Lietuvoje vidutiniškai penktadalis dirvožemių apimti erozijos, o kai kuriuose rajonuose jie sudaro net 50 proc. Ar galime numatyti, kaip ateityje keisis situacija?

Lietuvos dirvožemių erozija – vienas aktualių, žemės ūkio teritorijų našumą mažinančių veiksnių, apie kurį vengiama kalbėti. Ši dažnai nepatogi tema skamba kaip priekaištas žemdirbiams. Taip neturėtų būti, nes didžioji dauguma Lietuvos dirvožemio erozijos židinių, esančių žemės ūkio teritorijose, „paveldėta“ iš okupacinio sovietinio laikotarpio, kai kuriant centralizuotą kolektyvinį žemės ūkį buvo pradėta formuoti ir įgyvendinti intensyvaus žemės ūkio strategija, o dirvožemis naudotas siekiant didesnio ūkinės veiklos efektyvumo ir ekonominės grąžos.

Didžiausią neigiamą įtaką dirvožemio kokybei padarė 1955–1989 m. laikotarpis, kai intensyviai buvo sausinami ir žemės ūkio reikmėms išdirbami plotai, beveik neatsižvelgiant į jiems kylančias gamtines grėsmes. Lietuvai primesta santvarka ir kolektyvinė nuosavybė tapo pagrindine priežastimi, lėmusia beatodairiškų ir neapgalvotų sprendimų taikymą ir dirvožemių, ypač kalvotose aukštumose, alinimą. Taip susidarė dabartinė eroduotų dirvožemių erdvinė struktūra. Tuo metu tiek Lietuvoje, tiek ir visoje sovietinėje erdvėje vyravo technokratinis utilitarizmas ir siekis kuo labiau panaudoti gamtinę aplinką, generuoti kuo daugiau žemės ūkio produkcijos, neatsižvelgiant į esamų dirvožemių ir agroekosistemų vidinį potencialą ir su tuo susijusias grėsmes.

Dabartiniai pokyčiai

Kaip eroduotų dirvožemių būklė keičiasi dabartinių žemės ūkio vystymo tendencijų kontekste, pasakyti yra labai sunku, nes dabartinis periodas trunka tik apie 30 metų, o tausojančio ūkininkavimo technologijos plačiau taikyti pradėtos tik paskutinį dešimtmetį. Be to, per pastaruosius 30 metų Lietuvoje nėra atlikta reikšmingesnių didesnio masto dirvožemio erozijos vertinimo darbų, nebandyta naujai to kartografuoti. Todėl bet koks šių reiškinių modeliavimas tėra mąstymo eksperimentas, ne tiek prognozuojantis, kiek aktualizuojantis galimas mūsų agroekosistemų kaitos tendencijas ir skatinantis žemės ūkio politikos formuotojus išgryninti ilgalaikę žemės ūkio sektoriaus raidos strategiją.

Kalbėti apie Lietuvos agrarinių teritorijų dirvožemio eroziją sunku dar ir todėl, kad pagal savo kilmę ir susiformavimo laiką Lietuvos paviršius yra labai nevienalytis su jame besireiškiančiais skirtingais dirvožemio degradaciniais procesais. Nepaisant to, vienareikšmiškai pripažįstama, kad vandens sukeliama dirvožemių erozija yra vienas aktualiausių ir plačiausiai paplitusių dirvožemio degradacinių procesų Lietuvoje.

Remiantis esamais duomenimis ir atsižvelgus į Europos Sąjungos kontekstą, Lietuvos situaciją galime įvardyti kaip vidutinę, su 19 proc. erozijos paveiktų žemės ūkio naudmenų (ES vidurkis – apie 16 proc.). Daugiausia eroduotų žemės ūkio naudmenų yra Utenos (55,2 proc.), Alytaus (43,7), Zarasų (42,7), Molėtų (39,2), Ignalinos (35,0), Lazdijų (32,7), Rokiškio (27,2), Kaišiadorių (25,7), Anykščių (25,0), Trakų (23,7), Telšių (21,7) ir Vilkaviškio (21,4 proc.) rajonuose.

Vertinimo metodai

Dirvožemio erozijos mastas gali būti vertinamas įvairiais metodais. Modeliavimas pasitelkiamas tuomet, kai trūksta realių faktinių duomenų apie konkrečių erozijos židinių išplitimą, taikomas žemės dirbimo praktikas ir jų kaitą laike. Pastaruoju metu pasaulyje plačiai taikomas empirinis vidutinio metinio dirvožemio erozijos laipsnio (RUSLE) modelis, kuriame reikšmės pateikiamos tonomis iš hektaro per metus. Jis remiasi penkiais veiksniais: kritulių eroduojamasis poveikis, dirvožemio atsparumas erozijai, paviršių polinkio kampas ir ilgis, žemėnaudos pobūdis ir žemės dirbimo praktika.

Turime, nors ir labai senus (50–70 metų), tačiau kartu labai išsamius ir iš dalies objektyvius Lietuvos teritorijos dirvožemio erozijos duomenis, kurie pateikiami Lietuvos dirvožemio duomenų bazėje (Dirv_DR10LT), sudarytoje masteliu 1:10 000. Šių dienų aplinkos kaitos iššūkių kontekste turėtų būti ieškoma galimybių atnaujinti šiuos duomenis. Nepaisant to, turimi duomenys leidžia įvertinti žemės ūkio paskirties žemės konkrečiame kontūre esančių eroduotų dirvožemių procentinę dalį ir jų erozijos laipsnį.

Šie duomenys leidžia išvengti teorinio dirvožemio atsparumo erozijai modeliavimo ir kartu erozijos riziką sieti su konkrečiais dirvožemio kontūrais, vertinant jų polinkio kampą, žemėnaudos pobūdžio kaitą laike ir modeliuojant potencialias ateities žemės dirbimo praktikas. Žemėnaudos kaitos duomenys (CORINE) ir paviršiaus polinkio kampas yra nuolat atnaujinami ir jais galima objektyviai remtis, vertinant dirvožemio erozijos riziką. O žemės dirbimo praktikų kaita yra hipotetinė, sunkiai įvertinama, kadangi dabar tokie duomenys nėra viešai prieinami. Todėl dirvožemio rizikos vertinimas ir prognozavimas gali remtis tik hipotetiniais scenarijais – „kas būtų, jeigu būtų“, „kas būtų, jei paaštrintume vieną ar kitą žemės dirbimo praktikos kaitos tendenciją“.

Kaitos tendencijos

Ūkinės veiklos intensyvumą ir jos pobūdį žemės ūkyje vertinti gana sunku, nes priklauso ne tik nuo taikomų sėjomainų cikliškumo, bet ir nuo šalies socioekonominės situacijos, tarptautinių ekonominių ir ekologinių tendencijų. Vis dėlto CORINE žemės dangos duomenų (1995, 2000, 2006, 2012 ir 2018 m.) analizė leidžia identifikuoti tam tikras žemėveikslių (kraštovaizdžio) struktūros kaitos tendencijas, kurios iš esmės atspindi žemės ūkio veiklos intensyvumo kaitą ir potencialias dirvožemio erozijos rizikas:

1. Santykinis agrarinės antropogenizacijos stabilumas – žemėveikslių struktūros palaikymas ir pievų bei daugiamečių ganyklų plotų didėjimas. Ši tendencija yra siejama su menku dirvožemių derlingumu ir didele jų erozija Pietryčių Lietuvos smėlingųjų lygumų ir Baltijos moreninių aukštumų regionu bei molingų ir derlingų dirvožemių agroekosistemomis Žemaičių aukštumoje.
2. Agrarinės antropogenizacijos silpnėjimas, pievų ir daugiamečių ganyklų plotų didėjimas. Tendencija būdinga Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvos aukštumoms. Ji sietina su žemės ūkio veiklos intensyvumo mažėjimu dėl vyraujančių nenašių žemių ir su tuo susijusiu pievų, daugiamečių ganyklų plotų didėjimu.
3. Agrarinės antropogenizacijos intensyvėjimas – intensyvi ariamų žemės plotų plėtra. Tendencija būdinga našiausioms Vidurio Lietuvos žemumos ir vidutinio našumo Vakarų aukštaičių ir Rytų žemaičių plynaukščių agroekosistemoms. Ši tendencija ryškiausia Akmenės, Kėdainių, Šakių ir Marijampolės savivaldybėse, siejama su „agrarinių dykrų“ formavimosi tendencija.

Kaip matyti iš kraštovaizdžio struktūros kaitos tendencijų, žemės ūkio sektoriaus plėtra ir veiklos pobūdis tiesiogiai reaguoja ne tik į rinkos ekonomikos pokyčius, bet ir į potencialias galimybes vykdyti ūkinę veiklą, gauti ekonominę naudą. Nepaisant to, nors probleminės kalvotos aukštumos su vyraujančiais eroduotais dirvožemiais yra mažiau naudojamos žemės ūkiui, o jose pasirenkami vis tvaresni ūkininkavimo metodai, eroduoti dirvožemiai niekur nedingsta, o dabartinės problemos sunkiai sprendžiamos.

Taip pat svarbu žinoti, nors Vidurio Lietuvos žemumų dirvožemiai ir pasižymi dideliu agroekologiniu potencialu, žemės ūkio veiklų intensyvinimas ir dirbamos žemės plotų plėtra kuria prielaidas kitiems dirvožemio degradaciniams veiksniams ir procesams rastis. Aukštumose pagrindinis rizikos veiksnys yra reljefas ir vandens erozija, o žemumose – vėjo erozija, dirvožemio suslėgimas, dirvožemio organinės anglies mažėjimas.

Kurį scenarijų rinksimės?

Nors gyvename didžiųjų duomenų aibių laikais, tačiau jų dažnai nepakanka, kad galėtume objektyviai prognozuoti, o prognozės pasitvirtintų, todėl tenka kliautis vis populiarėjančiais minties eksperimentais. Darydami prielaidą, kad eroduotų žemių plotai yra paveldėti ir reikšmingai nekinta, o paviršiaus polinkio kampas taip pat yra konstanta ir pastovus laiko kontekste, tačiau kartu turėdami faktinių duomenų (CORINE) apie nuolat kintančią žemėveikslių struktūrą ir nuolatinę diskusiją dėl žemės dirbimo praktikų tvarumo ir jų technologijų ateities perspektyvų, galime modeliuoti tris scenarijus, kurių įvykio tikimybė tiesiogiai priklauso ne tik nuo valstybės politikos, tačiau ir nuo kiekvieno mūsų pasirinkimo.

Realistinis scenarijus remiasi esamu eroduotų dirvožemių paplitimu darant prielaidą, kad dabartiniai erozijos židiniai toliau vystysis tose žemės ūkio teritorijose, kurių paviršiaus polinkio kampas yra >3°, o vyraujanti kraštovaizdį sudarančių žemėveikslių struktūros kaitos tendencija bus orientuota į dirbamų žemių plotų nuosaikų ar intensyvų didėjimą. Esami nacionalinio ir rajoninio lygmens duomenys apie pievų ir daugiamečių ganyklų plotų nuosaikų mažėjimą per pastaruosius 5 metus rodo, jog ši tendencija yra labai tikėtina, o scenarijus yra būdingas didžiajai Lietuvos teritorijos daliai su nedidelėmis išimtimis atskirose savivaldybėse.

Šis scenarijus leidžia manyti, kad per ateinančius penkerius metus dirvožemių erozijos situacija iš esmės nesikeis arba pokyčiai bus lokalūs ir mažai reikšmingi regioniniu ar nacionaliniu mastu.

Optimistinis scenarijus remiasi prielaida, kad visoje Lietuvos teritorijoje žemės ūkis pereina prie tausojamųjų žemės dirbimo technologijų (įvairios supaprastinto ir bearimio dirbimo sistemos), daugėja daugiamečių pievų plotų ir stabilizuojasi kraštovaizdžio kaitos tendencijos: formuojamos agroželdynų sistemos, agroekosistemose formuojamos mišrios žemės ūkio veiklos ekonominės sistemos, įvedamos naujos ūkininkavimo formos (anglies kaupimo ūkiai, įvairios agromiškininkystės formos ir pan.).

Be to, šis scenarijus remiasi prielaida, kad priemonės taikomos atsižvelgiant į agroekosistemų geoekologinį ir agroekologinį potencialus, o valstybė sukuria ir palaiko ilgalaikes kompleksines tausojamojo žemės ūkio sistemos vystymo ir įgyvendinimo priemones. Įgyvendinant tokias priemones dirvožemio degradacijos rizika labai stipriai mažėtų visoje Lietuvoje, o vidurio Lietuvos žemumose, kuriose paplitę našiausi šalies dirvožemiai, ją eliminuotume.

Pesimistinis scenarijus remiasi prielaida, kad visame Lietuvos žemės ūkio sektoriuje dėl kokių nors aplinkybių yra didinamas agrotechninis ir agrocheminis intensyvumas, o ariamų žemės ūkio teritorijų plotai ir toliau didės. Tokių tendencijų matyti Šiaurės (Akmenės r. sav.) ir Pietvakarių (Šakių r. sav.) Lietuvoje, taip pat Žemaičių ir Baltijos aukštumų plynaukščių agroekosistemose.

Pagal šį scenarijų tikėtina, kad formuotųsi nauji dirvožemio erozijos židiniai, didėtų dabartinis erozijos laipsnis, intensyvėtų vėjo erozija žemumose ir daugiau prarastume dirvožemio organinės anglies.

Aukštumose, ypač Baltijos, kur yra didžiausi eroduotų dirvožemių plotai, ir toliau reikšmingai mažėtų dirvožemio derlingumas. O žemumose dirvožemio derlingumo mažėjimo požymių nebūtų labai daug, tačiau reikšmingas taptų dirvožemio suslėgimo klausimas, organinės anglies ir kitų biogeninių elementų netekimas, gruntinių ir paviršinių hidrografinio tinklo elementų eutrofikacija.

Šis scenarijus reikštų, kad bendrieji dirvožemio erozijos ir degradacijos klausimai iš aukštumų agroekosistemų „persikeltų“ į žemumas.

Kurį kelią rinksimės – mūsų apsisprendimo reikalas. Ir nors dažnai pasirinkimo būtinybė yra suprantama kaip primetama prievolė, kuriai kyla instinktyvus poreikis priešintis, savo pasirinkimus turime grįsti laisva valia, žiniomis ir iš to kylančiu pajautimu, įsisamonintu poreikiu kurti tvarią agroekosistemą. Tai leis padėti ilgalaikius pagrindus įsisenėjusioms „paveldėtoms“ problemoms spręsti.

***

Lietuvos dirvožemių erozijos mastas ir laipsnis priklauso nuo gamtos ir žmogaus ūkinės veiklos nulemtų veiksnių. Paviršiaus polinkio kampas, dirvožemio granuliometrinė sudėtis, organinių medžiagų kiekis ir kokybė, klimatas, mikroklimatinis drėgmės režimas, augalinės dangos pobūdis ir kt. yra stabiliausi, iš esmės dirvožemio erozijos potencialą veikiantys gamtiniai veiksniai.

Ūkinės veiklos pobūdis, agrotechninės ir agrocheminės technologijos, naudmenų struktūros formavimas ir kaita, visuomenės socialinės raidos kryptis ir trukmė, valstybinė ir tarptautinė ekonomikos politika, ekonominės rinkos modelis ir kt. sudaro antropogeninių veiksnių visumą. Dėl augančio visuomenės technologinio pajėgumo jie ne tik tampa, bet ir išlieka dominuojančiu veiksniu, lemiančiu dirvožemio erozijos mastą ir aktualumą teritorijoje. Šie veiksniai iš esmės keičia ir formuoja kraštovaizdžio žemėveikslių struktūrą, keičia augalinės dangos pobūdį ir gausumą, t. y. formuoja agrarinį kraštovaizdį ir sukuria prielaidas reikštis ne tik teigiamoms, tačiau ir neigiamoms dirvožemio kokybės tendencijoms.