Statistika rodo, kad dažnai melžiamos karvės produktyvumas yra 30– 40 proc. mažesnis, negu jos genetinis potencialas. Tam įtakos turi ir šėrimo klaidos.

Vienas iš svarbiausių veiksnių, nulemsiančių karvės produktyvumą, yra telyčaitės mityba pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius, iš jų du pirmieji yra svarbiausi. Nepakankamas šėrimas, taip pat dažni ligų atvejai, prastos laikymo sąlygos daro neigiamą įtaką visam likusiam gyvenimui.

Jau yra žinoma, kad daugiau ir kokybiško pieno arba jo pakaitalo didina veršelio priesvorį, dėl to mažėja susirgimų (ypač – sunkių) rizika, didėja veršelių išgyvenamumas, telyčia anksčiau tampa veršinga ir anksčiau veršiuojasi, vadinasi, taupomi auginimo ir laikymo vietos kaštai vėlesniu periodu. Taip maitinti veršeliai, vėliau – karvės, yra produktyvesni, palyginti su prasčiau šertomis telyčaitėmis.

Pieno pakaitalai dažniausiai naudojami stengiantis atpiginti veršelių šėrimo kainą ir norint kontroliuoti jo kokybę. Vis dėlto nederėtų taupyti ir pirkti nekokybiškų pieno pakaitalų ar mažinti jų kiekį, nes nuo augančių telyčaičių kokybės priklausys ir ūkio sėkmė po dvejų metų.

Pieno pakaitalo kokybės rodikliai

Mokslininkai nuolat intensyviai dirba ir stengiasi sukurti idealų pieno pakaitalo receptą, bet esminė idėja – pakartoti natūralaus pieno sudėtį.

Pieno pakaitaluose dažniausiai yra 16–20 proc. riebalų, 19–26 proc. baltymų, o laktozės kiekis paprastai nedeklaruojamas. Tačiau preliminariai galima jį paskaičiuoti: iš 100 proc. atimant riebalų, baltymų, pelenų, ląstelienos kiekį, gaunamas likutis rodys laktozės kiekį.

Pavyzdys. 100 proc. atimti 23 proc. žalių baltymų, atimti 18 proc. žalių riebalų, atimti 7 proc. žalių pelenų, atimti 0,5 proc. žalios ląstelienos = 51,5 proc. laktozės

Holšteinų veislės karvių pieno sausojoje masėje dažniausiai yra 32–33 proc. riebalų, 26–28 proc. baltymų ir 35– 37 proc. laktozės.

Dažniausiai pieno pakaitalų etiketėse nurodomos rekomendacijos veršelius girdyti 2 kartus per dieną po 3 litrus 12,5 proc. koncentracijos pakaitalu. Tai sudaro apie 750 g sausų pieno pakaitalo miltelių. Girdant tokį patį kiekį natūralaus pieno veršelis gautų apie 150 g daugiau riebalų ir baltymų bendrai sudėjus, kuriuos galėtų išnaudoti augimo potencialui didinti.

Vertinant pieno pakaitalo kokybę, kurioje būna didesnė dalis augalinių baltymų, reikia žinoti, kad mažiausi veršeliai juos sunkiai pasisavina (o kartais jie gali sukelti ir virškinimo sutrikimų). Jeigu girdysime jauniklius abejotinos kilmės pieno produktais (pvz., perkaitintais baltymais), veršeliai nepasieks nei reikiamų priesvorių, nei užaugs labai produktyvios karvės. Dažniausiai taip šeriami veršeliai jau po kelių valandų baubs vos tik pamatę žmogų ir lauks naujo šėrimo.

Ūkiuose, kuriuose sekamas jauniklių pieno suvartojimas, yra įprasta, jog veršelis išgeria 10–15 litrų ir daugiau natūralaus pieno, o tokį baltymų ir riebalų kiekį, kuriuos veršelis gautų su pienu, galima prilyginti 1,5–2,7 kg pieno pakaitalo miltelių.

Apie kokybę daug pasako žaliavų sudėtis

Produktyvūs pienininkystės ūkiai skiepija natūralistinį požiūrį į veršelio auginimą, nes supranta, jog tai yra investicija į ateitį. Natūralus pienas yra geriausias veršelio maistas. Alternatyva jam gali būti tik aukščiausios sudėties pieno pakaitalas, kuriuo šeriama didesniais kiekiais – apie 1,5 kg (skaičiuojant sausus miltelius) per dieną. Vienas iš svarbiausių pieno pakaitalo kokybės rodiklių – pieno produktų, pieno baltymų ir riebalų kiekis bei sudėtis.

Pieno sudėties ir jo svarbos veršelio vystymuisi suvokimas pakeitė ankstesnių laikų požiūrį į veršelių auginimą. Pavyzdžiui, buvo populiaru riboti pieno ar pakaitalo kiekį iki 4–6 litrų, kad būtų skatinamas kuo ankstesnis koncentratų vartojimas – taip buvo siekiama kuo anksčiau vystyti prieskrandį ir kartu atpiginti šėrimą. Dabar tokį požiūrį keičia intensyvus ir artimesnis natūraliam girdymas didesniu pieno ar pakaitalo kiekiu arba net – girdymas iki soties (ad libitum). Taip siekiama, kad veršelis suvartotų kuo daugiau pieno ar pakaitalo sausųjų medžiagų ir pasiektų kuo didesnį priesvorį.

Svarbu žinoti, kad ne visi pieno pakaitalai yra vienodi ir gali būti šeriami tokiais dideliais kiekiais. Jei veršelius girdysime didesniu nekokybiško pieno pakaitalo kiekiu, jie gali suviduriuoti. Vertinant pieno pakaitalo sudėtį, dažniausiai žiūrime į pieno riebalų ir baltymų kiekį procentais, tačiau žaliavų sudėtis kokybę rodo kur kas labiau.

Problema ta, jog etiketėje nematyti informacijos apie žaliavų kilmę ir jų kokybę: labai svarbu, kokiu būdu jos apdorotos, kadangi perkaitintus baltymus blogiau pasisavins. O prastą baltymų kokybę gali parodyti blogas pakaitalo tirpumas vandenyje, taip pat antimaistinės medžiagos sudėtyje. Pavyzdžiui, sojų baltymus pieno pakaitale ypač jaunų veršelių (iki 3 savaičių amžiaus) organizmas blogai virškina, jie gali sukelti alerginę reakciją ir viduriavimą.

Riebalai ir juos sudarančios riebalų rūgštys turi įtakos pieno pakaitalo tirpumui. Kai yra daugiau palmių riebalų – pakaitalui išmaišyti reikės aukštesnės temperatūros, nei, pavyzdžiui, pakaitalui su daugiau kokosų aliejaus. Nauji tyrimai parodė, jog natūralų sviestą sudarančios riebalų rūgštys ne tik suteikia energijos – jos atlieka kur kas daugiau funkcijų, todėl gamintojai stengiasi atkartoti sviesto sudėtį pieno pakaitalų riebaluose.

Riebalų rūgštys pieno riebaluose veikia kaip bioaktyvios medžiagos, siunčiančios signalus, kurie skatina žarnyno vystymąsi, padeda išvengti įprastų virškinimo problemų ir didina pašarų suvartojimą. Tyrimų rezultatai rodo, kad pieno riebalų sudėtis ir pieno maisto medžiagos spartina jaunų veršelių medžiagų apykaitos procesus, o tai skatina kurti receptūras, kurios artimiau imituotų viso karvės pieno sudėtį.

Kaip išsirinkti kokybišką pieno pakaitalą

Tyrimų rezultatai parodė, kad tiek nugriebto pieno, tiek išrūgų baltymų pagrindu pagaminti pieno pakaitalai duoda panašius veršelių augimo rezultatus. Svarbiausia – tinkamas šių medžiagų apdorojimas, kad jos neprarastų maistinių savybių. Turi būti patikimas gamintojas.

Į išrūgų baltymų kategoriją patenka įvairios žaliavos, kurios skiriasi kokybe, baltymų, pelenų ir nebaltyminio azoto kiekiu. Išrūgų baltymų koncentratas yra labai vertinga baltyminė žaliava, kurioje yra kokybiškų aminorūgščių ir mažai nebaltyminio azoto. Tuo tarpu išrūgų permeate dažnai būna daug nebaltyminio azoto ir pelenų, dėl ko pieno pakaitalas veršeliui ne toks skanus.

Nugriebto pieno miltelių taip pat labai gera aminorūgščių sudėtis, juose mažai nebaltyminio azoto. Pagrindinis sudarantis baltymas – kazeinas, kuris virškinamas veršelių šliuže, susidarant pieno krešuliui. Viena iš svarbiausių nugriebto pieno miltelių kokybę nusakanti savybė yra gebėjimas formuoti pieno krešulį, kitaip šis pieno baltymas kazeinas nebus gerai suvirškintas ir gali sukelti virškinimo sutrikimų ir viduriavimą. Krešulio formavimosi gebėjimą veikia pieno miltelių apdorojimas gamybos metu.

Augaliniai baltymai naudojami atpiginti pakaitalo kainą. Dažniausiai naudojami hidrolizuoti kviečių baltymai ir sojų produktai. Sojų produktai pakaitaluose, skirtuose veršeliams iki 3 savaičių amžiaus, nerekomenduojami.

Kviečių baltymo hidrolizavimas pagerina baltymų tirpumą ir virškinimą, tačiau juose trūksta kai kurių aminorūgščių, tokių kaip lizinas ir treoninas, todėl jų turėtų būti papildomai dedama į pieno pakaitalus. Augalinių baltymų buvimą juose nurodo ląstelienos kiekis, ypač jeigu jos daugiau negu 0,15 procentų. Tačiau dėl specialaus apdorojimo augaliniuose baltymuose ne visada yra daug ląstelienos (pvz., sojų baltymų izoliato), todėl šiuo vienu rodikliu nederėtų pasikliauti. Vis dėlto galima preliminariai skaičiuoti, jog kiekvienas papildomas 0,1 proc. ląstelienos reiškia, kad net iki 10 proc. pieno baltymų gali būti pakeista augaliniais baltymais.

Riebalai dažniausiai būna iš palmių ir kokosų aliejaus, pastarasis pagerins pieno pakaitalo tirpumą ir žemesnėje temperatūroje. Papildomai į juos pridedama trumposios grandinės riebalų rūgšties – butiratų (C4), kurių yra ir pieno riebaluose.

Laktozė yra pagrindinis angliavandenis, dedamas į pieno pakaitalus, nes tai natūraliai piene esantis cukrus, kurį veršeliai, ypač jaunesni negu 3 savaičių amžiaus, labai gerai virškina. Bet apie laktozės koncentraciją pieno pakaitaluose kalbama retai. Jeigu pieno pakaitale yra daug laktozės ir dar padidiname pakaitalo koncentraciją pieno mišinyje, laktozės norma veršeliui gali tapti per didelė, tuomet ji bus blogiau virškinama ir gali sukelti viduriavimą. Todėl verta rinktis pieno pakaitalą, kuriame didesnis riebalų ir baltymų kiekis, taip laktozės bus mažiau ir mažesnė viduriavimo rizika.

Pelenų kiekis nusako mineralų kiekį pieno pakaitale. Kai kurių žaliavų, pavyzdžiui, išrūgų be laktozės, permeato, naudojimas gali padidinti pelenų kiekį produkte ir sukelti viduriavimą dėl jau minėto osmoliariškumo, todėl pelenų kiekis pieno pakaitale neturėtų viršyti 8 proc., optimaliausias rodiklis būtų 6,5–7,5 proc., o natrio – ne daugiau kaip 0,5 procento.

Pakaitalo miltelių tirpumas vandenyje ir sluoksniavimasis – tai, kas taip pat nusako pakaitalo kokybę ir virškinamumą ir ką galime patys įvertinti ūkyje. Prastos kokybės pieno žaliavos, augaliniai baltymai, didelis palmių riebalų kiekis – visa tai blogins miltelių tirpumą ir pakaitalo homogeniškumą, jis sluoksniuosis.

Veršelių šėrimas per šalčius

Esant šaltam orui, veršeliams reikia daugiau energijos organizmo šilumai palaikyti, todėl jiems reikia ir pakankamai daug pieno ir koncentratų, kurie suteikia papildomos energijos kūno temperatūrai palaikyti, augti ir išlikti sveikiems.

Jeigu pašarams žiemą trūksta energijos, organizmas ją paima iš augimo ir imuninės sistemos, kad galėtų palaikyti šilumą. Todėl papildomą veršelių energijos poreikį žiemą vertėtų užtikrinti didesniu pieno ar pieno pakaitalo kiekiu, vertėtų apsvarstyti ir dažnesnį girdymą. Veršelio iki mėnesio amžiaus termoneutrali zona baigiasi ties 10 °C, esant žemesnei temperatūrai, didesnė dalis energijos bus nukreipiama palaikyti kūno temperatūrai. Drėgmė, skersvėjai mažina atsparumą šalčiui.

Esant šaltiems orams vertėtų:

• gausiai prikreikti gardelį – gilus kraikas veikia ir kaip šilumos izoliacija, ir kaip barjeras, apsaugantis nuo šaltos žemės ir skysčių;
• uždėti veršelių apsiaustą, kuris nors ir nepakeičia gausaus kreikimo naudos, tačiau padeda efektyviau išsaugoti šilumą;
• apsaugoti nuo skersvėjų, sudarant kliūtis vėjui patekti;
• gera ventiliacija yra esminis veiksnys, galintis apsaugoti veršelį nuo kvėpavimo ligų, todėl, siekiant išlaikyti šilumą, nereikėtų atsisakyti šviežio oro;
• duoti veršeliui daugiau pieno / pakaitalo;
• per ypač didelius šalčius geriau atidėti nujunkymą, kad veršeliui nesukeltume dar didesnio streso;
• veršeliui suteikti galimybę atsigerti šilto vandens, nes dehidratacija (vandens trūkumas) gali būti ir žiemą;
• veršeliams duoti koncentratų (pirmųjų pašarų), nesuėstus kasdien keisti šviežiais. Net jei veršelis jų pradžioje ėda nedaug, tačiau prie jų pratinamas, vėliau, pradedant nujunkymą ir mažinant pieno / pakaitalo kiekį, didins suvartojimą ir gaunamos energijos ir maisto medžiagų kiekis pamažu persiskirstys nuo pieno / pakaitalo prie koncentratų.

***

Tyrimų duomenys rodo, kad kuo didesnį priesvorį telyčaitė pasiekia pirmosiomis 14 gyvenimo savaičių, tuo geriau išsivystys jos tešmuo. O, kaip žinome, nuo tešmens priklauso ir jos produktyvumas. Pasiekti didesnį priesvorį galima tik atitinkamai šeriant aukštos kokybės pašarais. Žinant, jog telyčaitės auginimas tai investicija, kuri lems ūkio sėkmę po 2 metų, verta dėti pastangų ir suteikti galimybę atsiskleisti jos genetiniam potencialui. Geriausias pasirinkimas telyčaitei augti – tai natūralus pienas, o jei ūkis dvejoja ar nėra galimybės juo šerti dėl, pavyzdžiui, automatinių girdyklų – pasirinkimas turėtų būti tik aukščiausios kokybės pieno pakaitalai.