Vasarinius rapsus tiktų auginti žemo našumo dirvose, o jas pakalkinus – dar ir pamažu didinti tokių laukų derlingumą.

Išplėtus vasarinių rapsų pasėlių plotus mažesnio našumo dirvožemiuose, galima pagerinti jų savybes ir išsaugoti teigiamą augalininkystės verslo efektyvumą, išaugus trąšų, pesticidų, degalų ir kitų išteklių kainoms. Nualintų dirvožemių našumą padidinus bent iki vidutinio lygio rodiklių (37–42 balų), susidaro sąlygos išplėsti komercinių augalų pasėlių plotus.

Priesmėlių ir lengvo priemolio rūgščiose žemėse, kurių daugiausia Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje, auginama nedaug komercinės paskirties augalų, kuriuos ten (be dirvų kalkinimo) ekonomiškai tikslinga sėti. Tarp tokių yra sėjamosios ir belukštės avižos, žieminiai rugiai ir kvietrugiai, bulvės, pašariniai žirniai, baltieji ir rausvieji dobilai, įvairių rūšių lubinai, išskyrus baltuosius. Dirvas pakalkinus, padėtis pasikeičia, ir jose jau galima auginti vasarinius ir žieminius rapsus, kukurūzus silosui, grūdainiui ir grūdams, vasarinius miglinius javus, pupinius ir kitus augalus, kurių produkcija turi paklausą šalies ir užsienio rinkose, o jų supirkimo kainos šiek tiek viršija šių augalų auginimo sąnaudas.

Sėjomainos

Vertėtų rinktis tokią sėjomainos su vasariniais rapsais schemą, kurioje auginami augalai būtų ne tik atsparūs ligoms Vasarinių rapsų auginimas žemo našumo dirvose ir kenkėjams, bet ir pakantūs žemesnio našumo dirvoms, o jų auginimo sąnaudos sėjomainoje neviršytų esamų vidutinių reikšmių ir dar kompensuotų kalkinimo išlaidas.

Priesmėlių ir lengvo priemolio rūgščiose žemėse tinka sėjomainos schema, kurios rotacijoje vasarinių rapsų ir kukurūzų grūdams skirta po 33,3 proc. Į sėjomainos schemą, šalia vasarinių rapsų, įtraukti ir du kukurūzų laukai, nes jiems reikia panašių dirvožemio savybių ir ekonominis auginimo rentabilumas panašus kaip vasarinių rapsų.

Be to, įterpiamų šiaudų ir tarpinių pasėlių masė (apie 7–10 t) sudarytų sąlygas didėti humuso kiekiui dirvožemyje. Įvairesnis tarpinių pasėlių auginimas iš dalies padėtų išspręsti ir augalų bioįvairovės didinimo klausimą.

Tausojančios technologijos

Vasarinius rapsus žemo našumo dirvose reikėtų auginti pagal tausojančias technologijas. Tam tikrais atvejais verta neužmiršti ir ekstensyvių technologijų, nes visada geriau laukus užsėti kultūriniais augalais, juos deklaruoti ir gauti subsidijas, nei palikti „pseudopūdymus“, kurie dažniau pavirsta dirvonais, nei atlieka užimtųjų pūdymų vaidmenį. Be to, augindami rapsus, padidintume gerų priešsėlių plotus javams ar kitiems lauko augalams.

Ūkiuose, kuriuose vasariniai rapsai auginami seniai ir kurie jau turi susikūrę jiems tinkamiausią agrotechniką, nevertėtų nieko keisti, jeigu našiose žemėse prikuliama iki 4,0–4,5 t/ha rapsų. O mažo arba žemesnio nei vidutinis našumo žemėse reikėtų siekti gauti 1,5–2,5 t/ ha derlių. Toks derlingumas užtikrintų įplaukas iš hektaro, kurios kompensuotų rapsų auginimo ir dirvų kalkinimo sąnaudas, dar galima tikėtis ir pelno, atsižvelgiant į rapsų kainas rinkoje. Kitas pagrindinis tikslas – per 10–12 metų padidinti dirvožemių našumą bent iki vidutinio lygio (38–42 balų).

Sėjos laikas

Mažo ir žemesnio už vidutinį našumą dirvožemiuose vasarinių rapsų sėją galima pradėti kovo pabaigoje ir tęsti iki gegužės vidurio. Žinoma, kovą kasmet sėjos nepradėsime dėl gamtos sąlygų. Apskaičiuota, kad ankstyvo pavasario tikimybė neviršija 30 proc.

Tad didžioji vasarinių rapsų dalis pasėjama balandį. Lauko ir gamybinių bandymų duomenys rodo, kad sėjos vėlinimas po balandžio vidurio pradeda mažinti rapsų derlingumą, bet ne tokiu mastu, kaip vėluojant vasarinių kviečių, avižų, kukurūzų grūdams ar cukrinių runkelių sėją.

Gera vasarinių rapsų savybė – didesnis naujausių veislių atsparumas pavasario šalnoms. Nustatyta, kad vasarinių rapsų sėklos sudygsta (iškelia sėklaskiltes į dirvos paviršių), jeigu dirvos temperatūra būna ne žemesnė nei +6 °C. Sudygę augalai yra atsparūs pavasarinėms šalnoms (iki -4–6 °C) ir laikinam drėgmės pertekliui dirvožemyje. Tai suteikia galimybę juos sėti anksti.

Patirtis rodo, kad vasarinių rapsų derlingumas labai priklauso nuo faktinių oro sąlygų gegužės–birželio mėnesiais, kai gali prasidėti sausrų periodas. Sausroms atsparesni būna ankstyvos sėjos vasarinių rapsų pasėliai, nes anksčiau pasėti suspėja išauginti stipresnį šaknyną, kuris vandenį pasiekia iš gilesnių dirvos horizontų.

Sėklų normos ir kokybė

Vasarinių rapsų derlingumas mažiau priklauso nuo faktinio pasėlių tankumo, palyginti su vasariniais migliniais javais ir kitais lauko augalais, tačiau ir jiems galioja optimalaus pasėlio tankumo dėsnis, nors ir mažesniu santykiu. Mat vasarinių rapsų ankštarų formavimuisi įtakos turi pasėlio tankumas. Retesniuose pasėliuose augalai beveik visada suformuoja daugiau ankštarų nei tankesniuose ir atvirkščiai. Pasėlių tankumas tiesiogiai daro įtaką ankštarų kiekiui augale ir sėklų kiekiui ankštaroje. Sėklų masė daugiau priklauso nuo tręšimo normų ir oro sąlygų birželį ir liepą.

Tyrimų duomenys ir gamybinė patirtis rodo, kad, didėjant dirvožemių našumui, beveik visi ūkininkai šiek tiek mažina vasarinių rapsų pasėlio tankumą ir atvirkščiai. Vidutinio našumo dirvožemiuose daugiausia derliaus prikulsime esant 75–85 vnt. augalų kvadratiniame metre, o žemo našumo žemėse būtina suformuoti 95–115 vnt./m² tankumo pasėlį. Šiuo atveju sėklų norma būtų apie 1,5 mln. vnt./ha daigių sėklų.

Nenašiose dirvose sertifikuotų sėklų naudojimas ekonomiškai netikslingas, tačiau sėklos turi būti kokybiškai išaugintos sėkliniuose ūkio pasėliuose, gerai paruoštos sėjai ir kokybiškai išbeicuotos. Ūkinių sėklų kokybė privalo atitikti pirmos ar antros kokybės klasės reikalavimus.

Piktžolių kontrolė

Vasarinių rapsų pasėliuose dažniausiai naudojami tie patys herbicidai kaip ir žieminių rapsų. Pagal jautrumą piktžolėms rapsai priskiriami jautriems augalams, ypač ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais. Vėlesniais tarpsniais jų konkurencingumas didėja. Dėl to gausiai išplitusias piktžoles (kai jų yra daugiau nei 50 vnt. m²) labai svarbu kontroliuoti ankstyvaisiais vasarinių rapsų vystymosi tarpsniais – iki 4 lapelių (BBCH 14).

Vasarinių rapsų, kaip ir kitų pavasarį sėjamų augalų, pasėliuose vyrauja vasarinės piktžolės. Beveik visuose pasėliuose plinta baltosios balandos, daugelyje laukų aptinkama dirvinių garstukų, vijoklinių pelėvirkščių, dirvinių karpažolių, dėmėtųjų rūgčių, kibiųjų lipikų, bekvapių šunramunių, trikerčių žvaginių, dirvinių čiužučių, daržinių žliūgių, veronikų, notrelių ir kt. Daugiametės piktžolės, pavyzdžiui, dirvinės usnys, pienės, paprastieji varpučiai, dažniausiai auga židiniais ir vasariniuose rapsuose palyginti nesunkiai kontroliuojamos.

Kitų pasėlių priežiūros darbų pagrindą sudaro papildomi tręšimai (antžeminiai ir per lapus), purškimai pesticidais. Buvusi pagrindinė vasarinių rapsų auginimo plotų mažėjimo priežastis – sunku kontroliuoti kenksminguosius organizmus, ypač – kenkėjus. Dėl piktžolių, ligų ir kenkėjų sukeltų augalų pažeidimų rapsų derliaus nuostoliai dažniausiai sudaro apie 20 proc., tačiau palankiais žaladariams metais nuostoliai dėl jų gali siekti nuo 50 iki 70 proc. Esant gausiam kenkėjų, ligų arba piktžolių plitimui vasarinių rapsų pasėliuose, augalų apsaugos produktai būtini. Todėl vienas pagrindinių integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės tikslų yra juos panaudoti tinkamai ir laiku.

Žinoma, planuojamus vasarinių rapsų auginimo mažo našumo žemėse tikslus galima pasiekti tik tada, jeigu pavyks išvengti didesnių agrotechnikos klaidų.

***

Siūloma sėjomainos schema

• Žieminiai javai + tarpiniai pasėliai + kalkės;
• kukurūzai;
• vasariniai rapsai + tarpiniai pasėliai + kalkės;
• kukurūzai;
• vasariniai rapsai + tarpiniai pasėliai + kalkės;
• sėjamieji arba pašariniai žirniai.