„Teko prisitaikyti, nepadaryti klaidų, bet iš esmės mano ūkyje radikalių pokyčių nereikėjo, pasirinkau tokias ekologines sistemas, kurių link ėjau ne vienus metus“, - sako Pakruojo r. ūkininkas Gedas Špakauskas.

Siekdamas pritaikyti augalininkystės ūkį prie naujų Strateginio plano reikalavimų ir gauti ne tik bazinę, bet ir daugiau išmokų, pakruojiškis įdiegė ūkyje bent kelias ekologines sistemas. Be to, dar laikėsi atnaujintų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų. Kokius variantus ūkininkas pasirinko ir kaip jam sekėsi, ką ūkyje reikėjo keisti, ar pasiteisino?

„Pirmiausia – neariamoji žemdirbystė“, – ūkininkas sako, kad jau ne vienus metus dirvų nebearia, todėl šiuo atveju kažko labai keisti ir nereikėjo.

G. Špakauskas pasakoja, kad jau kelerius pastaruosius metus neatsėliuoja ir javų, sėja posėlius, tarpinius pasėlius laiko per žiemą. Todėl rinkosi visas minėtas ekoschemas, per daug nieko ūkyje nekeitė. Be to, ūkininkas dar sėja sertifikuotą sėklą, kuri taip pat yra viena iš ekologinių sistemų priemonių.

Naujovė – žaliasis pūdymas

Naujovė G. Špakausko ūkyje buvo ta, kad pagal GAAB reikalavimus reikėjo atidėti 5 proc. negamybinių plotų. Teko sėti žaliąjį pūdymą, iš kurio negalima imti derliaus. Tam paskyrė 10 ha. Ir dar dalį pagriovių apsėjo 3 m pločio žaliosiomis juostomis, kurios irgi įskaitomos į negamybinius plotus kaip kraštovaizdžio elementai.

„Kilo mintis išbandyti įvairius žaliajam pūdymui ar tarpiniams pasėliams skirtus mišinius. Dalyje tam skirto ploto pasėjau net 9 skirtingus mišinius“, – pasakoja pakruojiškis, vasarą ūkyje surengęs lauko dieną ir pakvietęs kitus žemdirbius pamatyti praktinių bandymo rezultatų.

Skirtumai tarp mišinių matėsi, tačiau vienareikšmiškai įvardyti, kurie geresni, negalima. „Priklauso nuo sėjos terminų, dirvožemio, drėgmės kiekio. Svarbu net augalų veislės mišiniuose. Pavyzdžiui, grikiai skirtinguose mišiniuose atrodė skirtingai: vieni anksčiau pražydo, kiti – vėliau, vieni aukštesni, kiti – žemesni. Dar pastebėjau, kad augalų rūšių gausa mišinyje nereiškia, jog toks mišinys geresnis. Vis tiek dominuoja 2–3 augalų rūšys, jos stelbia kitas, silpnesnes. Pakanka mišinyje 3–4 rūšių. Svarbu pasirinkti pagal tikslą: norima tokių, kurios kaupia azotą, ar tų, kurios užaugina daug žaliosios masės“, – G. Špakauskas sako, kad tarpiniai mišiniai labai plati tema, kiekvienas ūkininkas turėtų pasidaryti išvadas, remdamasis praktine patirtimi ir mokslo žiniomis.

Mišinius žaliajam pūdymui ūkininkas pasėjo gegužės antroje pusėje, kad neperaugtų. O birželio pabaigoje juos įterpė diskiniu skutikliu. Pasak ūkininko, vėliau dalis augalų vėl pradėjo atželti, todėl teko dar kartą juos įterpti į dirvą. Rudenį tame plote pasėjo žieminius kviečius. Pastebėjo vieną gerą dalyką, kad po žaliojo pūdymo pasėtame kviečių pasėlyje beveik nebuvo piktžolių. Jis visuose ūkio kviečių pasėliuose naudoja rudeninius herbicidus, o minėtame lauke jų net nereikėjo.

Tačiau su kraštovaizdžio elementams priskirtomis daugiamečių žolių juostomis prie griovių ūkininkas vargo: pasėtos žolės kai kur sudygo retai, jas užgožė piktžolės, teko kelis kartus pjauti ir mulčiuoti, kadangi herbicidų čia naudoti negalima. 

Pokyčių kaina – papildomos išlaidos ir darbai

Vertindamas šių metų patirtį prisitaikant prie naujų reikalavimų, G. Špakauskas sako, kad pirmiausia padidėjo laiko sąnaudos kai kuriems darbams atlikti, pavyzdžiui, pagriovių juostoms prižiūrėti. Iš žaliojo pūdymo irgi derliaus nėra, bet reikia jį pasėti, prižiūrėti. Kainuoja ir sėklų mišiniai, degalai. Ilgainiui pūdymas gal ir pagerins dirvožemį.

Pasak ūkininko, įdiegti augalų kaitą nebuvo sunku, kadangi ūkyje nuo seniau neatsėliuojama, auginami ankštiniai augalai, yra rūšių įvairovė, taikoma sėjomaina.

„Tačiau nerimo kelia 4 metų įsipareigojimai. Jeigu netektume dalies nuomojamos žemės ar nutiktų kažkas nenumatyto, sugriūtų visi planai. Taigi, dėl naujų įsipareigojimų darome ūkyje daugiau, tačiau ar išmokų ir finansinės naudos per padidėjusį derlių bus daugiau, dar neaišku. Gali būti, kad gausime tik šiek tiek daugiau, o dirbsime gerokai daugiau. Sutinku, negalime visko vertinti pinigais. Jeigu auginame tarpinius, tai pirmiausia reikia daryti taip, kad būtų jie kokybiški ir duotų naudą dirvai. Jeigu pasėsime tik dėl „vaizdo“, tai būsimos išmokos neatpirks įdėto darbo. Juk vien tik kokybiška tarpinių mišinių sėkla hektarui kainuoja nuo 70 iki 100 eurų“, – mano G. Špakauskas.

Aktyviai atstovauja kitiems ūkininkams

G. Špakauskas gerai įsigilinęs į naujojo Strateginio plano reikalavimus, nes yra Pakruojo rajono ūkininkų sąjungos vicepirmininkas ir aktyvus Lietuvos ūkininkų sąjungos narys, nuolat dalyvauja pasitarimuose, vyksta į susitikimus su Žemės ūkio ministerijos specialistais.

Paklaustas, kaip kitiems ūkininkams šį sezoną sekėsi diegti ekologines sistemas, laikytis GAAB reikalavimų, G. Špakauskas pastebi, kad dažnas pirmiausia siekė kuo daugiau dalyvauti tose priemonėse, kurios duotų maksimalias išmokas. Deja, prasidėjo klaidos, darbus koregavo nepalankūs orai ir paaiškėjo, kad ne viską galima laiku įdiegti, o įsipareigojimai jau prisiimti...

„Pavyzdžiui, ūkis, kuris niekada neaugino medingųjų augalų ir neturėjo patirties, juos sėjo. Sėja buvo nekokybiška, sudygo blogai... Taigi, šie metai parodė, kad negalima koncentruotis vien į išmokas, o reikia žiūrėti ilgalaikės ūkio strategijos“, – įsitikinęs G. Špakauskas.

Pasak jo, šiemet naujovių ir informacijos buvo labai daug, o kai kurie ūkininkai, ypač smulkieji, pirmą kartą apie ekologines sistemas išgirdo tik atėję deklaruoti pasėlių. Jie jau buvo viską pasėję ir paaiškėjo, kad jokiose ekologinėse priemonėse nedalyvauja. Tokių ūkininkų laukia tik bazinė išmoka. Jiems bus labai skaudu, nes pernai gavo dukart didesnes išmokas. Pasak G. Špakausko, dalis smulkių ūkių tiesiog neturi techninių galimybių taikyti kai kurias ekologines sistemas, pavyzdžiui, neariminį žemės dirbimą.

Pašnekovas viliasi, kad Strateginis planas ir jo įgyvendinimo taisyklės dar bus patobulintos ir žemdirbiai galės lengviau jų laikytis, nors esminių pokyčių nelaukia.

Pasiekti rekordų nelengva

Kaip įprasta daugelyje augalininkystės ūkių, G. Špakauskas augina javus, rapsus ir ankštinius augalus. Nors ūkininkauja palyginti derlingose žemėse (našumas – 42–53 balai), pakruojiškis sako, kad pasiekti derliaus rekordų, kuriais giriasi kai kurie žemdirbiai, nėra lengva.

„Mano ūkyje vidutinis kviečių derlingumas yra 6–7 t/ha. Yra laukų, kur ir po 8 t/ha prikuliame. Rapsų derlingumas 3–4 t/ha. Įvertinus auginimo sąnaudas, tokiais derliais esu patenkintas. Įmonių vadybininkams-konsultantams kartais sakau – štai, išsirinkite kokį norite lauką, kokius tik norite produktus, taikysiu jūsų pasiūlytas technologijas (tik nepilsiu po toną salietros į ha), ir užauginkite po 9 tonas kviečių iš hektaro ar daugiau. Tačiau teorija ne visuomet sutampa su praktika“, – kalba ūkininkas.

Teko nelauktai apsispręsti dėl tolesnio kelio

Gedas tęsia tėvų – Evos ir Stasio Špakauskų – įkurto ūkio tradicijas. Kaip ir daugelis to meto kaimo žmonių, Špakauskai ūkininkauti pradėjo suirus kolūkiams. „Kai atsirado ES parama jauniesiems ūkininkams, kilo idėja, kad ir man reikia įkurti ūkį. Tėvai taip pat norėjo, jog ilgainiui perimčiau jų veiklą“, – pasakoja ūkio savininkas. Baigęs transporto inžinerijos magistrantūrą, jis įsidarbino žinomoje žemės ūkio technikos prekybos įmonėje. Tuo metu pavyko vadybininko pareigas derinti su ūkininkavimu, kadangi žemės ūkyje padėjo tėvai.

Plano būti vien ūkininku jis dar neturėjo, bet viską pakoregavo likimas – Gedo tėtis staiga mirė ir teko greitai apsispręsti dėl ūkio ateities. „Tuo metu bendrai dirbome 160 ha, mačiau, kad būtų labai sunku suderinti vadybą su ūkininkavimu. Idėja buvo – jeigu ūkininkauti, tai rimtai, siekti geriausių rezultatų, o ne šiek tiek dirbti samdomu specialistu, šiek tiek būti ūkininku“, – sako Gedas, pasirinkęs žemdirbio kelią.

Jau penki sezonai, kai jis tik ūkininkauja, ir šio sprendimo nesigaili. „Dirbdamas vadybininku susipažinau ir bendravau su daugybe žemdirbių, mačiau, kaip gali atrodyti modernūs ūkiai, kaip jie išaugo nuo mažų iki didesnių, kokias technologijas taiko. Supratau, kad yra ir plėtros galimybių“, – sako jaunas ūkininkas.

Sparčiai investuoja ir modernizuoja

Per pastaruosius 5 metus jo ūkis padidėjo dar 100 ha dirbamos žemės, nuolat investuojama į modernesnę žemės ūkio techniką. „Kasmet įsigyjame kažką naujo. Prieš 5 metus pirkome naują traktorių John Deere, kartu su juo naują sėjamąją Horsh Pronto. Kombainą prieš 4 metus įsigijome naudotą – Claas Lexion. Kasmet technikos parką vis papildome naujomis mašinomis ir padargais: pirkome skutiklį Väderstad Cultus, sunkųjį kultivatorių Köckerling, purkštuvą Amazone, išmanųjį trąšų barstytuvą Amazone, kitą traktorių John Deere, puspriekabes grūdams ir trąšoms vežti. Pernai teko įsigyti ir pakelių, pagriovių priežiūros techniką, kurios prireikė siekiant įgyvendinti naujuosius GAAB reikalavimus“, – apie tai, kaip modernizuojamas ūkis ir į ką jame investuojama, pasakoja G. Špakauskas.

Šiemet ūkyje pastatytas džiovinimo bokštas su maišymo įranga ir grūdų sandėlis. Daliai technikos įsigyti ūkis gavo ES paramos, daliai teko imti bankų paskolas.

„Iš pradžių gautą jaunojo ūkininko paramą panaudojau paprastesnei žemės ūkio technikai ir, kaip dabar matau, tai buvo strategiškai klaidingas žingsnis. Savarankiškai pradėjęs ūkininkauti pamačiau, kad reikia investuoti į modernią techniką. Pavyzdžiui, nauji traktoriai turi automatinio vairavimo funkciją ir ji pasiteisina. Išmanieji barstytuvas ir purkštuvas irgi padeda dirbti šiuolaikiškiau, pavyzdžiui, purkštuvo sekcijas galima valdyti palydovo perduodamais duomenimis, taip išvengiame perpurškimų ir pertręšimų“, – pasakoja ūkininkas.

Nyderlandų laboratorijoje tiria augalų lapus

Šiemet Gedas pradėjo taikyti dar vieną moderniosios augalininkystės naujovę – vasarą kviečių ar rapsų lapus siuntė į laboratoriją Nyderlanduose, kurioje iš augalų sulčių operatyviai nustatoma, kokių maisto medžiagų tuo metu augalams trūksta arba yra per daug, ir pagal tai koreguojamas tręšimas. Ūkininkas tai palygina su žmogaus kraujo tyrimu.

„Tai labai patogu, nes pamačius, kad augalams nepakanka kokio nors elemento, galima labai greitai juo patręšti, pavyzdžiui, per lapus. Kadangi buvo labai brangios trąšos, natūralu, kad teko mažinti azoto normas. Taigi, paaiškėjo, kad tam tikru metu augalams trūko azoto. Rapsams vėlesniais augimo tarpsniais trūko boro, nors juo ir tręšėme“, – praktinių pastebėjimų pateikia ūkininkas. Per vasarą lapus į laboratoriją jis siuntė 3 kartus. Be to, yra atlikti ir ūkio dirvožemių agrocheminiai tyrimai, pagal kurių duomenis taip pat koreguojamas tręšimas.

„Kartu gilinu ir agronomines žinias, nes aš juk inžinierius“, – pastebi ūkininkas, nuolat besidomintis ne tik žemės ūkio technikos, bet ir agronomijos naujovėmis pasauliniu mastu. G. Špakauskas lankosi įvairiuose seminaruose ne tik Lietuvoje, bet ir savo iniciatyva vyksta į parodas, kitus renginius, į ūkius užsienyje, nuotoliniu būdu jungiasi į seminarus, pavyzdžiui, organizuojamus net Australijoje. Lietuvis pastebi, kad australų labai pažengusios tarpinių pasėlių auginimo technologijos ir pan. Todėl sužino tikrai vertingų dalykų ir kai kuriuos pritaiko savo ūkyje.

G. Špakauskas pripažįsta, kad moderniomis technologijomis domisi ir didžiules investicijas, ypač šiųmetę – grūdų sandėlio ir bokšto, daro tik su mintimis apie tolesnę ūkio plėtrą. „Ūkis privalo tobulėti ne vien tik didindamas žemės plotus, bet ir technikos bei technologijų prasme. Man pirmoje vietoje – dirvožemis: reikia investuoti į jį ir gerinti kokybę, toliau – kuo labiau mažinti mineralinių trąšų kiekius, bet neprarandant derliaus. Tai pasiekti įmanoma, yra naujovių, užsienio patirties. Technika jau gana moderni, nebent dar bus galima didinti jos našumą“, – sako jaunas ūkininkas, kuris turi aiškų tikslą ir mato savo ūkio viziją.