fungicidų, taip pat nėra jai atsparių veislių. Taigi, išryškėja sėjomainos privalumai: siekiant mažinti rapsų ligotumą, jie į tą patį lauką negali grįžti per dažnai, reikia daryti 4–5 metų pertraukas. Tik taip galima tikėtis mažesnio ligų protrūkio.

„Kai kūlėme 6–7 t iš hektaro rapsų, švedai stebėjosi, net važiuodavo pažiūrėti, kaip rapsus mokame auginti. Deja, tai truko neilgai. Išplito ligos. Dabar, net po kelerių metų rapsams grįžus į tą patį lauką, ligos visai išvengti neįmanoma. Taigi, vienintelė viltis – atsparios verticiliozei naujos veislės. Jeigu kažkas sukurs ne tik tolerantišką, bet ir atsparią šiai ligai rapsų veislę, tai vėl bus galima tikėtis didesnio rapsų derlingumo“, – galvoja V. Beinoras.

Jis teigia, kad rapsus ūkis vis vien augins, nes jie labai geras žieminių kviečių priešsėlis ir gerai tinka sėjomainai. „Dabar investuojame į hektarą planuojamam 3 t rapsų, 6 t kviečių derlingumui. Įtraukėme pupas. Tiesa, jos labai jautrios permainingiems orams, derlius priklauso nuo orų per vegetaciją. Bet vis dėlto svarbiausias gero pupų derliaus garantas – kokybiška sėklinė medžiaga“, – pastebi agronomas.

Apie žolių kontrolę

Prie išplėstos sėjomainos derinamas ir žemės dirbimas. Anot V. Beinoro, po rapsų ar pupų kviečiai sėjami tiesiogiai į neįdirbtą žemę. Pabiroms sunaikinti po rapsų galima naudoti nedidelę glifosato normą. Šis būdas dar geras tuo, kad vėliau pasėlyje mažiau piktžolių, o tai irgi prisideda prie bendro auginimo savikainos mažinimo.

Rapsai sėjami į kviečių ražieną juostine sėjamąja, kuri įdirba tik tą vietą, kur beriamos rapsų sėklos ir trąšos. Pasak agronomo, ši technologija rapsams pasiteisino. O tiesioginė rapsų sėja diskine sėjamąja į ražieną mažiau tiko sunkiose žemėse.

Beje, profesionalus agronomas pabrėžia, kad jis nepripažįsta žodžio piktžolės. „Visos yra žolės. Tik vienos pageidaujamos, o kitos – ne. Tų nepageidaujamų žolių mažiau sudygsta, jeigu jų sėklos nėra įterpiamos į dirvą. Tam praverčia bearimės / tiesioginės sėjos technologijos“, – įsitikinęs V. Beinoras.

Tiesa, yra žolių, kurias kontroliuoti žemdirbiams vis sunkiau. Viena jų – peliniai pašiaušėliai. Pasak Virginijaus, vis daugiau pasėlių jais užsiteršia, nes šias žoles sunku kontroliuoti herbicidais, jų reikia brangių. „Darėme bandymą – į neįdirbtą dirvą sėjome kviečius po kviečių. Pašiaušėlių sudygo, bet jų buvo gerokai mažiau. Rudenį herbicidais juos „pridusinome“, pavasarį liko mažai. Technologija kuo mažiau judinti žemę šiuo atveju pasiteisino. Įdirbtoje žemėje žolės dygsta bangomis: vieną nupurškus, vėliau vėl išauga nauja banga. Nedirbtoje žemėje to nėra“, – sako V. Beinoras. Jis patvirtina, kad, siekiant mažinti žolių plitimą, svarbu laikytis tinkamos sėjomainos.

Kada plinta ligos?

Profesionalus agronomas turi savo požiūrį ir į augalų ligų kontrolę. Pasak V. Beinoro, kuo daugiau naudojama chemikalų, tuo daugiau pasėlyje būna ligų. Kodėl? „Tai ne mano vieno pastebėjimas. Tą patį sako ir užsienio mokslininkai, kurie tyrinėja šią sritį. Kuo labiau augalą purkši „vaistais“ (taip sako pesticidų „gerbėjai“), tuo daugiau turėsi problemų, nes chemija nužudo ne tik ligų sukėlėjus, bet ir geruosius mikroorganizmus aplink augalus ir dirvožemyje. Mikorizę su augalais dirvožemyje juk sudaro grybai. Kai slopinami natūralūs dirvožemio procesai, tuomet ir atsiranda vieta „dirbtiniam“ žmogaus įsikišimui“, – tikina Virginijus.

Jis ginčijasi su pesticidų pardavėjais, kurie teigia, esą fungicidus purkšti reikia su 200 l vandens norma hektarui. Kodėl tiek daug? Aiškinama, tam, kad apimtų visus lapus. Tačiau, kai augalų lapai dar neuždengę viso ploto, cheminės medžiagos patenka ant dirvožemio ir jame nužudo tai, ko nereikėtų naikinti.

V. Beinoro įsitikinimu, iš ūkininkų kiemo ir laukų pirmiausia turėtų pasitraukti insekticidai, po to fungicidai, galiausiai – herbicidai. Insekticidai, pasak pašnekovo, žudo vabzdžius, voragyvius ir kitą gyvastį pasėliuose. O juk vorai ar boružės turėtų ten likti, nes jie naikina augalų kenkėjus. Augalus apdulkinančių vabzdžių irgi turi būti. „Išžudžius vabzdžius, maisto neturi paukščiukai. Gal ir dėl to jie nyksta. Gamtoje juk viskas susiję. Negalima visko be atodairos naikinti. Jei žolių pasėlyje nėra daug, tai kam jas nuodyti. Žolės irgi duoda naudos dirvožemiui. Bioįvairovė geriau nei monokultūra. Žemdirbiai turi išmokti prisitaikyti, ūkininkauti taip, kad kuo mažiau kenktų aplinkai, visuomenei ir sau. Nereikia kovoti su gamta, reikia gyventi santarvėje“, – samprotauja pašnekovas.

„Alfa Agro“ yra gerokai sumažinusi cheminių augalų apsaugos produktų naudojimą, todėl negąsdina ES siekis perpus mažinti pesticidų kiekius žemės ūkyje. Kaip tai padarė? Pirmiausia, pasak V. Beinoro, reikia įvertinti pesticidų naudojimo poreikį, normų dydį. Pavyzdžiui, kviečių pasėliai fungicidais purškiami ne daugiau kaip du kartus, nors daugelis agrochemijos įmonių ragina purkšti triskart. Naudojamos mažos normos. Šiuo atveju svarbu itin tiksliai pataikyti purškimo laiką, nepavėluoti. Tuomet bus efektas.

V. Beinoras sako, kad ir mineralinių trąšų kiekius galima mažinti, daugiau naudoti organinių trąšų. Būtų gerai, jeigu ūkis turėtų mėšlo, bet gyvulių nelaiko. „Tinkamai paruoštas mėšlas (perpuvęs, t. y. kompostuotas) – puikus dalykas. Juo galima tręšti bet kada, jis neteršia nei oro, nei vandens. Dabar ginčijamasi, ar mėšlas tarša, ar trąša. Jis gali būti ir viena, ir kita, lemia jo paruošimo būdas,“ – sako Virginijus.

Prieš dešimtmetį įmonė paukščių mėšlo pirko iš Latvijos ir patręšė juo dalį laukų. Iš mineralinių trąšų renkasi tokias, kuriose būtų organinių priedų (biostimuliatorių) arba būtų pagamintos iš natūralios kilmės žaliavų. Šios trąšos brangios, bet agronomas mato naudą. Jomis tręšiama į sėjos eilutes, ne pakrikai. Ateityje planuojama eksperimentuoti: visai atsisakyti mineralinių trąšų, o su sėklomis į eilutes berti tik organinių. Dar ieškoma techninių sprendimų, kaip tai padaryti.

Ekonomika ir rizikos valdymas

„Alfa Agro“ ūkiui 2023-ieji buvo nuostolingi. „Mes skaičiuojame visas išlaidas, pajamas, pelną. Dažnas ūkininkas sėkmę vertina kitaip – jeigu tuo metu turi sąskaitoje įplaukų, džiaugiasi. Ne kiekvienas tiksliai žino hektaro savikainą ir pelną. O bendrovėje suskaičiuojame viską. Jau dabar sudarome sutartis būsimam derliui parduoti ir fiksuosime kai kurias kainas, nes, stebint rinką, orus ir politiką, tikėtina, kad labai aukštų kainų nebebus. Tad jau dabar reikia skaičiuoti, kokios kainos tenkina, ir jas fiksuoti“, – sako Virginijus. O kaip nuspręsti, ar derliaus pardavimo kaina tenkina? Pasak jo, reikia žinoti jau įdėtus ir būsimus kaštus. Tuomet yra aišku, kokia planuojama derliaus savikaina ir kokia pardavimo kaina tenkintų, kad nebūtų nuostolių.

Kada ūkininkas tampa verslininku? Kai pradeda valdyti rizikas! „Žemdirbiai teigia, kad jie priklausomi nuo gamtos, kurios negali kontroliuoti. Taip, tai tiesa. Bet įvaldžius „apsaugos“ strategijas, mes galime prisitaikyti prie orų – esamas sąlygas panaudoti taip, kad pasiektume tikslus. Tam turi būti taikomos tinkamos technologijos, pirkimų ir pardavimų strategijos, įdėjimų mažinimas. Pavyzdžiui, degalų taupymas. Žinau, kaip galima jų sumažinti. Mums visiškai užtenka nustatytų lengvatinių degalų normų. Arba visi ėmė garsiai šaukti, kad bankrutuos, kai stipriai pabrango trąšos. Tokia rinka! Juk ūkininkas kainos nepakeis. Viena išeitis – mažiau trąšų naudoti. Kita – keisti mąstymą, ieškoti būdų, kaip su mažesniu trąšų kiekiu užauginti stabilų derlių. Vėl atsigręžiame į dirvožemį: analizuojame, kas su juo ne taip. Kai atrandame priežastis, stengiamės į jas atsižvelgti ir elgtis kitaip“, – sako Virginijus.

Pasak jo, kiekviena verslo įmonė siekia pelno. „Aš, kaip vadovas, turiu rasti būdų, kaip tai padaryti. Tai – ne vien išlaidų mažinimas. Reikia žvelgti plačiau! Pagrindinis ūkio tikslas – atkurti dirvožemyje organinių medžiagų, kurios buvo prarastos, kiekius“, – teigia pašnekovas. Dabar dirvožemiuose yra 2–3 proc. humuso, ir toks kiekis, V. Beinoro nuomone, tik minimalus. Jo siekis – 4–6 proc. humuso. Tokie dirvožemiai kur kas stabilesni ir būtų galima gauti stabilesnius derlius.

„Bandome minimizuoti žmogaus, šiuo atveju žemdirbio, kišimąsi į natūralius gamtos procesus, nes mes, ūkininkai, esame atsakingi už gamtą, dirvožemį – privalome juos tausoti. Vienareikšmiškai – mažinti mineralinių trąšų, pesticidų kiekius. Mūsų pareiga auginti sveiką ir kokybišką žaliavą maistui, laikantis aplinkosaugos reikalavimų“, – V. Beinoras tiksliai žino, kokia linkme dirbs toliau.