Laikantis sveiko dirvožemio principų, galima užtikrinti, kad ūkio dirvožemių būklė neblogės, o ilgainiui net gerės. VDU Žemės ūkio akademijos prof. dr. Vaclovas Bogužas įvardija devynis tokius principus.

Sveikas dirvožemis užtikrina ūkio ateitį ir padeda atskleisti auginamų augalų derlingumo potencialą. Kai dirvožemis negyvybingas dėl mažo organinių medžiagų įnašo ir neteisingo organinių medžiagų panaudojimo, augalininkystės ūkyje kyla problemų.

Vienas rimčiausių darnaus vystymosi iššūkių – suderinti intensyvėjantį agroekosistemų naudojimą su biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų išsaugojimu klimato kaitos sąlygomis. Labai svarbu ne tik trumpalaikis, bet ir ilgalaikis žemės dirbimo poveikis dirvožemio ekosistemai žemiau ir aukščiau dirvos paviršiaus. Supratimas apie dirvožemyje vykstančius procesus ir ekosistemų funkcijas taikant įvairaus intensyvumo žemės dirbimo sistemas ar kultūrinius augalus auginant be žemės dirbimo (no-till technologija) yra esminė bet kurios ateities ūkininkavimo sistemos sąlyga.

Ūkininko tikslas – suformuoti tokias dirvožemio chemines ir fizikines savybes, kurios leistų optimizuoti dirvožemio biotą, filtravimą, struktūrą, augalų maisto medžiagų apykaitą ir kt. Dabartinėmis intensyvaus ūkininkavimo sąlygomis, kai ūkiuose nebelieka daugiamečių žolių ir mėšlo, ariama giliai, dirvožemio gyvybingumas (mikrobiotos kiekis) labai sumažėjęs ir toliau blogėja. Ypač sumažėjo mikroskopinių grybų (mikromicetų), o įsivyravo bakterijos. Kai nusistovi apylygis jų santykis ir dirvožemis gyvybingas – sveikas dirvožemis nerūgštėja.

Sveikas dirvožemis – tai jo gebėjimas veikti kaip gyvybiškai svarbi gyvoji ekosistema, palaikanti augalus, gyvūnus ir žmones. Kad dirvožemis būtų derlingas, turi veikti visa jo ekosistema. Tuomet augalai patys apsirūpina jiems reikalingomis maisto medžiagomis.

Sveikame ir gyvybingame dirvožemyje susiformuoja palankiausios sąlygos augalams augti, pagrindinės dirvožemio funkcijos yra optimalios:

• augalų maisto medžiagų apykaita,
• vandens kiekis (infiltracija ir prieinamumas augalams),
• filtravimas ir buferiškumas,
• fizinis stabilumas ir palaikymas,
• biologinės įvairovės buveinė.

Yra penki pagrindiniai ir keturi papildomi sveiko ir gyvybingo dirvožemio principai.

Kad dirvožemis gerėtų, reikia laikytis 5 pagrindinių taisyklių.

1. Įvairinti sėjomainas, taikyti platesnes rotacijas, atsisakyti juodojo pūdymo. Tokios sėjomainos pavyzdys: žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai, kukurūzai, vasariniai kviečiai, žirniai, žieminiai kviečiai.
2. Dirva turi būti visada su gyva ir negyva augaline danga. O gyvos augalų šaknys pageidautinos ištisus metus. Rudens–pavasario laikotarpiu, jei nėra gyvos dangos, ne mažiau kaip 30 proc. dirvos paviršiaus reikia laikyti užklotą augalų liekanomis.
3. Užtikrinti biologinę įvairovę, kuo ilgiau palaikyti žaliąją dangą, kad būtų maksimaliai fiksuojama anglis, nuolat auginti tarpinių pasėlių mišinius. Kodėl žemdirbiams nepakanka siekti vien derliaus, o verta rūpintis ir biologine įvairove? Turtinga ekosistema neleidžia dominuoti kažkokiam vienam patogenui ar kenkėjui. Jeigu dirvožemis negyvybingas, jame įsivyrauja patogenai, kuriems palanki sumažėjusi kitų mikroorganizmų konkurencija, o daugėjant užkrato ir išplitus ligoms augalų produktyvumas labai sumažėja.
4. Iki minimumo sumažinti žemės dirbimą ir vartymą, žemę dirbti ne giliau kaip 10 cm arba atsisakyti net ir seklaus jos dirbimo.
5. Periodiškai tręšti organinėmis trąšomis: mėšlu, šiaudais, žaliąja trąša (įskaitant daugiamečių žolių atolą užarimui), užtikrinti maksimalų augalų liekanų įnašą, palikti žemas ražienas, vengti priešsėlio išgulimo, palaikyti optimalų dirvožemio pH.

Kad dirvožemis būtų tobulas, reikia paisyti papildomų 4 taisyklių:

1. ūkyje laikyti karvių ar kitų gyvulių, kurie ganosi pievose, tręšiama jų mėšlu;
2. pasėliuose taikyti pastovias technologines vėžes, t. y. jos kasmet turi būti toje pačioje vietoje;
3. vengti dirvožemio suspaudimo, todėl auginti ilgašaknius augalus, traktoriuose naudoti kontroliuojamo slėgio padangų sistemą;
4. ruošti ir naudoti kokybiškus kompostus iš vietinių augalų liekanų ir kitų biožaliavų.

Ilgalaikio lauko eksperimento išvados

Tai, kaip veikia sveiko dirvožemio principai, iliustruoja nuo 1999 m. VDU Žemės ūkio akademijoje vykdomo lauko eksperimento rezultatai. Eksperimento tikslas – įvertinti ilgalaikio įvairaus intensyvumo žemės dirbimo sistemų poveikį agroekosistemų tvarumui ir organinės anglies sankaupoms dirvožemyje. Laukeliuose su šiaudais ir be jų taikomos kelios žemės dirbimo sistemos: įprastas gilus arimas (kontrolė), seklus arimas, neariminis žemės dirbimas, ražienos per žiemą, tarpiniai pasėliai nedirbtoje žemėje, tiesioginė sėja. Eksperimente auginami augalai kaitomi tokia tvarka: vasariniai rapsai, žieminiai kviečiai, vasariniai miežiai.

Tyrimai parodė, kad po 22 metų humuso kiekis ypač padidėjo laukeliuose, kuriuose buvo įterpti šiaudai, palyginti su variantais be šiaudų. Daugiausia humuso buvo ten, kur ne tik paliekami šiaudai, bet ir taikomas neariminis žemės dirbimas ir auginami tarpiniai pasėliai. O humusas – tai žemdirbio valiuta! Organinės anglies sankaupos irgi didėjo dėl augalų šaknų liekanų. Mikrobiotos gausiau irgi buvo ten, kur susikaupė daugiausia organinių medžiagų, t. y. humuso.

Tiesa, atkreiptinas dėmesys, kad taikant neariminį žemės dirbimą iš pradžių tuose laukeliuose derlingumas mažėjo. Tik po keliolikos metų derliai ėmė didėti. Todėl, siekiant išvengti derliaus mažėjimo, didesnio žaladarių plitimo, optimizuoti maisto medžiagų judėjimą, reikia naudoti visas galimas biologines priemones, turtinti dirvožemį organinių medžiagų. Kitaip sakant, taikyti visą priemonių kompleksą, kuris užtikrintų dirvožemio sveikatą, o kartu ir auginamų augalų derlingumą.

Tyrimų rezultatai parodė, kad nuoseklioje ūkininkavimo sistemoje žemės dirbimas turėtų būti supaprastintas, reikėtų mažinti mechaninį dirbimą ir kuo labiau pasinaudoti biologinėmis dirvožemio derlingumo palaikymo priemonėmis, derinti su dirvožemio kokybės gerinimo sistema. Ilgalaikis augalinių liekanų ir žaliosios trąšos panaudojimas, kompleksiškai taikant mažesnio intensyvumo žemės dirbimą ir sėją į neįdirbtą dirvą, teigiamai veikia agroekosistemų tvarumą: dirvožemio agrochemines, biologines ir kai kurias fizikines savybes, organinės anglies kaupimąsi, pagrindinius agroekosistemų biologinės įvairovės komponentus, padeda išlaikyti sėjomainos pasėlių produktyvumą.

Be to, intensyvus žemės dirbimas prisideda prie ŠESD emisijų didėjimo, o tiesioginė sėja į dirvą be žemės dirbimo šiuo aspektu yra palankesnė aplinkai.

***

Lietuvos dirvožemių degradacijos veiksniai:

• organinių medžiagų kiekio mažėjimas;
• dirvų suslėgimas;
• dirvų rūgštėjimas;
• žemės dirbimo, vandens ir vėjo erozija;
• dirvų užterštumas organiniais pesticidų junginiais, sunkiaisiais metalais iš nuotekų dumblo;
• bioįvairovės mažėjimas.

***

Tam, kad dirvožemis gerėtų, reikia:

• įvairinti sėjomainas,
• nuolat laikyti augalų dangą,
• auginti tarpinius augalus,
• žemę dirbti ne giliau kaip 10 cm arba visai nedirbti,
• periodiškai tręšti organinėmis medžiagomis.

Tam, kad dirvožemis būtų tobulas, dar reikia:

• laikyti gyvulių ir tręšti organinėmis trąšomis,
• palikti nuolatines technologines vėžes,
• vengti dirvos suspaudimo,
• ruošti ir naudoti kokybiškus kompostus.