Infekcinis laringotracheitas – ūmi virusinė kvėpavimo liga, sukelianti paukštynams didelių ekonominių nuostolių. Susirgus paukščiams labai svarbūs tampa veterinarijos specialistai, kurie operatyviai atlieka reikalingus tyrimus diagnozei nustatyti, paima mėginius laboratoriniams tyrimams ir rekomenduoja tolesnius ligos kontrolės ar likvidavimo veiksmus.

Klinikiniai infekcinio laringotracheito simptomai ir patologiniai anatominiai pokyčiai leidžia įtarti ligą, o jos diagnozei patvirtinti reikia atlikti PGR ir histopatologinį tyrimą. Ligos profilaktikai vykdoma vakcinacija.

Plinta greitai ir lengvai

Infekcinio laringotracheito (ILT) protrūkiai dažniausiai pasireiškia komerciniuose paukštynuose. Serga vištos, fazanai, kurapkos, povai. Tai labai užkrečiama, lengvai ir greitai plintanti liga, kurią sukelia Gallid alpha 1 tipo herpes virusas, dažnai vadinamas ILTV. Sukėlėjas plinta aerogeniniu būdu ar per sąlytį su susirgusių paukščių išskyromis iš kvėpavimo takų. Per perinamus kiaušinius ILT virusas nėra perduodamas. Sukėlėjas gali būti pernešamas ir mechaniškai per infekuotų paukščių transportavimo priemones ar užkrėstus įrenginius ir kraiką.

Ligos profilaktikai svarbu užtikrinti biosaugos reikalavimus, tačiau susirgimo endeminiuose regionuose, ten, kur liga diagnozuojama, yra vykdoma paukščių vakcinacija.

Kadangi ILT yra respiratorinė liga, pastebėta, kad susirgimų atvejų padaugėja atšalus orui, dažniau rudenį ar žiemą. Paukščiai pradeda sirgti 3–4 gyvenimo savaitę ir vyresni, tai lemia paukščių pulko sveikatos būklė, ligos sukėlėjo virulentiškumas ar užkrato kiekis. Paukštynuose, kuriuose anksčiau nebuvo diagnozuotas ILT ar nebuvo atliekama vakcinacija, liga tarp paukščių gali išplisti labai greitai. Pasveikę paukščiai lieka ligos sukėlėjo nešiotojai ir yra kitų sparnuočių infekcijos šaltinis. Esant latentinei ligos formai, pasireiškus streso veiksniams, virusas gali suaktyvėti.

Klinikiniai simptomai

Liga gali būti ūmi, poūmė ir lėtinė. Pastarajai būdinga lengva ligos forma. Esant ūmiai ligai, praėjus apytikriai 5–12 dienų nuo užsikrėtimo, paukščiai pradeda sunkiau kvėpuoti, dūsta, prasideda kosulys, matyti kraujingos gleivėtos išskyros iš kvėpavimo takų, girdėti karkalai, įkvėpdami sparnuočiai ištiesia kaklą, „gaudo orą“, sergantys paukščiai purto galvą, ji pamėlsta (cianozė). Paukščiai gali iškosėti trachėjos obstrukciją sukėlusius kraujo krešulius ar gleivingą eksudatą su kraujo priemaiša, kraujo galima rasti ant tvarto grindų ar sienų. Kai kurie paukščiai gali nugaišti nespėjus išsivystyti klinikiniams ligos požymiams.

Sumažėja dedeklių dėslumas. Suaugusios dedeklės vištos gali sirgti 2–3 savaites, dalis jų gali nugaišti dėl uždusimo – kvėpavimo takų obstrukcijos, o išgyvenusioms sergančioms vištoms gali išsivystyti bakterinė komplikacija, iš kurių viena iš dažnesnių yra Escherichia coli infekcija.

Sergantys paukščiai nelesa, yra apatiški. Gaištamumas suaugusių paukščių pulke gali siekti iki 50 proc., kai kuriais sunkiais ligos atvejais – ir daugiau. Pagrindinė mirties priežastis – trachėjos užsikimšimas kraujo krešuliais ar eksudatu.

Klinikiniai simptomai sumažėja ar išnyksta praėjus apytikriai dviem savaitėms, kai kuriais atvejais jie gali tęstis ir ilgesnį laiką. Poūmės ligos eigos klinikiniai simptomai ir patologiniai anatominiai pokyčiai yra mažiau išreikšti, matyti išskyros iš snapo ir akių, pasireiškia tracheitas, konjunktyvitas, girdimi silpni karkalai. Esant poūmei eigai, sergamumas išlieka didelis, tačiau gaištamumas sumažėja, gali siekti iki 10–30 procentų.

Lėtinės ligos atveju sergamumas ir gaištamumas nebūna didelis, patologiniai anatominiai pokyčiai nėra ryškūs: gali būti nustatomas konjunktyvitas, ašarojimas, kraujosruvos trachėjoje. Dėl žemo virulentiškumo viruso padermių paukščiai dažniausiai negaišta, nustatomi neryškūs ligos simptomai ir nežymiai sumažėjęs dėslumas.

Diagnostika

Greita ir tiksli diagnozė labai svarbi ligos profilaktikai, kontrolei ar likvidavimui. Susirgimą veterinarijos gydytojai įtaria remiantis anamnezės, klinikinio ir patologinio anatominio tyrimų rezultatais. Ūmios ILT atveju skrodžiant patologinių anatominių pokyčių randama viršutiniuose kvėpavimo takuose, nustatomas hemoraginis nekrozinis tracheitas. Trachėjoje randama kraujo krešulių, gleivių ar geltonos, kazeozinės (varškės pavidalo) masės eksudato.

Poūmės ligos eigos atveju patologiniai anatominiai pokyčiai mažiau išreikšti, randama gleivių su krauju ar be jo, gerklose, trachėjoje ant sienelės susidaro difterinės varškės išvaizdos apnašų. Esant lengvai ligos formai būdingos kraujosruvos viršutinėje trachėjos dalyje ir gerklose, taip pat matyti nežymus konjunktyvitas. Specifinių pokyčių ILT sirgusių paukščių plaučiuose ar oro maišuose nėra nustatoma.

Ligos diagnozė patvirtinama remiantis laboratorinių tyrimų rezultatais, dažniausiai atliekant histopatologinį tyrimą ir PGR. Esant ūmiai eigai ir sunkiai ligos formai histologiškai tiriant mėginius, fiksuotus 10 proc. formalino tirpale, yra diagnozuojamas ILT būdingas deskvamuojantis, nekrozinis, hemoraginis tracheitas ir konjunktyvitas, katarinis rinitas. Mikroskopuojant nustatoma susiformavusios sinticinės ląstelės ir randami įterptiniai intrabranduoliniai kūneliai trachėjos ir junginės gleivinės epitelyje.

ILT diagnozei patvirtinti yra naudojami molekuliniai tyrimai, dažniausiai nustatant viruso DNR realaus laiko PGR metodu. ILT viruso patogeninės („lauko“) ir vakcininės padermės diferencijuojamos tiriant viruso genomą nukleazės tyrimu.

Klinikiniams ILT atvejams patvirtinti atliekamas viruso išskyrimas tiriant viščiukų embrionų kepenis ar inkstus, taip pat embrionų inkstų ląstelių kultūras. Imunofluorescencinis tyrimas nustatant antigeną naudojamas siekiant išsiaiškinti klinikinius ligos protrūkius arba tiriant, ar paukščiai nėra užsikrėtę virusu juos pervežant į kitą laikymo vietą. ELISA tyrimas nustatant antigeną dažniausiai atliekamas siekiant patvirtinti klinikinius ligos atvejus arba tiriant, ar paukščiai nėra užsikrėtę virusu juos transportuojant į kitą laikymo vietą, rečiau – ligos stebėsenai ar susirgimui likviduoti.

Liga diagnozuojama, stebima ir likviduojama pasitelkus imunologinius serumo tyrimus, siekiant nustatyti antikūnų titrą kraujo serume. Įvertinant vakcinacijos efektyvumą atliekamas ELISA tyrimas. Rečiau laboratorijose naudojama virusų neutralizacijos reakcija.

Šios ligos atveju svarbu ir diferencinė diagnozė. Infekcinį laringotracheitą reikia atskirti nuo kitų paukščių kvėpavimo susirgimų, tokių kaip Niukaslio liga ar infekcinis bronchitas, kuriomis sergant taip pat gali būti nustatomi patologiniai pokyčiai trachėjoje. Reikėtų atskirti ir nuo difterinės raupų formos, kurios atveju histologiškai įterptinių kūnelių randama ne branduoliuose, kaip ILT atveju, bet citoplazmoje.

Ligos kontrolė

Endeminiuose susirgimo regionuose ir ūkiuose, kuriuose liga patvirtinta, pagrindinės kontrolės priemonės yra biosaugos reikalavimų stiprinimas ir vakcinacija. Viščiukai vakcinuojami pirmomis dienomis po išsiritimo arba in ovo. Endeminio ligos pasireiškimo regionuose veisliniai paukščiai, dedeklės gali būti vakcinuojami 1–1,5 mėn. amžiaus, vėliau pakartotinė vakcinacija atliekama apie 3,5–4 mėn. amžiaus. Revakcinaciją svarbu atlikti likus ne mažiau kaip 1 mėn. iki kiaušinių dėjimo pradžios.

Vištos vakcinuojamos dviem būdais. Gyvomis pasilpnintomis vakcinomis sparnuočiai skiepijami individualiai lašinant į akį arba paukščiai gali būti imunizuojami su geriamuoju vandeniu, taip pat ir purškiant (aerozoliniu). Vektorinės rekombinantinės vakcinos naudojamos vakcinuojant paukščius individualiai in ovo (kiaušinius perykloje) arba vakciną sušvirkščiant į poodį arba į sparną.

Kai kuriais atvejais, jei susirgimą komplikuoja bakterijos, gali būti gydoma antimikrobiniais vaistais. Taip gydant dedekles jų sudėti maistiniai kiaušiniai šiuo laikotarpiu (kol nepasibaigs vaisto anotacijoje nurodytas išlaukos terminas) negali būti naudojami maistui. Mėsiniai paukščiai gali būti skerdžiami taip pat tik pasibaigus antimikrobinių vaistų išlaukai.

Ligos kontrolei svarbus tinkamas mikroklimatas paukštidėse, ypač gera ventiliacija, kraiko kokybė, kad būtų kuo mažiau dulkių laikymo patalpose. Būtina tinkamai atlikti paukštidžių dezinfekciją. ILT prevencijai svarbu stiprinti sparnuočių imuninę sistemą. Iš paukščių aplinkos, kiek įmanoma, reikėtų šalinti streso veiksnius. Svarbu ir kitų infekcinių ir neinfekcinių ligų kontrolė, gydymas.

Įtarus infekcinę ligą, paukščių pulkas, paukštidė ar paukštynas, atsižvelgiant į paukščių ūkio dydį, turėtų būti izoliuojamas iki tol, kol įtariama infekcinės ligos diagnozė bus patvirtinta ar paneigta. Reikia informuoti veterinarijos gydytoją ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus, kurie sudarys veiksmų planą pavojingos ligos kontrolei ar likvidavimui.

Paukščių augintojai, veterinarijos gydytojai, kiti ūkyje besilankantys asmenys turi laikytis biosaugos reikalavimų, naudoti vienkartines pirštines, apsauginę aprangą, batus, kitas reikalingas priemones, paukštidėse privalo būti įrengti dezinfekcijos barjerai. Paukščių laikymo vietoje turi būti atliekami reguliarūs valymo, dezinfekcijos darbai.

Paukščių ūkio, kuriame įtariama infekcinė liga, darbuotojai negali lankytis kitose paukščių laikymo vietose, paukščiai negali būti išvežami, parduodami ar atliekamas kitoks sparnuočių judėjimas.

Įtarus infekcinę ligą, labai svarbu greitai nustatyti jos priežastį ir imtis tinkamų ligos kontrolės ar profilaktikos priemonių. Jei ILT persirgę paukščiai pateks į kitus, sveikų paukščių pulkus, didelė tikimybė, kad liga išplis.

Infekcinis laringotracheitas nėra zoonozė, nenustatyta, kad ILT virusas galėtų būti pavojingas žmonėms.