Veterinarijos gydytojas Virginijus Kanapė intensyviu darbu sukaupė didelę patirtį, pelnė gyvulių augintojų ir kolegų pagarbą. Net ir naktį važiuojantis į bet kurį Lietuvos kraštą gelbėti gyvulio veterinaras perspėja – viskas turi kainą.

Joniškyje gimęs ir augęs, Vilniuje ir Kaune mokęsis, Virginijus Kanapė šeimos namus sukūrė Jonavos rajone ir karjerą pradėjo stipriose žemės ūkio bendrovėse, vėliau ėmėsi privačios praktikos. Dabar jo klientai – didesni Jonavos r. ūkiai, taip pat Kaišiadorių, Prienų, Kėdainių rajonų ūkininkai.

Operuoti Virginijus važiuoja į bet kurį Lietuvos rajoną – imasi skubių atvejų, nes atlieka daug tokių procedūrų, kurių ne kiekvienas veterinaras imasi. „Įdomesni atvejai praskaidrina kasdienybę, nes kai dirbi ūkyje, įkrenti į monotoniją“, – sako Virginijus.

Patyręs veterinarijos gydytojas dirba šiuolaikiškai, yra įsigijęs visą būtiną įrangą, buvo tarp pirmųjų šalies veterinarų, kurie nusipirko ultragarso aparatą, turi susikūręs savo darbo sistemą.

Buvo atsidūręs ties perdegimo riba

Dirbti neskaičiuojant valandų ir nepaisant paros laiko V. Kanapei buvo įprasta. Būdavo, grįžta vidurnaktį, nespėja batų nusiauti ir vėl skubus iškvietimas. Vis dėlto darbas be poilsio tapo rizikingas – kartą snustelėjusį prie vairo nuo nelaimės išgelbėjo blykstelėjęs ir pažadinęs greičio matuoklis. Susimąstyti privertė ir žmona – kai vieną naktį vos spėjęs grįžti Virginijus sulaukė dar vieno skambučio ir jau ėjo per duris, ji pasiūlė pažvelgti į veidrodį. Vaizdas ne juokais išgąsdino.

„Tada, prieš porą metų, jau buvau pervargęs psichologiškai ir atsidūręs ties perdegimo riba – galvojau mesti veterinariją. Nemečiau, bet teko perlipti per save ir išmokti pasakyti „ne“, ko iki tol nemokėjau, – atvirauja Virginijus. – Smagu, kai esi vertinamas, kai turi darbo, kai uždirbi ne tik duonai, bet ir sviestui, bet aš visai neturėjau laiko šeimai, fiziniam poilsiui – tiesiog išsimiegoti. Taip negali ilgai gyventi. O pinigų gali uždirbti netgi daugiau ir lengvesniais būdais. Na, bet kai esi gerąja prasme išprotėjęs dėl savo profesijos, taip ir išeina.“

Jis džiaugiasi, kad jau treti metai atsiranda jaunų operuojančių veterinarų ir jam naktimis važiuoti tenka rečiau. Kai Virginijus pradėjo dirbti, Lietuvoje buvo gal 3–4 privatūs veterinarai, kurie galėjo atlikti cezario pjūvį išvykoje.

Skubūs iškvietimai dažniausiai būna dėl traumas patyrusių gyvulių, dėl sunkaus veršiavimosi ar chirurginės intervencijos reikalaujančių susirgimų. V. Kanapė yra sėkmingai susiuvęs labai sužalotus, perplėštus spenius.

Kartą buvo perpjautas spenys per visą kanalą ir net sužalotas sfinkteris. Virginijus davė 5 proc. tikimybę, kad susiūtas jis sugis. Bet pavyko. Kitu atveju spenys buvo tiesiog sutraiškytas, gali būti, kad ant jo užlipo kita karvė.

„Ilgai varčiau tą spenį galvodamas, nuo kur pradėti siūti, nes toks vaizdas, kad kažkas spenyje susprogdino petardą. Siuvau dvi valandas ir nelabai tikėjau, kad tai bus sėkmingas atvejis. Bet spenys sugijo“, – tai ne vieninteliai sunkūs atvejai, kurių yra ėmęsis Virginijus. Yra tekę sėkmingai prisiūti ir į vietą atstatyti nulaužtą karvės ragą – atskilusį nuo kaukolės su kaulu, taip pat išgelbėti veršingą karvę, kuriai buvo iškritusi tiesioji žarna. Tokie sėkmingi atvejai – geriausias atpildas.

Tobulėti reikia visiems

V. Kanapė mano, kad produkcijos gyvūnų veterinarijoje yra daug taisytinų dalykų, reikia pokyčių ne tik dėl per mažų įkainių, bet ir dėl visos darbo struktūros.

„Ūkininkams vis dažniau sakau, kad nesu gaisrininkas. Jeigu jie nori gerų ekonominių rezultatų, veterinarijos gydytojas į ūkį turi atvažiuoti ne tik kalcio suleisti, kai karvė jau nesikelia – reikia rūpintis profilaktika, vakcinacija, nuosekliai atlikti reikiamus reprodukcijos darbus. Su dalimi ūkių jau taip ir dirbame. Kai kuriuos dar reikia įtikinėti, kokia to nauda – man nereikės dirbti naktimis, o ūkis nepatirs nuostolių dėl sveikatingumo, dėl negautos produkcijos, dėl neapsivaisinimo“, – savo požiūrį išsako veterinarijos gydytojas.

Ūkininkų požiūris į gyvulių priežiūrą, profilaktiką, genetiką keičiasi, bet V. Kanapė norėtų, kad tai vyktų greičiau. Yra ir mažų ūkių, kuriuose kiekvieną kartą jis pastebi gerų pokyčių, o kitur 15 metų tos pačios problemos nesikeičia.

Kartu jis pripažįsta, kad turi keistis ir veterinarijos gydytojai. „Atvažiavę į ūkį negalime tik aiškinti, ką daryti – turime mes patys organizuoti mokymus ir šviesti ūkininkus, su kuriais dirbame. Betarpiškas bendravimas duoda daug daugiau“, – sako ne vieną paskaitą ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Suomijoje skaitęs V. Kanapė.

Jo įsitikinimu, dalies pieno ūkių bėda, kad jie galvoja ne kaip uždirbti, o kaip sutaupyti – bandydami sutaupyti eurą kartais praranda tris. Tačiau yra gerų pavyzdžių, kad ir vieną karvę turint galima uždirbti. „Žaviuosi viena kliente, kuri man išaiškino, kad verta laikyti net vieną karvę. Moteris turi dvi pinigines – karvės ir savo. Buhalterija paprasta – ką gauna iš karvės, deda į jos piniginę, iš tų pinigų apmoka ir išlaidas jai. Pasitaiko, kad mėnesio gale ji pinigų skolinasi iš karvės piniginės, – pasakoja V. Kanapė. – Taigi, viskas priklauso nuo to, kaip prižiūri gyvulį, kiek investuoji į jį.“

Jis nuolat skatina ūkininkus investuoti į genetiką. „Su genetika daugiau dirbti reikia ne šiandien – jau vakar reikėjo“, – įsitikinęs specialistas. Vis dėlto gyvulių laikytojai dažnai nesiryžta daryti atrankos – sėklina ir tokias karves, kurios kasmet po kelis kartus serga mastitu, o veterinarui pasiteiravus, kodėl taip daro, sako – pieno daug duoda. „Bet nepaskaičiuoja, kiek tokio pieno yra utilizuojama. Tai gal geriau ne tokią produktyvią karvę turėti, bet sveiką?“ – nevengia su klientais diskutuoti veterinaras.

Daugelio problemų ištakos – galvose

Ligos keičiasi, tik, anot Virginijaus, mastitas amžinas – buvo, yra ir bus. Vienintelis klausimas, kiek karvių ūkyje serga mastitu ir kokiu. Jeigu iš 500 karvių klinikiniu mastitu serga viena karvė, dar viskas gerai. Jeigu iš 100 serga penkios, tai jau daug.

Nuolat mažėja hipokalcemijų – jeigu ūkis gilinasi į šėrimą, samdo konsultantą, tai ši problema pasitaiko vis rečiau, nors subklinikinių formų tikriausiai yra daugiau. Bet V. Kanapė mato kitų problemų, todėl savo klientų ūkiuose stengiasi užbėgti joms už akių.

„Vykdau infekcinių ligų monitoringą – visus ūkius, su kuriais dirbu, esu ištyręs nuo infekcinio rinotracheito, virusinės diarėjos ir paratuberkuliozės. Tai ūkinės infekcinės ligos, kurių mūsų valstybė neverčia eliminuoti, bet kurios sukelia didelių finansinių nuostolių. Mano vertinimu, tai pagrindinės ligos“, – teigia V. Kanapė.

Pavyzdžiui, paratuberkuliozė yra neišnaikinama – jeigu ji yra ūkyje, tai visam laikui, nes ligą sukelia aplinkos veiksniams atspari bakterija Mycobacterium paratuberculosis. Pirmą kartą su šia liga Virginijus susidūrė prieš 15 metų ir labai domėjosi. Viena serganti klinikine forma karvė yra ledkalnio viršūnė – ji užkrečia dar 40 sveikų karvių, kurios serga subklinikine forma. O vakcinos nėra. „Kiekvieną kliniškai sergančią karvę be jokių ceremonijų turi eliminuoti iš bandos, nepaisydamas, ar ji veršinga, pieninga, – tvirtina veterinarijos gydytojas. – Todėl svarbu gyvulių gerovė, sveikatingumas, nes kuo gyvuliai sveikesni, tuo jie mažiau imlūs net esančiai tvarte infekcijai. Toks ūkis privalo turėti labai stiprią biosaugą. Bet veterinarijos gydytojas turi žinoti apie šią infekciją bandoje, nes reikia imtis priemonių, kad neperneštų į kitą ūkį.“

V. Kanapė įsitikinęs, kad pagrindinės reprodukcijos sutrikimų priežastys slypi galvoje, ir dažniausiai ne karvių, o ūkininkų. Kai jį ūkininkas pasikviečia dėl 4 mėn. nerujojančios karvės, Virginijus pirmiausia klausia, kur jis buvo mažiausiai prieš du mėnesius. Juk turėjo susirūpinti jau tada, jeigu nepastebėjo bent vienos karvės rujos iki 45 dienos po apsiveršiavimo. Veterinaras mano, kad tokie augintojai susizgrimba per vėlai dėl dviejų labiausiai tikėtinų priežasčių: jiems trūksta švietimo ir sisteminio nuoseklaus darbo, todėl tokie dalykai tiesiog praleidžiami.

„Aš ūkiuose šiuo klausimu dirbu sistemiškai. Pavyzdžiui, šiame 450 karvių ūkyje viena diena per savaitę yra skirta reprodukcijai. Žiūriu, tikrinu, tvarkau problemas, jeigu jų yra. Todėl neįmanoma situacija, kad karvė 4 mėnesius po apsiveršiavimo nesurujotų“, – aiškina Virginijus, seniai bendradarbiaujantis su pažangiu Irenos Daukantienės ūkiu.

Pasigenda kompiuterinių programų

Dalis veterinarijos gydytojų neapsiriboja darbu viename rajone, daug laiko tenka praleisti kelyje, todėl jie norėtų, kad bent dokumentai supaprastėtų. Pasak V. Kanapės, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nori padėti, bet kartais išeina priešingai. Jis labai pasigenda kompiuterinių programų, kurios palengvintų ir veterinarų, ir juos tikrinančios VMVT darbą, didintų atsekamumą. Kai kurie žurnalai pildomi tik ranka.

„Elektronine Veterinarinių vaistų apskaitos informacine sistema VVAIS pradėjau naudotis beveik nuo pradžių, vaistų paraiškas rašau elektroniniu būdu. Bet didmenininkai sako, kad vis tiek reikia popierinės versijos – VMVT to reikalavo per patikrinimus. Einame sparčiai į priekį ir staiga užtraukiame rankinį stabdį. Beje, tos sistemos viduje yra sukurtas ambulatorinis žurnalas, bet mano paties excel lentelė, kurioje pildau savo ambulatorinį žurnalą, yra kelis kartus pranašesnė“, – sako V. Kanapė.

Jis mano, kad lygiagrečiai su VVAIS sistema reikėjo ir veterinarinės programos, kuri būtų profiliuota tik ūkiniams gyvūnams – smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojai turi net kelias tokias programas. „Dėl atsekamumo nuo lauko iki stalo valstybė turėtų kurti tokią programą. Netgi sutikčiau pats ją nusipirkti, jeigu tai palengvintų mano darbą ir atkratytų nuo visų pajamavimų, nurašymų ir t. t. O dabar esame tik papildomai apkraunami papildoma dokumentacija, bet negalvojama, kaip palengvinti šią naštą, investuojant į programos sukūrimą. Svarbiausia, kad ir tikrinti veterinarijos gydytoją būtų daug lengviau, – kalba V. Kanapė. – Manau, jog žmonės, kurie šias problemas gali ir privalo spręsti, neturėtų priimti to kaip priekaišto – tik kaip pagrįstą kritiką, prašau, kad atkreiptų dėmesį. Juk negalime gyventi kaip prieš 20 metų, kai viskas buvo rašoma ant popieriaus.“

Vis dar apstu problemų dėl vaistų pirkimo. Nors, veterinaro teigimu, VMVT jau daro tam tikrus žingsnius, kad jos baigtųsi, lengva nebus – ydų įgyti lengva, bet jų atsikratyti sunku.

Racionalumas ateina su metais

V. Kanapė įsitikinęs, kad dirbti fiziškai ir psichologiškai sunkų veterinarijos gydytojo darbą būtina sistema, reikia ir ir pašaukimo. „Sistema gali būti bloga, bet geriau negu jokios, nes gali analizuoti ir kažką keisti. O be pašaukimo žiemą šaltame tvarte nepadirbsi ir juo labiau cezario pjūvio nepadarysi“, – atviras pašnekovas.

Virginijui darbas iki šiol teikia malonumą, tik, pripažįsta jis, jau kiek kitaip. Anksčiau norėdavo išgelbėti kiekvieną gyvulį, dabar atsiranda daugiau racionalumo – ne tik ūkininkas turi skaičiuoti, ar apsimoka gydyti gyvulį, ir veterinaras turi turėti kompetencijos įvertinti, tiek gyvulio būklę, tiek savo galimybes. „Įvertinti gydymo grąžą yra nemenkas iššūkis mums“, – neslepia V. Kanapė.

Jo manymu, kai esi tik baigęs Veterinarijos akademiją, negali gailėti savęs – turi dirbti ir imtis visų įmanomų atvejų. „Tam ir būtinas pašaukimas, meilė savo darbui. Vėliau atsiras patirtis, protas, bet jau sveikatos tiek nebus ir tada ateis laikas racionalesniam požiūriui, išskaičiavimui, kurių darbų imtis, o kurių – ne“, – savo požiūrį išsako Virginijus.

Jeigu veterinarija nebeteiktų malonumo, jis imtųsi kitos veiklos – moka daug dalykų gyvenime. „Mano poilsis – ne prie jūros gulėti, o užsidarius meistrauti. Svarbiau smegenų poilsis negu kūno, ir kai galiu nukreipti mintis nuo veterinarijos į visai kitą veiklą, tada pailsiu“, – sako savo profesijai pasišventęs V. Kanapė.