Antano Jackio mišrus ūkis yra vienas iš Lietuvos pienininkystės lyderių. Tokį įsivaizduojame šiuolaikinį ūkį – modernų, produktyvų, kuriantį pridėtinę vertę ir turintį tęstinumą.

Pašaltuonio (Jurbarko r.) ūkininkas agronomas Antanas Jackis, šiemet nuėmęs 32-ąjį derlių, neabejoja, kad Lietuvoje galima gyventi, dirbti ir uždirbti. Su žmona Laimute užauginti trys vaikai, po studijų sugrįžę ūkininkauti, – geriausias to pavyzdys. Sūnūs Donatas ir Arūnas turi savo augalininkystės ūkius, jaunėlė dukra Monika Butkuvienė darbuojasi tėvų pieno ūkyje. Darni ir darbšti šeima dirba kartu, vieni kitiems padeda ir bendrai priima svarbiausius sprendimus. Su tokia komanda galima kalnus nuversti.

„Didžiausias privalumas – kad visi sutariame, geriausias dalykas – ūkio tęstinumas. Antanas yra taikliai pastebėjęs, kad jam dabar tik darbo rezultatais džiaugtis reikia“, – sako Laimutė Jackienė. O ūkio ateitis, tikėtina, užtikrinta kelioms kartoms į priekį – Jackiai jau turi 5 anūkus.

Matydamas vaikų norą ūkininkauti, Antanas prieš dešimtmetį ryžosi didelėms investicijoms – pirmasis Jurbarko r. karves pradėjo melžti robotais. Šiuo metu 140 karvių melžia du robotai, o vidutinis primilžis iš karvės yra beveik 11 t labai kokybiško pieno per metus.

Kritusios supirkimo kainos kelia problemų ir stipriam ūkiui. „Kaina – per maža. Supirkėjams problema, kai reikia 1 ct pakelti kainą, o patys ją mažina mums kartais ir po 20 procentų. Tai – amžina tema“, – atsidūsta A. Jackis.

Su melžimo robotais žengė į kitą etapą

Kol studijavo Kaune, vaikai grįždavo padėti tėvams, bet vis vien darbai gulė ant Antano ir Laimutės pečių. „O dabar jau esame atsipūtę, nebereikia tiek vargti“, – šypsosi L. Jackienė.

Dukra su tėvais prie gyvulių dirba, ant sūnų pečių – augalininkystė. Monika yra baigusi taikomąją ekologiją, vyriausiasis Donatas – mechanikos inžineriją, Arūnas – statybos inžineriją. Įgytos žinios ir išsilavinimas šiuolaikiniame technologijų gausiame žemės ūkyje labai praverčia.

Jackių šeimos ūkio pradžia buvo tradicinė – 3 ha žemės. Augino daržoves, įsigijo 2 karves, vėliau nusipirko ištuštėjusius kolūkio pastatus. Karvių banda iš savų ir pirktų telyčių pradėjo didėti. Prieš 9 metus, kai Jackiai pasistatė naują fermą ir pirmąjį Lely melžimo robotą, kuris Lietuvoje buvo tik devintasis, prasidėjo naujas, modernaus ūkio etapas. Po pusmečio fermoje pradėjo dirbti ir antrasis melžimo robotas.

Antanas sako, kad robotizuotoje fermoje karvės gyvena visiškos demokratijos sąlygomis. Tiesa, pradžioje, prisimena Laimutė, teko įveikti technologinius iššūkius: įprasti prie roboto buvo sunku ne tik ūkininkams, bet ir karvėms, kurioms nuo rištinio laikymo staiga atsivėrė laisvė. „Dabar tokių problemų nėra, pasikeitė ir gyvulių genetika, nes renkamės tokią, kuri tiktų robotizuotam melžimui, – sako L. Jackienė. – Dabar neįsivaizduojame kitokio melžimo.“

Šėrimo racioną, kurio pagrindas žoliniai pašarai, kukurūzai ir koncentratai, sudaro specialistas. Pašarus silosuoja, anot Antano, taip pigiau, lengviau ir paprasčiau. Šiemet vieną tranšėją uždengė pasinaudoję nauja technologija, žiūrės, ar pasiteisins. Robotuose naudojamus koncentratus perka, o šėrimui gamina iš savų grūdų. Papildomai perka sojų, rapsų išspaudų – brangūs priedai atsiperka, nes gaunama geresnė pieno kokybė ir didesnis kiekis. Iš karvės šiame viename produktyviausių šalies ūkių kasdien primelžiama iki 34 litrų 3,66 proc. baltymingumo ir 4,5 proc. riebumo pieno. Pašarai dalijami su pašarų maišytuvu-dalytuvu, o juos pristumia robotas.

Pievas Jackiai reguliariai atnaujina kas 3–4 metus, nuima 4 žolės derlius. Vyrauja mišiniai su liucernomis, kurios labai gelbėja per sausrą. „Nujausdami žolės stygių šiemet sėjome daugiau kukurūzų. Vis dėlto paskutinės žolės irgi gerai užaugo, tad apsirūpinome ir žoliniais pašarais“, – patenkinta Monika. Be to, jie dar turi ir pernykščių pašarų – visada stengiasi pasigaminti tiek, kad liktų ir kito sezono pradžiai.

Džiugina Jackius ir kukurūzų derlius – kūlė daugiau kaip 40 t/ha. Lapkričio viduryje dar buvo likę keli ha nenukulti, nes technika neįvažiavo į laukus. Užmirkę laukai rudenį – dar vienas šio sezono iššūkis.

Atlieka genominius telyčių tyrimus

Karvių bandoje dominuoja holšteinų genetika – juodmargės daug metų sėklinamos su holšteinų sperma. Geriausias karves ir perspektyviausias telyčias sėklina su seksuota sperma. Spermą renkasi atsižvelgdami į svarbiausius rodiklius: pieno baltymingumą ir riebumą, nagų, tešmens sveikatingumą, veršiavimosi lengvumą ir kt. Bandoje yra ilgaamžių karvių, bet vidutiniškai jos tarnauja 3 laktacijas.

Į genetikos subtilybes pasinėrė Monika. „Trečius metus darome genominius telyčių tyrimus, pagal juos sprendžiame, kurias pasilikti bandai gerinti – per metus mums reikia apie 40 telyčių pakaitai. Kitas parduodame, kai kurias sėkliname su mėsinių galvijų angusų sperma“, – pasakoja apie veislinį darbą ūkyje Monika. Beje, ūkyje penėjimui lieka ir visi buliukai, juos iki realizacinio svorio peni 20 mėnesių. Ūkyje nuolat auginama apie 100 bulių.

Bandos sveikatingumas nekelia rūpesčių. Pasak Monikos, naujoje fermoje, kol aplinka buvo gana sterili, 4 metus nesusidūrė su mastitu. Ir dabar didesnių problemų nėra, nors visai jo išvengti sunku. „Labai gerai, kad veterinarijos gydytojas reguliariai prižiūri bandą, kiekvieną savaitę atlieka karvių monitoringą, tai padėjo stabilizuoti padėtį, nes natūralu, kad tokioms produktyvioms karvėms pasitaikydavo reprodukcinių sutrikimų“, – sako Monika.

Labai pieningų karvių po apsiveršiavimo sėklinti neskuba, nes ir užtrūkinti būna sunku. Bet stengiasi, kad iki 150 dienos karvė taptų veršinga.

Karvėms ūkyje išskirtines sąlygas užtikrina ir visa moderni fermos įranga, apšvietimas, ventiliacijos sistema, karvių dušas, kuris vasarą gelbėja nuo karščio. Pasirūpinta ir mėšlo kokybe, naudojama speciali priemonė, kuri skystina mėšlą ir mažina jo kvapą, suriša amoniaką.

Mišrus ūkis išskaido rizikas

Už robotus A. Jackiui liko sumokėti paskutinę įmoką – paskolą buvo paėmęs 10 metų. Ar tuomet galvos apie naujas investicijas? „Jaunimui iniciatyvą paliksime – jeigu jie norės, galės plėsti pieno ūkį, – sako Antanas. – Mums, kaip šeimos ūkiui, gyvulių jau užtenka, juk dar ir augalininkystės yra.“

Monika ir broliai nesako „ne“ pieno ūkio plėtrai, bet ir stačia galva griebtis investicijų nežada. „Manome, kad optimalu būtų turėti tris robotus, nes daugiau jų reikštų ir daugiau priežiūros darbų. Be to, reikėtų statybų – tai didelės investicijos. Juk padidinus bandą reikės ir tranšėjų, rezervuarų ir visa kita, atsiranda daug papildomų reikalavimų, – svarsto Monika. – Jeigu ir toje pačioje fermoje būtų galimybė statyti trečią robotą, vis tiek tokiu atveju reikėtų statyti fermą prieaugliui. Nėra taip, kad nusiperkame robotą ir to užtenka. Tai nuolatinės investicijos.“

Į pokalbį įsitraukia ir vyriausias Jackių sūnus Donatas. „Visa bazė suformuota, tad ūkio kryptį išlaikysime. Žinoma, pieno ūkio perspektyva labai priklauso nuo pieno supirkimo kainos, bet mums nėra kur trauktis. Aišku, išnaikinti karves galima greitai, bet atkurti bandą – tai ne kviečių lauką apsėti. Tam prireiktų dešimtmečio“, – kalba D. Jackis. Jis stebisi, kad valdžia trimituoja apie prioritetus gyvulininkystei, bet „koks prioritetas, jeigu nėra normalios kainos“.

Donatas sako, kad jų ūkis naudojasi mišraus ūkio privalumais. Nors darbo daug, bet rizika išskaidyta. Be to, gyvulininkystėje daug rizikų galima valdyti, nes viskas vyksta po stogu, svarbiausia – pagaminti pašarus.

„Jeigu kruša krenta ant žolyno – ne tragedija, o jeigu ant javų ir rapsų – tai neturi metų derliaus. Gyvulininkystė išsilaiko ir duoda pajamas iš tokių žemės plotų, kur kviečių neužauginsi. Kai gauni pinigų už pieną, gali neskubėti parduoti grūdų“, – vardija pieno ūkio privalumus Donatas.

Pasak jo, geras buvo tėvo sprendimas prieš 10 metų investuoti į fermą, technologijas, nes dabar būtų sunkiau tai daryti. „Nors tada ne taip drąsiai žiūrėjome į jo užmojus. Bet bendromis jėgomis pavyko šį tą nuveikti“, – šypsosi jaunas ūkininkas.

Antanas pritaria sūnui, kad mišrus ūkis visada yra geriau ir tvariau, vien ko vertos organinės trąšos. Be to, už pieną pinigai mokami dukart per mėnesį, tai leidžia turėti apyvartinių lėšų ūkio reikmėms, bankams, atlyginimams. Jis pripažįsta, kad augalininkystėje yra lengviau dėl sezoniškumo, nors, antrino sūnui, yra niuansų dėl gamtos kaprizų. „Buvo keleri metai iš eilės, kai dukart sėjome, bet tik kartą pjovėme. Vis dėlto grąža iš gyvulininkystės yra didesnė ir stabilesnė“, – mano ūkininkas.

Šie metai ne tik gyvulininkystei, bet ir augalininkystei buvo sunkūs, įtempti. Donato teigimu, iš žemės nuomos buvo galima uždirbti daugiau negu šiemet gavo pajamų iš ūkinės veiklos. „Supirkimo kainos kritusios ir pieno, ir grūdų, trąšos pirktos brangiai, kuras brangus, tad gamybos savikaina labai išaugusi. Finansiškai šie metai bus gerokai prastesni. Bet atlyginimus išsimokėjome, tikiuosi, kad pavyks išlaviruoti be nuostolio, nors ir be jokio pelno“, – sako D. Jackis.

Pasisekė, kad birželio vidurio lietus išgelbėjo javų derlių ir jis pagal klimato sąlygas viršijo lūkesčius. „Kviečių derlius buvo 6,8 t/ha – mūsų ūkiui, kurio žemės ne itin derlingos, gali būti rekordinis“, – sako Donatas. Vidutinis jų dirbamų laukų našumas apie 35 balus, nors yra ir 28, ir viename lauke – 50 balų.

Kad gamta savo dalį pasiims, Donatas net neabejoja. „Jau dabar tai jaučiame pagal orų kraštutinumus. Reikės daugiau drausti pasėlių, nes nuostolių dėl gamtos patiriame kasmet. Šiemet kruša smarkiai sužalojo pupas, 150 ha plote 20 proc. kviečių iškapojo. Nuo krušos visada pasėlius draudžiame, tai kaip ir automobilio civilinės atsakomybės draudimas – negalime sau leisti nedrausti nuo stichijos, nes gali subankrutuoti per vienus metus.“

Techniką dažnai perka naudotą

ES parama padėjo modernizuoti Jackių ūkį, bet per pastaruosius 5 metus jie neturėjo nė vieno investicinio projekto, viską pirko iš savų lėšų ir bankų paskolų. Pagrindinės investicijos šiuo laikotarpiu buvo nukreiptos į infrastruktūrą, pastatus, techniką, statė siloso tranšėjas, naują techninę bazę, didino sandėlius. Jackiai drąsiai statė per pandemiją ir tai leido nemažai sutaupyti, nes tuo metu statybų ir medžiagų kainos buvo kritusios.

„Mums svarbiausia – našumas, kad laiku galėtume pasidaryti darbus ir patiems nereikėtų dirbti ištisą parą. Į tai ir nukreiptos mūsų investicijos, juk technika – mūsų darbo įrankis“, – savo argumentus išsako Donatas.

Daug technikos pirko naudotos, Arūnas ir Donatas mėgsta dalyvauti užsienio aukcionuose – pasiūla yra, reikia tik mokėti išsirinkti. Užsienyje randa mažiau valandų dirbusios technologiškai pažangios technikos.

Ir technologijų ūkyje daug. Visa technika turi automatinį vairavimą, visos sėjamosios yra tiksliosios. „Paskutinis pirkinys šį pavasarį – tikslioji kukurūzų sėjamoji. Tai padėjo sutaupyti daug sėklos. Kitais metais baigsime viso ūkio dirvožemio tyrimus. Jau trejus metus dirbame su dirvožemio žemėlapiais ir išmaniais tręštuvais“, – vardija Donatas.

Svarbiausia – ūkio efektyvumas

Visi Jackiai labai išgyvena dėl neteisingo visuomenės požiūrio į žemės ūkį, vargina ir nestabilumas žemės ūkyje. Prie gamtos, nori ar nenori, prisitaikyti turi visi, o dėl adekvačių kainų reikia ir sąžinės, ir politinės valios. „Ministerija mus tuoj grąžins į planinės ekonomikos laikus, kaip kolūkio laikais nurodys, kur sėti, ką sėti... Ir pelkes laikyti būtinai reikės, – ironizuoja A. Jackis, niekada nebijantis drąsiai reikšti nuomonės. – Ministerija nesuvokiamu atstumu atitrūkusi nuo realybės. Valdžia turėtų tarnauti žmogui, dirbančiajam, bet tarnauja politikams.“

Užtai Jackių šeima sprendimus priima įsiklausiusi į vieni kitų argumentus. Antanas tokį ūkininkavimo modelį vadina sėkminga šeimos kooperacija. Tai – dar viena ūkio stiprybė.

„Jeigu reikia kažką daryti, tai ir darome. Finansiniai argumentai svarbūs, bet ne svarbiausi. Mūsų visų pozicija – ūkis turi būti efektyvus ir turime dėl to padaryti maksimaliai, – apie visos šeimos požiūrį į ūkininkavimą sako vyriausiasis Jackių sūnus Donatas. – Tai jaučia ir kolektyvas, kurį turime tikrai šaunų ir su kuriuo galime daug padaryti.“

Laimutė ir Antanas dabar gali ramiau miegoti – didžiausios paskolos baigiamos mokėti, vaikai užauginti, sukūrę šeimas ir puikiai tvarkosi ūkyje. Abu sutartinai sako, kad kai ūkis sustyguotas, visos grandys veikia, viskas išsprendžiama. Ir dabar jie nėra tik ūkio valdytojai – patys kasdien ūkyje dirba viską, kur tik reikia darbo rankų.

A. Jackis yra vienas pirmųjų Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro klientų. Biuro vadovė Kristina Gakienė pabrėžia ir žmogiškąsias Antano savybes. „Jis garsėja kaip labai teisingas ir sąžiningas žmogus, daug padeda bendruomenei, bet pats tuo niekada nesigiria“, – sako biuro vadovė. Regis, visas gerąsias šeimos savybes Antanas su Laimute perdavė ir savo vaikams.

Nė vieno iš jų nereikėjo kalbinti grįžti į ūkį – jie patys taip nusprendė. Monikai miestas niekada nebuvo prie širdies, studijuojant didžiausias džiaugsmas būdavo savaitgaliais grįžti namo. „Čia jaučiuosi geriausiai. Tėvai vaikystėje mūsų niekada nevertė dirbti, patys supratome, kada reikia padėti, ką reikia kaime dirbti. Gal todėl ir meilę kaimui visada jautėme, tikimės, kad ir ateinančios kartos pasiliks“, – viliasi Monika, kurios vyras taip pat iš ūkininkų šeimos, turi augalininkystės ūkį.

Donatui vien ūkio neužtenka – jis visuomenininkas, aktyvus žmogus, Jurbarko r. savivaldybės tarybos narys. Jis visada žinojo, ką studijuos ir ką veiks po studijų, tik politika netikėtai atsirado. O Antanas šypsosi: „Viską daro genai.“