Ilgametė ūkininkavimo patirtis, dalis neariamosios žemės užliejamose pievose prieš keletą metų lėmė Artūro Česnausko sprendimą auginti mėsinius galvijus. Šiam projektui įsibėgėti ir tapti rentabiliam ūkininkas yra numatęs 10 metų.

Pagrindus mėsinių galvijų ūkiui padėjo augalininkystė – ūkininkauti A. Česnauskas pradėjo tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Į šarolė veislės galvijų ūkį jis kol kas tik investuoja: pirma banda į Klaipėdos pašonėje esančią Dituvą atkeliavo 2020 metais. Ūkininkauti pradėjo ne tik nuo grynaveislių galvijų, bet įsigijo naują ir naudotą pašarų ruošimo techniką, pasinaudojęs KPP parama investicijoms į gyvulininkystės ūkį pasistatė naują 200 vietų tvartą.

Naujo ūkio pradžia, ypač iškart taip užsimojus, nėra lengva, investicijoms tenka skolintis iš bankų, bet Artūras viską kruopščiai skaičiuoja. Ganykloms išnaudoja užliejamas pievas, mėšlas kompensuoja dalį trąšoms skiriamų lėšų, yra ir kitų niuansų, kurie leidžia augintojui optimistiškai vertinti mėsinių galvijų ūkio ateities perspektyvas.

„Ūkyje ne viską lemia technologijos – reikia meilės darbui. Ir nepamiršti mąstyti“, – teigia A. Česnauskas, šiemet savo augintinius jau eksponavęs tradicinėje mėsinių galvijų parodoje.

Rinktis šarolė paskatino kiti augintojai

Artūras nieko nedaro stačia galva – viską įvertina ir apgalvoja. Ilgai brendusį sprendimą auginti mėsinius galvijus lėmė keli dalykai.

Pirmiausia, aplink plytinčios žemės, kurios netinka grūdams auginti. Laukai išraižyti kanalų, o žemupyje driekiasi užliejamos pievos. Žodžiu, augalininkystei sąlygų nėra arba iš jos būtų mažai naudos. „Tokiose pievose galima galvijus ganyti, šienauti – pašarų bus iš ko paruošti, bet plūgo kišti negali – sugadinsi visą paklotę“, – aiškina Artūras.

Kitas dalykas – gyvulius augintojas gerai pažįsta, jis yra veterinarijos gydytojas, nors nemažai metų nepraktikuojantis.  Anksčiau laikė ir kiaulių, jaučių, avių, taip pat augino daržoves. „Nelaukiau, kad valdžia duotų, o viską dariau pats, savo rankomis“, – sako A. Česnauskas.

Dar viena priežastis, pastūmėjusi į gyvulininkystę, tai galimybė turėti vertingiausių organinių trąšų – mėšlo.

Nutaręs auginti mėsinius galvijus, jis daug domėjosi, kalbėjosi su žinomais šalies augintojais. Kadangi turi grūdų ūkį, rinkosi iš dviejų intensyvių veislių – limuzinų ir šarolė. Apsispręsti padėjo vizitas pas šarolė augintoją Joną Oželį. „Galima sakyti, kad pasirinkau pagal tai, iš kurios pusės pūtė vėjas, – juokiasi Artūras. – Būtų pūtęs iš kitos pusės, būčiau pasirinkęs limuzinus.“

Nusprendęs auginti galvijus, eksperimentais su mišrūnais neužsiėmė – iškart nusipirko 14 grynaveislių telyčių ir reproduktorių šarolė veislės tėvynėje Prancūzijoje, kitais metais atsivežė dar vieną bandą. „Laikas mėsinėje galvijininkystėje pernelyg brangus, kad darytum klaidų. Turi veikti iškart ir teisingai, kitu atveju klaidas taisysi mažiausiai trejus metus ir tai reikš nuostolius“, – sako ūkininkas, pasidalijęs mintimis apie naujo ūkio kūrimosi ypatumus.

Telyčių Artūras atsivežė ir raguotų, ir beragių, o abu buliai iš Prancūzijos – raguoti. Veislei atrinktų telyčių ir karvių ragus augintojas žada trumpinti – dėl saugumo, kad neskriaustų silpnesniųjų. „Genetiškai beragės – lengvesnės, bet jų eksterjeras ne toks geras. Vis dėlto tikroji šarolė prigimtis – su ragais“, – sako A. Česnauskas.

Planų, kaip ir neatsakytų klausimų – daug

Savo šarolė bulius Artūras vadina katinais – jie ramūs ir draugiški. Rodo ir karves: viena cekauna, viską stebi, be jos niekas bandoje nevyksta, kita ramesnė, trečia aktyvesnė. Ir buliai skirtingi – vienas mėgsta būti kasomas, o kitas – ne.

Šarolė veislei būdingas sunkesnis veršiavimasis, tačiau kol kas A. Česnauskas to nepatyrė – paskutinį veršingumo trimestrą jis telyčias ir karves šeria dietiniu pašaru, kad vaisius neužaugtų per didelis. „Kol kas neturėjau didelių problemų. Pirmąjį veršiavimosi sezoną nuolat budėjau, stebėjau vaizdo kameras, dalyvavau, kelioms teko padėti. Antrą sezoną jau truputį paprasčiau į tai žiūrėjau ir visos apsiveršiavo sėkmingai. Ne kartą ryte atėjęs į tvartą radau atvestus jauniklius“, – pasakoja augintojas.

Jis įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo šėrimo ir genetikos. Kitų metų planuose – dirbtinis perspektyviausių karvių ir telyčių sėklinimas, kad ūkyje būtų genetinė įvairovė. Jau apsisprendė daryti ir genominius telyčių tyrimus, kurie padėtų atsirinkti perspektyviausias ir jas jau sėklintų su labiausiai tinkančių aukštos veislinės vertės bulių sperma. „Jeigu noriu plėtoti veislinį ūkį, pirmiausia turiu suformuoti skirtingų kraujo linijų ir geros genetinės vertės bandą“, – kalba Artūras, kurio planuose 100 žindenių.

Iki kitų metų reikia išspręsti dar vieną problemą – veršiavimosi sezonas ūkyje turi baigtis vėliausiai balandį, kai ateina laikas augalininkystei. Todėl visas telyčias, kurios šiemet veršiavosi gegužę, atskyrė ir paliko be buliaus iki kitų metų. „Matau savo klaidas ir stengiuosi jas taisyti, nors dabar tai reiškia nuostolius. Bet antrą kartą ant to paties grėblio neužlipsiu“, – atvirai sako Artūras ir priduria, kad visur reikia patirties.

Pora karvių atvedė po veršelį, bet daugiau neapsisėklino, tad teko jas išbrokuoti. „Su kolegomis ūkininkais diskutuojame, ar verta ieškoti priežasties, jei neapsisėklina ar kita problema ištinka? Gal neverta gydyti ir geriau pakeisti jaunu gyvuliu? Daugelis pripažįsta – kol rasi priežastį, prarasi dar daugiau, todėl geriausia išeitis – iškart realizuoti tokį gyvulį produkcijai. Bet tai turbūt diskusinis klausimas“, – pirmosiomis patirtimis dalijasi Artūras.

Jis mato prasmę ankstinti veršiavimąsi iki gruodžio–sausio mėnesio, kad prieauglis užaugtų ir realizacinį svorį pasiektų prieš prasidedant rudeniui, kai dar supirkimo kainos būna aukštesnės. Rudenį, prasidėjus masiniam galvijų pardavimui, kainos krenta.

Įvairių klausimų, susijusių su mėsinių galvijų auginimu, Artūrui dar nuolat kyla. Pasak jo, augalininkystėje visi agrotechniniai reikalavimai aiškiai surašyti, o mėsinėje gyvulininkystėje tokio konkretumo jis pasigenda.

„Norėčiau, kad man, naujam žmogui šiame sektoriuje, specialistas tvirtai patartų – daryk taip ir taip, šerk pagal grupes tuo ir tuo, kad gyvuliai atskleistų savo genetinį potencialą. Bet man susidaro įspūdis, kad kiekvienas elgiasi pagal savo žinias ir supratimą. Ir žinomi ūkininkai man pritaria, kad iš tiesų mėsinių galvijų šėrimo ir auginimo konsultantų trūksta“, – svarsto Artūras, pats skiriantis daug laiko ir dėmesio mokymams ir seminarams.

O kartais atsakymų jis ieško tiesiog kalbėdamas su kitais augintojais, viena jų – taip pat šarolė galvijus laikanti Eglė Butkienė, kurią Artūras gali vadinti savo mentore. „Žinios yra mūsų bagažas ir mūsų turtas“, – sako ūkininkas.

Tikslas – didinti paros priesvorius

Kaip ir dera veterinarijos gydytojui, A. Česnauskas rūpinasi profilaktika – ji visada geriau nei gydymas. Gyvulius pagal poreikį vakcinuoja. Netaupo būtiniems pašarų priedams, mineralams, nes gerai žino, kad jeigu gyvuliams kažko trūks, tai bėdų neatsigins.

Iš pirmosios žolės Artūras gamina sausą šienainį. Buliukams, kai kada ir karvėms duoda su specialia įranga paruoštos bulvių tyrės. Prieauglio racioną žiemą papildys kukurūzų silosas – rudenį ims pirmąjį jų derlių ir stebės, kokios įtakos tai turės paros priesvoriui. Silosuos į ritinius, nes tranšėjai toks siloso kiekis būtų per mažas. „Kol kas priesvoriais labai girtis negaliu, bet kilogramą su trupučiu pasiekiu. Manau, geresni rezultatai yra netolimos ateities klausimas, nes ir pievas jau pradėjau gerinti“, – sako jis.

Ganyklos driekiasi šalia miškingų vietų, nuo jų matyti Klaipėdos daugiaaukščiai. Sąlygos gyvuliams labai geros: yra žolės, taip pat medžių ir krūmynų, kur jie gali pasislėpti nuo kaitros. „Turime natūralių užliejamų pievų prie Minijos, todėl mūsų krašte nėra vietos, kur nebūtų gyvybės“, – šypsosi augintojas.

Kai jis atvažiuoja į ganyklą ir specialiu garsu pašaukia, balta žindenių su veršiukais banda iš toli atlekia šuoliais – žino, kad gaus miltų. Koncentratų intensyvaus augimo šarolė galvijams būtina duoti, nes ganyklos ir pievos – ekstensyvios, nors ir atitinka gyvulių kiekį.

Pirmos žolės dėl prastų oro sąlygų pavasarį buvo daug mažiau negu trečiosios. Užtai rugsėjį, gavusi lietaus, šilumos ir trąšų, žolė užaugo, tad šienainio žiemai ūkininkas dar pasigamino.

Ūkyje susidariusį kraikinį mėšlą laiko kaupuose, nes kol kas neturi su kuo jo kratyti. Pernai su skolintu kratytuvu patręšė vasarojų, šiemet dalį mėšlo tikisi spėti išvežti į kukurūzų laukus. Gera laukų ir pasėlių priežiūra, jų tinkamas tręšimas gerokai sumažino sausros padarinius.

Ūkio gyvybingumą palaiko grūdai

Būtiną techniką A. Česnauskas pirko be paramos, todėl vartytuvą, presą, kai kuriuos kitus padargus įsigijo naudotus. Naują šienapjovę teko pirkti už banko skolintus pinigus. Tai, kad tenka imti kreditus, Artūras nesureikšmina, nes, jo teigimu, dauguma taip gyvena.

Ar nevertėtų bent keliems ūkininkams kooperuotis įsigyjant techniką? „Pirmiausia, turi būti kam kooperuotis. Artimiausias mano kaimynas – toliau kaip už 10 km, ištikus bėdai, vienas kitam pagelbėjame. Tad kol kas kooperacija tik tokia“, – sako A. Česnauskas, sunkiai įsivaizduojantis, kaip reikėtų dalytis technika, pavyzdžiui, per šienapjūtę, jeigu tik dieną ar dvi per savaitę būtų tinkamas oras šienauti.

Į ūkį vis dar reikia investuoti. Šiemet pirko platformą ritiniams gabenti, priekabą mėšlui į laukus išvežti, dar verkiant reikia mėšlo kratytuvo – jį pirks pavasarį. Prie fermos darys aptvarą gyvuliams, kad žiemą galėtų išeiti į lauką.

Už telyčias, kurios dar tik kergsis pavasarį, jis sumokėjo per 40 tūkst. eurų, o kol jos apsiveršiuos ir jau bus galima parduoti jų prieauglį, praeis dar daugiau kaip dveji metai – atsipirkimo laikotarpis mėsinėje galvijininkystėje labai ilgas.

Praėjusiais metais A. Česnauskas jau pardavė pirmąją buliukų partiją mėsos perdirbimo įmonei, tačiau tai nebuvo tokios pajamos, kurios ženkliai padengtų kokias nors ūkio išlaidas.

„Jeigu sąžiningai, net nesuprantu, kaip čia laikausi su tuo ūkiu. Grūdai gelbėja. Treti metai dirbu, bet lėšų ūkis dar nesugeneruoja. Jeigu būčiau pirkęs naują techniką, jau būčiau bankrutavęs“, – sako augintojas. Tačiau jis ir nesitikėjo, kad per kelerius metus investicijos sugrįš. Jo tikslas – kad galvijų ūkis per 10 metų tvirtai atsistotų ant kojų ir pradėtų duoti grąžą. „Visur pirmiausia reikia įdėti. Mažai įdėsi – mažai ir gausi“, – pragmatiškai svarsto Artūras.

Ūkyje labai trūksta darbo rankų, o pasisamdyti nėra ką – 400 ha žemės dirba tik du darbininkai ir pats ūkininkas. Šiandien jam reikėtų dar dviejų darbininkų, už kuriuos pats ir dirba. Darbymečiu jo darbo diena neretai užtrunka iki vėlumos. „Žiemą pailsėsiu“, – šypteli jis, išmokęs branginti darbo laiką ir viską iškart atlikti tvarkingai ir iki galo, kad nereikėtų tų pačių darbų dirbti tris kartus.

Kai pradedi nuo nulio, pradžia labai brangi

„Mes, ūkininkai, gyvename Žemėje, o tie, kurie sėdi kabinetuose – tarsi kosmose“, – teigia nemažai metų aktyviai visuomeninei veiklai laiko skyręs A. Česnauskas, buvęs Klaipėdos r. ūkininkų sąjungos vadovas. Prie tokios išvados jis priėjo, kai statė fermą, vykdydamas gyvulininkystės ūkio projektą ES paramai gauti.

Pagal taisykles jis turi vykdyti labai sparčią ūkio plėtrą. Pradėjęs nuo 40 gyvulių, po metų jų turėjo turėti 80 ir per visą 5 metų projekto laiką ūkyje turi būti 200 gyvulių. Todėl telyčias Prancūzijoje pirko dukart. Pirmosios jau antrą kartą veršiuojasi, antrosios pavasarį dar tik bus kergiamos.

„Toks grafikas, kurio privalau laikytis, verčia daug investuoti, nes negaliu daryti selekcijos, atsirinkti geriausių savo gyvulių ir jų pagrindu pamažu didinti bandos. Vos įkūrus ūkį bandą didinti perkant gyvulius, patikėkite, labai brangu“, – teigia A. Česnauskas.

Pirmąją 15 galvijų bandą jis pirko dar pasinaudojęs valstybės parama veisliniams gyvuliams įsigyti, o antrąją praėjusį gruodį – už savo pinigus, paramos nebegavo. Tad taisyklių laikymasis gyvulių kiekiui pasiekti kainavo per 40 tūkst. Eur – tiek sumokėjo už 15 telyčių ir reproduktorių.

„Kas turi normalią bandą, turi nuo ko plėstis. Bet kai pradedi nuo nulio, kai neturi nuo ko didėti – pradžia labai brangi“, – reziumuoja augintojas.

Artūras kraipo galvą ir žiūrėdamas į tvartą – statinys naujas, gražus, atrodo erdvus, bet jis nerimauja, kad 200 gyvulių jame netilps. Pasirodo, į fermos plotą įskaičiuojamos ir buitinės patalpos. „Taip ir išeina, kai skaičiuoja kabinetinis žmogus“, – atsidūsta kritikos valdžiai negailintis ūkininkas ir priduria, kad niekur neįžvelgia prioritetų gyvulininkystei, apie ką tiek šnekama valdžios koridoriuose.

Vis dėlto jis tiki mėsinės galvijininkystės perspektyvomis, nes žmonės jau atranda kokybišką jautieną, supranta maisto įvairovės naudą. „Turime ugdyti tradicijas, šviesti žmones. Žinoma, ir ekonominės sąlygos turi būti atitinkamos, kad jie galėtų įpirkti kokybiškos jautienos“, – sako A. Česnauskas.

Viena skaudžiausių temų – ūkio tęstinumas. Vienas sūnus tragiškai žuvo 25-erių, kitas Anglijos ūkyje vairuoja traktorių. „Kyla minčių, kodėl reikia tiek draskytis, jeigu ūkio ateitis miglota. Bet jeigu pasiduočiau sunkiems apmąstymams, sustočiau, nematyčiau prasmės daugiau kažką kurti, nežinia, kuo viskas baigtųsi, kur tas nusivylimas nuvestų“, – atvirai sako ūkininkas. Jo viltį palaiko mintis, kad galbūt anūkai ateityje norės ūkininkauti.

Tačiau liūdnoms mintims Artūras nepasiduoda ir čia pat nuskamba jo juokas: „Žinote, kada ūkininkas uždirba daugiausia pinigų? Kai parduoda ūkį.“